Mokytojo išpažintis
Kartą gyveno Alfonsas. Arba tiesiog Alfa. Mokytojas. Kitaip tariant – prestižinės profesijos atstovas (taip, taip, juokitės garsiau!). Turėjo viską, ką privalo turėti statistinis pilietis: darbą, žmoną, porą vaikų ir būsto paskolą. Vyriškio gyvenimėlis tekėjo ramia, kartais užknisančiai monotoniška vaga – visai kaip tavo ar mano. Ir štai – vos perkopęs keturiasdešimt, Alfa mirė. Granitinį antkapį papuošė epitafija:
Čia dūla niekam nežinomo mokytojo kauleliai. Dirbo pusantro etato it nuvarytas arklys, arė tol, kol pats mokyklos suole pakratė kojas. Nors turėjo net du mėnesius atostogų.
Stop. Palaukit. Ne, ne taip! Kas čia per nekrologas? Paleiskim plokštelę iš naujo...
Alma littera, 2025
