Popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija Romoje
Institucijos ir joje dirbusių asmenų istorija nuo kolegijos faktinio veikimo pradžios iki šių dienų rekonstruota daugiausia remiantis jos archyve išlikusiais veiklos dokumentais, kuriuos papildo egodokumentiniai šaltiniai, taip pat tyrinėtojams prieinama Vatikano archyvų medžiaga (iki 1958 m.), sovietų valdžios institucijų, sekusių ir mėginusių daryti poveikį kolegijai, archyviniai dokumentai. Knygoje mėginta suderinti akademinius standartus atitinkančio mokslinio istorinio tyrimo rezultatų pristatymą su populiariu kolegijos istorijos perteikimu, kuris būtų paskaitomas ne vien profesionalui, bet ir eiliniam skaitytojui. Dėl to čia galima rasti ir kritine šaltinių analize paremtą „kietąją“ institucijos istorijos sintezę, kur nevengiama kvestionuoti jau įsitvirtinusių istorinio pasakojimo šablonų, ir lengvesnio turinio intarpų, kur mėginta rekonstruoti institucijoje susiklosčiusį emocinį klimatą.
Siekta vengti ir dar dviejų vienodai pavojingų priešybių: viena vertus, nuobodžiai idealizuojančio pasakojimo reprodukavimo, kita vertus, vienpusiškos tamsių pusių paieškos ir jų eksponavimo. Kiek tai įmanu padaryti retrospektyviai, mėginta rekonstruoti gyvų žmonių – su jų dorybėmis ir ydomis – kurtą gyvą istoriją.
Naujasis židinys-Aidai, 2024
