Gyventi neatsisveikinant
„Jei kas nors pirmą kartą skaitytų mano kūrybą, norėčiau, kad atsiverstų būtent knygą Gyventi neatsisveikinant.“ – Han Kang
Vieną žvarbų žiemos rytą su Seule gyvenančia Giongha susisiekia draugė Insonė. Po nelaimingo atsitikimo atsidūrusi ligoninėje ji meldžia bičiulės nedelsiant vykti į jos namus Čedžiu saloje ir pasirūpinti jos augintine Ama.
Giongha leidžiasi į kelionę, tačiau salą užklumpa negailestinga pūga ir stingdantis šaltis. Paklydusi sniego gaubiamame pasaulyje, ji dar nenutuokia, kad draugės namuose jos laukia ne tik badaujantis paukštelis, bet ir praskleista uždanga į tamsiausius istorijos puslapius.
Trindama ribas tarp sapno ir tikrovės, Han Kang meistriškai prikelia iš užmaršties ištisus dešimtmečius, kai apie 1948-ųjų Čedžiu žudynes valdžia sąmoningai tylėjo. Asmeninė Insonės šeimos tragedija ir nevaisingos dingusių artimųjų paieškos romane tampa skausmingu liudijimu apie valdžios žiaurumą, apie iš kartos į kartą perduodamą traumą.
Tai himnas meilei ir draugystei, kuri nepaiso ribų tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Apie atmintį, atsisakančią išnykti. Ir apie tylų, bet nepalenkiamą pasižadėjimą niekada neužmiršti.
Sofoklis, 2026
