Nuo birželio 30 d. (antradienio) III a. galerijoje bus eksponuojama Petro Rakštiko kūrybos darbų paroda „Ieškojimai“.
Paroda veiks iki liepos 22 d.
Nieko nėra niekur. Viskas yra visur. Ieškai tai, kas nauja, niekur dar nematyta, – randi. Nenori ieškoti – nerandi. Nesąmonių pasaulyje slypi begalybė. Baimė jame klaidžioti neleidžia rasti to, ko dar niekas nematė.
Noras Ieškaitis
Noras Ieškaitis išgėrė su pusbroliu Geismu keletą bokalų alaus ir pasiskundė, kad nebemato. Geismas šypsodamasis nuėmė jam juodus akinius, vestuvių naktį žmonos Baimės uždėtus, kad į kitas moteris nesidairytų, ir tas praregėjo. Žmonos išdaigą supratęs vyras nuėjo į vaistinę, nusipirko pleistrų ir grįžęs miegančiai pačiai užklijavo akis. Pabudusi ji jautėsi keistai. Paėmusi šalia lovos stovėjusį veidrodį nebematė jame Baimės, buvo visai kita. Atsikėlusi apgraibomis nuėjo į virtuvę, paruošė pusryčius, sukvietė šeimą prie stalo ir gyrėsi, kad jaučiasi labai išdrąsėjusi. Visi tuo labai džiaugėsi. Ypač vaikai, nes ir jie, anksčiau norėję bijoti arba bijoję norėti, pasijuto drąsūs ir išbėgo į mišką grybų ieškoti.
Poeta Ieškaitė
Tik gimusi giedojo eilėmis: a jai aja ja ja a ūo o jojo. Išmokusi daugiau balsų buba tipa aila blam... Vėliau ėjo: mama niam, tete niam, ciuce am ir taip toliau. Tada viskas ir prasidėjo. Sakiniai tik eiliuoti, tik posmeliais, o kai pradėjo rašyti, tai be perstojo rytą, dieną ir vakare, išskyrus naktį, parkeriu brazdino taip garsiai, kad niekas nieko daugiau nebegirdėjo. Krebždančios eilės pasiekė mokyklą, sostinę, literatūros kritikų, valdžios, kariškių ausis ir taip visus paveikė, kad tauta deklamavo jos eiles darbuose, susirinkimuose, mintyse ir visi nebeturėjo daugiau ką pasakyti, kol vieną dieną Poeta, išėjusi nusimaudyti, nuskendo žodžių jūroje, mat nebemokėjo būti užsičiaupusi ir išgėrė neribotą kiekį vandens. Tauta gedėjo jos eilėmis, kol tos apsitrynė, sudilo, visi pradėjo kalbėti taip, kaip anksčiau, labai susigėdo, kad buvo nusieiliavę, savo kalbas užmiršę. Valdžia išleido jos eilių pamiršimo įstatymą, kuris po kelių dešimtmečių davė vaisių, ir niekas dabar jos nebeprisimena.
Plunksna Ieškaitė
Ta panelė buvo liekna, daili blondinė. Skraidė, kur vėjas nešė, daug pasaulio pamatė, daug vyrų turėjo, bet nė vieno neišlaikė ilgiau, nei buvo užgulęs. Vaikų nesusilaukė. Plunksna yra plunksna. Balta, kam ant tako nukritusi visiems žadėjo laimę. Nė vienas ją pamatęs nepraeidavo nepasilenkęs, nepalietęs, nepaėmęs, laimės neparagavęs. Dosniai laimę Plunksna dalino, bet tik vėjui papūtus, lėkė kur nešama buvo, kol kartą ją rado užkietėjęs žvejys, paėmė, nuskuto baltus plaukus, surišo žvejybiniu valu, pakabino po kojomis švino gabalą, kablį ir slieką ant jo užmovęs įmetė į vandenį. Nuo to laiko ji nebeskraidė kur pakliuvo, tapo žvejo laimės verge, iki pat gyvenimo galo kasdien šokinėjo į vandenį, šūkavo žvejui: „Trauk, trauk“ arba „Palauk, palauk“. Sunkus likimas lengvai gražuolei nutiko.
Ką daryti?
Laisvalaikis. Virš jo kabo klausimas „Ką daryti?“. Nelengva nieko nedaryti. Reikia sugalvoti norą. Noras kažką daryti labai didelis. Kažkas labai paslaptinga, nematoma. Norint norą įnorinti, reikia gerai išmaišyti begalybės norų dėžutę ir ištraukti vieną. Būdamas vienas, jis nekonkuruoja su kitais, bet kiti norai nenori suteikti jam pirmenybės ir kelia didelį triukšmą. Tuomet būtina uždaryti dėžutę, ištrauktą norą pasodinti žemėje, patręšti, palaistyti ir laukti, kol jis duos vaisių. Jų pavalgęs pasijusi sotus. Pailsėjęs galėsi vėl kišti ranką į norų dėžutę. Jei ji bus tuščia, turėsi laiko sugalvoti naują kolekciją. Norai – bendruomenės nariai ir po vieną būna retai. Jų ieškoti laiko turi, juk laisvalaikis. Žinoma, gali nieko nenorėti, nieko nedaryti, bet nuo sėdėjimo vietoje greitai įskaus užpakalis ir nė nepajusi, kaip klausimas ,,Ką daryti?“ skaudžiai kaukštelės į pakaušį, ištrauks piniginę ir bėgsi inkšdamas paskui jį į parduotuvę, parneši butelį džino, atkimšęs jį pastatysi ant stalo ir visi trys jį išgėrę išspręsite laisvalaikio noro klausimą. Jei net džinas nepadės, vadinasi, laisvalaikis buvo netikras, pasivaidenęs, prisisapnavęs, o tu nuveikei nelengvą taurės kilnotojo darbą.
Nesąmonė
Autobusas sustojo stotelėje, durys atsidarė, keleiviai po vieną lipo lauk į balą ir skendo joje. Visi išlipo, visi nuskendo. Vairuotojas nustebęs užmetė akį į stotelės pavadinimą. ,,Nesąmonė. Visiška nesąmonė“, – garsiai patvirtino vairuotojas, nuspaudė greičio pedalą ir... mašina nepajudėjo iš vietos. Dar kartą nuspaudė ir vėl nepajudėjo. Spustelėjo stabdį, mašina atsistojo ant užpakalinių ratų. Nušliuožęs į mašinos galą išlipo pro langą, apžiūrėjo pasistojusį automobilį, stotelės pavadinimą, balą... Iš balos kyšojo nuskendusiųjų galvos ir prašėsi ištraukiamos. Patenkinęs prašymus, sudėjo galvas šalia balos. Galvos mandagiai dėkojo. Kūnų baloje nesimatė, o ir joms jų netrūko. Visos labai garsiai skelbė, kad baloje nieko nėra. Ten tik tuščia, šlapia vieta. Tai tikrindamas autobuso atspindys įbrido į balą. Galvos neturėjo, tai nepaskendo. Danguje tarp debesų garsiai kvarkdamos varnos suko ratus apie pasistojusį autobusą. Viena pramušė langą ir iš jo pabiro keleivių bilietų snaigės. Prie stotelės atėjęs pilietis džiaugėsi dykai gavęs bilietų, kišo galvoms tarp dantų, komposteravo ir griežtai pareikalavo vairuotojo dirbti savo darbą. Vairuotojas susiėmė už galvos, autobusas tėškėsi ant keturių ratų, išstūmė iš balos vandenį, panirusius kūnus, prie kurių tuojau prisitaisė galvos, keleiviai su bilietais dantyse sulipo į savo vietas. Vairuotojas uždarė duris, nuspaudė greičio pedalą ir nuskrido. Nesąmonė baigėsi. Kita stotelė – „Atradimai“. Yra taip, kaip yra, nieko nepadarysi, kai galvoje krebžda mintys. Joms durų neuždarysi ir tylėti neįsakysi. Jos bilietus turi, vairuotojo teises, kelią, stoteles ir norą sustoti kur nori.
