Žvirblių skydas
Jei tavęs nekausto baimė, kažką darai ne taip.
Kadaise dievai paleido pabaisas į penkias Kalandros karalystes, kad primintų žmonėms, kokie mes menki, kad turime klūpėdami melsti jų pasigailėjimo visą savo trapų gyvenimą.
Man nereikėjo dievybės, kuri man primintų, kad esu bejėgė. Mano, kaip princesės, vienintelė pareiga – nešioti karūną ir paklusti karaliui: dvidešimt treji metai tuščių titulų ir paviršutiniškų tradicijų. Man niekada nebuvo lemta valdyti. Niekada nebuvo lemta kovoti.
Iki tos dienos, kai liūdnai pagarsėjęs monstrų medžiotojas atplaukė prie mūsų krantų. Dienos, kai princas įžengė į mano tėvo sosto menę ir sugriovė mano gyvenimą. Dienos, kai ištekėjau už nepažįstamojo, pasirašiau senovinę sutartį krauju ir iškeliavau į klastingiausią karalystę iš visų.
Visi nori, kad būčiau tuo, kuo nesu: karaliene, šnipe, auka. Bet kas, jeigu atsisakyčiau man primesto vaidmens? Kas, jeigu pati sukurčiau savo taisykles? Supratau, kad vienintelis būdas nužudyti pabaisas, kurių taip bijome, – pačiai ja tapti...
Alma littera, 2026
