Haralos gyvenimai
Kūrinį sudaro vieno įsivaizduojamo kaimo mirusiųjų autoepitafijos, piešiančios paprastus žmones ir jų mažus gyvenimus, tačiau tie penki šimtai trylika trumpų pasakojimų atskleidžia reikšmingą istoriją. Epitafijos (gyvenimas, biografija) pinasi viena su kita, jos it nuaudžia pačios Estijos gyvenimą, sudarytą iš pavienių mazgų ir juos jungiančių gijų, nepavaldžių nei laikui, nei vietai.
Harala – tai būties simbolis, vaizduojantis Estijos kaimo raidą istorijos lūžių ir krizių metais, tarsi apžvelgiantis estų tautos likimą, taip pat visos Europos dvidešimto amžiaus lemtį. Pasak kritikų, Haralos gyvenimų žanras yra poezijos ir poetinės prozos lydinys. Autorius kukliomis priemonėmis sukūrė reljefiškus charakterius, kiekvienam jų kaimo bendruomenėje skirta tam tikra vieta. Savo istoriją dėsto vis kiti asmenys, jų poringės skiriasi savita pasaulėvoka ir kalbėjimo būdu, todėl yra ypač įtraukios ir įtaigios. Jos prašyte prašosi būti perskaitytos, suprastos ir išgyventos.
Danutė Sirijos Giraitė
Hieronymus, 2024
