Kiek sveria violončelė ir jos strykas? Ar naujesnis instrumentas vertingesnis už seną? Kiek metų reikia džiovinti medieną, kad ji tiktų instrumentui gaminti? Kodėl mažos ir didelės violončelės skamba skirtingai? Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų buvo galima išgirsti spalio 16 d. Povilo Višinskio bibliotekoje vykusiame muzikiniame susitikime-edukacijoje.
Renginio sumanytoja ir vedėja – jaunosios kartos Lietuvos violončelininkė, tarptautinių konkursų laureatė, Šiaulių krašte užaugusi Kornelija Morkevičiūtė, šiuo metu griežianti Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, kuriam vadovauja Gintaras Rinkevičius.
Atlikėja ne tik supažindino su violončelės sandara, skambesio ypatumais ir įvairiomis griežimo technikomis, bet ir praskleidė muzikanto profesijos užkulisius, pasakojo, per kiek laiko orkestras paruošia naują kūrinį.
Susitikime netrūko ir asmeniškų akimirkų. Tarp klausytojų išvydusi savo pirmąją muzikos mokytoją Lidiją Bražaitę, Kornelija prisiminė kadaise tvirtinusi, kad niekada negalėtų dirbti muzikos pedagoge. O šiandien pati lankosi mokyklose ir supažindina vaikus su vienu sudėtingiausių muzikos instrumentų – violončele.
Kiek netikėtų galimybių slypi šiame instrumente, klausytojai galėjo įsitikinti ne tik iš pasakojimų. Kornelija demonstravo įvairias griežimo technikas, išgavo neįprastus garsus ir atskleidė, kad violončelė gali net „prabilti“ žmogaus balsu. Tai ypač įtaigiai nuskambėjo kartu su pianiste Kamile Kaučikaite atliekant Anatolijaus Šenderovo kūrinį „Sulamitos giesmė“.
Susitikimo pabaigoje dalyvių laukė dar viena ypatinga patirtis – galimybė patiems paimti violončelę į rankas ir pabandyti ja pagriežti. Ir ne bet kokia, o ta pačia violončele, kuria Kornelija Morkevičiūtė virpina klausytojų širdies stygas.
J. Sobutienės nuotr.
