Hemingvėjus nieko nežino
Mudu išsikasėme nedidelę duobę, kurioje sėdėdavome tarp apšaudymų ir kalbėdavomės apie įvairius dalykus. Jau esu jam sykį pasakojęs, kaip stipriai myliu Dievą, o jis – kaip stipriai Dievo netiki. Tai buvo pokalbiai, kokie įmanomi tik savomis rankomis iškastoje duobėje per atokvėpį tarp apšaudymų.
Vyksta apšaudymai, į apkasus skrieja skeveldros. Sprogimo bangos daužo prisiminimus ir svajones, o racija Varno balsu praneša apie tris „dušimtinius“ – Doką, Erelį ir Bomžą.
Nepaisydami šalčio, nuovargio ir alsuojančios į nugaras mirties, kariai vis grįžta į apkasus. Kamufliažinę aprangą vilkintys dvasininkai, nešini Biblija, ateina melstis su tais, kurie karo mėsmalėje vis dar ieško Dievo. Poetiškame, žiaurumo ir grožio persmelktame pasakojime mirtis, kančia ir tikėjimas tampa naujos tikrovės kertiniais akmenimis.
Rašytojas fiksuoja ribines patirtis, atskleisdamas, kuo šis karas kitoks nei tas, kuris vaizduojamas XX a. literatūros klasikų kūriniuose. Tai kova, kurioje nebelieka vietos priešo romantizavimui ar sužmoginimui.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2026
