Rugsėjo 24 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko išskirtinės parodos, skirtos tarptautinio projekto „Kas sieja Sosnovskio barštį, meškėną ir dirbtinį intelektą? Tarptautinė meninio tyrinėjimo laboratorija-simpoziumas bibliotekoje“ rezultato – kūrybinių darbų parodos – pristatymas. Šiuo projektu biblioteka siekia tyrinėti šiuo metu vieną iš aktualiausių šiuolaikinio pasaulio temų – dirbtinio intelekto (DI) fenomeną, jo poveikį kultūrai, menui bei visuomenei. Kaip teigė organizatoriai, „DI galima metaforiškai interpretuoti kaip invazinę rūšį – genialią žmogaus sukurtą technologiją, kuri skverbiasi į naujas sritis, kultūrą, kasdieninį gyvenimą, keičia senąsias technologijas ir įpročius, sukelia tiek numatytas, tiek nenumatytas pasekmes“.
BIbliotekos III a. galerijoje eksponuojami darbai, sukurti tarptautinio simpoziumo, kuriame dalyvavo profesionalūs menininkai iš Lietuvos, Lenkijos ir Estijos, metu. Menininkai kelis mėnesius bendradarbiavo su įvairių sričių mokslininkais, tyrinėjo DI poveikį kultūriniam laukui ir ieškojo naujų kūrybinių išraiškos formų. Parodos atidarymo vakarą buvo ne tik pristatyti kūriniai, susipažinta su jų autoriais, bet ir atvertos diskusijos apie autorystę, etinius bei ekologinius klausimus, kuriuos kelia šiuolaikinės technologijos.
Menininkų darbai
Mariusz Sołtysik (Lenkija) savo darbe „Gražieji įsibrovėliai“ nagrinėja Sosnovskio barščio ir dirbtinio intelekto paraleles. Menininkas pastebi, kad abi šios „būtybės“ yra žmogaus veiklos padariniai, turintys šalutinių pasekmių: „Tyrinėdami ir kurdami DI, ar mes iš tikrųjų netyrinėjame savo pačių prigimties?“. Jo kūriniai jungia fotografiją, DI sugeneruotus vaizdus ir objektus, kurie kviečia žiūrovą permąstyti tikrovės ir iliuzijos ribas.
Taavi Suisalu (Estija) pristatė kūrinių seriją „Natiurmortai latentinėse erdvėse“, sukurtą pasitelkus mašininio mokymosi modelius. Darbai vaizduoja keistus, niekur nematytus įrankius, kurie, pasak autoriaus, „neturi aiškios paskirties ar konotacijos“, tačiau kaip ir invazinės rūšys, pradeda egzistuoti tik sąveikaudami su kitais reiškiniais
Remigijus Treigys darbas „Rytoj bus kitaip“ sukurtas ant 30 metų tamsoje saugotos foto plėvelės. Šviesa, prasiskverbusi į juostą, veikia ją kaip invazija, pakeisdama vaizdą. Pasak autoriaus, paklausus, kaip sustabdyti šį procesą, DI jam pateikė labai paprastą atsakymą: „nuskenuoti vaizdą“.
Romualdas Balinskas tyrinėja konceptualius oksimoronus kūrinyje „Negatyvas ir pozityvas“. Menininkas svarstė apie paradoksalų santykį tarp neigiamų ir teigiamų reiškinių, atkreipdamas dėmesį į invazinių rūšių keliamas grėsmes ir galimas naudas: „Ar negalėtų (kas galėtų paneigti) tie patys invaziniai augalai patvirtinti negatyvų pozityvumą vėl griždami ar įgaudami pozityvų momentą, atnešdami kitokios naudos, pvz. vieno iš augalo cheminėje sudėtyje atrandama cheminė medžiaga, padedanti gydyti vėžį ir t.t.“
Kipras Dubauskas savo darbe „Apie kai kuriuos sėklų plitimo būdus“ sujungė edukacinį turinį apie gamtą su eksperimentiniais kino kadrais, kurie buvo sukurti alternatyviais būdais, pasitelkiant augalų cheminius junginius.
Laura Garbštienė savo minimalistiniu kūriniu „Priedanga“ paliko žinutę: „Kol audžiu, tol mūsų nesuseks“, kuri kviečia apmąstyti saugumo, slėpimosi ir technologijų įtakos temas.
Marija Marcelionytė-Paliukė pristatė net 3 instaliacijas:
- „Empatijos perteklius“: menininkė nagrinėja savo santykį su dirbtiniu intelektu (DI), bandydama su juo užmegzti žmogišką ryšį. Kūrinys atskleidžia paradoksą: „superintelektas“ stringa, o žmogaus kūryba vyksta natūraliai, rodant, kad kartais paprastas protas lenkia algoritminį.
- „Duomenys arba bandymas suprasti brolį“: šiuose asambliažuose menininkė reflektuoja savo brolio veiklą – sudėtingų duomenų vizualizacijų kūrimą. Jos bandymas suprasti brolį tampa kelione į suvokimą, kad „duomenys“ nėra vaizdai, o tik abstraktūs rinkiniai, kuriuos galima įvairiai įkūnyti.
- „Stebinčiojo stebėjimas“: instaliacijoje tyrinėjama jausena būti stebimai ir pačios stebėjimo fenomenas. Atsitiktinis telefono kadras virsta kūrybos procesu, kuris atskleidžia nematomą „stebėtoją“ – tarsi šalia egzistuojančią tapatybę.
Vaiva Kovieraitė-Trumpė savo kūrinyje „Barštis, Meškėna ir Mašina, kuri žino viską“ pasitelkė humorą bei pasakos formą, siekdama atskleisti ekologines, socialines ir technologines įtampas. Pasakojimo logika primena sapną, kuriame „augalas, žvėris ir kodas tampa veikėjais, bendraujančiais tarpusavyje“.
Vaidotas Janulis savo tekstilės ir skaitmeninio meno darbu „Trifidas“ priminė Johno Wyndhame’o fantastinį romaną, kuriame vaizduojami pavojingi, intelektą turintys augalai, kurie kelia grėsmę po katastrofos išlikusiems žmonijos likučiams.
Parodos atidarymas tapo ne tik meno, bet ir diskusijų platforma. Menininkų darbai, pasitelkę metaforas, technologijas ir gamtos elementus, atskleidė daugiaprasmius ryšius tarp žmogaus, dirbtinio intelekto ir mus supančios aplinkos ir provokavo bendruomenę mąstyti apie šiuolaikinius iššūkius.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
