Pažadas seseriai
Aušvicas, 1943-ieji. Patyliukais verkiu aklinoje tamsoje, glausdama prie savęs karščiuojančią sesutę. „Myliu tave, Beila, labai labai, – sušnibždu. – Atmink, rytoj būsime laisvos.“ Giliai širdyje žinau, kad privalau bet kokia kaina rasti kelią iš šios baisios vietos. Grėsmingų Aušvico vartų papėdėje vos dvidešimt vienų Hodaja tiesia rankas į mamą ir tėtį, o mažoji Beila, nieko nesuprasdama, tvirtai įsikimba sesers. Netrukus tėvai nukreipiami į vieną pusę, o dukterys – į kitą, bet Hodajai įsirėžia paskutinis mamos žvilgsnis, maldaujantis pasirūpinti jaunėle. Mergina duoda motinai nebylų pažadą saugoti Beilą, kurio niekad ir jokiomis aplinkybėmis nepamirš.
Sofoklis, 2025
