Šėpukė
Vėl parašiau, kaip visada, apie tai, ką mačiau, ką girdėjau arba išgyvenau, – apie per karą gimusius vaikus. Kas ten žino, ar iš meilės, ar iš laimės, ar iš baimės, o gal kaip vilties spindulėliai išvydo jie šį pasaulį. Šį kartą „Šėpukėje“ apie Zitukę, pokaryje bandžiusią išeiti į žmones „kitokią“ mergaitę. Visos tos karo metų mergaitės – akmenukai, sugulę į mūsų valstybės pamatus. Trapūs, kreivi, aštriomis briaunomis. Jos augo negailestingu laiku. Kova už išgyvenimą. Kova už gyvenimą. Kova už vietą pasaulyje. Zitutės nepagailėjo nei tėvai, nei motulė gamta: ankstų Naujųjų metų rytą išleido į pasaulį „kitokią“ mergaitę. Kitokio žmogaus kitoks gyvenimas, kitokia kova, kitokios svajonės, jeigu nesutinki tik egzistuoti. Zitutė kovojo, kaip suprato, kaip mokėjo, kaip galėjo, gyvenimui savo gražią ateitį kūrė.
Gelmės, 2025
