Nikodemas Erazmas Iwanowskis
Tai knyga Lietuvos ir Žemaitijos istorijos, pasakojimų apie žmonių tarpusavio santykius, epistolinės literatūros mylėtojams.
XIX a. pabaiga, nedidelis medinis Paragių dvarelis Žemaitijoje. Kaip sakė Nikodemas Erazmas Ivanauskis (1846–1931), šio dvarelio savininkas, dailininkas ir literatūrinių tekstų autorius, seserų rašytojų, pasirašinėjusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tėvas – tai Dievo užmirštas, bet jam visų gražiausias žemės kampelis. Čia pas jį atvažiuodavo aplinkinių bažnyčių klebonai pateikti užsakymų paveikslų kopijoms, iš čia į Peterburge ir Varšuvoje vykstančius konkursus buvo siunčiami jo dailės ir literatūros darbai.
Paragių dvare buvo pradėta susirašinėti su žinoma lenkų rašytoja Eliza Ožeškova ir poete Marija Konopnicka. Su pirmąja – siekiant Vilniuje išleisti eiliuotą kūrinį „Baltoji mergelė“, nors, kas dabar pasakys, gal tai buvo tik pretekstas artimiau susipažinti. Netrukus jų laiškai tapo asmeniškesni ir per 10 metų trukusį susirašinėjimą N. E. Ivanauskis išgyveno įvairialypių nuotaikų kaitą – nuo susižavėjimo šia garsia kūrėja, jai dedikuotų eilėraščių ir siųstų molinių figūrėlių, nulipdytų su sūnumi Gustavu, iki klausimo, kuo šiai „tautos kelrodei žvaigždei“ aš galiu būti įdomus ir naudingas.
Su kita žymia lenkų kultūrinio pasaulio atstove – poete M. Konopnicka – N. E. Ivanauskis susipažino Varšuvoje 1887 metais ir, kaip galima spėti iš išlikusių jos laiškų, po ilgų ir kartais į vėlyvą vakarą užsitęsusių pasivaikščiojimų po Frascati ir Łazienki parkus ji neliko jam abejinga kaip moteris.
G. Židonis, 2024
