Muzikinės lietuvių tapatybės pėdsakais
Kūryba yra nepertraukiamas veiksmas. Tai, kas kuriama dabar, visuomet yra tęsinys to, kas buvo kurta anksčiau. Nepaisant politinių, ideologinių ir estetinių pokyčių, egzistuoja tam tikra nematoma gija, pratęsianti ne tiek ir ne tik struktūrines, kiek emocines kūrybos atmainas: tame, kas mus jaudina, mes atpažįstame tai, kas mums artima – taigi ir prasminga. Ką mes atpažįstame savo liaudies muzikoje? Tam tikrą figūrų dėliojimą, kaip audinio raštus, kalbos struktūras, prasminių niuansų subtilumą, artikuliacijos išraiškingumą, tam tikrą tembrą, garso spalvą, estetiką, etosą – dažnai minimą lietuviams būdingą nostalgiją. Taigi atrasdami tai, kas mus jaudina ir veikia iš praeities, galime lengviau suvokti, kuria kryptimi turėtume eiti ir ką, pratęsdami šį niekada nesibaigiantį kūrybinį tapsmą, jame paliksime.
Vita Gruodytė
Vaga, 2024
