Žemaičių tarmės
Turinio požiūriu tai nelengvas, bet labai informatyvus skaitinys. Iš jo galima spręsti apie XX a. viduryje susiformavusios istorinės lietuvių dialektologijos ištakas ir esmę. Gimtosios tarmės studijas pradėjęs nuo žemaičių gyventos teritorijos, remdamasis savo paties kruopščiai surinktais senosiose Kryžiuočių ordino kronikose užrašytais vietų vardais, Salys pirmiausia rekonstravo žemaičių gyventą plotą. Gaila, kad autorius taip ir neparašė antrosios disertacijos dalies, kuri turėjo būti skirta žemaičių šnektoms ir jų raidai.
Taigi Saliui Žemaičių žemė pirmiausia kalbėjo vietų vardais... Kai kurios autoriaus įžvalgos tikrai bus naudingos ir aiškinantis įvairias žemaitiškumo sampratas. O svarbiausia – kartu su Saliu šio leidinio skaitytojai galės apmąstyti Salio nubrėžtą istorinės ir dabartinės Žemaitijos skirtį, kad sugrįžusiems prie istorinių ištakų nereikėtų sklęsti politinių ir ideologinių metodologijų paviršiais.
Lietuvių kalbos institutas, 2025
