Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m. iki šių dienų“

Titulinis
Veikla
Kraštotyra
Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m. iki šių dienų“

A B C Č D E F G H I J K L M N O P R S Š T V Z Ž

ADAMKEVIČIENĖ-BERTAŠIŪTĖ JULIJA. Gimė 1926 m. liepos 14 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. vasario 1 d. Vilniuje. Televizijos režisierė, aktorė. 1944 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1944–1945 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1945 m. dvejus metus lankė Šiaulių dramos teatro studiją ir vaidino šiame teatre. 1947–1950 m. lankė Vilniaus dramos teatro studiją, kurią baigus, vienerius metus čia dirbo aktore. Tuo pačiu metu 1947–1951 m. studijavo Vilniaus universitete, anglų kalbą ir literatūrą. 1951–1954 m. su vyru, operos solistu V. Adamkevičiumi, gyveno Leningrade. 1957–1991 m. dirbo Lietuvos televizijos muzikinių ir literatūrinių laidų režisiere. Parengė per 2000 laidų, kurių svarbiausios: „Enterpos karalystėje“, „Vakaras menėje“, „Muzikinis trečiadienis“, „Tonika“ (laida ėjo 12 metų), „Muzikos svetainė“, „Kaukių balius“, „Dvylika mėnesių“ ir kt. Pastatė operą, keletą baletų, televizijos laidose propagavo operos meną. Pirmajame lietuviškajame TV seriale G. Dauguvietytės „Petraičių šeimoje“ atliko ponios Julijos vaidmenį.

ADOMAITIS REGIMANTAS. Gimė 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose. Mirė 2022 m. birželio 20 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Teatro ir kino aktorius. 1962 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1963–1967 m. buvo Kauno dramos teatro aktorius, nuo 1967 m. Lietuvos akademinio dramos teatro aktorius. Sukūrė per 50 vaidmenų teatre, per 70 vaidmenų Lietuvos ir užsienio šalių meniniuose bei televizijos filmuose. Svarbesni vaidmenys teatre: Fransas (Ž. P. Sartro „Altonos atsiskyrėliai“), Mindaugas, Mažvydas (J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Mažvydas“), Jokūbas (B. Sruogos „Kazimieras Sapiega“), Borkmanas (H. Ibseno „Junas Gabrielis Borkmanas“), Kaligula (A. Kamiu „Kaligula“), Skirgaila (V. Krėvės „Skirgaila“), Seras (R. Harwoodo „Aprengėjas“), Serebriakovas (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Edvardas IV (W. Shakaspeare „Ričardas III“), Tėvas (F. Bordono „Paskutiniai mėnesiai“); kine – Donatas („Niekas nenorėjo mirti“), Franciskas („Tas saldus žodis – laisvė“), Kasparas („Jausmai“), Edmundas („Karalius Lyras“), Girdvainis („Velnio nuotaka“), Adomas („Sodybų tuštėjimo metas“), Orlandas („Kentaurai)“, Buckus („Faktas“). Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo iniciatyvinės grupės narys. SSRS liaudies artistas (1985). Lietuvos valstybinės premijos (1982), Vokietijos DR nacionalinės premijos (1981) laureatas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius (1997). (Red. 2023-03-03)

ANDRIUŠKEVIČIUS LEONARDAS. Gimė 1941 m. balandžio 6 d. Rinkūnų kaime (Kauno r.). Teatro aktorius, poetas. 1965–1969 m. Vilniaus kultūros mokykloje studijavo režisūrą. 1970–1976 m. dirbo Kauno valstybiniame lėlių teatre. Nuo 1976 m. Šiaulių dramos teatro aktorius. Sukūrė per 60 vaidmenų. Svarbesni vaidmenys: Laurynas (V. Jasukaitytės „Žemaitė“), Suslovas (M. Gorkio „Vasarotojai“), Bosas (J. Steinbecko „Pelės ir žmonės“), Ministras (G. Solovskio „Skiriama princesei“), Marma (J. Avyžiaus „Degimai“), Popas, Žydas (Šolom Aleichemo „Tevje pienininkas“) ir kt. 1997 m. Šiauliuose išleista jo poezijos knyga „Šviesi akimirka“. Eilėraščius publikavo Šiaulių miesto laikraščiuose, almanache „Varpai“.

ARBAČIAUSKAITĖ-FLICK REGINA. Gimė 1951 m. lapkričio 5 d. Šiauliuose. Teatro, kino ir televizijos aktorė. 1973 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1973–1996 m. vaidino Lietuvos akademiniame dramos teatre. Nuo 1996 m. Klaipėdos dramos teatro aktorė. Sukūrė apie 40 pagrindinių vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Teatre: Luiza (F. Schillerio „Klasta ir meilė“), Peginė (J. M. Syngo „Narsuolis iš Vakarų pakrantės“), Skylienė (V. Krėvės „Žentas“), Misis Ford (W. Shakespeare „Vindzoro šmaikštuolės“), Antigonė (J. Anouilh „Antigonė“), Julija Filipovna (M. Gorkio „Vasarotojai“), Didžiavyžė (P. Treinio „Ančiuko kryžius“); kine Milda („Sodybų tuštėjimo metas“), Kaminskienė („Riešutų duona“), Genutė („Žemės keleiviai“), Nikė („Endhauzo paslaptis“); TV filmuose: Barbora („Barbora Radvilaitė“), Marcė („Petras Kurmelis“), Janina („Giminės“) ir kt.

ATKOČIŪNAS ROLANDAS. Gimė 1961 m. rugpjūčio 16 d. Kaune. Teatro režisierius. 1990 m. baigė Maskvos B. Ščiukino teatro meno institutą. 1992 m. įkūrė Kauno mažąjį teatrą. 1994–1995 m. Šiaulių dramos teatro meno vadovas, direktorius, 1998–2001 m. šio teatro režisierius. Išvyko į Klaipėdą. Nuo 2005 m. vadovauja Liepojos (Latvija) dramos teatrui. Pastatymai Šiauliuose: A. Millerio „Kaina“, A. Fugardo „Čia gyvena žmonės“, L. Pirandello „Henrikas IV“, K. Ostrausko „Čičinskas“, A. Detkovo „Amžinas sugrįžimas“, T. Rattigano „Dama be kamelijų“. Statė spektakluis Kauno mažajame teatre, Klaipėdos dramos teatre, Panevėžio J. Miltinio dramos teatre ir kt.

AUGA VLADAS. Gimė 1931 m. birželio 7 d. Skamaičių kaime (Radviliškio r.). Mirė 1984 m. balandžio 20 d. Šiauliuose (žuvo autokatastrofoje). Teatro aktorius. 1952–1977 m. Šiaulių dramos teatro aktorius, 1960–1977 m. buvo šio teatro direktorius. 1977–1980 m. dirbo Lietuvos kino studijoje vaidybinių filmų direktoriumi. Šiaulių dramos teatre sukūrė per 50 vaidmenų; žymesni: Uldis (J. Rainio „Pūsk, vėjeli“), Jonas (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“), Aleksas (J. Avyžiaus „Baltieji gluosniai“), Poza (F. Schillerio „Don Karlas“), Orsinas (W. Shakespeare „Dvyliktoji naktis“) ir kt.

BAGATYRYTĖ AUDRONĖ. Gimė 1956 m. gegužės 30 d. Obeliuose (Rokiškio r.). Mirė 2010 m. kovo 1 d. Šiauliuose. TV ir teatro režisierė. 1974–1978 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1985 m. baigė Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. Pastatė spektaklių Barnaulo (Rusija) Jaunojo žiūrovo ir Klaipėdos dramos teatruose. 1986–1991 m. Šiaulių dramos teatro režisierė. Svarbesni to laikotarpio pastatymai: „Paryžius, kuriame...“ (pagal H. Toulouse-Lotrecą), J. Erlicko „Blinkuva“, A. Bagatyrytės „Protėvių dangaus žiūrėtų...“ (lietuvių mitologijos motyvais) ir kt. Parašė scenarijų ir režisavo Šiaulių miesto bendruomenės renginius: Sukilėlių kalnelio jubiliejaus minėjimą, vakarus, skirtus V. Kudirkai, Šatrijos Raganai. Nuo 1991 m. pabaigos yra su aktoriumi ir vyru E. Leonavičiumi įkurtos netradicinio teatro studijos „edmundo studija 3“ režisierė. Čia gimė: „Gyvas negyvas Hamletas“, „Kitas“, „Oidipas žmogus“. Su šiais monovaidinimais pasirodė tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje, Egipte, Baltarusijoje, Danijoje, Suomijoje, Tunise, Čekijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Austrijoje ir kitur. Studijoje sukūrė video filmą „Laiškai judesiui“. Su E. Leonavičiumi parengė fotoparodų („Fiksavimai“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje; „Ritualinių vietų vaizdai“, nacionalinėje UNESCO komisijoje Vilniuje ir kt.) Režisavo pirmą kartą Lietuvoje paminėtą Afrikos Dieną (1999). Apdovanota Lietuvos Kultūros ministerijos premija (1990).

BARANAUSKAS VLADAS. Gimė 1947 m. gegužės 24 d. Pandėlyje (Rokiškio r.). Teatro aktorius. Baigė Raseinių 1-ąją vidurinę mokyklą. 1965–1969 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1969 m. Šiaulių dramos teatro aktorius, nuo 1996 m. trupės vedėjas. Vaidino Lietuvos televizijos ir radijo spektakliuose, filmavosi Lietuvos ir Rusijos meniniuose kino filmuose. Sukurti vaidmenys: Gytis (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“), Alna (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Jonas (H. Sudermanno „Jonas ir Erdmė“), Georgas Rosas (R. Salūrio „Paskutinės dvi valandos“), Kurtas (T. Rattigano „Dama be kamelijų“) ir kt. Apdovanotas garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007).

BAREIKIS SAULIUS. Gimė 1955 m. sausio 22 d. Vilniuje. Teatro ir kino aktorius, dainų atlikėjas. 1977 m. baigė valstybinę Lietuvos konservatoriją. 1977–1981 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. 1981–2000 m. vaidino Jaunimo teatre, nuo 2008 m. Šiaulių dramos teatro aktorius. Su O. Ditkovskiu ir K. Smoriginu subūrė muzikinę grupę „Aktorių trio“. Šiaulių ir Jaunimo teatruose sukūrė apie 50 vaidmenų, televizijos filmuose – 10. Šiaulių dramos teatre sukurti svarbesni vaidmenys: Voras („Vaikų dienos“), Alvaras (T. Viljamso „Ištatuiruota rožė″), Ivanas Kvailys (V. Šukšino „Iki trečiųjų gaidžių″), Kandidatas Kastorovičius Tarelkinas (A. Suchovo-Kobylino „Tarelkino mirtis“),Vytautas Vyturys („Iš ten aš ateinu...″), I-as munduras (E. Radzinskio „Luninas, arba Žako mirtis″, Voicekas (G. Biuchnerio „Voicekas″), Altoumas (C. Gozzi „Princesė Turandot″), Daktaras Jonas (Daktaras ir Mangaryta, J. Basanavičiaus surinktų pasakų motyvais), Šešėlis (J. Švarco „Šešėlis) ir kt. Suteiktas geriausio Šiaulių aktoriaus vardas (2012).

BARTAS ŠARŪNAS. Gimė 1964 m. rugpjūčio 16 d. Šiauliuose. Kino režisierius. 1991 m. baigė Maskvos Kinematografijos institutą. 1989 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Tais pačiais metais debiutavo sukūręs dokumentinį filmą „Praėjusios dienos atsiminimui“. Sukūrė vaidybinius filmus „Trys dienos“ (1991), „Koridorius“ (1995), „Mūsų nedaug“ (1996), „Namai“ (1997), „Laisvė“ (2000), „Septyni nematomi žmonės“ (2005). Lietuvos Kinematografininkų sąjungos narys. Apdovanotas Amsterdamo, Berlyno, Venecijos kino festivalių prizais. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (2001).

BENOKRAITIS VYTAUTAS. Gimė 1931 m. kovo 1 d. Šiauliuose. Mirė 2003 m. birželio 30 d. ten pat. Teatro aktorius. 1943 m. pradėjo mokytis Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1945 m. įstojo į Šiaulių dramos teatro studiją, o ją baigęs, 1948 m. priimtas dirbti teatro pagalbiniu darbuotoju, vėliau aktoriumi. Šiaulių dramos teatre dirbo iki 1986 m. Čia sukūrė per 150 vaidmenų, iš jų svarbesni: Barva (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Ringelė (V. Krėvės „Žentas“), Maksas Žile (H. Balzaco „Viengungio gyvenimas“), Padronas Tonis (C. Goldonio „Kivirčai Kjodžoje“, Don Karlas (F. Schillerio „Don Karlas“), Sudakovas (V. Rozovo „Kurtinio lizdas“, Vosylius (S. Maršako „Katės namai“ ir kt. Vyresnės kartos Šiaulių miesto aktorius subūrė į senjorų klubą ir jam vadovavo. 1996 m. R. Vaitiekūnas išleido knygą apie V. Benokraitį. Lietuvos nusipelnęs artistas (1981). P. Pinkauskaitės premijos laureatas (1998).

BĖČIŪTĖ NOMEDA. Gimė 1965 m. gegužės 20 d. Vilniuje. Teatro aktorė. 1983–1987 m. studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, 1987–1990 m. – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1990 m. Šiaulių dramos teatro aktorė. Sukūrė per 40 vaidmenų, iš jų svarbesni: Estera (A. Millerio „Kaina“), Siuzana (R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“), Eni Salivan (V. Gibsono „Stebukladarė“), Alisa (L. Kerolis „Alisa stebuklų šalyje“), Marlena Dietrich („... su meile – Marlene Dietrich“), Kristina Lindė (H. Ibseno „Nora“), Panelė Miuler (E. M. Remarque „Trys draugai“) ir kt. A. Griciaus premijos laureatė (2001).

BINDOKAITĖ-KERNAUSKIENĖ ELENA. Gimė 1899 m. gruodžio 12 d. Vilkaviškyje. Mirė 1990 m. vasario 9 d. Klaipėdoje. Teatro aktorė. 1917 m. baigė mokytojų kursus Voroneže, o 1918 m. gimnaziją Jekaterinoslave. Grįžusi į Lietuvą, 1929 m. baigė Valstybės teatro vaidybos studiją. 1919–1931 m. vaidino Kauno, Valstybės teatruose. Buvo viena pirmųjų Šiaulių dramos teatro aktorių, čia dirbo nuo 1931 iki 1959 m. (su nedidele pertrauka, kai 1935–1939 m. vaidino Klaipėdos dramos teatre). Įsteigė ir 1947–1954 m. vadovavo Šiaulių miesto vaikų teatrui. Sukūrė per 200 vaidmenų, iš jų svarbesni: Voverė (V. Krėvės „Šarūnas“), Dorina (Molière „Tartiufas“), Danguolė (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“), Jonienė (A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“), Luiza (F. Schillerio „Klasta ir meilė“), Rašel (M. Gorkio „Vasa Železnova“), Jelena Andrejevna (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Senelė (A. Casonos „Medžiai miršta stovėdami“) ir kt. Parašė ir režisavo pasaką vaikams „Gintaro lazdelė“ (1957). Lietuvos liaudies artistė (1956). Apdovanota „Garbės ženklo“ ordinu.

BINDOKAS JUOZAS. Gimė 1951 m. gegužės 5 d. Lazdijuose. Teatro aktorius, fotomenininkas. 1968–1972 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1972 m. dirba Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 70 vaidmenų, iš jų svarbesni: Kosmė (P. Calderono „Dama vaiduoklė“), Tofolas (C. Goldonio „Kivirčai Kjodžoje“), Raudonauskis (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“), Pulkininkas (K. Ostrausko „Čičinskas“), Šnipščiūnas (B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“), Garonas (P. Šeno „Į sveikatą, pone!“) ir kt. Rengia autorines fotografijos parodas, yra knygos „Šiaulių dramos teatras“ (1992) fotografas, sudarytojas. P. Pinkauskaitės premijos laureatas (2002).

BOCYTĖ LINA. Gimė 1959 m. rugsėjo 5 d. Dūkšte (Ignalinos r.). Teatro aktorė. 1977–1981 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1981 m. dirba Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 60 vaidmenų, iš jų svarbesni: Zoja (V. Rozovo „Kurtinio lizdas“), 3-oji moteris (F. Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namai“), Princesė (G. Solovskio „Skiriama princesei“), Sara (I. Bergmano „Žemuogių pievelė“), Ugnis (M. Meterlinko „Žydroji paukštė“), Laima (A. Škėmos „Vieną vakarą“), Luiza (R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“), Laima Radvilaitė (S. Šaltenio, G. Kanovičiaus „Katė už durų“). Gailestingoji seselė (S. Gedos „Inteligentiškas beprotnamis“), Karvė Aušrelė (M. Lado „Labai paprasta istorija“), Linksminančioji sesuo (J. Švarco „Šešėlis“), Hilda (T. Viljamso „Iguanos naktis“) ir kt.

BUČIENĖ IRENA. Gimė 1940 m. sausio 1 d. Šiauliuose. Mirė 2001 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Teatro ir televizijos režisierė. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą, 1969 m. – Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje. 1969–1972 m. buvo Lietuvos televizijos režisierė, nuo 1970 m. dirbo dėstytoja Lietuvos konservatorijoje. Režisuoti spektakliai: Nacionaliniame dramos teatre – A. Millerio „Kaina“, K. Čapeko „Makropulo receptas“, F. Dùrrenmatto „Vaidinam Strindbergą“, J. M. Singo „Narsuolis iš Vakarų pakrantės“, J. Anouilh „Antigonė“, A. Vampilovo „Ančių medžioklė“, M. Bulgakovo „Moljeras“, J. Moliére „Šykštuolis“; Kauno dramos teatre – K. Sajos „Sielų mainai“; Vilniaus Žemutinėje pilyje – J. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ ir kt. Režisavo spektaklių Šiaurės Osetijos, Vengrijos, Rumunijos teatruose.

BUDRIKAITĖ-ZULONIENĖ ADOLFINA. Gimė 1921 m. liepos 30 d. Šiauliuose. Mirė 1985 m. birželio 25 d. Vilniuje. Teatro aktorė. 1940–1945 m. buvo Šiaulių dramos teatro, 1947–1985 m. Lietuvos akademinio dramos teatro aktorė, (1949 m. baigė šio teatro vaidybos studiją). Svarbesni vaidmenys: Aliutė, Cilė (P. Vaičiūno „Tėviškės pastogėj“, „Prisikėlimas“), Lakūnaitė (S. Kapnio „Kai širdis traukia“), Andreičik (B. Gorbatovo „Tėvų jaunystė“), Leona (K. Sajos „Silva studentauja“), Oligė (V. Krėvės „Skirgaila“), Kvin (J. M. Singo „Narsuolis iš Vakarų pakrantės“) ir kt. Lietuvos nusipelniusi artistė (1981).

BUDRIKAITĖ JANINA. Gimė 1918 m. gruodžio 1 d. Šiauliuose. Mirė 1996 m. birželio 28 d. Klaipėdoje. Teatro aktorė. 1938 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir iki 1946 m. mokytojavo. 1946–1949 m. Šiaulių dramos, 1949–1951 m. Kauno jaunojo žiūrovo, 1951–1980 m. Klaipėdos dramos teatrų aktorė. Sukurti vaidmenys: Paukštytė (B. Dauguviečio „Žaldokynė“), Anita (V. Lacio „Žvejo sūnus“), Aldona (K. Sajos „Lažybos“), Ranevskaja (A. Čechovo „Vyšnių sodas“), Bona (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“), Marta Oven (E. O`Neillo „Ana Kristi“) ir kt. Lietuvos nusipelniusi artistė (1968).

BUDRIŪNAITĖ JŪRATĖ. Gimė 1973 m. Gulbinuose (Biržų r.) Teatro ir televizijos aktorė. 1992 – 1996 m. mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1996 m. dirba Šiaulių dramos teatre. Sukūrė apie 40 vaidmenų, iš jų svarbesni: Juodoji stiuardesė (M. Michel „Varnų šokis“), Frida (L. Pirandello „Henrikas IV“), Snieguolė („Snieguolė ir septyni nykštukai“ pagal brolių Grimų pasaką), Verutė (S. Gedos „Inteligentiškas beprotnamis“), Agnė Skruzdėlienė (B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“), Izolda Auksaplaukė. Izolda Baltarankė (J. Bediero „Tristanas ir Izolda“), Keti („Juozapas Šveikas“, J. Hašeko romano motyvais), Maša (A. Čechovo „Trys seserys“), Mangaryta Elė („Daktaras ir Mangaryta“ J. Basanavičiaus surinktų pasakų motyvais), Dukra („...su meile – Marlene Dietrich“), Adelma (C. Gozzi „Princesė Turandot“), Nora (H. Ibseno „Nora“), Kristina (A. Strindbergo „Velykos“, Laina (B. Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“) ir kt. TV seriale „Moterys meluoja geriau“ sukūrė Margaritos vaidmenį. 2007 m. apdovanota Kultūros ministerijos premija ir atminimo ženklo „Auksinis scenos kryžius“ nominanto diplomu už geriausią antraplanį vaidmenį (Adelma. C. Gozzi „Princesė Turandot″, rež. Aidas Giniotis).

CINAUSKAITĖ-VERBILIENĖ DALIA. Gimė 1933 m. birželio 17 d. Kamajuose (Rokiškio r.). Teatro aktorė. Buvo ištremta, vaikystę praleido Altajaus krašte. 1953–1956 m. mokėsi Lietuvos valstybinėje koservatorijoje, kurią baigusi iki 1966 m. dirbo Marijampolės bei Klaipėdos dramos teatruose. 1966–1991 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorė. Sukūrė per 100 vaidmenų, jų svarbesni: Lili (E. M. Remarque „Trys draugai“), Mara (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Madona Paskua (C. Goldonio „Kivirčai Kjodžoje)“, Olga Aleksejevna (M. Gorkio „Vasarotojai“), Natalija Gavrilovna (V. Rozovo „Kurtinio lizdas“) ir kt. Vadovavo Šiaulių miesto moksleivių namų dramos kolektyvui, „Ventos“ gamybinio susivienijimo vaikų mėgėjiškam teatrui.

ČEPKEVIČIŪTĖ-JUODAGALVIENĖ IZABELĖ. Gimė 1924 m. birželio 8 d. Marijampolėje. Mirė 1991 m. vasario 4 d. Šiauliuose. Teatro aktorė. 1947 m. baigė Kauno dramos teatro vaidybos studiją. 1944–1950 m. vaidino Kauno ir Marijampolės teatruose. 1954–1980 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 70 vaidmenų, iš jų svarbesni: Madam Brido (H. Balzaco „Viengungio gyvenimas“), Irena (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Sigita (G. Priedės „Nors ir ruduo“), Luiza (T. Dreiserio „Dženė Gerhardt“), Viltė (V. Krėvės „Šarūnas“), Ledi Helf (J. Anouih „Vagių balius“) ir kt.

DANILEVIČIŪTĖ-DAPŠIENĖ EMILIJA. Gimė 1922 m. kovo 26 d. Skuode. Mirė 2003 m. liepos 17 d. Šiauliuose. Teatro aktorė. Nuo 1940 m. gyveno Šiauliuose, lankė dramos teatro studiją, po metų priimta į teatrą dirbti aktore. 1949–1951 m. mokėsi Lietuvos akademinio dramos teatro vaidybos studijoje. Ją baigusi, sugrįžo į Šiaulių dramos teatrą. Šiame teatre sukūrė per 100 vaidmenų, iš jų svarbesni: Mašenka (A. Afinogenovo „Mašenka“), Kača (I. Štoko „Velnių malūnas“), Kalvaitienė (V. Krėvės „Žentas“), Aneliukė (J. Baltušio „Gieda gaideliai“), Ruoplainienė (R. Blaumanio „Sūnus palaidūnas“), Vaida (P. Putninio „Saldi ištikimybės našta“) ir kt. Filmavosi Lietuvos kino studijos meniniuose filmuose. Lietuvos nusipelniusi artistė (1973).

DAPŠYS LIUDAS. Gimė 1911 m. rugpjūčio 16 d. Oriole (Rusija). Mirė 2000 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. 1932 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją ir penkerius metus studijavo teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1945 m. pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre režisieriaus padėjėju, po to – aktoriumi. Teatre sukūrė per 100 vaidmenų; svarbesni: Sapiega (B. Dauguviečio „Žaldokynė“), Mataušas (Žemaitės „Marti“), Belčas (W. Shakespeare „Dvyliktoji naktis“), Plioplys (V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“) ir kt.

DAUTARTAITĖ OLITA VERONIKA. Gimė 1943 m. balandžio 15 d. Kaune. Teatro ir kino aktorė, režisierė, skaitovė, Šiaulių universiteto dėstytoja. 1961–1964 m. mokėsi Vilniaus kultūros-švietimo technikumo Dramos fakultete. 2006 m. baigė Šiaulių universiteto Edukologijos fakultetą. 1964–1976 m. buvo Kauno lėlių teatro aktorė. Nuo 1976 m. dirba Šiaulių dramos teatre. Pastatė spektaklių pačios įkurtuose vaikų lėlių teatruose Kaune (1971–1976) ir Šiauliuose (1977–1984). Teatre sukūrė per 70 vaidmenų: Nykštukas (V. Palčinskaitės „7 snieguolės ir Nykštukas 77“), Amelija (F. Garcia Lorca Bernardos „Albos namai“), Solanž (J. Genet „Kambarinės“), Elena Žymantaitė (V. Jasukaitytės „Žemaitė“), Goldė (Šolom Aleichemo „Tevjė pienininkas“), Mirtis (S. Parulskio „Iš gyvenimo vėlių“), Motušė (M. Mc Donagho „Luošys iš Ainišmano salos“), Viktorija (monospektaklyje „Dvasinė išpažintis“, pagal I. Bergmaną) ir kt. Vaidino A. Puipos kino filmuose „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, A. Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“, G. Lukšo „Mėnulio Lietuva“. Los Andželo lietuvių teatre Dramos sambūris pastatė M. K. Čiurlionio atminimui skirtą spektaklį-elegiją „Raudokit svajonių debesys “(2000), bei dramą „Emilija Pliaterytė – lietuvaitė karžygė“, pagal J. Vaičiūnaitės „Dialogai su Emilija“ (2003). Su Vyt. V. Landsbergio režisuotu monospektakliu „Dvasinė išpažintis“ vaidino Čikagos, Los Andželo, San Francisko scenose. Su rašytojų B. Brazdžionio, H. Nagio, Liūnės Sutemos, J. Meko, M. Katiliškio, J. Strielkūno ir kt. poetinėmis-literatūrinėmis programomis apkeliavo Lietuvą, supažindino Kanados bei JAV lietuvių išeiviją. Parašė knygą „Aš gyvenau laikais, kurių nebuvo“ (1998). Tėvynės sąjungos narė, Lietuvos Atgimimo sąjūdžio pirmeivė. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė (1996–2001). „Poezijos pavasario“ skaitovė laureatė (1991). P. Pinkauskaitės premijos laureatė (1993). Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006), Karalienės Mortos medaliu (2006).

DOBKEVIČIUS ALFONSAS. Gimė 1919 m. gegužės 19 d. Sintautuose (Šakių r.). Mirė 1978 m. balandžio 17 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. Nuo 1945 m. mokėsi Kauno dramos teatro studijoje. Mokydamasis dirbo Kauno Jaunojo žiūrovo teatre. Nuo 1954 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius. Svarbesni vaidmenys: Karlsonas (A. Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“), Francas (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“), Padronas Fortunatas (C. Goldonio „Kivirčai Kjodžoje“) ir kt. Vaidino Lietuvos kino studijos meniniuose filmuose.

DOROFĖJUS MYKOLAS. Gimė 1961 lapkričio 30 d. Radviliškyje. Mirė 2021 sausio 23 d. Vilniuje. Baigęs Vilniaus konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), pagal tuometį paskyrimą 18 metų dirbo Šiaulių dramos teatre. Pagrindiniai aktoriaus sukurti vaidmenys Šiaulių dramos teatre: Mišelis („Baisūs tėvai“ (Ž. Kokto), rež. R. Steponavičiūtė), Pečkus („Blinkuva“ (J. Erlickas), rež. A. Bagatirytė), Kostas („Žvakidė“ (A. Škėma), rež. G. Padegimas), Karlas Tylė („Šunų valsas“ (V. Andrėjus), rež. Graužinis), Korenka („Aukso veršis“ (I. Ilf, J. Petrov), rež. S. Račkys), Pranas Jokimaitis („Katė už durų“ (G. Kanovičius), rež. A. Pociūnas), Girdvainis („Baltaragio malūnas“ (K. Boruta), rež. A. Pociūnas). Įsimintinų vaidmenų M. Dorofėjus suvaidino ir Lietuvos bei užsienio kine. Dirbdamas VšĮ Menų ir mokymo namai Vilniuje, rengė ir organizavo vietinius ir tarptautinius kultūrinius/edukacinius projektus. Ryškiausias M. Dorofėjaus organizuotas tarptautinis „Europa Piliečiams“ projektas laimėjo Prancūzijos prezidento E. Makrono medalį ir tarptautinį CiDAN apdovanojimą už pilietiškumą, saugumą ir gynybą. (Šiaulių kraštas, 2021-01-26. Red. 2021-01-29).

GASCEVIČIŪTĖ-ZMIRSKIENĖ JULIJA. Gimė 1928 m. sausio 2 d. Pociūnėliuose (Radviliškio r.). Mirė 2018 m. kovo 25 d. Šiauliuose. Teatro aktorė. 1944–1945 m. Žemaičių teatro Telšiuose aktorė. 1948 m. baigė Šiaulių dramos teatro studiją. 1946–1948 ir 1950–1986 m. vaidino Šiaulių dramos teatre, kur sukūrė per 80 vaidmenų, iš jų svarbesni: Nora (H. Ibseno „Nora“), Jelena (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Flora (H. Balzaco „Viengungio gyvenimas“), Ebolė (F. Schillerio „Don Karlas“), Mara (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Patricija (E. M. Remarque „Trys draugai“), Erika (P. Putninio „Saldi ištikimybės našta“), Julijos Motina (V. Jasukaitytės „Žemaitė“) ir kt. Lietuvos nusipelniusi artistė (1977). P. Pinkauskaitės premijos laureatė (1998). (Red. 2018-04-05.)

GELŽINYTĖ NIJOLĖ. Gimė 1938 m. kovo 17 d. Šiauliuose. Mirė 2018 m. rugsėjo 17 d. Vilniuje. Teatro ir kino aktorė. 1956 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą. Gyvendama Šiauliuose, lankė dramos būrelį ir vaidino vaikų teatre, kuriam vadovavo aktorė E. Bindokaitė. Vėliau studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kurią baigė 1960 m. Iki 1965 m. dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje, nuo 1965 m. – Vilniaus Jaunimo teatro aktorė. Žymesni vaidmenys: Nina (A. Čechovo „Žuvėdra“), Laura (T. Williamso „Stiklinis žvėrynas“), Pepė (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“), Kadrė (E. Vetemos „Vakarienė penkiems“), Laima (K. Inčiūros „Gulbės giesmė“), Mamytė (S. Šaltenio „Jasonas“), Modė (K. Higginso, J. Carriere „Haroldas ir Modė“), Sarah Bernhardt (J. Murrellio „Memuarai“) ir daugybė kitų. Vaidino ir lietuviškuose kino bei televizijos filmuose. Apie ją sukurtas dokumentinis filmas „Kambariai be durų“ (rež. E. Zubavičius, 1997). Lietuvos nusipelniusi artistė (1978). (Red. 2018-09-17.)

GINIOTIS AIDAS. Gimė 1964 m. lapkričio 17 d. Šiauliuose. Teatro aktorius, režisierius, kompozitorius, pedagogas. 1971–1982 m. mokėsi Šiaulių 7-oje vidurinėje mokykloje, 1982–1986 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1986–1989 m. ir nuo 2003 m. čia dėsto. 1989 m. su kitais įkūrė Keistuolių teatrą, šio teatro aktorius, režisierius, vadovas. Režisavo spektaklius Dr. Stasys,„Liūdnojo vaizdo riteris“, „Žaiskime operą“, „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ ir kt. Šiaulių dramos teatre pastatė spektaklį K. Gocio „Princesė Turandot“ (2006). Už spektaklius vaikams paskirta Kristoforo premija (1999). Apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už spektaklius vaikams ir jaunimui „Atviras ratas“ ir „Juzė Dykaduonis“ (2005) bei už roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ režisūrą (2006).

GRUODIS RIMANTAS. Gimė 1946 m. gegužės 14 d. Šiauliuose. Kino režisierius, prodiuseris, operatorius. 1977 m. baigė Vilniaus universitetą, žurnalistiką. 1964–1992 m. dirbo Lietuvos kino studijoje. 1994 m. su žmona kino dokumentininke J. Gruodiene įkūrė filmų studiją „Periferija“, jos vadovas ir režisierius. Sukūrė kelias dešimtis dokumentinių filmų, tarp jų: „Gėla“ (1987), „Savanoriai“ (1989), „Ona ir Mykolas“ (1990), „Dykra“ (1993), „Slogutis“(1995), „Pirtis“ (Briuselio kino festivalio prizas, 1997), „Šeimyna“ (2001), „Kaliausė“ (2002), „Meistras“ (2004), „Dievo paukšteliai “(2005) ir kt. Parašė (daugelį su J. Gruodiene) savo filmų scenarijų.

GURINAITĖ-PASKIENĖ IEVA. Gimė 1916 m. sausio 12 d. Jazdauskiškių kaime (Plungės r.). Mirė 2000 m. spalio 23 d. Šiauliuose. Teatro aktorė. 1932 m. baigė Varduvos žemės ūkio mokyklą. 1937–1940 m. dirbo Telšių ligonių kasoje. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje. Grįžusi, iki 1949 m. vaidino Žemaičių teatre Telšiuose (1948 m. baigė šio teatro studiją). 1949–1990 m. vaidino Šiaulių dramos teatre, kuriame sukūrė per 80 vaidmenų, iš jų ryškesni: Ciepa (J. Rainio „Pūsk, vėjeli“), Raudonauskienė (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“), Voinickaja (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Ana (M. Gorkio „Vasa Železnova“), Elgeta (F. Garcia Lorca „Bernardos Albos namai“), Krapufka (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“) ir kt. A. Puipos režisuotame filme „Vilko dantų karoliai“ atliko pagrindinį motinos vaidmenį. Lietuvos nusipelniusi artistė (1976). P. Pinkauskaitės premijos laureatė (1998).

JAKUBAUSKAS SIGITAS. Gimė 1956 m. balandžio 15 d. Pivašiūnuose (Alytaus r.). Mirė 2025 m. sausio 8 d. Teatro aktorius. 1977 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją ir pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. Čia sukūrė per 70 vaidmenų. Svarbesni iš jų: Kainas (G. Byrono „Kainas“), Krogstadas (H. Ibseno „Nora“), Mykoliukas (Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“), Tevje („Tevje pienininkas“, pagal Šolom Aleichemą), Stalius, Velnias, Pranašas (S. Parulskio „Iš gyvenimo vėlių“, Zakristijonas (K. Ostrausko „Čičinskas“), Henrikas IV (L. Pirandello „Henrikas IV“), Šveikas (J. Hašeko „Juozapas Šveikas“), Prozorovas (A. Čechovo „Trys seserys“), Kunigas Jonas („Daktaras ir Mangaryta“, pagal J. Basanavičiaus pasakas) ir kt. Vedė laidas Lietuvos televizijoje, sukūrė vaidmenų TV ir kine. 1996 m. paskirta Kristoforo premija už antraeilius vaidmenis, sukurtus Šiaulių dramos teatre. Lietuvos nusipelnęs artistas (1986). P. Pinkauskaitės premijos laureatas (2000). Buvo du kartus nominuotas ženklui „Auksinis scenos kryžius“. Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatas (2023). (Red. 2024-10-17)

JANULEVIČIŪTĖ JADVYGA ZINAIDA. Gimė 1926 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Mirė 2020 m. sausio 30 d. Vilniuje. Televizijos filmų režisierė, scenaristė. Vaikystę praleido Šiauliuose, su tėvais gyveno dabartinėje Frenkelio viloje. Būdama paauglė, 1940–1941 m. vaidino Šiaulių dramos teatre, atliko Majos vaidmenį A. Korneičiuko pjesėje „Platonas Krečetas“. 1944 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1944–1950 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje ir Vilniaus universitete, Filologijos fakultete, kurį baigė 1951 m. 1968 m. baigė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. 1950–1968 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos komiteto muzikos laidų redaktorė, televizijos režisierė, 1968–1998 m. – Lietuvos telefilmo režisierė. Sukūrė apie 30 kino filmų; svarbesni: „Beatričė“, „Dainuoja Virgilijus Noreika“, „Divertismentas“, „Vargonų maestro“, „Pašėlęs gegužis“, „Žmogaus balsas“, „Eglė“ ir kt. Parašė atsiminimų knygas „Lapkričio Beatričė“, „Gerumo šviesa“, „Kas liko laiškuose: B. Grincevičiūtės ir J. Urbšio laiškus pavarčius“, „Kaune įmintos pėdos“. Lietuvos nusipelniusi artistė (1976).

JASINSKAS NAUBERTAS. Gimė 1940 m. kovo 10 d. Šiauliuose. Mirė 1977 m. vasario 20 d. ten pat. Teatro aktorius. 1965 m. baigė Vilniaus universitetą, lietuvių filologiją. Nuo 1966 m. iki mirties dirbo Šiaulių dramos teatre. Sukurti vaidmenys: Maratas (V. Arbuzovo „Mano vargšas Maratas“), Juras (V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“), Jonas (J. Baltušio „Gieda gaideliai“), Mauras (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“) ir kt. 1967 m. režisavo J. D. Salingerio pjesę „Rugiuose prie bedugnės“. Parašė pjesių, spektaklio „Kaip žydėjimas vyšnios“ scenarijų (pagal S. Nėries poeziją). A. Griciaus premijos laureatas (1974).

JASIŪNAITĖ-BERŽINIENĖ GENĖ. Gimė 1925 m. rugsėjo 7 d. Šiauliuose. Mirė 2024 m. sausio 9 d. Teatro aktorė. 1944 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. Iki 1945 m. vaidino Vilniaus Vaidilos teatre. Nuo 1945 m. buvo Lietuvos akademinio dramos teatro aktorė (1948 m. baigė šio teatro vaidybos studiją). Sukurti svarbesni vaidmenys: Zosikė (Žemaitės „Marti“), Ieva (B. Dauguviečio „Žaldokynė“), Nina (M. Lermontovo „Maskaradas“), Živilė (K. Sajos „Pirmoji drama“), Ona Duonutė (V. Krėvės „Skirgaila“), Gina (H. Ibseno „Laukinė antis“), Marija (D. Vasermano D. Deriono „Žmogus iš La Mančos“), Giza (I. Erkonio „Žaidžiame kates“), Moteris iš penktojo buto (A. Kuternickio „Fėjos Dražė variacijos“), Meisterienė (P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“) ir kt. Lietuvos nusipelniusi artistė (1985). (Red. 2024-01-19).

JASNAUSKAITĖ ELENA. Gimė 1950 m. Šiauliuose. Teatro aktorė. 1968–1972 m. mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1972–1986 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorė. Atliko pagrindinius vaidmenis daugiausia A. Ragauskaitės režisuotuose spektakliuose iš jų svarbesni: Danguolė (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“), Birutė (V. Rimkevičiaus „Iš ten aš ateinu“), Komisarė (V. Višnevskio „Iš chaoso“), Keka (C. Goldonio „Kivirčai Kjodžoje“), Marija (E. Liegutės „Povilas ir Marija“) ir kt. 1986 m. išvyko gyventi į Vilnių. Vaidino Lietuvos akademiniame dramos teatre, filmavosi Lietuvos kino studijos filmuose. A. Griciaus premijos laureatė (1974).

JUODAGALVIS JONAS. Gimė 1918 m. rugpjūčio 17 d. Ažušilėje (Ignalinos r.). Mirė 1975 m. spalio 24 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. 1947 m. baigė Kauno dramos teatro studiją, iki 1951 m. dirbo Kauno ir Marijampolės teatruose. Nuo 1954 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. Sukurti vaidmenys: Jonas Puodžiūnas (A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“), Gerhardas (T. Dreiserio „Dženė Gerhart“), Antonijus (W. Shakespeare „Dvyliktoji naktis“), Kuzminas (V. Rozovo „Amžinai gyvi)“ ir kt.

JURŠYS KAZYS. Gimė 1897 m. sausio 16 d. Tauragnuose (Utenos r.). Mirė 1967 m. birželio 11 d. Klaipėdoje. Teatro aktorius, režisierius. Baigęs A. Sutkaus Tautos teatro studiją buvo Vilkolakio teatro aktorius. Nuo 1926 m. vaidino Kauno dramos teatre. 1939–1949 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius ir režisierius, 1940–1949 m. vyriausiasis režisierius, pokario metais ir teatro studijos vadovas. 1949–1960 m. dirbo Klaipėdos dramos teatre režisieriumi. Sukūrė per 150 vaidmenų, iš jų svarbesni: Kajetonas (P. Vaičiūno „Naujieji žmonės“), Juknys (V. Krėvės „Žentas“), Tartiufas (Mollière „Tartiufas“) ir kt. Šiauliuose režisavo spektaklius: P. Vaičiūno „Prisikėlimas“, J. Grušo „Tėvas ir sūnus“, J. Molière „Šykštuolis“, T. Gabbe „Pelenė“, V. Hugo „Andželas“, B. Dauguviečio „Uždavinys“, Žemaitės „Marti“ ir kt. Lietuvos nusipelnęs artistas (1945).

KARKLELIS MAMERTAS. Gimė 1931 m. balandžio 15 d. Karklynėje (Švenčionių r.). Mirė 1999 m. birželio mėnesį Kaune. Teatro aktorius, režisierius. 1953 m. baigė Lietuvos dramos teatro studiją, 1963 m. – Valstybinį teatro meno institutą Maskvoje. 1953–1958 m. Šiaulių dramos teatro aktorius, 1964–1972 m. vyriausiasis režisierius. Vėliau dirbo Kauno, Klaipėdos teatruose, Lietuvos radijuje ir televizijoje. Vaidino Lietuvos kino studijos filmuose. Šiaulių dramos teatre režisuoti spektakliai: J. Rainio „Pūsk, vėjeli“, V. Krėvės „Šarūnas“, „Žentas“, G. Flauberto „Madam Bovari“, K. Inčiūros „Eglė žalčių karalienė“, F. Dúrrenmatto „Vidurnakčio procesas“, V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“, J. Jurandoto „Devintasis teisuolis“ ir kt. Prie Kauno tekstilės fabriko „Drobė“ buvo subūręs lietuvišką teatro studiją, kurioje buvo statomi tik lietuvių dramaturgijos kūriniai: K. Donelaičio „Metai“, Maironio „Kęstučio mirtis“, V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“.

KRILAVIČIŪTĖ RIMANTA. Gimė 1955 m. birželio 2 d. Radviliškyje. Teatro ir kino aktorė. 1973–1977 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konsevatorijoje. Nuo 1977 m. dirba Šiaulių dramos teatre, čia sukūrė per 40 vaidmenų. Svarbesni vaidmenys: Ji (E. Radzinskio „Luninas, arba Žako mirtis“), Marija (D. R. Popescu „Fajansinis nykštukas iš vasaros sodo), Eliza (J. Molière „Šykštuolis“), Liza (M. Gorkio „Saulės vaikai)“,Milda (S. Šaltenio, G. Kanovičiaus „Katė už durų“), Šviesa (M. Maeterlincko „Žydroji paukštė“), Liucija (A. Škėmos „Žvakidė“) ir kt. Atliko pagrindinus vaidmenis Latvijos ir Lietuvos kino studijų meniniuose filmuose „Ankstyvosios rūdys“, „Kelionė į rojų“. Vaidino televizijos filme „Vilius Karalius“, o telefilme „Žalčio karūna“ sukūrė M. K. Čiurlionio žmonos Sofijos vaidmenį. A. Griciaus premijos laureatė (1997).

LAPINSKAITĖ JANINA. Gimė 1953 m. kovo 8 d. Šiauliuose. Kino režisierė, scenaristė, pedagogė. 1975 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1975–1994 m. dirbo Lietuvos TV režisiere. Nuo 1995 m. dėsto Muzikos ir teatro akademijoje. Kino ir TV katedros vedėja (2002), docentė (2007). Sukūrė (daugiausia pagal savo scenarijus) TV ir kino dokumentinių filmų. Iš jų svarbesni: „Iš skruzdėlių gyvenimo“ (1994), „Iš elfų gyvenimo“ (1996, Monte Karlo televizinių filmų festivalio Grand Prix), „Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo“ (1997), „Iš avinėlių gyvenimo“ (1998), „Venacijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (2002), „Našlių pakrantė“ (2006). Sukūrė vaidybinį filmą „Stiklo šalis“ (pagal V. Juknaitę, 2004), kuris Indijoje vykusiame tarptautiniame festivalyje pelnė geriausios režisūros apdovanojimą. Vaidino meniniuose kino filmuose: Nusikaltėlė („Moteris ir keturi jos vyrai“), Gryta („Elzė iš Gilijos“). „Metų moteris-95“, apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2004).

LAURINAITYTĖ-ŠALTIENĖ FAUSTINA VITALIJA. Gimė 1943 m. liepos 17 d. Žagarėje (Joniškio r.). 1962–1966 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1966–2004 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 80 vaidmenų. Svarbesni iš jų: Julija Filipovna (M. Gorkio „Vasarotojai“), Aža (R. Blaumanio „Sūnus palaidūnas“), Marija (G. Búchnerio „Voicekas“), Žemaitė (V. Jasukaitytės „Žemaitė“, paskirta Teatro draugijos premija), Sekula (S. Canevo „Gyvenimas – dvi moterys“), Marcelė Normantienė (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“), Tabalienė (K. Sajos „Piramidė“), Abė (E. O´Neillo „Meilė po guobomis“), Erdmė (H. Sudermanno „Jonas ir Erdmė“), Meli (A. Fugardo „Čia gyvena žmonės“), Mis Sofi Gliuk (T. Williamso „Nuostabus sekmadienis iškylai prie Krev Kero“), Fru Lindė (H. Ibseno „Nora“, Kitė (S. Delenay „Įsimylėjęs liūtas“) ir kt. Lietuvos nusipelniusi artistė (1985). Griciaus premijos laureatė (1993). Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2008).

LEONAVIČIUS EDMUNDAS. Gimė 1955 m. gruodžio 5 d. Mosėdyje (Skuodo r.). Aktorius. 1973–1977 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1977–1991 metais vaidino Šiaulių dramos teatre. Svarbesni vaidmenys: P. Višinskis (E. Liegutės „Povilas ir Marija“, V. Jasukaitytės „Žemaitė“), Blinkevičius (J. Erlicko „Blinkuva“), Oktavas (A. de Miusė „Marianos išdaigos“, Leonidikas (TV spektaklyje „Mano vargšas Maratas“). Inicijavo spektaklio „Mūsų vaikai“ (pagal A. Kairio pjesę) parodymą JAV lietuvių bendruomenei. Nuo 1991 m. pabaigos yra su režisiere ir žmona A. Bagatyryte įkurtos netradicinio teatro studijos „edmundo studija 3“ aktorius-vadovas. Čia vaidina monovaidinimuose: „Gyvas negyvas Hamletas“, „Kitas“, „Oidipas žmogus“, kuriuos rodė tarptautiniuose renginiuose Egipte, Baltarusijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, Tunise, Čekijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Austrijoje ir kitur. Stažavosi Senegale. Inicijavo pirmą Afrikos Dienos minėjimą Lietuvoje (1999). Su A. Bagatyryte surengė fotoparodų („Senegalietiškos meditacijos“, nacionalinėje UNESCO būstinėje Vilniuje; „Fiksavimai“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir kt.). A. Griciaus premijos laureatas (1986, 1990).

LIUTIKAITĖ IRENA. Gimė 1950 m. birželio 3 d. Kaune. Teatro aktorė. 1968 m. baigė Rumšiškių vidurinę mokyklą. 1968–1972 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kurią baigusi, pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. Čia sukūrė per 60 vaidmenų, iš kurių ryškesni: S. Nėris (N. Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“), Hėlia (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“), Freken Julija (A. Strindbergo „Freken Julija“), Kalerija (M. Gorkio „Vasarotojai“), Augustija (F. Garcia Lorca „Bernardos Albos namai“), Eglė (G. Mareckaitės „Eglės namai“), Kler (J. Genet „Kambarinės“), Mariana (I. Bergmano „Žemuogių pievelė“), Šanelė (R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“), Paola (T. Rattigano „Dama be kamelijų“) ir kt. Vaidino Lietuvos kino studijos meniniuose filmuose „Faktas“, „Sužeista tyla“ ir kt. A. Griciaus (1985) ir P. Pinkauskaitės (2001) premijų laureatė.

MALIUKEVIČIŪTĖ TERESĖ. Gimė 1944 m. liepos 16 d. Latežerio kaime (Varėnos r.). Teatro aktorė. 1964–1968 m. mokėsi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kurią baigusi pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. Šiame teatre sukūrė per 60 vaidmenų, iš jų svarbesni: Akvilė (J. Baltušio „Parduotos vasaros“), Irma (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Elenytė (A. Liobytės „Devyniabrolė“), Kristina (A. Strindbergo „Freken Julija“), Ulelė (H. Sudermanno „Jonas ir Erdmė“), Elena (V. Jasukaitytės „Žemaitė“), Oqiustina (R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“), Našlė (Šolom Aleichemo „Tevje pienininkas“), Šeimininkė (M. Lado „Labai paprasta istorija“) ir kt. A. Griciaus premijos laureatė (1978).

MIRONČIKAITĖ-TIMINSKIENĖ NIJOLĖ. Gimė 1941 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Teatro aktorė, režisierė. 1963 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją ir vienerius metus čia dirbo dėstytoja. Nuo 1964 m. Šiaulių dramos teatro aktorė. 1983–1990 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja. Nuo 1993 m. režisuoja Šiaulių televizijos laidą „Teatronas“, nuo 1995 m. Šiaulių Ragainės vidurinės mokyklos dramos mokytoja. Šiaulių dramos teatre sukūrė per 90 vaidmenų, iš jų svarbesni: Damulė (J. Baltušio „Parduotos vasaros“), Mažylis, Karlsonas (A. Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“; „Karlsonas vėl sugrįžta“), Gerda (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“), Skaitovė (S. Nėries „Kaip žydėjimas vyšnios“), Martirija (F. Garcia Lorca „Bernardos Albos namai“), Motina (I. Bergmano „Žemuogių pievelė“), Žemaitė (V. Jasukaitytės „Žemaitė“), Ivona (Ž. Kokto „Baisūs tėvai“), Pulkininkienė (J. Smulio „Pulkininko našlė“) ir kt. Režisavo pasaką „Baltoji rožė“ (1993), R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“ (1993), N. Cowardo „Išdykėlė dvasia“ (1995), A. Galino „Retro“ (1996), J. Anouih „Generolai su sijonais“ (2004), R. Lamure „Sriubinė (2006) ir kt. Lietuvos teatro sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė. Lietuvos nusipelniusi artistė (1986). Apdovanota A. Griciaus (1975) ir P. Pinkauskaitės (1994) premijomis“, garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006).

NORKUTĖ-ŽVINIENĖ INGA. Gimė 1972 m. gegužės 3 d. Klaipėdoje. Teatro ir televizijos aktorė, televizijos laidų vedėja. 1992–1996 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1996 m. dirba Šiaulių dramos teatre. Sukūrė apie 40 vaidmenų, iš jų svarbesni: Klėja (P. Šeferio „Juodoji komedija“), Dragūnaitė (S. Gedos „Inteligentiškas beprotnamis), Helen(M. Mc Donagh „Luošys iš Ainišmano salos“, Serafimas („Raudos pagal Jeremiją“ Senojo Testamento, F. Dostojevskio, B. Brechto kūrinių motyvais), Fija (T. Ratigano „Dama be kamelijų“), Ponia Bolc („Juozapas Šveikas“ Jaroslavo Hašeko romano motyvai), Irina (A. Čechovo „Trys seserys“), Aliza (B. Vijano „Lelijos romansas“), Zelima (C. Gozzi „Princesė Turandot“), Kiaulė (M. Lado „Labai paprasta istorija“), Salomėja (A. Juozaičio „Salomėja“), Kristina Lindė (H. Ibseno „Nora“), Julija Džuli, dainininkė (J. Švarco „Šešėlis“), Veronika Uje (Y. Reza „Skerdynių dievas), Katarina Lvovna Izmailova (N. Leskovo „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities) ir kt. Režisavo spektaklius „Kukučio kelionė“ pagal M. Martinaičio „Kukučio balades“ (2005), Bebenčiukas ir Laumė″ K. Kubilinsko bei P. Cvirkos kūrinių motyvais (2008). TV seriale „Moterys meluoja geriau“ sukūrė Medos vaidmenį. Suteiktas geriausios Šiaulių aktorės vardas (2007, 2013).

NOSEVIČIŪTĖ-ČEPAITIENĖ STEFANIJA. Gimė 1926 m. vasario 2 d. Šiauliuose. Mirė 2001 birželio 7 d. Vilniuje. Teatro aktorė, režisierė. Baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1948–1993 m. buvo Lietuvos akademinio teatro aktorė, Lietuvos konservatorijos dėstytoja, profesorė. Vaidmenys: Ona (J. Baltušio „Gieda gaideliai“), Tatjana (F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“), Antanina (A. Kuternickio „Fėjos Dražė variacijos“), Gasiulienė (P. Treinio „Ančiuko kryžius“) ir kt. Sukūrė per 30 poezijos spektaklių. Pastatė spektaklius vaikams: A. Liobytės „Kupriukas muzikantas“, „Meškos trobelė“, K. Kubilinsko „Vėjo botagėlis“, „Molio Motiejukas“ ir kt. Parašė knygą „Raiškusis žodis“. Lietuvos nusipelniusi artistė (1974).

OGAJ-RAMER NATALIJA. Gimė 1944 m. spalio 21 d. Semipalatinske (Kazachija). Teatro režisierė. 1962–1968 m. studijavo Valstybiniame teatro meno institute Maskvoje, Režisūros fakultete. Baigusi institutą, pirmąjį spektaklį pastatė Simferopolyje. 1968–1969 m. dirbo Riazanės jaunojo žiūrovo teatre. Nuo 1969 m. dirbo Šiaulių dramos teatre, 1971–1973 m. buvo šio teatro vyriausioji režisierė. Iš Šiaulių 1975 m. išvyko į Vilniaus Jaunimo teatrą. 1982 m. emigravo į JAV. Šiauliuose režisavo spektaklius: A. Fredro „Damos ir husarai“, A. Arbuzovo „Mano vargšas Maratas“, S. Maršako „Katės namai“, A. Makajonoko „Užguitas apaštalas“, J. Anouilh „Euridikė“, P. Calderono „Dama vaiduoklė“, J. Švarco „Paprastas stebuklas“. Iki šiol gyvena JAV. Vadovauja savo įkurtai organizacijai „Moscow night“, kuri organizuoja festivalius, teatrinius susitikimus ir spektaklius.

PADEGIMAS GYTIS. Gimė 1952 m. vasario 17 d. Alytuje. Teatro ir televizijos režisierius. 1975 m. baigė Maskvos Lunačiarskio teatro meno institutą. 1975–1980 m. Vilniaus Jaunimo teatro, 1980–1986 m. Kauno dramos teatrų režisierius, 1988–1993 m. – Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius, 1993–1999 m. vadovavo Kauno akademiniam dramos teatrui. Įvairiuose teatruose pastatė per 80 spektaklių, iš jų 13 Šiauliuose. Svarbesni pastatymai Šiaulių dramos teatre: F. Garcia Lorca „Donja Rosita“, A. Strindbergo „Freken Julija“, O. Milašiaus „Mefibosetas“, V. Jasukaitytės „Žemaitė ir Žilvinas“, A. Škėmos „Žvakidė ir Vieną vakarą“, B. Shaw „Dūžtančių širdžių namai“ ir kt. Po ilgos pertraukos, 2007 m. Šiaulių dramos teatre pastatė M. Lado „Labai paprasta istorija“. Kauno dramos teatre režisavo: J. Grušo „Gintarinė vila“, T. Wilderio „Mūsų miestelis“ ir „Ilga Kalėdų vakarienė“, N. Gogolio „Pamišėlio užrašai“, V. Juknaitės „Vainuto raštininkas“, W. Shakespesre „Tuščios meilės pastangos“ ir kt. Statė spektaklius Austrijos, Norvegijos, Danijos, Latvijos teatruose. Dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kauno Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose, GITIS SCANDINAVIA akademijoje Danijoje. Šiaulių dramos teatre organizavo lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“ (1988). Atgimimo metais dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo šio Sąjūdžio I ir II seimo narys.

PASKA STASYS. Gimė 1920 m. spalio 24 d. Radviliškyje. Mirė 1981 m. lapkričio 25 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. 1937 m. baigė Radviliškio gimnaziją, 1940 m. – Panevėžio dramos teatro studiją ir penkerius metus vaidino šiame teatre. 1945–1949 m. buvo Žemaičių dramos teatro aktorius Telšiuose. Nuo 1949 m. iki mirties dirbo Šiaulių dramos teatre, kur sukūrė per 100 vaidmenų, iš jų ryškesni: Rankas (H. Ibseno „Nora“), Astrovas (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Kalvaitis, Šarūnas (V. Krėvės „Žentas“, „Šarūnas“), Junius (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“), Pilypas II (F. Schilleio „Don Karlas“), Plioplys (V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“) ir kt. Šiaulių dramos teatre yra režisavęs keletą spektaklių: M. Sagalovičiaus „Nakties serenada“, S. Aliošino „Antroji žmona“, Z. Pluharžo „Paskutinis sustojimas“. Vaidino daugelyje Lietuvos kino studijos filmų: „Birželis – vasaros pradžia“, „Herkus Mantas“ ir kt. A. Griciaus premijos laureatas (1976). Lietuvos liaudies artistas (1970).

PAULIUKONIS EDUARDAS. Gimė 1949 m. vasario 27 d. Kaune. Teatro aktorius. 1965 m. baigė Pantomimos studiją prie Vilniaus Jaunimo teatro. 1966–1967 m. Vilniaus Jaunimo teatro, 1967–1969 m. Kauno dramos teatro, 1971–1973 m. Kauno muzikinio teatro aktorius. Nuo 1973 m. dirba Šiaulių dramos teatre, kuriame sukūrė per 90 vaidmenų. Iš jų svarbesni: Rodrigas (P. Calderono „Dama vaiduoklė)“, Kalinys (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“), Filas Hogenas (E. O`Neilo „Mėnulis likimo posūniams“), Ahimelekas (O. Milašiaus „Mefibosetas“), Kapitonas (G. Búchnerio „Voicekas“), Burmundonas (G. Solovskio „Skiriama proncesei“), Viktoras (A. Millerio „Kaina“), Braumagenas (M. Michelio „Varnų šokis“), Generolas Lisicinas (S. Gedos „Inteligentiškas beprotnamis“), Džonis (M. Mc Donagho „Luošys iš Ainišmano salos“), Jonas Geležėlė (B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“), Fedotikas (A. Čechovo „Trys seserys“), Timūras (C. Gozzi „Princesė Turandot“) ir kt. A. Griciaus premijos laureatas (1984).

PETUCHAUSKAS MARKAS. Gimė 1931 m. spalio 6 d. Šiauliuose. Teatrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. 1941–1943 kalėjo Vilniaus gete. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą, 1962 m. – Valstybino teatro meno instituto Maskvoje aspirantūrą. Nuo 1960 m. dirbo Lietuvos MA Istorijos institute, nuo 1967 m. – Menotyros skyriaus vadovas. Nuo 1981 m. buvo Kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto teatro katedros vedėjas, profesorius. Apie 300 straipsnių, monografijų, ir kolektyvinių leidinių autorius, Lietuvos žydų kultūros klubo įkūrėjas (1994) ir pirmininkas. Svarbesnieji darbai: „Teatras – amžininkas“ (1965), „Premjerų keliais“ (1967), „Donatas Banionis“ (1976), „Teatro akimirkos“ (1977), „Lietuvių tarybinis teatras“ (T. 1, sk. 1–7, 1979) ir kt. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1981).

PIAULOKAS PRANAS. Gimė 1945 m. birželio 2 d. Endriejave (Klaipėdos r.). Mirė 2008 m. gegužės 12 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. 1965–1969 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kurią baigęs pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. 1993–1994 m. buvo šio teatro meno vadovas. Teatre sukūrė per 100 vaidmenų, iš jų svarbesni: Orfėjas (J. Anouilh „Euridikė“), Manuelis (P. Calderono „Dama vaiduoklė“), Krūšna (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“), Žanas (A. Strindbergo „Freken Julija“), Žaldokas (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“), Skirgaila (V. Krėvės „Skirgaila“), Liuciferis (G. Byrono „Kainas“), Borgas (I. Bergmano „Žemuogių pievelė“), Saliamonas (A. Millerio „Kaina“), Čičinskas (K. Ostrausko „Čičinskas“), Vaistininkas (S. Gedos „Inteligentiškas beprotnamis“), Dovydas (O. Milašiaus „Mefibosetas“), Žmogus (S. Parulskio „Iš gyvenimo vėlių“), J. Basanavičius (V. V. Landsbergio „Daktaras ir Mangaryta“), Kacas (J. Hašeko „Juozapas Šveikas“), Panikovskis (I. Ilfo ir J. Petrovo „Aukso veršis“), Altoumas (C. Gozzi „Princesė Turandot“), Gydytojas Feliksas Žafe (E. M. Remarque „Trys draugai“) ir kt. Filmavosi meniniuose ir televizijos filmuose, bendradarbiavo miesto periodinėje spaudoje. Lietuvos nusipelnęs artistas (1977), Lietuvos liaudies artistas (1985). Lietuvos valstybinės (1986) ir P. Pinkauskaitės (1996) premijų lauretas. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2005), Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2005). Šiaulių miesto garbės pilietis (2006). Paskirta Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija (2008).

PINKAUSKAITĖ POTENCIJA. Gimė 1897 m. rugpjūčio 22 d. Joniškyje. Mirė 1984 m. balandžio 9 d. Vilniuje. Teatro aktorė. Nuo 1913 m. Rygoje vaidino mėgėjų spektakliuose. 1922 m. Kaune baigė A. Sutkaus vaidybos mokyklą. 1920–1925 m. „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“, 1925–1931 m. Valstybės teatro, 1931–1959 m. Šiaulių dramos teatro aktorė (su pertrauka 1935–1939 m., kai dirbo Klaipėdos dramos teatre). Buvo viena pirmųjų Šiaulių dramos teatro aktorių. Nuo 1959 m. iki 1970 m. Šiaulių pedagoginiame institute dėstė raiškųjį skaitymą. 1974 m. išvyko gyventi į Kauną. Gyvenimo saulėlydį pasitiko pensione Vilniuje. Suvaidino apie 2000 spektaklių. Svarbesni vaidmenys: Ona (Maironio „Vytautas pas kryžiuočius“), Viltė ir Kindė (V. Krėvės „Šarūnas“), Grožvyda (Vydūno „Vaidilutė“), Vingienė (Žemaitės „Marti“), Elžbieta (F. Schillerio „Marija Stiuart“), Knirčė (H. Heijermanso „Viltis“), Motina (J. Rainio „Pūsk, vėjeli“) ir kt. 1994 m. Šiauliuose išleista prisiminimų knyga „Sakmė apie aktorę“ (sudaryt. R. Vaitiekūnas), Šiauliuose, Vilniaus g. 213, atidengta paminklinė lenta ir aktorės biustas (skulptorius A. Toleikis, 1995), Šiaulių dramos teatre įsteigta P. Pinkauskaitės premija. Lietuvos liaudies artistė (1956). Apdovanota „Garbės ženklo“ ordinu.

POVILAITYTĖ SILVA GENOVAITĖ. Gimė 1955 m. rugsėjo 9 d. Komijoje. Teatro aktorė. 1960 m. grįžo gyventi į Lietuvą. Baigė Vilniaus kultūros mokyklą, dirbo Joniškio kultūros namuose, vaidino dramos mėgėjų kolektyve. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose baigė režisūros ir vaidybos studijas. Nuo 1984 m. vaidina Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 40 vaidmenų; žymesni: Siuzana (P. Beaumarchais „Figaro vedybos“), Mitilė (M. Maeterlincko „Žydroji paukštė“), Pjereta (R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“), Nora (Ch. Deleini „Įsimylėjęs liūtas“), Perl (R. Lawlerio „Septynioliktos lėlės vasara“) ir kt. Dešimt metų dirbo dėstytoja Šiaulių universitete. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje režisuoja „Godų vakarus“. Išleido knygas „Pokalbiai grimo kambaryje“ (1996), „Pakalbėkime apie pasaką“ (2000), „Žodis į juodą erdvę“ (2003).

RAGAUSKAITĖ AURELIJA. Gimė 1924 m. kovo 31 d. Šiaulėnuose (Radviliškio r.). Mirė 2017 m. sausio 15 d. Vilniuje. Teatro režisierė, 1962 m. Maskvoje baigė Lunačiarskio teatro meno instituto Režisūros fakultetą. 1952–1957 m. dirbo Kauno muzikiniame, vėliau – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto, Rusų dramos, Vilniaus Jaunimo, „Lėlės“ teatruose, buvo šių teatrų aktorė, režisierė. 1974–1979 m. – Šiaulių dramos teatro vyriausioji režisierė. Pastatymai Šiaulių dramos teatre: V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“, C. Goldonio „Kivirčai Kjodžoje“, S. Nėries „Kaip žydėjimas vyšnios“, B. Sruogos „Pajūrio kurortas“, V. Višnevskio „Iš chaoso“, P. Vaičiūno „Prisikėlimas“, M. Gorkio „Vasarotojai“, R. Blaumanio „Sūnus palaidūnas“, V. Rimkevičiaus „Iš ten aš ateinu“. Kituose Lietuvos teatruose pastatė: A. Tolstojaus „Buratino nuotykius“, W. Shakespeare „Romeo ir Džiuljetą“, „Karalių Lyrą“ ir kt. Išleido knygą „Režisierės užrašai“ (2000). Lietuvos nusipelniusi meno veikėja (1975). Lietuvos valstybinės premijos laureatė (1976). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1995).

RAUBAITĖ BIRUTĖ. Gimė 1926 m. lapkričio 26 d. Kaune. Mirė 2018 m. lapkričio 20 d., palaidota Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Kino ir teatro aktorė. B. Raubaitė, Lietuvos kariuomenės savanorio dukra, su šeima persikėlė į Šiaulius ir būdama beveik šešiolikos pradėjo vaidinti teatre. Šiaulių dramos teatro aktorė debiutavo 1942 m. Merginos vaidmeniu spektaklyje „Vilkatė“ (rež. Ipolitas Tvirbutas). Paskutinis Šiaulių scenoje kurtas vaidmuo – Karalienė Kazio Juršio režisuotoje pasakoje „Pelenė“ (1947 m.). Iš Šiaulių išvyko mokytis į Vilniaus dramos teatro studiją, vėliau – į N. Lunačiarskio teatro meno institutą. 1952 m. grįžo į Kauną ir vaidmenis teatre kūrė iki 2003 m. Iš viso įkūnijo apie šimtą personažų teatre, kine, televizijoje. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2018 m. lapkričio 27 d., p. 9. Red. 2018-11-27.)

RASTEIKAITĖ MARIJA. Gimė 1930 m. balandžio 25 d. Šiauliuose. Mirė 1988 m. kovo 23 d. Vilniuje. Teatro aktorė. 1948 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. Iki 1948 m. vaidino Šiaulių dramos teatre. 1952 m. baigė Valstybinį teatrinio meno institutą Maskvoje ir pradėjo dirbti Lietuvos akademiniame dramos teatre. Svarbesni vaidmenys: Nastia (M. Gorkio „Dugne“), Liuda (A. Griciaus „Karšta vasara“), Dalia (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“), Ofelija (W. Shakespeare „Hamletas“), Regina (H. Ibseno „Šmėklos“), Leni (J. P. Sartre „Altonos atsiskyrėliai“), Estera (A. Millerio „Kaina“) ir kt. Lietuvos nusipelniusi artistė (1973).

SIMAŠKA KAZIMIERAS. Gimė 1914 m. rugsėjo 28 d. Mackonyse (Anykščių r.). Mirė 1965 m. lapkričio 13 d. Vilniuje. Teatro aktorius. 1933 m. baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą. Iki 1939 m. dirbo Jaunųjų, Lietuvos Valstybės, Klaipėdos teatruose. 1939–1950 m. vaidino Šiaulių dramos teatre. Išvykęs iš Šiaulių, iki mirties dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, dėstė Vilniaus Kultūros mokykloje. Žymesni vaidmenys: Jonas (Žemaitės „Marti“), Radvila (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“), Kleantas (J. Molière „Tartiufas“), Rūta (B. Dauguviečio „Žaldokynė“), Čarlis (A. Millerio „Kamivojažerio mirtis“), Antonijus (W. Shakespeare „Daug triukšmo dėl nieko"), Bubnovas (M. Gorkio „Dugne“) ir kt. Lietuvos nusipelnęs artistas (1965).

SIMOKAITYTĖ TUMKEVIČIENĖ ALBINA. Gimė 1923 m. gegužės 17 d. Marijampolėje. Mirė 2004 m. gegužės 18 d. Šiauliuose. Teatro aktorė. 1943 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir kurį laiką mokytojavo. 1945–1949 m. vaidino Marijampolės dramos teatre. 1949–1986 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorė. Sukūrė per 90 vaidmenų, iš jų svarbesni: Onutė (J. Baltušio „Gieda gaideliai“), Antosė (A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“), Magdė (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Liusė (V. Delmar „Paskutinis valsas“), Bernarda (F. Garcia Lorca „Bernardos Albos namai)“, Gunhilda (H. Ibseno „Gabrielis Borkmanas“), Dirdienė (J. Baltušio „Parduotos vasaros“), Senelė (A. Casonos „Medžiai miršta stovėdami“) ir daugybė kitų. Lietuvos nusipelniusi artistė (1981). A. Griciaus (1982) ir P. Pinkauskaitės (1998) premijų laureatė.

STANULIS JUOZAS. Gimė 1897 m. balandžio 3 d. Šventežeryje (Lazdijų r.). Mirė 1991 m. balandžio 3 d. Vilniuje. Teatro aktorius, režisierius. 1916–1918 m. mokėsi J. Vaičkaus vaidybos studijoje ir Petrogrado teatro mokykloje. Dirbo Lietuvos Valstybės teatre. 1924 m. Kaune įsteigė Liaudies teatrą, buvo jo vadovas ir režisierius. 1931–1935 m. ir 1939–1942 m. Šiaulių dramos teatro direktorius, režisierius, aktorius. Vėliau dirbo Vaidilos, Lietuvos dramos teatruose. Svarbesni vaidmenys: Mileris (F. Schillerio „Klasta ir meilė“), Radvila (B. Sruogos „Apyaušrio dalia“), Orgonas (J. Moliére „Tartiufas“). Pastatymai Šiaulių dramos teatre: P. Vaičiūno „Patriotai“, V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“, S. Garikso „Moteris“, J. Šaltenio „Saulės vaikai“, K. Binkio „Atžalynas“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ ir kt. Lietuvos nusipelnęs artistas (1957).

STEPONAVIČIŪTĖ REGINA. Gimė 1948 m. birželio 26 d. Šiauliuose. Teatro režisierė. 1968–1973 m. studijavo Maskvos Lunačiarskio teatro meno institute. Nuo 1973 m. dirba Šiaulių dramos teatre. Pirmasis režisuotas spektaklis – J. Dvoreckio „Septyniolikos metų vyras“, vėliau Šiaulių dramos teatre pastatė A. Lindgren „Karlsonas ir vėl sugrįžta“ (1973), W. Gibsono „Dviese sūpuoklėse“ (1975), H. Gulbio „Vyturėliai“ (1976), R. Gavelio „Sukūriai“ (1977), T. Williamso „Ištatuiruota rožė“ (1978), E. O`Neillo „Meilė po guobomis“ (1979), H. Sudermanno „Jonas ir Erdmė “(1979), V.Rozovo „Kurtinio lizdas“ (1980), E. Liegutės „Povilas ir Marija“ (1985), J. Cocteau „Baisūs tėvai“ (1986), J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ (1991), J. E. Steinbecko „Pelės ir žmonės“ (1993), Šolom Aleichemo „Tevje pienininkas“ (1994), S. Delaney „Įsimylėjęs liūtas“ (1997), „...su meile – Marlene Dietrich“ (2005), S. Šaltenio „Kaip užmušti Jasoną? “(2006) ir kt. Režisavo spektaklius Kauno, Klaipėdos dramos teatruose. P. Pinkauskaitės premijos laureatė (1999).

ŠEINAS JOSIFAS. Duomenų apie gimimo metus ir vietą rasti nepavyko. Teatro režisierius. Šiaulių dramos teatre dirbo 1949–1958 m. Čia pastatė per trisdešimt užsienio bei lietuvių dramaturgijos veikalų, iš jų ryškesni: M. Gorkio „Miesčionys“, „Vasa Železniova“, J. Rainio „Pūsk, vėjeli“, A. Korneičiuko „Platonas Krečetas“, H. Balzaco „Eugenija Grandė“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“, J. Avyžiaus „Baltieji gluosniai“, A. Čechovo „Dėdė Vania“, G. B. Shaw „Velnio mokinys“, E. de Fillipo „Filumena Marturano“, A. Griciaus „Karšta vasara“ ir kt. Už pasipriešinimą sovietinei ideologijai buvo priverstas emigruoti. Gyvendamas užsienyje, režisavo spektaklius daugelyje pasaulio šalių.

TAMAŠAUSKAS VACLOVAS. Gimė 1924 m. spalio 23 d. Laičiuose (Ukmergės r.). Mirė 2008 m. spalio 11 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. Nuo 1947 m. mokėsi Šiaulių dramos teatro studijoje, kurią baigęs iki 2002 m. vaidino šiame teatre. Vadovavo Šiaulių „Ventos“ baldų gamybinio susivienijimo mėgėjų teatrui. Šiaulių dramos teatre sukūrė apie 120 vaidmenų, iš jų ryškesni: Kavoliūnas (J. Marcinkevičiaus „Kavoliūnai“), Volfas Lazerevičius (S. Aleichemo „Tevje pienininkas“), Kendis (J. Steinbecko „Pelės ir žmonės“), Jonašas (Z. Pluharžo „Paskutinis sustojimas“), Orsantas (H. Balzaco „Viengungio gyvenimas“), Du žydai (S. Parulskio „Iš gyvenimo vėlių“), Generolas Ostenas (J. Hašeko „Juozapas Šveikas“), Ferapontas (A. Čechovo „Trys seserys“) ir kt. P. Pinkauskaitės premijos laureatas (1999). Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2004).

TAUTKEVIČIUS VLADAS. Gimė 1919 m. balandžio 24 d. Šakiuose. Mirė 1977 m. sausio 7 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. 1945 m. baigė Panevėžio dramos teatro studiją, vaidino Panevėžio, Marijampolės teatruose. 1946–1956 m. ir nuo 1961 m. iki mirties dirbo Šiaulių dramos teatre. Svarbesni teatre sukurti vaidmenys: Nakutis (A. Vienuolio „Prieblandoje“), Raudonauskis (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pinigėliai“), Voinickis (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Šlapelis (V. Krėvės „Žentas“) ir kt.

TUMKEVIČIUS KAZYS. Gimė 1915 m. spalio 6 d. Trakiškiuose (Marijampolės r.). Mirė 2005 m. lapkričio 8 d. Šiauliuose. Teatro aktorius, režisierius, skaitovas. 1939 m. baigė Kauno teatro vaidybos studiją. 1940–1942 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais vaidino Marijampolės dramos teatre, buvo šio teatro meno vadovas. 1949–1991 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius, režisierius. Vadovavo Šiaulių „Rūtos“ fabriko mėgėjų teatro kolektyvui. Teatre sukūrė per 80 vaidmenų, režisavo apie50 spektaklių. Vaidmenys: Nilas (M. Gorkio „Miesčionys“), Helmeris, Borkmanas (H. Ibseno „Nora“, „Gabrielis Borkmanas“), Anupras (G. Mare) ir kt. Domėjosi ir rinko medžiagą teatro istorijos klausimais, Šiaulių miestui padovanojo asmeninę biblioteką. Sudarė knygą „Šiaulių dramos teatras“ (1981), parašė ir išleido 2-jų dalių prisiminimų knygą „Gyvenimo vingiuose“ (1997, 2000). Periodikoje publikavo straipsnių teatro istorijos klausimais. Deklamavo V. Mykolaičio-Putino, A. Venclovos, W. Shakespeare, A. Mickevičiaus poeziją. Lietuvos nusipelnęs artistas (1975). P. Pinkauskaitės (1995) ir Kristoforo (2000) premijų laureatas.

TVIRBUTAS IPOLITAS. Gimė 1899 m. liepos 10 d. Sankt Peterburge. Mirė 1968 m. Hartforde (JAV). Teatro aktorius, režisierius. Mokėsi Sankt Peterburgo imperatoriškoje Aleksandros teatro mokykloje, kurią baigęs vaidino A. Čechovo dramos teatre. 1922 m. grįžo į Lietuvą. 1924 m. pradėjo dirbti Kauno Valstybės teatre. 1931–1935 ir 1939–1944 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorius, vėliau – vyriausiasis režisierius ir meno vadovas. 1935–1939 m. vaidino Klaipėdos dramos teatre. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Čia su kitais įsteigė lietuvių dramos studiją. Nuo 1956 m. gyveno JAV. Iki 1960 m. dalyvavo lietuvių teatrinėje veikloje. Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos teatruose sukūrė per 70 vaidmenų. Šiaulių dramos teatre režisavo I. Šeiniaus „Diplomatai“ (1939), V. Vernerio „Žmonės ant ledo“ (1939), F. Schillerio „Klasta ir meilė“ (1941), H. Hauptmanno „Dorotėja Angerman (1942), A. Kitsbergo „Vilkatė“ (1942), M. Rostlando „Žmogus, kurį užmušiau“ (1944) ir kt.“

VAIGINYTĖ GENOVAITĖ. Gimė 1935 m. sausio 26 d. Kaune. Teatro aktorė. Baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos Teatro fakultetą. 1958–1960 m. dirbo Kauno Jaunojo žiūrovo ir Valstybiniame lėlių teatruose. 1960–1966 m. buvo Klaipėdos dramos teatro aktorė ir ansamblio Lietuva choro artistė. 1966 (gruodis) – 1991 m. Šiaulių dramos teatro aktorė. Sukūrė per 90 vaidmenų, iš jų svarbesni: Senmergė, Angustija (F. Garcia Lorca „Donja Rosita“, „Bernardos Albos namai“), Panelė (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Gundega (H. Gulbio „Prarasti namai“), Malda (P. Putninio „Saldi ištikimybės našta“), skaitovė – Baltoji figūra (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“), skaitovė – Salomėja (S. Nėries „Kaip žydėjimas vyšnios“) ir kt. Vaidino monospektaklyje F. Garcia Lorca poezijos motyvais. P. Pinkauskaitės premijos laureatė (1988).

VARNAS SAULIUS. Gimė 1948 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžyje. Teatro režisierius. 1970 m. baigė Panevėžio teatro studiją. 1972–1978 m. mokėsi Leningrado Valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute. 1977–1981 m. buvo Šiaulių dramos teatro režisierius, 1981–1988 m. vyriausiasis režisierius. 1989 m. išvyko į Panevėžį, kurį laiką dirbo Dramos teatro vadovu. Šiaulių dramos teatre režisavo 19 spektaklių, iš jų svarbesni : M. Frischo „Santa Krusas“, G. Biuchnerio „Voicekas“, A. Suchovo-Kobylino „Tarelkino mirtis“, E. Radzinskio „Luninas, arba Žako mirtis“, G. Byrono „Kainas“, G. Mareckaitės „Eglės namai“, J. Genet „Kambarinės“, I. Bergmano „Žemuogių pievelė“, M. Gorkio „Saulės vaikai“, M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir kt.

VENCKUS ANTANAS. Gimė 1955 m. rugpjūčio 30 d. Galkaičių kaime (Raseinių r.). Teatro aktorius. 1973–1977 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1977 m. Šiaulių dramos teatro aktorius, 1996–1998 m. – direktorius, nuo 1998 m. Šiaulių dramos teatro vadovas. Sukūrė per 80 vaidmenų iš kurių svarbesni: Ebinas (E. O`Neillo „Meilė po guobomis“), Vlasas (M. Gorkio „Vasarotojai“), Tamburmažoras (G. Búchnerio „Voicekas“), Don Žuanas (J. Molière „Don Žuanas“), Žilvinas (G. Mareckaitės „Eglės namai“), Evaldas (I. Bergmano „Žemuogių pievelė“), Rapolas Geišė (J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“), Veršininas (A. Čechovo „Trys seserys“), Lenis (J. Steinbecko „Pelės ir žmonės“) ir kt. A. Griciaus premijos laureatas (1989).

VENCKUTĖ-AUGIENĖ VANDA. Gimė 1928 m. birželio 17 d. Kačinauskiškėse (Kelmės r.). Mirė 2010 m. vasario 8 d. Šiauliuose. Teatro aktorė. Dirbo Kelmės kultūros namuose meno vadove. 1948 m. pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre ir čia dirbo iki 1991 m. Baigė K. Juršio vadovaujamą teatro studiją. Sukūrė apie 100 vaidmenų. Iš jų svarbesni: Barba (J. Rainio „Pūsk, vėjeli“), Eugenija (H. Balzaco „Eugenija Grandė“), Sonia (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Vera (V. Rozovo „Kurtinio lizdas“), Elzbieta (F. Schillerio „Don Karlas“), Ela (H. Ibseno „Gabrielis Borkmanas“), Bernarda (F. Garcia Lorca „Bernardos Albos namai“), Agota (A. Škėmos „Žvakidė“) ir kt. Lietuvos nusipelniusi artistė (1965). A. Griciaus premijos laureatė (1976).

VENSKŪNAS ALGIRDAS. Gimė 1934 m. vasario 17 d. Šiauliuose. Mirė 2003 m. gruodžio 16 d. Klaipėdoje. Teatro aktorius. 1957 m. baigė Lietuvos koservatoriją (dabar lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1961 Klaipėdos dramos teatro aktorius, vaidino kino ir televizijos filmuose. Vaidmenys teatre: Olegas (N. Rozovo „Džiaugsmo beieškant“), Jurgis (K. Sajos „Gaidžio pentinai“), Janus (E. Raneto „Kriminalinis tango“), Prochoras (M. Gorkio „Vasa Železnova“), Andriuščenka (V. Merežkos „Nakties žaidimai)“, kine: Grigėnas („Žingsniai naktį“), Dariaus brolis („Skrydis per Atlantą“) ir kt. Lietuvos nusipelnęs artistas (1976).

ZMAILA ALBERTAS. Gimė 1939 m. sausio 27 d. Kemersiuose (Šiaulių r.). Mirė 2013 m. rugpjūčio 21 d. Šiauliuose. Teatro aktorius, skaitovas. Baigė Vilniaus kultūros švietimo technikumą. Kurį laiką dirbo Plungės kultūros namuose meno vadovu. 1965–1992 m. vaidino Šiaulių dramos teatre. Šiame teatre sukūrė apie 90 vaidmenų, iš jų ryškesni: Adomas (A. Škėmos „Žvakidė“), Aronas (I. Bergmano „Žemuogių pievelė“), Žeketojus (B. Sruogos „Pajūrio kurortas“), Šuo (M. Maeterlincko „Žydroji paukštė“), Valkata (R. Toma „Spąstai“), Tita-Nanė (C. Goldoni „Kivirčai Kjodžoje“) ir kt. Yra poezijos vakarų rengėjas, skaitovas. Skaito Maironio, V. Mykolaičio-Putino, S. Neries, P. Širvio ir kt. poeziją. Lietuvos nusipelnęs artistas. A. Griciaus premijos laureatas (1988).

ZMIRSKAS LEONAS. Gimė 1920 m. kovo 15 d. Lazdijuose. Mirė 1997 m. birželio 23 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. 1939 m. savanoriu atėjo į Lietuvos kariuomenę ir kaip antifašistas kovojo karo frontuose. Iki 1949 m. dirbo Marijampolės dramos teatre, o nuo 1950 m. buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. Šiame teatre išdirbo keturiasdešimt metų. Sukūrė apie 100 vaidmenų; svarbesni: Liucijus (I. Štoko „Velnių malūnas“), Otisas (N. E. Baerio „Incidentas“), kunigas Ridikas (V. Krėvės „Žentas“), Žaltys (K. Inčiūros „Eglė žalčių karalienė“) ir kt. Vaidino lietuviškuose meniniuose kino filmuose.

ZUBĖNAS JUOZAS. Gimė 1894 m. rugpjūčio 19 d. Rygoje (Latvija). Mirė 1974 m. rugpjūčio 17 d. Šiauliuose. Teatro aktorius. Po Pirmojo pasaulinio karo vaidino Rygos Tornakalnio dramos teatre. 1941 m. dirbo alaus darykloje Gubernija Šiauliuose. Nuo 1943 m. iki mirties vaidino Šiaulių dramos teatre. Sukūrė per 50 pagrindinių vaidmenų, iš kurių svarbesni: Tėvas (J. Grušo „Tėvas ir sūnus“), Serebriakovas (A. Čechovo „Dėdė Vania“), Algaudas (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“), Naujalis (V. Krėvės „Žentas“), Alaušas (J. Baltušio „Parduotos vasaros“), Gailiūnas (A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“) ir kt. Lietuvos nusipelnęs artistas (1956).

ŽIBŪDA JUOZAS. Gimė 1954 m. kovo 21 d. Kapčiamiestyje (Lazdijų r.). Teatro aktorius. 1973–1977 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kurią baigęs pradėjo dirbti Šiaulių dramos teatre. Čia sukūrė per 80 vaidmenų, iš jų žymesni: Volteris (A. Millerio „Kaina“), Hektoras (B. Shaw „Dūžtančių širdžių namai“), Harpagonas (J. Molière „Šykštuolis“), Frenkas (Ch. Deleini „Įsimylėjęs liūtas“), Henrikas Tylė (L. Andrejevo „Šunų valsas“), Liudvikas Merikuras (P. Šeno „Į sveikatą, pone“), Estragonas (S. Diupui „Antrasis išvarymas“), Čalzas (N. Cowardo „Išdykėlė dvasia“), Tartalja (C. Gozzi „Princesė Turandot“), Šeimininkas (M. Lado „Labai paprasta istorija“) ir kt. Režisavo spektaklį vaikams „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“ (pagal K. Kubilinską, 2000). A. Griciaus premijos laureatas (1996).

LITERATŪRA

Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių dramos teatras. (sudaryt. K. Tumkevičius). Vilnius, 1981.
Šiaulių dramos teatras, 1931–1991. (sudaryt. E. Markevičiūtė). Vilnius, 1992.
Šiaulių dramos teatrui – 70 (sudaryt. P. Piaulokas). Šiauliai, 2001.
Šiaulių teatralai: aplankas (sudaryt. I. Butkienė). Šiauliai, 1971.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Vaitiekūnas, Rimantas. Mūzų prieglobsty. Šiauliai, 1997.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–10. Vilnius, 2001–2006.
Vorobjova, Eugenija. Šiaulių dramos teatro aktoriai ir režisieriai: diplominis darbas. Vilnius, 1978.

A B C Č D E F G H I J K L M N O P R S Š T V Z

BARKAUSKAS JONAS. Gimė 1957 m. sausio 26 d. Radviliškyje. Architektas. 1980 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Architektūros fakultetą. Dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje. Nuo 1993 m. UAB „Projektavimo centras“ architektas-projektų vadovas, direktorius (nuo 2003). Projektavo: Šiaulių miesto Lieporių 4-ąjį mikrorajoną, Gytarių gyvenamąjį rajoną, Šiaulių oro uosto administracinį pastatą, prekybos centrus Tilžės ir K. Korsako gatvėse. Su bendraautoriais suprojektavo Šiaulių 2-ojo policijos komisariato ir kelių policijos pastatą, daugiabučius gyvenamuosius namus Stalupėnų ir Neringos gatvėse, Prisikėlimo aikštės-skvero rekonstrukciją bei kitus objektus. Lietuvos architektų sąjungos narys (1983).

BARZDŽIUKAS ALVYDAS. Gimė 1958 m. gegužės 25 d. Šiauliuose. Inžinierius architektas. 1981 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1961–1994 m. dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyriuje. Nuo 1994 m. Panevėžio bendrovės „Architektūra ir grafika“ savininkas. Svarbesni projektai: Panevėžio miesto centro detalusis planas (1990), bankų pastatai Panevėžyje (1992, 1998), prekybos centras „Rašė“ Utenoje (2001) ir kt. Lietuvos architektų sąjungos narys.

BARZDŽIUKAS BRONIUS. Gimė 1919 m. sausio 29 d. Virbališkiuose (Kupiškio r.). Mirė 2010 m. kovo 18 d. Vilniuje. Inžinierius architektas. 1947 m. baigė Kauno universitetą. 1945–1969 m. dirbo Šiaulių miesto vyriausiojo architekto valdyboje, Valstybinėje architektūros statybos kontrolės inspekcijoje viršininku. Šiauliuose projektavo sugriauto J. Janonio gimnazijos pastato atstatymą (su E. Budreika, 1950), parengė kino teatro rekonstrukciją, suplanavo centrinę miesto aikštę. Lietuvos architektų sąjungos narys.

BARZDŽIUKAS EVALDAS. Gimė 1955 m. birželio 25 d. Šiauliuose. Mirė 2021 m. lapkričio 26 d. Kaune. Inžinierius architektas. 1979 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Nuo 1979 m. dirbo architektu Kaune, nuo 1993 m. Kauno miesto savivaldybės įmonės „Kauno planas“ vadovas. Svarbesni projektai: Kultūros namai Biržuose (1991), KTU studentų miestelio detalusis planas (1987, 1997) ir kt. Lietuvos architektų sąjungos narys. (Red. 2023-03-06)

BUDREIKA EDUARDAS. Gimė 1918 m. rugpjūčio 8 d. Carskoje Selo (Rusija). Mirė 2007 m. spalio mėn. Vilniuje. Inžinierius architektas, habilituotas architektūros mokslų daktaras (1965). 1937 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1944 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. 1944–1947 m. Šiaulių miesto vyriausiasis architektas. Parengė Šiaulių miesto bendrąjį (generalinį) planą (1946), Šiaulių dramos teatro atstatymo(1946) ir gimnazijos rekonstrukcijos (su B. Barzdžiuku, 1947) projektus. 1947–1993 m. dirbo Lietuvos dailės institute, 1951–1961 m. Architektūros kompozicijos ir projektavimo katedros vedėjas, profesorius (1966). Vadovavo Vilniaus Aukštutinės pilies vakarinio bokšto restauravimui (1948–1949), projektavo Raudonojo Kryžiaus ligoninės Vilniuje chirurginį ir terapijos korpusus (1972). Projektavo paminklus V. Grybui (Jurbarkas), M. Romeriui, A. Budriūnui (Vilnius), Taika (Tauragė) ir kt. Parašė knygas: „Architektas L. Stuoka-Gucevičius“, „Architektas Vytautas Čekanauskas“, „Architektūros meno ir mokslo studijos Vilniuje“, „Architektas Jakovlevas-Mateckis“, „Vilniaus pilis“, „Verkių rūmai“ ir kt. I. Mogilnickas išleido monografiją „Eduardas Budreika: Gyvenimas ir kūryba“ (1998). Lietuvos architektų sąjungos narys. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1978).

ČEKANAUSKAS VYTAUTAS EDMUNDAS. Gimė 1930 m. gegužės 13 d. Šiauliuose. Mirė 2010 m. liepos 7 d. Vilniuje. Dailininkas architektas, Tarptautinės architektų akademijos akademikas. 1942–1949 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio gimnazijoje. 1955 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1955–1992 m. dirbo Vilniaus miestų statybos projektavimo institute, 1992–2000 m. – UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“. Nuo 1974 m. dėstytojavo Vilniaus dailės akademijoje, profesorius (1990). Svarbesnieji projektai: Vilniuje – Kompozitorių sąjungos rūmai ir gyvenamieji namai, Lazdynų gyvenamasis rajonas (su V. Brėdikiu; Lenino premija, 1974), Lietuvos vyriausybės rūmai, Dailės parodų rūmai, poeto A. Mickevičiaus paminklas ir skveras, šv. Jono Bosko bažnyčia Lazdynų gyvenamajame rajone, geležinkelio stoties ir aikštės rekonstrukcija ir kt. Parengė Vilniaus centro detalaus plano projektą (su V. Brėdikiu, A. Nasvyčiu), projektavo Klaipėdos miesto centrinę aikštę ir kt. Lietuvos architektų sąjungos narys. Lietuvos liaudies architektas (1975). Apdovanotas Lietuvos valstybine premija (1971), „Architektūros riterio ordinu“ (2000), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (2000).

ČERNIAUSKAS ALGIMANTAS. Gimė 1949 m. rugsėjo 23 d. Marijampolėje. Architektas. 1967–1971 m. mokėsi Kauno politechnikos institute, 1971–1973 m. studijavo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultete. 1973–1990 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje (architektas, grupės vadovas, vyriausiasis architektas). 1990–1993 m. buvo Šiaulių miesto Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas, miesto vyriausiasis architektas. 1993–1997 m. Individualios įmonės bendrasavininkas ir architektas, 1997–2003 m. SĮ „Šiaulių planas“ vyriausiasis architektas. Nuo 1997 m. architektūros studijos savininkas ir vadovas. 1996–2001 m. dėstė VGTU, nuo 2004 m. ŠU Socialinių mokslų fakulteto dėstytojas. Įgyvendinti projektai Šiauliuose: Dainų, Turgaus, Ežero, Vakarinės miesto dalies mikrorajonų detalieji planai, Vaikų poliklinika, planetariumas, „Litimpex bankas, prekybos centrai „Iris“, „Norfa XL“ Gvazdikų take ir Žuvininkų g., AB Rėkyva gamybiniai-administraciniai pastatai ir kt. Su bendraautoriais projektavo Saulės laikrodžio aikštę (su R. Jurėla, A. Vyšniūnu), centrinę turgavietę (su V. Peršinu), statybinių medžiagų saloną „Iris“ (su R. Kačinsku, V. Peršinu), „Saulės“ ir „Laiko“ kino teatrų rekonstrukciją (su V. Peršinu), Šiaulių tarptautinį oro uostą, multifunkcinį kompleksą Aukštabalio g. (urbanistinę dalį) ir kt. Dalyvavo įvairiuose konkursuose Kaune, Šiauliuose, Telšiuose, Berlyne ir kt. Šiaulių miesto tarybos narys (1990–1993). Lietuvos architektų sąjungos valdybos narys (1980–1992, šios sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas (1980–1989). Apdovanotas SSSR Menų akademijos aukso medaliu ir SSSR architektų sąjungos diplomu (1988), SSSR LŪPP sidabro medaliu (1988).

JAKUBAUSKAS DARIUS. Gimė 1966 m. balandžio 22 d. Šiauliuose. Architektas.1984 ir 1986–1991 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, Architektūros fakultete. Nuo 1991 m. dirba Šiauliuose. 1991–1995 m. UAB „Šiaulių komprojektas“ architektas, nuo 1992 m. – IĮ „Proporcija“ savininkas, projektų vadovas, architektas. Projektai: Šiaulių banko rekonstrukcija (1993–1994), Naujųjų apaštalų bažnyčia Šiauliuose (1994), Mažeikių gaisrinė (su kitais, 1994), Šiaulių elektros tinklų administracinis pastatas (su kitais, 1996), Šiaulių muzikos mokyklos pastatas (1996), Kelmės rajono Palendrių Šv. Benedikto ordino vienuolyno viešbutis ir vienuolynas (1993, 2000), AB „Šiaulių vandenys“ administracinis pastatas (1999), Vilniaus banko Šiaulių filialo pastatas (su kitais, 2000) ir kt. Lietuvos architektų sąjungos narys, atsakingasis sekretorius (1998–2000). Apdovanotas garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006).

JURĖLA REMIGIJUS. Gimė 1957 m. liepos 23 d. Šiauliuose. Architektas. 1980 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Architektūros fakultetą 1980–1993 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje, 1993–2005 m. – UAB „Projektavimo centras“, 1991–2005 m. – R. Jurėlos projektavimo firmoje „Remiga“. Parengti statinių projektai Šiauliuose: Saulės laikrodžio aikštė (su A. Černiausku, A. Vyšniūnu; 1986), visuomeninis-prekybos centras Lyros g. 13 (1982–2005), Architektų namai (1986), Lieporių 4-sis gyvenamasis mikrorajonas (1982–1992), bankai „Snoras“ (1993), „Nord LT/B“ (1995), „Grafaitės svetainė“ (Ginkūnai, 2004), pramogų centrai „Dakaras“ ir „Grand club“ (2003–2005), pramoninių mašinų „Nirlita“ centras (2005), komercinis pastatas Tilžės g. 13 (su J. Barkausku, 2005) ir kt. LAS Šiaulių skyriaus pirmininkas (1990–1994), Šiaulių miesto architektūrinės tarybos narys (1985–1992), Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus atestacinės komisijos narys (2003–2005). Už Saulės laikrodžio aikštę Šiauliuose apdovanotas SSRS Menų Akademijos diplomu ir aukso medaliu (1988), SSRS Architektų sąjungos diplomu ir medaliu (1988) ir kt.

JURĖNAS KAJETONAS. Gimė 1955 m. liepos 29 d. Kupiškyje. Mirė 2015 m. gegužės 18 d. Šiauliuose. Architektas. 1977 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. 1977–1991 m. Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje (nuo 1982 grupės vadovas). 1991 m. įkūrė Kajetono Jurėno architektūros ir dizaino studiją. Iš viso suprojektavo per 150 visuomeninių, gyvenamųjų pastatų bei rekonstrukcijų, iš kurių Šiauliuose: baldų parduotuvė, Lietuvos taupomojo banko rekonstrukcija į AB banką „Hansabankas“, dengtas turgus (su G. Jurėniene), visuomeninis prekybos centras „Vaivorykštė“ (su J. Barkausku), K. Reisono Sukilėlių kalnelio paminklo restauracija, viešbutis „Šaulys“, miesto savivaldybės parodų salės rekonstrukcija į Tarybos posėdžių salę, laisvalaikio centras „Neopolis“, daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksas Paukščių take, daugiabutis gyvenamasis namas Voveriškių g. (su D. Puzinu); kitose Lietuvos vietose: Beržėnų dvaro restauracija, sportinis-poilsio kompleksas Plateliuose, ryšių mazgas su ATS Radviliškyje, A. Vinklerio gyvenamasis namas Palangoje ir kt. Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos architektų komisijos licencijoms suteikti narys.

KAČINSKAS RIMANTAS KAZIMIERAS. Gimė 1953 m. kovo 9 d. Ramygaloje (Panevėžio r.). Mirė 2008 m. gegužės 16 d. Šiauliuose. Architektas, visuomenės veikėjas. 1976 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1978 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose. 1996–2004 m. Šiaulių miesto savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ architektas. Nuo 2004 m. individualios įmonės savininkas. Svarbesni projektai Šiauliuose ir kituose miestuose: Vilniaus gatvės rekonstrukcija (su V. Mazuroniu, V. Kačinsku), „Iris“ parduotuvė (su A. Černiausku, V. Peršinu), autocentras „Sostena“ (su V. Rudoku, G. Sobutu), viešbutis ir parduotuvė Pasvalyje, poilsio namai „Vėtra“ Palangoje (su V. Klimavičiumi, Ž. Lipskiu), Žemės ūkio bankas Joniškyje ir kt. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (1990–1995). Lietuvos architektų sąjungos narys, kurį laiką vadovavo Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriui.

KAČINSKAS VIRGILIJUS. Gimė 1959 m. gegužės 25 d. Vilniuje. Architektas, Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras. 1977–1982 m. mokėsi Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultete. Su pagyrimu baigęs mokslus iki 1990 m. dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje architektu. 1990 m. vasario 24 d. Šiaulių Aušros Nr. 49 rinkimų apygardoje išrinktas LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, kurio kadencija baigėsi 1992 m. lapkričio 25 d., deputatu. Šiuo metu gyvena Vilniuje, Kultūros paveldo centro direktorius. Svarbesni projektai: Šiaulių miesto Vilniaus pėsčiųjų gatvės rekonstrukcija (su R. Kačinsku, V. Mazuroniu), Šiaulių medžiotojų ir žvejų namai, Ginkūnų kultūros namai, Padubysio poilsinė Žuvėdra, Panevėžio rajoninių kultūros namų rekonstrukcija (konkurse laimėta pirmoji vieta). 1988 m. liepos 19 d. kartu su bendraminčiais įkūrė pirmąją Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupę Šiauliuose. 1988-10-31–1989-09-25 vienas iš Sąjūdžio Šiaulių tarybos seniūnų (rotacinis principas). 1989 m. rugsėjo 25 d. išrinktas Šiaulių tarybos seniūnu (pirmininku).

KUGEVIČIUS VYTAUTAS. Gimė 1930 m. spalio 27 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. gruodžio 3 d. Jonučiuose (Kauno r.). Inžinierius architektas, dirigentas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1949–1955 m. studijavo Kauno politechnikos institute, 1957–1961 m. – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, chorvedybą. 1955–1965 m. dirbo architektu Kaune. 1965–1985 m. buvo Kauno kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vyr. architektas, viršininkas. 1986–1993 m. – Kauno paminklų restauravimo instituto projektų architektas, vyr. architektas. Dėstė Kauno dailės institute, docentas (1995), Kauno J. Gruodžio konservatorijoje (1963–1985). Projektavo pastatus Kaune, Jiezne, Marijampolėje, Kalvarijoje, Raudondvaryje ir kt. Parašė knygą 300 kultūros paminklų (su kitais, 1980), paskelbė apie 20 straipsnių. Buvo paminklosaugos ekspertas. (Red. 2024-03-27)

KUMPIS (KUMPIKEVIČIUS) JONAS. Gimė 1895 m. sausio 30 d. Svistapolyje (Šiaulių r.). Mirė 1960 m. liepos 14 d. Vilniuje. Architektas. 1914 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1926 m. – Leningrado dailės akademiją. 1926–1935 m. kurį laiką dirbo inžinieriumi ir architektu Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1944–1955 m. LSSR architektūros valdybos viršininkas. 1945–1960 m. dirbo Lietuvos dailės institute, buvo Architektūros katedros vedėjas, profesorius (1958). Projektavo: visuomeninius pastatus, gyvenamuosius namus Leningrade, Smolenske, Kuibyševe. Lietuvos paviljoną Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (su A. Lukošaičiu ir K. Šešelgiu). Paskelbė straipsnių spaudoje apie Lietuvos architektūrą ir statybą. Priklausė Lietuvos architektų sąjungai, 1954–1958 m. buvo šios sąjungos valdybos pirmininkas.

LAURUŠAS IGNAS. Gimė 1932 m. vasario 22 d. Šiauliuose. Mirė 1974 m. liepos 13 d. Vilniuje. Dailininkas architektas. 1950 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1950–1956 m. mokėsi Vilniaus dailės institute Architektūros fakultete. Dirbo Vilniuje architektu (1956–1959), Visasąjunginės liaudies pasekimų parodos Maskvoje Lietuvos paviljono vyr. architektu (1959–1961), Vilniaus miesto vyriaus. dailininku (1961–1968), Komunalinio ūkio statybos instituto vyr. architektu (1968–1973). Projektavo: P. Cvirkos skverą ir paminklą Vilniuje, kavines „Literatų svetainė“ ir „Rūta“, restoraną „Palanga“, privačius gyvenamuosius namus ir kt. Apipavidalino šventinius renginius. Paskelbė straipsnių apie miesto estetiką ir interjerus.

MARCINKUS VYTAUTAS. Gimė 1961 m. balandžio 11 d. Šiauliuose. Architektas. 1979–1984 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. Nuo 1984 m. dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriaus architektu. Nuo 1996 m. UAB „Šiaulių komprojektas“ vyr. architektas, projektų vadovas. Parengti statinių projektai Šiauliuose: prekybos namai „Aiva“, individualios statybos kvartalas Etten-Leuro gatvėje, AB „Lietuvos telekomas“ Abonentinis skyrius bei kavinė, daugiaaukščiai garažai Architektų gatvėje. Projektai kituose miestuose: Mažeikų policijos komisariato administracinis pastatas, „Lietuvos“ prekybos centras Sankt Peterburge (su A. Verniu), individualūs gyvenamieji namai Radviliškyje, Tauragėje ir kt. Lietuvos architektų sąjungos valdybos narys (1992–1996).

MARENGOLCAS POVILAS. Gimė 1925 m. gruodžio 30 d. Adakavo kaime (Tauragės r.). Mirė 2005 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Architektas. 1952 m. baigė Vilniaus dailės institutą ir kurį laiką čia dirbo dėstytoju. Nuo 1953 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose. Nuo 1959 m. buvo miesto Statybos ir urbanistikos skyriaus viršininkas, o nuo 1975-ųjų – miesto statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriaus vyriausiasis architektas. Projektavo daugelį miesto rajonų, gatvių, aikščių, pastatų.

NISTELIENĖ-GUGAITĖ APOLONIJA. Gimė 1925 m. rugpjūčio 6 d. Kaune. Mirė 2023 m. rugsėjo 14 d. Kaune. Inžinierė architektė. 1944–1950 m. mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Architektūros fakultete, 1944–1948 m. Istorijos-filologijos fakultete, 1949–1951 m. Vilniaus universitete, Istorijos filologijos fakultete. 1950–1985 m. dirbo Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje ir kitose miesto įstaigose. Sukūrė tipinius vidurinės mokyklos (1952), vaikų darželio (1953) projektus. Projektavo Šiaulių miesto Santuokų rūmus (su I. Laurušu, 1975), įrengė parduotuvės „Vaikų pasaulis“, kino teatrų, 20-ties vaistinių Šiaulių regione interjerus. Prisidėjo prie Šiaulių parko, skverų, įstaigų teritorijų, kapinių Šiauliuose ir Šiaulių regione apželdinimo. Sukūrė mažosios architektūros formų (kioskų, vartų, tvorų ir kt.) bei sakralinės architektūros Šiaulių ir kitose Lietuvos bažnyčiose. Paskelbė straipsnių architektūros klausimais respublikos ir Šiaulių miesto periodikoje (1960–2001). Lietuvos architektų sąjungos narė. (Red. 2024-03-27)

NISTELIS JONAS VYTAUTAS. Gimė 1922 m. rugpjūčio 24 d. Panevėžyje. Mirė 1986 m. kovo 7 d. Šiauliuose. Inžinierius architektas, poetas, vertėjas, eseistas. 1940 m. baigė Pasvalio gimnaziją. Mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Statybos fakultete (1941–1943 ir 1945–1948), Kauno politechnikos institute, Statybos fakultete (1957–1958), Kauno taikomosios dailės institute (1941–1943). Nuo 1950 m. su pertraukomis (kurį laiką gyveno Vilniuje) dirbo architektu Šiauliuose. Projektuotos privačios statybos, miesto kvartalai, skverai, kapinės, prekybos centras turgavietėje, prekybos punktų išdėstymas, buitinio aptarnavimo tinklas, kino teatro „Tiesa“ rekonstrukcija, Didždvario gimnazijos priestatas, Šiaulių rajono vykdomojo komiteto rūmų rekonstrukcija su priestatais ir kt. Suplanavo Kuršėnų, Linkuvos, Šeduvos, Rokiškio, Pandėlio, Obelių, Pakruojo ir kitų miestelių centrus. Ir studijuodamas ir dirbdamas visą laisvalaikį skyrė užsienio kalboms mokytis, filosofijai. Poeziją vertė iš dešimties užsienio kalbų ir pats rašė eilėraščius. Pirmieji eilėraščiai išspausdinti „Poezijos pavasaryje“ (1988). Atkūrus nepriklausomybę išėjo poezijos rinkiniai „Didieji siluetai “ (1993), „Lietuviškos rapsodijos“ (1995), „Eilės tylumai“ (1996), „Žodžiai prieš saulėlydį“ (1999), o taip pat religinės poezijos rinkiniai „Šventoji valanda“ (1996), „Kryžiaus kelias“ (1997), „Žodžio aidai “(1998), „Malonės pilnoji “(1999). Vertė iš užsienio kalbų. Išėjo RTagore „Lyrika“ (1973), poezijos vertimai „Įdukrintos dainos“ (1997). Vertė F. Garcia Lorca, R. Rilke, Dovydo psalmes ir kt.

RAMUNIS SIMONAS. Gimė 1916 m. spalio 29 d. Pakštelių kaime (Šiaulių r.). Mirė 2002 m. gruodžio 17 d. Vilniuje. Dailininkas architektas. 1930–1936 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, vėliau – Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1960 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1944–1945 m. dirbo Šiaulių m. vyr. architekto valdybos statybos bei architektūros kontrolės inspekcijos viršininku. Vėliau dirbo Vilniuje, 1965–1977 m. buvo Lietuvos dailės instituto dėstytojas, docentas (1965). Darbai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir gimnazijos atstatymo projektai, Vilniaus dramos teatro interjerai (1951), Lietuvos paviljono interjeras Visasąjunginėje žemės ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (su kitais), Naujosios Akmenės kultūros namų (1958), Dailininkų sąjungos kūrybos namų Palangoje (1959), Vilniaus centrinio knygyno ir kt. interjerai. Sukūrė antkapinius paminklus B. Sruogai, R. Juknevičiui, K. Jablonskiui.

RASTEIKA ANATOLIJUS. Gimė 1924 m. sausio 14 d. Šiauliuose. Mirė 2008 m. spalio 21 d. Vilniuje. Inžinierius architektas. 1949 m. baigė Kauno universitetą, Architektūros fakultetą. Dėstė Kauno universitete (1949–1950), Kauno politechnikos institute (1954–1958). Buvo LSSR Ministrų Tarybos statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas (1958–1984), Lietuvos architektų sąjungos valdybos pirmininkas (1972–1989), LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Paskelbė keliolika straipsnių architektūros ir urbanistikos klausimais. Projektavo antkapinius paminklus Vilniuje, Kaune: iš Šiaulių kilusiai aktorei M. Rasteikaitei, profesoriui P. Mažyliui ir kt. Lietuvos nusipelnęs statybininkas (1965).

RATNIKAS ALBERTAS. Gimė 1923 m. sausio 19 d. Radviliškyje. Mirė 1993 m. Šiauliuose. Architektas. 1930–1939 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1946 m. baigė Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institutą. Šiauliuose dirbo 1944–1983 m., buvo Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyrius architektas, grupės vadovas. Projektavo daugiabučius gyvenamuosius namus Šiauliuose Vytauto, Vilniaus, Žemaitės gatvėse, autobusų stotį, baldų parduotuvę, Pedagoginio instituto sporto salę, Kultūros rūmų interjerą. Kitose Lietuvos vietose: Panevėžio paštą, kino teatrą Palangoje, Radviliškio centrinę aikštę ir knygyną, Gilvyčių kultūros namus ir kt.

REISONAS KAROLIS. Gimė 1894 m. balandžio 26 d. Piterupėje (Latvija). Mirė 1981 m. liepos 17 d. Adelaidėje (Australija). Inžinierius architektas. 1920 m. baigė Peterburgo civilinių inžinierių institutą, Architektūros fakultetą. 1922–1930 m. buvo Šiaulių m. inžinierius ir Statybos skyriaus vedėjas. Vėliau dirbo Kaune ir Panevėžyje. Šiauliuose projektavo „Birutės“ saldainių fabriką, Frenkelio namą su kino teatru. Vadovavo Šiaulių atstatymo darbams po Pirmojo pasaulinio karo. Kaune projektavo Žemės ūkio rūmus, Kunigų seminariją, „Pienocentro“ rūmus (su V. Landsbergiu-Žemkalniu), Karo muziejų ir M. K. Čiurlionio dailės muziejų (su V. Dubeneckiu), Žemės banką, Prisikėlimo bažnyčią, Arkivyskupo rūmus ir kt. Parašė knygas „Žemės ūkio statyba“ (1926 m.), „Molio statyba“ (1928 m.).

RUDOKAS VYTENIS. Gimė 1959 m. gruodžio 24 d. Utenoje. Architektas. 1983 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Architektūros fakultetą. Nuo 1983 m. iki šiol dirba Šiauliuose. Projektavo statinius Šiaulių mieste: Verduliukų ir Šventupio gyenamuosius mikrorajonus, paruošė Prisikėlimo aikštės su prieigomis (su A. Černiausku ir A. Vyšniūnu) detalųjį planą, Industrinio parko prie Pročiūnų gatvės, Salduvės parko detaliuosius planus (su R. K. Kačinsku ir G. Sobutu, 2006), autocentrą „Sostena“ (su R. K. Kačinsku, G. Sobutu) ir kt. Parengė statinių projektų Panevėžyje, Mažeikiuose. Lietuvos architektų sąjungos narys.

SABALIAUSKAS ŠARŪNAS. Gimė 1971 m. balandžio 27 d. Šiauliuose. Architektas. 1994 m. baigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetą. 1995–2001 m. UAB „Projektavimo centras“ architektas. Nuo 1996 m. individualaus projektavimo biuro savininkas. Parengti statinių projektai Šiauliuose: 2-ojo policijos komisariato, Kelių policijos (su J. Barkausku), prekybos centro „Maxima“ rekonstrukcija (su J. Barkausku, A. Alūziene), Vilniaus banko Šiaulių filialo Tilžės gatvėje konkursinis projektas (su kitais, I vieta) ir kt. Lietuvos architektų sąjungos atsakingasis sekretorius (1999–2003), pirmininkas (nuo 2003 m.).

SEMAŠKA BRONIUS. Gimė 1929 m. liepos 15 d. Šiauliuose. Mirė 2007 m. ten pat. Inžinierius architektas. 1955 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Šiauliuose dirbo vyr. architekto gamybinėje grupėje, architektas (1955–1961), Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių filiale, architektas (1961–1964), grupės vadovas, vyr. architektas, skyriaus viršininkas (1964–1985). Projektavo Šiaulių Draugystės prospekto mikrorajono du kvartalus, Vytauto gatvės stambiaplokščių namų kvartalą, Lieporių gyvenamąjį rajoną (su A. Kuosa), parengė Sukilėlių kalnelio, centrinės aikštės (dabar Prisikėlimo) ir skvero rekonstrukciją ir kt. 1966–1976 m. vadovavo Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriui.

SPELSKIS ANTANAS. Gimė 1918 m. spalio 16 d. Šiauliuose. Mirė 1987 m. rugpjūčio 2 d. Železnovodske (Rusija). Inžinierius architektas, habilituotas architektūros mokslų daktaras (1968). 1944 m. baigė Kauno universiteto Statybos fakultetą. 1946–1951 m. architektas Kaune. 1946–1971 m. Kauno universiteto, Kauno politechnikos instituto, Vilniaus dailės instituto dėstytojas, profesorius (1969). Nuo 1970 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytojas. Projektai: gyvenamieji namai Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, administracinių pastatų Gedimino prospekte rekonstrukcija, interjerai, baldai, Nacionalinės filharmonijos koncertų salės interjero sutvarkymas, Operos ir baleto teatro projektas ir kt. Parašė knygas: „Miestų sodybinės statybos architektūra“ (1955), „Po baroko skliautais“ (1967), „Lietuvos miestai“ (1970 m., anglų k.). Paskelbė apie 100 straipsnių urbanistikos ir architektūros istorijais klausimais. Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1978).

SPRINDYS ANTANAS ALGIMANTAS. Gimė 1928 m. vasario 28 d. Šiauliuose. Mirė 2018 m. sausio 31 d. Kaune. Inžinierius architektas. Mokėsi Kauno universitete Architektūros fakultete, Kauno politechnikos institute (1946–1952). Dirbo architektu Kaune, buvo šio miesto vyriausiasis architektas, miesto Statybos ir architektūros valdybos viršininkas (1976–1987). Dėstė Kauno dailės institute, docentas (1987). Svarbesni darbai Kaune: „Pramprojekto“ rūmai (su V. Stausku), „Mados ateljė“, kavinės „Kaukas“ rekonstrukcija, parduotuvė „Merkurijus“, „Kauno miesto plėtros iki 2000 m. generalinis planas“ (su J. Petrausku, J. Zagorsku), Karo muziejaus sodelio atnaujinimo suplanavimas ir buvusių paminklų atstatymas, „Miestprojekto“ rūmai, Prisikėlimo bažnyčios atstatymas (su H. Žukausku) ir kt. Apdovanojimai: Lietuvos valstybinė premija (1976), SSRS Ministrų tarybos premija (1983 su kt. už Kauno Kalniečių gyvenamąjį rajoną), Lietuvos liaudies architektas (1985), „Architektūros riterio ordinas“ (1998). (Red. 2018-07-20.)

STAPULIONIS ALGIMANTAS. Gimė 1929 m. rugpjūčio 10 d. Šiauliuose. Mirė 1999 m. gegužės 14 d. Vilniuje. Inžinierius architektas. 1954 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Dirbo architektu įvairiuose Vilniaus miesto įstaigose. Projektavo: Palangos miesto pašto interjerą ir baldus, visuomeninių pastatų baldus viešbučiuose „Turistas“ Vilniuje, „Pamarys“ ir „Klaipėda“ Klaipėdoje, Izmailovo olimpiniame komplekse Maskvoje. Sukūrė mokyklinių ir buitinių baldų komplektus. Parašė vadovėlį statybos technikumų moksleiviams „Civiliniai ir pramoniniai trobesiai“ (su K. Jakovlevu-Mateckiu, 1959), straipsnių baldų architektūros klausimais.

STUOPELIENĖ RŪTA. Gimė 1956 m. gruodžio 29 d. Prienuose. Architektė. 1979 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą ir atvyko į Šiaulius. Dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje (1979–1984), AB „Komprojektas“ Šiaulių skyriuje (1984–1990), UAB „Projektavimo centras“ (nuo 1993). Svarbesnieji projektai: Regioninė gamtos apsaugos agentūra Šiauliuose, Darbo biržos pastatas Šiauliuose, J. Paukštelio gimnazija Kėdainiuose, Darbo biržos ir „Sodros“ pastatai (abu Mažeikiuose), Vilniaus gatvės – pėsčiųjų bulvaro Šiauliuose rekonstrukcija (su R. Stuopeliu ir G. Stuopelyte) ir kt. Lietuvos architektų sąjungos narė.

ŠALKAUSKIS ALGIRDAS. Gimė 1903 m. spalio 7 d. Šiauliuose. Mirė 1979 m. liepos 3 d. Toronte (Kanada). Inžinierius architektas, dailininkas. 1921 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1927 m. Saksonijos aukštąją technikos mokyklą Drezdene. Grįžęs į Lietuvą dirbo architektu Kaune, dėstė piešimą Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. emigravo į Vakarus. Nuo 1948 m. gyveno Kanadoje. Projektavo: Kauno Šančių bažnyčią, Vaikų kliniką, Pajuostės kareivines, Šventosios uostą. Parengė septyniolikos Lietuvos miestų ir miestelių planus (Birštono, Kulautuvos ir kt.). 1939 m. jis suprojektavo Lietuvos paviljoną pasaulinėje parodoje Niujorke. Dailės darbų parodos buvo surengtas Toronte.

ŠUMSKIENĖ GERTRŪDA. Gimė 1935 m. rugpjūčio 18 d. Rokiškyje. Mirė 1993 m. gegužės 5 d. Šiauliuose. Inžinierė architektė. 1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Baigusi mokslus dirbo Ignalinoje. Nuo 1964 m. dirbo Šiauliuose, nuo 1975 m. buvo miesto vyriausioji architektė. Šiauliuose suprojektavo: Statybininkų klubą, rekonstravus buvusį „Pergalės“ kino teatrą, Statybos tresto valdybos ir Specialiosios apdailos darbų valdybos administracinių pastatų interjerus. Sudarė Šiaulių miesto generalinį planą (su V. Bugailiškiu, 1980). Apdovanota SSRS Ministrų tarybos premija už Šiaulių miesto Vilniaus gatvės pėsčiųjų zonos sukūrimą (1984). Lietuvos nusipelniusi architektė.

TIŠKUS GYTIS. Gimė 1934 m. birželio 24 d. Šiauliuose. Mirė 2008 m. gegužės 23 d. Klaipėdoje. Inžinierius architektas. 1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Dirbo Kretingos rajono vyr. architektu (1959–1961), Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus architektu, skyriaus viršininku, projektų vyriausiuoju architektu (1961–1988). Nuo 1988 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, docentas (nostrifikuotas 1993). Projektavo: Pempininkų, Debreceno, Vingio gyvenamųjų rajonų visuomeninius-prekybinius centrus Klaipėdoje, viešbutį „Klaipėda“ Klaipėdoje, rotušę Nidoje, kavinę „Vaidilutė“ Palangoje, šermenines Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, gyvenamųjų namų kvartalą Juodkrantėje ir kt. Surengė tris personalines grafikos ir pastelės parodas. Nuo 1962 m. buvo Lietuvos architektų sąjungos narys. Lietuvos nusipelnęs architektas (1984). Apdovanotas SSRS Ministrų tarybos premija (1973), ordinu „Architektūros riteris“ (2004). Klaipėdos miesto garbės pilietis (2007).

VILČINSKAS ALFONSAS. Gimė 1946 m. sausio 25 d. Architektas. 1970 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1973–1986 m. dirbo Radviliškyje, 1986–1992 m. buvo „Komprojekto“ Šiaulių skyriaus projektų vyriaus. architektas, 1992–2000 m. Šiaulių miesto architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojas, skyriaus vedėjas, miesto vyriaus. architektas. 2001–2003 m. dirbo UAB „Šiaulių titanas“. Šiuo metu – Radviliškio savivaldybės vyriaus. architektas Ariogalos, Jiezno, Žemaičių Naumiesčio ir kt. miestelių planavimo projektų autorius, Radviliškio generalinio plano bendraautoris, dengtų teniso kortų Šiauliuose, Viekšnių kultūros namų ir kt. projektų autorius. Nuo 1988 m. dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo išrinktas į Šiaulių miesto sąjūdžio tarybą (1989). Lietuvos architektų sąjungos narys

VYŠNIŪNAS ALGIS. Gimė 1957 m. gruodžio 21 d. Karagandoje (Kazachstanas). Architektas. 1981 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, Architektūros fakultetą. 1981–1986 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto Šiaulių skyriuje, 1986–1994 m. Komunalinio ūkio projektavimo institute Vilniuje. Nuo 1994 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto asistentas, Urbanistikos katedros docentas (2000), Urbanistikos katedros vedėjas (2002), Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėjas, profesorius (2006). Parengti statinių projektai Šiauliuose: Ligoninių kvartalas ir Gimdymo namai Architektų g., Gytarių gyvenamasis rajonas, „Tiesos“ kino teatras, Saulės laikrodžio aikštė (su A. Černiausku, R. Jurėla), Šiaulių miesto centrinė aikštė ir prieigos (su A. Černiausku, V. Rudoku), kavinė „Bingo“ (su A. Černiausku) ir kt. Projektavo pastatus Vilniuje, Birštone, Telšiuose, Utenoje, Dušanbėje, Romoje ir kt. Parašė monografiją „Vilniaus miesto vizualinės apsaugos ir plėtros principai“ (su Z. Daunora, S. Kirvaitiene, 2004), mokomąją knygą „Miesto gyvenamųjų struktūrų rekonstrukcija“ (2000). Lietuvos architektų sąjungos narys. Už Saulės laikrodžio aikštę Šiauliuose apdovanotas SSRS Architektų sąjungos diplomu ir medaliu bei SSRS Menų Akademijos aukso medaliu (1988).

ZUBOVAS VLADIMIRAS. Gimė 1909 m. gruodžio 6 d. Halėje (Vokietija). Mirė 2007 m. gegužės 12 d. Kaune. Architektas, architektūros istorikas. Garsios grafų Zubovų giminės ainis. 1928 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1934 m. – Berlyno aukštąją technikos mokyklą. Dirbo Kauno karo butų valdyboje (1935–1940), AB Pienocentras (1940–1941). Antrojo pasaulinio karo metais buvo Kauno miestų planavimo skyriaus architektas. 1944–1950 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1950–1958 m. dirbo įvairiose Kauno projektavimo organizacijose, 1959–1967 m. – Statybos ir architektūros institute. 1967–1969 m. dėstė Dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje. Suprojektuoti statiniai Kaune: rašytojo B. Sruogos privatus namas, Ąžuolyno parkas, Dainų slėnio amfiteatras ir kt. Parašė monografiją „Tomas Žebrauskas ir jo mokiniai “(1986), paskelbė publikacijų apie Lietuvos baroką, Kauno senamiestį. Pateikė medžiagos apie Zubovų giminę, jų įsikūrimą Lietuvoje bei veiklą Šiaulių krašte. Sudarė Zubovų giminės genealoginį medį, parašė prisiminimus „Kas atmintin įstrigo“ (abu saugomi Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje). Apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (1999).

LITERATŪRA

Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvos architektai. Vilnius, 2002.
Lietuvių enciklopedija. T. 25, 29. Bostonas, 1961, 1963.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai. Vilnius, 2000.
Prėskienis, Bronius. Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–10. Vilnius, 2001–2006.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T V Z Ž

AUGIENĖ GRAŽINA. Gimė 1943 m. rugpjūčio 27 d. Joniškyje. Bibliotekininkė, bibliografė. 1965–1969 m. Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę. 1969–1975 dirbo Panevėžio ir Šiaulių viešosiose bibliotekose, 1975–2011 m. – Šiaulių universiteto bibliotekoje. 1975–1986 m. vyr. bibliotekininkė, 1986–2001 m. direktorė, nuo 2001 m. direktoriaus pavaduotoja. Inicijavo bibliotekos modernizavimo planą. Su partneriais parengė tarptautinius TEMPUS ir PHARE finansuojamus projektus „Integruotos informacinės sistemos aukštųjų mokyklų bibliotekose“ (1995–1998) ir „Pokyčių vadyba akademinėse bibliotekose“ (1998–2000). Parengė 2011 m. kalendorių „Dr. Jono Šliūpo archyvą bevartant“ (su A. Šalavėjiene ir kt.). Stažavosi Didžiosios Britanijos (1999, 2000), Olandijos, Norvegijos, Danijos bibliotekose. Lietuvos bibliotekininkų draugijos, Lietuvos akademinių bibliotekų asociacijos narė. Apdovanota Lauryno Ivinskio premija (2011).

BARASIENĖ TERESĖ. Gimė 1937 m. sausio 1 d. Vadžgirio kaime (Raseinių r.). Mirė 2005 m. rugpjūčio 19 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, bibliografė. 1954–1959 m. studijavo Vilniaus universitete. Trumpai dirbo Tauragės rajono bibliotekoje. 1961–1967 m. dirbo Klaipėdos viešojoje bibliotekoje. 1968 m. persikėlė į Šiaulius ir pradėjo dirbti Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. Buvo metodininke Vaikų literatūros skyriuje, 1978–1990 m. vadovavo Metodikos skyriui, organizavo Šiaulių regiono viešųjų bibliotekų darbą. Nuo 1991 m. iki mirties dirbo bibliotekininke Abonemento skyriuje. Domėjosi kraštotyros veikla, buvo kraštotyros draugijos narė (nuo 1968). Rankraščiais paliko pluoštą kraštotyros darbų: biobibliografinę rodyklę „Šiaulių viešosios bibliotekos metodininkės“, rašė Metodikos skyriaus metraščius bei kronikas. Jos parengti darbai eksponuoti respublikinėse bei miesto kraštotyros darbų parodose. Apdovanota N. Krupskajos medaliu (1985).

Teresės Barasienės atsiminimai. Rankraštis

BIRŽIŠKA VACLOVAS. Gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose (Mažeikių r.). Mirė 1956 m. sausio 2 d. Voterberyje (JAV). 2018 m. perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Knygotyrininkas, bibliografas, kultūros istorikas, publicistas. 1895–1903 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1909 m. baigė Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. 1910–1914 m. dirbo advokatu Vilniuje ir Šiauliuose, tvarkė viešąją biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą. 1914–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje; štabo kapitonas (1917). Nuo 1920 m. dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, Kauno karo mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete. 1933–1935 m. Teisių fakulteto dekanas, profesorius (1930). 1923–1944 m. Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos, 1924–1943 m. ir Bibliografijos instituto direktorius. 1931–1944 m. Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas. 1940–1941 m. Vilniaus universiteto Teisių fakulteto dekanas, Bibliologijos katedros vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno JAV. 1951–1953 m. JAV Kongreso bibliotekos garbės konsultantas. 1906 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Redagavo leidinius „Knygos“ (1922–1924), „Bibliografijos žinios“ (1928–1943). Redagavo atnaujinto leidinio „Mūsų senovė“ 5 knygas (1937–1940). Redagavo „Lietuviškąją enciklopediją" (1932-1944). Paskelbė spaudos istorijos darbus „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ (1930), „Iš mūsų laikraščių praeities" (1932), „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (1953–1957), bibliografijos darbus „Lietuvių bibliografija“ (1924–1939), „Aleksandrynas“ (1960–1965), slapyvardžių žodyną „Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės“ (1943), atsiminimus „Praeities pabiros„ (1960). „Lietuvių enciklopedijos“ vyriausiasis redaktorius (1953–1956). (Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija; Žukas, V. Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška. Vilnius, 2012. Red. 2024-11-28)

BUGAILIŠKIENĖ-GRUZDYTĖ ONA. Gimė 1888 m. sausio 18 d. Suvartuvoje (Kelmės r.). Mirė 1970 m. sausio 28 d. Vilniuje. Bibliotekininkė, pedagogė. 1899–1906 m. mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, 1903–1904 m. lankė J. Jablonskio vadovaujamus lietuvių kalbos kursus Peterburge studijavo teisę, vėliau – pedagogiką ir gamtos mokslus. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje. Grįžusi, apsigyveno Šiauliuose, čia mokytojavo V. Zubovo pradžios mokykloje Gubernijos dvare. Vėliau dirbo mokytoja Šilo Pavėžupyje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, dirbo Iždo rūmuose Petrograde. 1918 m. grįžo į Šiaulius, ištekėjo už P. Bugailiškio. 1921 m. pradėjo dirbti naujai įsteigtoje bibliotekoje – Valstybinio centrinio knygyno Šiaulių skyriuje. Dvylika metų (iki 1933 m.) vadovavo šiai bibliotekai. Sukūrė gausią (23000 leidinių) ir atvirą, miesto visuomenei reikalingą kultūros įstaigą. 1927–1932 m. Bibliografijos žiniose buvo spausdinamos jos parengtos Valstybinio centrinio knygyno Šiaulių skyriaus darbų apyskaitos. Išėjusi iš bibliotekos, dirbo Lietuvos vaiko draugijos Šiaulių skyriaus vaikų skaitykloje. 1945 m. persikėlė gyventi į Vilnių, 1947–1951 m. dirbo Lietuvių literatūros ir kalbos instituto bibliotekoje, tvarkė fototeką. Nuo 1931 m. buvo Lietuvos bibliotekinkų draugijos narė.

BURBAITĖ LORETA. Gimė 1966 m. sausio 7 d. Radviliškyje. Bibliotekininkė, bibliografė. 1984–1989 m. studijavo Vilniaus universitete. 1990–2011 m. dirbo Šiaulių universiteto bibliotekoje. 1990–1994 m. bibliotekininkė, 1994–1996 m. vyr. bibliotekininkė, 1996–2001 m. direktoriaus pavaduotoja, 2001–20011 m. bibliotekos direktorė. ES SF projekto „BIBLIOREG: Akademinė biblioteka kuria besimokantį regioną“ (2005–2007) vadovė, ES SF projekto „BIBLIONOVA: informacinių gebėjimų ir savarankiško mokymosi įgūdžių ugdymo metodo kūrimas ir išbandymas besimokančiame regione“ (2005–20007) koordinatorė. Stažavosi Švedijos (1997), Norvegijos (1998), Didžiosios Britanijos (1999, 2001), Danijos (2000) bibliotekose. Paskelbė straipsnių miesto ir respublikinėje bibliotekinėje spaudoje. Dalyvavo tarptautinėse konferencijose Helsinkyje (Suomija, 2002), Berlyne (Vokietija, 2003), Buenos Airėse (Argentina, 2004) ir kt. Lietuvos akademinių bibliotekų direktorių asociacijos, Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos narė. Lietuvos bibliotekininkų draugijos, Lietuvos akademinių bibliotekų asociacijos narė. Bibliotekų tarybos prie Lietuvos Kultūros ministerijos narė. Šiaulių universiteto nominacijos „Metų geriausieji“ nominantė (2008).

BUTKEVIČIENĖ ASTA. Gimė 1929 m. liepos 23 d. Panevėžyje. Mirė 1999 m. balandžio 2 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1949 m. baigė Panevėžio suaugusiųjų gimnaziją. 1950–1955 m. studijavo Vilniaus universitete. 1955 m. pagal LSSR Kultūros ministerijos paskyrimą įsidarbino Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. Buvo viena pirmųjų kvalifikuotų bibliotekos darbuotojų. 1955–1959 m. dirbo skaityklos vedėja, 1959–1966 m. vadovavo Komplektavimo-apipavidalino skyriui. Rūpinosi naujų knygų užsakymu ir jų perdavimu kitiems bibliotekos skyriams. 1966–1979 m. Komplektavimo-apipavidalinimo skyriaus vyr. bibliotekininkė, 1979–1985 m. Spaudinių tvarkymo skyriaus vedėja, 1985–1993 m. šio skyriaus vyr. bibliotekininkė. Stažavosi Maskvoje, kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institute (1980). Buvo renkama į bibliotekos profesinės sąjungos komitetą, domėjosi fotografija. Apdovanota „Kultūros žymūno“ ženklu (1985), „Darbo veterano“ medaliu (1987).

BUTKIENĖ-SAPIEGAITĖ IRENA. Gimė 1938 m. liepos 27 d. Rudaminoje (Lazdijų r.). Bibliotekininkė, bibliografė. 1957 m. baigė Lazdijų vidurinę mokyklą ir kurį laiką dirbo Aštriosios Kirsnos kaimo bibliotekoje. 1960–1965 m. studijavo Vilniaus universitete. Baigusi mokslus, pradėjo dirbti Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. Dirbo Skaitytojų aptarnavimo, Bibliografijos skyriuose. 1981 m. paskirta Bibliografijos skyriaus vedėja ir šiame poste išdirbo iki 2000 m. Iki 2007 m. birželio dirbo bibliotekininke Informacijos, Abonemento skyriuose. Išleido informacinį leidinį „Saulės delta“ tūkstantmečių sandūroje“ (1999), bendradarbiavo respublikos ir miesto spaudoje, paskelbė apie 50 publikacijų. Domėjosi kraštotyra, parengė kraštotyros darbus: „Šiaulių teatralai“, „Bibliografijos skyriaus kronikos“ ir kt. Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė.

Irenos Butkienės atsiminimai. Rankraštis

ČESNAUSKIENĖ STANISLAVA. Gimė 1937 m. Pumpurų kaime (Kelmės r.). Bibliotekininkė, poetė. 1955 m. pradėjo dirbti Kelmės r. Kubilių kaimo bibliotekos vedėja. Mokėsi Tytuvėnų vidurinėje mokykloje. 1966 m. baigė Vilniaus universitetą, bibliotekininkystę ir bibliografiją. 1966–1971 m. dirbo Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. 1971–2006 m. buvo Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filialo vedėja. Jai vadovaujant, 1981 m. biblioteka persikėlė į naujas patalpas, išaugo knygų fondai ir skaitytojų skaičius. Ilgus metus buvo renkama LAD Šiaulių gamybinio mokymo kombinato moterų tarybos pirmininke. Išleido poezijos knygas „Ir tu esi, ir aš esu“ (2008), „Kas paliko širdy“ (2011).

ČOKOVIENĖ-MAČIŪNAITĖ IRENA. Gimė 1934 m. balandžio 15 d. Kaune. Mirė 1995 m. balandžio 16 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, kultūros veikėja. 1955–1959 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (lietuvių kalbą ir literatūrą). Vėliau baigė bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete. 1964–1972 m. dirbo Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. 1977–1987 m. vadovavo Šiaulių miesto centrinei (dabar savivaldybės viešoji) bibliotekai. Trumpai ėjo miesto Kultūros skyriaus vedėjos pareigas. Nuo 1992 m. iki mirties dirbo Šiaulių CB 3-jame filiale. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Lietuvos Kultūros Fondo Šiaulių skyriaus sekretorė, Respublikos centrinių bibliotekų direktorių tarybos pirmininkė.

Irenos Čokovienės atsiminimai. Rankraštis

DARBUTIENĖ DANUTĖ. Gimė 1948 m. rugpjūčio 23 d. Raguvoje (Ukmergės r.). Bibliotekininkė, bibliografė, kraštotyrininkė. 1966 m. baigė Ukmergės J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą. 1966–1970 m. studijavo Vilniaus universitete. 1970–1988 m. Šiaulių viešosios (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekos Bibliografijos, Kraštotyros skyrių vyresn. redaktorė, vyr. bibliografė. 1989–2008 m. Kraštotyros skyriaus vedėja, 2009–2016 m. – Informacijos skyriaus vyresn. bibliotekininkė. Sudarė ir išleido bibliografijos rodykles „Vincas Vaitekūnas“ (1984), „Šiaulių P. Višinskio viešosios bibliotekos kraštotyros darbų katalogas“ (1996), „Sukaupti kraštotyros lobiai“ (su A. Kiršinaite, 2003), „Irena Rudzinskienė-Dambrauskaitė“ (2011). Parengė apie 20 nepublikuotų kraštotyros darbų, iš kurių svarbesni „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose (su B. Knizikevičiene ir E. Rimkūniene, 1985), „Bibliotekininkai darbo veteranai“ (1988), „Vardai ir veidai“ (1993–1994), „Pluoštelis atsiminimų“ (2016). Rankraščiuose liko bibliografijos rodyklės „Jonas Nekrašius“ (2001), „Genovaitė Žukauskienė“ (2009) ir kt. Sudarinėjo „Šiaulių atmintinų datų kalendorius“ (1995–2016). Virtualaus biografinio žinyno „Šiaulių šviesuomenė: nuo 2018 m. iki šių dienų“ redaktorė ir viena iš žinyno sudarytojų. LBD ir Lietuvos kraštotyros draugijos narė.

Danutės Darbutienės atsiminimai. Rankraštis

DICHAVIČIENĖ-VILKIENĖ VALERIJA. Gimė 1930 m. balandžio 21 d. Kaune. Mirė 2019 m. birželio 24 d. Vilniuje. Bibliotekininkė, fotomenininkė, dailininkė mėgėja. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą, bibliotekininkystę. 1966 m. – Maskvos Kultūros instituto aspirantūrą. 1954–1962 m. dirbo Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje) bibliotekoje. Vienerius metus buvo direktoriaus pavaduotoja, o 1955–1962 m. vadovavo bibliotekai. Gyvendama Šiauliuose reikalavo, kad Šiaulių viešajai bibliotekai būtų statomas modernus, atitinkantis visus reikalavimus, pastatas. Dalyvavo Šiaulių visuomeniniame gyvenime, buvo miesto tarybos deputatė, liaudies teismo tarėja. 1966–1977 m. dirbo Lietuvos respublikinėje (dabar M. Mažvydo) bibliotekoje. Sudarė literatūros rodyklę „Julius Janonis“ (1957). Dalyvavo meniniame Lietuvos gyvenime. 1983–2007 m. surengė 20 personalinių fotografijos parodų, 1997–2006 m. – 9 piešinių parodas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė (1979). Lietuvos nusipelniusi kultūros švietimo darbuotoja (1962). (Red. 2021-12-08).

GIRŽADIENĖ RIMA. Gimė 1955 m. rugpjūčio 8 d. Jelgavoje (Latvija). Bibliotekininkė, kraštotyrininkė. 1973 m. baigė Rokiškio kultūros mokyklą ir pradėjo dirbti Šiaulių 2-oje masinėje bibliotekoje, Abonemento skyriaus vedėja. Nuo 1989 m. vadovauja Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriui. Inicijavo parodų rengimą iš asmeninių archyvų, iš jų svarbesnės: knygų, išleistų iki 1941 metų (1990, 1997), kaimų istorijų (1994) šeimų istorijų ir genealoginių medžių (1992, 1999), miesto mokyklų laikraščių ir sienlaikraščių (1995), laiškų (1999), iš Šiaulių įmonių „Gubernija“, „Rūta“ archyvų, (2001, 2004), iš šiauliečių tautodailininko A. Turausko, rezistento M. Jurevičiaus, provizorių A. Rulinskienės, V. Kavaliauskienės, menotyrininko V. Rimkaus, kraštotyrininkų D. Balčiūno, E. Adomavičienės, monsinjoro A. Bitvinsko, fiziko V. Zurbos ir kt. asmeninių archyvų. Išleido Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kraštotyros darbų katalogą (1997), bukletą „Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyrius“ (2001). Lietuvos bibliotekininkų, Lietuvos kraštotyros draugijų narė. Apdovanota V. Staniulio specialiąja premija konkurse „Metų bibliotekininkas“ (1996). Už kraštotyros veiklą apdovanota Mikelio prizu (2015).

GUNTIENĖ OLGA. Gimė 1931 m. gruodžio 7 d. Geniūnuose (Anykščių r.). Bibliotekininkė. 1950 m. baigė Utenos vidurinę mokyklą. 1953–1958 m. studijavo Vilniaus universiteto Neakivaizdiniame skyriuje. Dirbo Kavarske (Anykščių r.) buhaltere, Inturkėje (Molėtų r.) mokytoja, Dotnuvoje (Kėdainių r.) laborante. 1953–1955 m. Dotnuvos Akademijos bibliotekos bibliotekininkė, 1955–1957 m. Miegėnų (Kėdainių r.) kaimo bibliotekos vedėja, 1957–1958 m. Kelmės rajono bibliotekos kilnojamojo fondo vedėja. 1958 m. LSSR Kultūros ministerijos įsakymu perkelta į Šiaulių viešąją (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) biblioteką, dirbo vyr. bibliotekininke Komplektavimo-apipavidalinimo skyriuje. 1961–1987 m. vadovavo Spaudinių saugojimo skyriui. Organizavo šio skyriaus darbą nuo pirmosios knygos, peržiūrėdavo užsakymus, vykdavo į kitas bibliotekas atsirinkti trūkstamos literatūros. Teikė metodinę pagalbą Šiaulių krašto bibliotekoms. Išėjusi į pensiją, 1987–1992 m. dirbo vyr. bibliotekininke tame pačiame skyriuje. Rinkta į bibliotekos profesinės sąjungos komitetą, dalyvavo miesto sportiniame gyvenime, buvo donorė. Apdovanota medaliu „Už šaunų darbą“ (1970), „Darbo veterano“ medaliu (1987).

JUODPALYTĖ GENOVAITĖ. Gimė 1925 m. spalio 25 d. Šiauliuose. Mirė 2011 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje. Bibliografė. 1953 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, istorijos specialybę. 1949–1981 m. buvo Lietuvos knygų rūmų bibliografė, 1972–1981 m. – Retrospektyvinės nacionalinės bibliografijos skyriaus vedėja. Iki 2003 m. dirbo Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centre. Dalyvavo rengiant bibliografijos rodyklę „Lietuvos TSR žurnalų ir laikraščių straipsniai: 1940–1941“ (1958), parengė leidinį „Vaikų literatūra: 1940–1964“ (su kitais, 1965), sudarė katalogus „Grožinė literatūra: 1961–1970“ (su I. Jurevičiūte, 1972), „Grožinė literatūra: 1971–1980“ (su E. Urniežiūte, 1985) ir kt. Už veikalo „Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuvių kalba“ sudarymą (su kitais) apdovanota Lietuvos valstybine premija (1969).

KASPARAVIČIENĖ NIJOLIA. Gimė 1956 m. spalio 13 d. Murtoje (Rusija). Bibliotekininkė, kraštotyrininkė, kolekcininkė. 1979 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą Nuo 1981 m. – Šiaulių viešosios (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo, Kraštotyros skyrių vyr. bibliotekininkė. 2001–2011 m. Dokumentų saugojimo skyriaus, nuo 2011 m. gruodžio mėn. Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja. Nuo 2018 m. sausio mėn. dirba Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyriaus vyr. bibliotekininke. Dalyvavo ekspedicijose Sibire (1991). Parengė kraštotyros darbus Kalba Šiauliuose (1999), Kairių seniūnijos kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, paminklai (2007), P. Višinskio atminimo įamžinimas (2011) ir kt. Publikacijų „Knygų kolekcininkai Šiauliuose“ leid. „Diagnozė: bibliofilija“ (sudaryt. V. Staniulis), „Okupacijos metų (1940–1945) leidiniai Šiaulių Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje“ leid. „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje“ (sudaryt. B. Maskuliūnas, D. Maskuliūnienė) ir kt. autorė. Lietuvos bibliotekininkų draugijos, sergančiųjų Alzheimerio liga globėjų klubo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė. Sukaupė ramunių kolekciją „Ramunynas“ (per 1500 eksponatų), kurią eksponavo Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale, P. Višinskio bibliotekoje, Pakruojo viešojoje bibliotekoje, Pakruojo Žemynos pagrindinėje mokykloje ir kitur. Už kraštotyros veiklą apdovanota Mikelio prizu (2017). (Red. 2018-04-05.)

KAŠKELIENĖ JANINA. Gimė 1932 m. rugpjūčio 19 d. Roblių kaime (Rokiškio r.). Mirė 2012 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1950–1955 m. studijavo Vilniaus universitete. Baigusi mokslus pradėjo dirbti Šiaulių viešojoje (dabar P. Višinskio) bibliotekoje. 1955–1962 m. buvo direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. 1963 m. skiriama bibliotekos direktore. Bibliotekai vadovavo daugiau negu 26-erius metus, iki 1989 m. 1989–1997 m. dirbo bibliotekininke Vaikų literatūros ir Periodikos skyriuose. Vadovavimo bibliotekai laikotarpiu rūpinosi naujų bibliotekos rūmų projektavimu bei statyba. Rūmų statybos metais (1975–1977) darbą teko organizuoti sunkiomis sąlygomis. Daug pastangų reikalavo persikėlimas iš senų patalpų ir įsikūrimas naujajame pastate. Dalyvavo kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje. 1958–1974 m. buvo renkama į Šiaulių miesto kultūros darbuotojų profsąjungos komitetą, buvo šio komiteto pirmininkė (1969–1974). Priklausė Lietuvos „Žinijos“ draugijai, buvo „Knygų bičiulių“ draugijos prezidiumo narė, dainavo Šiaulių „Jovaro“ ansamblyje. Lietuvos nusipelniusi kultūros švietimo darbuotoja (1975).

Janinos Kaškelienės atsiminimai. Atsiminimai apie ją. Rankraštis.

KELDUŠIENĖ IRENA MARIJA. Gimė 1930 m. kovo 5 d. Veliuonoje (Jurbarko r.). Mirė 1994 m. lapkričio 3 d. Panevėžyje. Bibliotekininkė, pedagogė. 1951 m. baigė Kuršėnų (Šiaulių r.) vidurinę mokyklą, 1956 m. – Šiaulių mokytojų instituto Neakivaizdinį skyrių, rusų kalbos ir literatūros specialybę, 1968–1973 m. Vilniaus universiteto Neakivaizdiniame skyriuje studijavo bibliotekininkystę. 1953–1956 m. dirbo Biliūniškių (Šiaulių r.) septynmetėje mokykloje. Nuo 1956 m. gyveno Šiauliuose, dirbo mokytoja 1-ojoje ir 3-ojoje miesto septynmetėse mokyklose. 1962–1992 m. Šiaulių viešosios (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekos darbuotoja. 1962–1970 m. dirbo bibliotekininke, 1970–1985 vadovavo didžiausiam bibliotekos skyriui – Abonementui. Buvo viena iš pirmųjų Lietuvos bibliotekininkių, tyrinėjusių skaitytojų interesus. Ilgametė darbo patirtis ir tyrimų rezultatai išanalizuoti diplominiame darbe „Darbininkų skaitymo problemos Šiaulių viešojoje bibliotekoje“ (1973). Parengė Abonemento skyriaus metraščius (1981–1985), publikavo straipsnius respublikinėje ir miesto periodikoje. Vadovavo tarpžinybinės bibliotekų tarybos darbo su skaitytojai grupei, buvo renkama į profesinės sąjungos komitetą, dalyvavo saviveikloje. Inicijavo „VIVEDROS“ – viešosios bibliotekos veteranų draugijos įsteigimą ir jai vadovavo (1986–1992). Apdovanota „Kultūros žymūno“ ženklu (1975), „Darbo veterano“ medaliu (1985) ir kt.

Irenos Keldušienės „Išpažintis“. Atsiminimai. Rankraštis

KIRŠINAITĖ AUDRONĖ. Gimė 1960 m. sausio 10 d. Kurtuvėnuose (Šiaulių r.). Bibliotekininkė, pedagogė, kraštotyrininkė. 1984 m. baigė Vilniaus universitetą. 1977–1983 m. dirbo Šiaulių rajono centrinėje bibliotekoje ir šios bibliotekos Kurtuvėnų filiale. 1984–2001 m. Šiaulių P. Višinskio viešosios bibliotekos vyr. metodininkė, 2001–2011 m. Metodikos centro vedėja, Šiaulių valstybinės kolegijos Humanitarinių mokslų katedros lektorė. Parengė leidinius „Sukaupti kraštotyros lobiai“ (su D. Darbutiene, 2003) bei „Senieji spaudiniai Šiaulių apskrities viešosiose bibliotekose“ (su N. Kasparavičiene, 2003). Kurtuvėnų klojimo teatro režisierė, artistė. Dalyvavo respublikinėse Kraštotyros draugijos ekspedicijose Ylakiuose, Kurtuvėnuose, Šakynoje, Šaukėnuose, „Versmės“ leidyklos organizuotose ekspedicijose Tauragnuose, Griškabūdyje, Papilėje, Rumšiškėse, Plungėje ir kt. Viena iš pagrindinių „Versmės“ leidyklos knygų autorių. Paskelbė apie 40 straipsnių, pranešimų, tekstų, kraštotyros, istorijos, skaitybos klausimais monografijose „Kuršėnai“, „Tauragnai“, „Papilė“, ŠU leidiniuose „Mergaitė, jaunuolė šeimoje ir visuomenėje“, „Ragana lietuvių kultūroje“, monografijoje „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai: nauja žiūra, nauji akcentai“ (sudaryt. D. Striogaitė) ir kt. Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose „Povilo Višinskio skaitymai“ (2000, 2002, 2004). Lietuvos kraštotyros ir Lietuvos bibliotekininkų draugijų narė. Suteiktas Geriausio 2008 metų bibliotekininko vardas. 2019 m. įteiktas Mikelio prizas už aktyvų dalyvavimą kraštotyros veikloje. (Red. 2024-10-17)

KNIZIKEVIČIENĖ BIRUTĖ. Gimė 1920 m. kovo 20 d. Joniškyje. Mirė 2015 m. balandžio 28 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, bibliografė, kraštotyrininkė. 1940 m. Šiaulių mokytojų seminariją Iki 1944 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. 1951 m. pradėjo dirbti bibliografe Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. Organizavo kraštotyros kartoteką „Šiaulių kronika“. 1961 m. skiriama Bibliografijos skyriaus vedėja. Dirbdama, 1963 m. baigė bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete. 1981–1984 m. dirbo Kraštotyros skyriaus vedėja, 1984–1992 m. buvo bibliotekininkė, konsultantė kraštotyrai. Sudarė bibliografijos rodykles „Jovaras“ (1964), „Šiauliai “ (su Monstvilaite 1970), „Bibliografija. Kraštotyra. Mokslinė informacija“ (1979), „Bibliografija. Bibliotekinė kraštotyra“ (1986), bukletą „Šiaulių viešoji biblioteka“ (1978). Rankraščiais parengė apie 30 kraštotyros darbų, iš jų svarbesni: „Šiaulių senųjų kapinių antkapių užrašai“, „Sukilėlių kalnelis“, „Šiaulių kultūros raida“, „Zubovai ir Šiaulių kraštas“, „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“ (su D. Darbutiene, E. Rimkūniene) ir kt. Sudarinėjo „Šiaulių kalendorius“ (1981–1995). Paskelbė publikacijų kraštotyros, Šiaulių istorijos, bibliotekininkystės, bibliografijos klausimais miesto ir respublikos spaudoje. Lietuvos kraštotyros draugijos narė. Lietuvos nusipelniusi kultūros švietimo darbuotoja (1990). Už kraštotyros veiklą apdovanota Mikelio prizu (1989). Garbės kraštotyrininkė (1990), Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės narė (1995).

MAČIULSKIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1934 m. gruodžio 6 d. Andrikavoje (Rokiškio r.). Bibliotekininkė. 1954 m. baigė Obelių (Rokiškio r.) vidurinę mokyklą. 1954–1960 m. studijavo Vilniaus universitete. 1955–1960 m. buvo Meldučių (Rokiškio r.) kaimo bibliotekos vedėja. 1960 m. pradėjo dirbti Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje, 1960–1972 m. buvo Abonemento, Komplektavimo-apipavidalinimo skyrių vyr. bibliotekininkė, 1972–1979 m. Komplektavimo-apipavidalinimo, 1979–1991 m. Spaudinių komplektavimo skyrių vedėja, 1991–2009 m. to paties skyriaus vyr. bibliotekininkė. Komplektavo spaudinius bibliotekai pagal teminius leidyklų planus bei užsakymus, pirko antikvariniuose knygynuose ir kt. Pripažinta geriausia bibliotekos neetatine metodininke (1979). Buvo Šiaulių miesto tarpžinybinės komplektavimo tarybos pirmininko pavaduotoja, bibliotekos profesinės sąjungos komiteto pirmininkė (1983–1985). Apdovanota „Kultūros žymūno“ ženklu (1984).

Genovaitė Mačiulskienė. Atsiminimai apie senų ir retųjų spaudinių fondo komplektavimą seniau ir dabar. Rankraštis

MATULIENĖ ANZELMA. Gimė 1928 m. rugsėjo 7 d. Pociūnuose (Pakruojo r.). Mirė 2003 m. Šiauliuose. Bibliotekininkė.1970 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo mokslinio bibliotekininko-bibliografo kvalifikaciją. Dirbo mokykloje, vaikų darželyje. 1963 m. pradėjo dirbti Kriukų (Joniškio r.) apylinkės bibliotekos vedėja. 1969 m. paskirta Šiaulių miesto 3-osios masinės bibliotekos skaityklos vedėja, 1970 m. – Šiaulių miesto 6-osios masinės bibliotekos vedėja. 1977–1989 m. buvo Šiaulių miesto centrinės bibliotekos 6-ojo filialo vedėja, nuo 1989 m. vyr. bibliotekininkė toje pačioje bibliotekoje (dabar „Varsos“ filialas). Bibliotekoje dirbo iki 2002 m. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje bei profsąjunginėje veikloje. Domėjosi kraštotyra, parengė vertingą darbą „Laisvamanių kapinės Šiauliuose“ (1974). Apdovanota „Darbo veterano“ (1984) medaliu.

MENDELIENĖ ELENA . Gimė 1931 m. kovo 20 d. Kelmėje. Bibliotekininkė. 1955 m. baigė Vilniaus bibliotekinį technikumą ir įgijo bibliotekininko kvalifikaciją. Nuo 1950 m dirbo Kelmės rajoninės bibliotekos vedėja. 1955 m. priimta į Šiaulių miesto 2-ąją masinę biblioteką vedėjos pareigoms. 1977–1986 m. dirbo Šiaulių miesto centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja, 1986–1991 m. Jaunimo aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininke, 1991–2002 m. šios bibliotekos 9-ojo filialo (dabar „Ragainės“) vyr. bibliotekininke. Nuo pokario metų kūrė bibliotekos fondus, katalogus bei kartotekas, vėliau – centralizuotą bibliotekų sistemą mieste. Jos vadovaujama 2-oji masinė biblioteka tapo Centrinės bibliotekos pagrindu, prie jos buvo prijungtos visos kitos masinės bibliotekos. Bendradarbiavo miesto bei respublikinėje spaudoje, dalyvavo profsąjunginėje, moterų veikloje. Parašė Šiaulių 2-osios masinės bibliotekos istoriją. Jos vadovaujamai bibliotekai suteiktas Puikaus darbo bibliotekos vardas (1963). Apdovanota ženklu „Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą“ (1965), medaliu „Už šaunų darbą“ (1970), Kultūros žymūno“ ženklu (1980).

MONSTVILAITĖ NIJOLĖ. Gimė 1934 m. balandžio 4 d. Tubiniuose (Šilalės r.). Mirė 2017 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje. Bibliotekininkė, bibliografė. 1941 m. su tėvais pedagogais ištremta į Sibirą, iš kur sugrįžo 1947 m. 1954 m. baigė Laukuvos (Šilalės r.) vidurinę mokyklą. 1956–1962 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universiteto neakivaizdiniame skyriuje. 1956–1957 m. dirbo Šilėnų (Šiaulių r.) kaimo, Šiaulių rajono bibliotekose. 1957–1991 m. – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento, Bibliografijos skyrių darbuotoja. Nuo 1991 m. gyvena Grigiškėse. Viena iš bibliografinio-informacinio darbo pradininkių Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Dirbo ir bibliotekinės kraštotyros srityje. Su kitais pradėjo rinkti medžiagą kartotekai „Šiaulių kronika“. Parašė išliekamąją vertę turintį diplominį darbą „Šiaulių miesto bibliotekų istorija“ (1962). Parengė ir išleido bibliografijos rodyklę „Šiauliai“ (su B. Knizikevičiene, 1970), kraštotyros darbą apie Šiaulių miesto gatves „Kodėl jos taip pavadintos“ (1971) ir kt.

NAUJOKIENĖ LAIMA. Gimė 1964 m. lapkričio 17 d. Vilniuje. Bibliotekininkė, bibliografė. 1983–1988 m. studijavo Vilniaus universitete. 2010 m. baigė Šiaulių universitetą. Edukologijos magistrė. 1988 m. pradėjo dirbti Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje Skaitytojų aptarnavimo skyriuje sektoriaus vedėjos pareigose. 1998–2006 m. – Meno skyriaus vedėja, nuo 2006 iki 2017 m. – Meno ir muzikos skyriaus vedėja, nuo 2018 m. – Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja. Nuo 2007 m. Šiaulių valstybinės kolegijos lektorė. Leidinių „Baltijos šalių ekslibrisas. Šiaulių knygos ženklai“ (2002), Dailidė, Ričardas „Skrydis į nemirtingumą“ (2013) sudarytoja. Mokslo leidinyje „Profesinės studijos: teorija ir praktika“ parengė straipsnius: „Teoriniai bibliotekininkų karjeros projektavimo aspektai mokymosi visą gyvenimą kontekste“ (2010), „Informacijos paslaugų specialistų poreikio integralumas informacinės visuomenės plėtroje pereinant į skaitmeninę globalios atminties erdvę“ (2012). Skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijose „Aukštojo mokslo erdvės: iššūkiai ir galimybės“ (2010, 2012). Dalyvavo tarptautiniame projekte Relational Elements of the teaching role – RETRO Project, financed by the Grundtvig Learning Partneship program ir pagal ERASMUS mainų programą Latvijos kultūros koledže vedė mokymus „Bibliotekininko karjeros projektavimo metodika“ (2011). Dalyvauja bibliotekos vykdomuose projektuose, veda profesinius seminarus bibliotekininkams, informacijos paslaugų specialistams. Stažavosi Norvegijos, Pietų Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos, Austrijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercogovinos bibliotekose. Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė (2014–2017). (Red. 2018-04-08.)

PETRAITYTĖ NIJOLĖ. Gimė 1957 m. gruodžio 2 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, knygotyrininkė, kraštotyrininkė. 1979 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą (lietuvių kalbą ir literatūrą), 1993 m. Vilniaus universitetą (bibliotekininkystę ir bibliografiją). Nuo 1982 m. dirba vyr. bibliotekininke Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Parengė leidinius „Šiaulių viešoji biblioteka: istorinės atodairos“ (2004), „Švyti uždrausta raidė“ (su A. Sušinsku, 2004). Sudarė rankraštinius kraštotyros darbus „Knygnešystė ir spaudos platinimas Šiaulių apskrityje 1864–1904 m.“, „Ona Gruzdytė-Bugailiškienė“, „Dailidė, dievdirbys, knygų platintojas Gaudentas Rimdeikis“ ir kt. Paskelbė publikacijų knygnešystės, knygotyros, bibliotekų istorijos temomis respublikinėje spaudoje. Skaito pranešimus seminaruose, konferencijose. Dalyvavo Lietuvos kraštotyros draugijos organizuotose respublikinėse ekspedicijose Micaičiuose, Gruzdžiuose, Šiaulėnuose, Kurtuvėnuose, Kuršėnuose. Lietuvos bibliotekininkų, Lietuvos kraštotyros ir Knygnešio draugijų narė. Už kraštotyros veiklą apdovanota Mikelio prizu (2004).

PETRAVIČIENĖ EMILIJA. Gimė 1937 m. lapkričio mėn. 1 d. Vinkšnėnuose (Šiaulių r.). Mirė 2022 m. vasario 13 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1952 m. baigė Bridų (Šiaulių r.) septynmetę mokyklą. 1952–1955 m. mokėsi Vilniaus bibliotekiniame technikume. 1970 m. baigė neakivaizdines bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete. 1955–1956 m. Joniškėlio (Pasvalio r.) vaikų bibliotekos darbuotoja, 1956–1958 m. Šiaulių miesto vaikų bibliotekos kilnojamojo fondo vedėja, 1958–1979 m. Šiaulių viešosios (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekos bibliotekininkė, sektoriaus vedėja, vyriausioji bibliotekininkė. 1979–1983 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, 1983–2002 m. – Aviacijos remonto įmonės Zokniuose bibliotekos vedėja. Buvo garsi Šiaulių miesto literatūrinių renginių organizatorė. Palaikė ryšius ir susirašinėjo su žymiais Lietuvos rašytojais, dailininkais (S. Anglickiu, M. Cvirkiene ir kt.). Parašė diplominį darbą „Šiaulių literatai ir jų kūryba“ (1970). Dalyvavo „Žinijos“ bei Kraštotyros draugijų veikloje, domėjosi muzika, dainavo Šiaulių ansamblyje „Jovaras“. Apdovanota medaliu „Už šaunų darbą“ (1970), Tarptautinių knygos metų atminimo ženklu (1972), „Kultūros žymūno“ ženklu (1975).

Emilijos Petravičienės atsiminimai. Rankraštis

PIVORIENĖ GENĖ. Gimė 1932 m. sausio 3 d. Jurgaičiuose (Plungės r.). Mirė 2011 m. gruodžio 20 d. Vilniuje. Pedagogė, bibliotekininkė, žurnalistė. 1951 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą. 1951–1956 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas pradėjo dirbti Šiaulių miesto vaikų bibliotekoje. 1959 m. įsidarbino Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. Dirbo Skaityklos vedėja, vyr. bibliografe, nuo 1966 m. – direktoriaus pavaduotoja mokslo daliai. Išėjusi iš bibliotekos, ilgą laiką dirbo žurnaliste Šiaulių miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: vadovavo Šiaulių miesto moterų tarybai, tarpžinybinei bibliotekų tarybai, buvo Liaudies teismo tarėja, „Žinijos“ draugijos narė. Išsikėlus gyventi į Vilnių dalyvavo ten veikiančio šiauliečių klubo veikloje.

RAMAŠAUSKIENĖ GENOVAITĖ DANUTĖ. Gimė 1934 m. gruodžio 19 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, visuomenės veikėja. 1960 m. baigė Vilniaus kultūros-švietimo technikumą ir įgijo bibliotekininko kvalifikaciją. Nuo 1953 m. dirbo Šiaulių alebastro fabriko klubo-skaityklos vedėja, tais pačiais metais perkelta į Šiaulių miesto 1-ąją masinę biblioteką bibliotekininkės pareigoms. 1954 m. paskirta šios bibliotekos skaityklos vedėja, 1958 m. – Šiaulių miesto Vaikų bibliotekos vedėja, nuo 1977 m. Šiaulių miesto centrinės bibliotekos Vaikų bibliotekos-filialo (dabar „Šaltinėlio“ vaikų biblioteka) vedėja. Bibliotekoje dirbo iki 2005 m. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo išrinkta į Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybą (1977). Apdovanota ženklu „Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą“ (1965), „Kultūros žymūno“ ženklu (1979).

RIMKEVIČIENĖ TEOFILĖ DOLOROSA. Gimė 1934 m. lapkričio mėn. 22 d. Muiželėnuose (Alytaus r.). Bibliotekininkė, visuomenės veikėja. 1953 m. baigė Alytaus 2-ąją vidurinę mokyklą. 1953–1958 m. studijavo Vilniaus universitete. Pagal LSSR Kultūros ministerijos paskyrimą 1958–1958 m. dirbo Šiaulių rajono vaikų bibliotekos vedėja. Nuo 1962 m. gruodžio mėnesio – Šiaulių viešosios (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekos Abonemento skyriaus bibliotekininkė, Vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliotekininkė, 1966–1986 m. Vaikų literatūros skyriaus vedėja. 1986 m., pablogėjus sveikatai, išėjo iš darbo. Kūrė Vaikų literatūros skyrių, komplektavo jo fondą, organizavo renginius, susitikimus su rašytojais, aktoriais. Aktyviai dalyvavo metodinėje veikloje, skaitė pranešimus seminaruose, apžiūrų rezultatų aptarimuose, rengė metodines rekomendacijas. Buvo renkama Šiaulių miesto tarybos deputate (1982–1985). Dirbo Tarpžinybinės bibliotekų komisijos darbui su vaikais sekcijoje, Šiaulių miesto policijos nepilnamečių reikalų inspekcijoje, vadovavo bibliotekos profesinei sąjungai (1968). Bendradarbiavo respublikinėje ir miesto spaudoje. Apdovanota medaliu „Už šaunų darbą“ (1970), „Kultūros žymūno“ ženklu (1979), Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medaliu ir pinigine premija (1980) ir kt.

Dolorosos Rimkevičienės atsiminimai. Rankraštis

RIMKŪNIENĖ EUGENIJA. Gimė 1945 m. gruodžio 25 d. Kiemėnuose (Pasvalio r.). Bibliotekininkė, bibliografė. 1963–1967 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1967 m. dirbo Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje: 1967–1983 m. buvo Vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliografė, 1984–1989 m. vadovavo Kraštotyros skyriui, 1989–2005 m. bibliotekos direktorė, nuo 2005 m. pabaigos Komplektavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė. Buvo ilgametė bibliotekos profsąjungos komiteto pirmininkė. Dalyvavo kraštotyros veikloje, inicijavo bibliotekos metraščių bei kronikų rašymą. Svarbesni darbai: „Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos kronikos“ (už 1982–1986, 1995–1997 m.), „V. Kapsuko gatvė Šiauliuose“ (su B. Knizikevičienė, D. Darbutiene) ir kt. Dalyvavo respublikinėse bei miesto kraštotyros parodose, buvo apdovanota diplomais. Ilgametė Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė.

Eugenijos Rimkūnienės atsiminimai. Rankraštis

STARAŽINSKIENĖ JADVYGA. Gimė 1958 m. gruodžio 1 d. Tiunare (Rusija, Tomsko sr.). Mirė 2007 m. lapkričio 7 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, bibliografė. 1982 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo bibliotekininko-bibliografo kvalifikaciją. Nuo 1982 m. dirbo Plungės rajono centrinės bibliotekos Metodikos skyriaus vedėja. 1983 m. pervesta į Plungės rajono centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Nuo 1984 m. dirbo Šiaulių miesto centrinės bibliotekos Bibliografijos skyriuje bibliografe, 1984–1986 m. – Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja. 1986–2007 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja. 1997 m. stažavosi Belgijoje, Suomijoje. Domėjosi tiriamuoju darbu, atliko įvairius bibliotekininkystės tyrimus, rengė ir vykdė projektus, bendradarbiavo žurnale „Tarp knygų“, miesto dienraščiuose, metodiniame leidinyje „Šiandien aktualu“. Priklausė Lietuvos bibliotekininkų draugijai, kurį laiką vadovavo šios draugijos Šiaulių skyriui.

STAŠKEVIČIENĖ VIKTORIJA. Gimė 1890 m. rugsėjo 9 d. Jelgavoje (Latvija). Mirė 1992 m. vasario 11 d. Redforde (JAV). Bibliotekininkė. Apie 1908 m. baigė mokslus Jelgavos gimnazijoje, kur studijavo lotynų, vokiečių, rusų, lenkų kalbas. Ištekėjusi, nuo 1912 m. gyveno Pakruojo dvare, dirbo vyro nuomojamoje vaistinėje. 1928 m. apsigyveno Šiauliuose ir dirbo įvairiose miesto įstaigose: sėklų parduotuvėje, „Maisto“ bendrovėje, „Litfarmos“ vaistų sandėlyje. 1933 m. buvo paskirta Šiaulių viešosios bibliotekos vedėja ir šiame poste išdirbo iki 1940 m. Tvarkė ir turtino bibliotekos fondą, informavo Bibliotekų departamentą apie naujų knygų stygių ir jų nereguliarų gavimą. Nuo 1940 m. rugpjūčio kelis mėnesius dirbo Radviliškio viešojoje bibliotekoje. Pirmojo pasaulinio karo metais vėl įsidarbino Šiaulių viešojoje bibliotekoje bibliotekininkės pareigose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1950 m. gyveno JAV.

ŠALKAUSKAITĖ ANTANINA. Gimė 1883 m. lapkričio 25 d. Ariogaloje (Raseinių r.). Mirė 1964 m. gegužės 16 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1902 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1902–1905 m. mokėsi Varšuvos konservatorijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Uzbekijoje, trumpai dirbo Samarkando municipalinėje bibliotekoje. Grįžusi į Lietuvą dirbo juridinėse įstaigose Panevėžyje ir Šiauliuose (1923–1925). 1928 m. pradėjo dirbti kataloguotoja Kauno universiteto bibliotekoje. Su nedidele pertrauka, čia darbavosi iki 1950 m. Su kitais kūrė bibliotekos knygų ir periodikos sisteminį katalogą, vienintelį tarpukario Pabaltijo šalyse. 1950–1953 m. dirbo Kauno politechnikos instituto bibliotekoje. Išėjusi į pensiją vėl gyveno Šiauliuose, kur ir mirė. Buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė nuo 1931m.

ŠALKAUSKAITĖ FELICIJA. Gimė 1889 m. liepos 22 d. Ariogaloje (Raseinių r.). Mirė 1952 m. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1909 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, 1913 m. trumpai dirbo Šiaulių viešojoje bibliotekoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mokėsi komercijos kursuose prie Maskvos komercijos instituto. 1917–1923 m. dirbo finansų srityje Maskvoje, Kaune. 1923–1941 m. dirbo Kauno universiteto bibliotekoje, kurį laiką buvo direktoriaus pavaduotoja. Susilpnėjus sveikatai, 1941 m. trumpai dirbo VDU bibliotekos Fotografijos skyriuje. Buvo viena iš Lietuvos bibliotekininkų draugijos steigimo iniciatorių, draugijos narė nuo 1931 m. Dalyvavo Pabaltijo bibliotekininkų kongresuose Latvijoje ir Estijoje.

ŠIAULIENĖ ALDONA. Gimė 1947 m. birželio 24 d. Užugulbinėje (Biržų r.). Bibliotekininkė, pedagogė. 1965–1970 m. Vilniaus universitete studijavo anglų filologiją. 1970–1975 m. dirbo anglų kalbos mokytoja Šiaulių miesto mokyklose. 1975–1986 m. Šiaulių viešosios (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekos vyr. bibliotekininkė, 1986–2017 m. – Vaikų literatūros skyriaus vedėja. Garsėja Šiauliuose renginiais, naujomis idėjomis, domisi užsienio šalių bibliotekų darbo naujovėmis ir jas taiko savo veikloje. Inicijavo tradicinius „Knygų pristatymus“, „Knygvežiuko“ keliones pas miesto vaikus, garsinį skaitymą su šunimis, knygų veikėjų eitynes, kurių metu vaikai rašė laiškus Prezidentei, savanorystės akciją, ekologiškų žaislų mugę ir kt. Jos idėja „Knygų Kalėdos“, globojama Prezidentės D. Grybauskaitės, tapo respublikiniu renginiu. Dalyvauja metodinėje veikloje, skaito pranešimus Šiaulių krašto bibliotekose. Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre organizuoja biblioterapinius skaitymus pacientams. Stažavosi Švedijos Kristianstado, Stokholmo ir Miuncheno bibliotekose. Pranešimus apie bibliotekinį darbą su vaikais skaito tarptautinėse, respublikinėse mokslinėse konferencijose. Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) narė (nuo 1993), žurnalo „Rubinaitis“ redkolegijos narė (nuo 1994), Šiaulių miesto Kultūros tarybos narė (2003–2004). Apdovanota Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2005), respublikine vaikų literatūros sklaidos premija (2006), Kultūros ministerijos premija už nuopelnus skatinant skaitymą (2008). Suteiktas Geriausio 2012 metų bibliotekininko vardas. (Red. 2018-04-08.)

VAIŠVILIENĖ ALDONA VERONIKA. Gimė 1928 m. lapkričio 8 d. Biržuose. Mirė 1998 m. lapkričio 15 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, tautodailininkė, kultūros veikėja. 1948 m. baigė Pasvalio gimnaziją, 1960 m. Vilniaus universitetą, bibliotekininkystės specialybę. Baigusi gimnaziją dirbo Pasvalyje, Joniškyje. Nuo 1952 m. gyveno Šiauliuose. 1953 m. pradėjo dirbti Šiaulių viešojoje (dabar P. Višinskio) bibliotekoje. 1960 m. paskirta Muzikinės literatūros skyriaus vedėja ir šiose pareigose dirbo iki 1984 m. Vedė muzikos pamokėles jaunimui, teikė metodinę pagalbą krašto bibliotekoms. Vadovavo Kultūros liaudies universiteto Muzikos fakultetui, priklausė „Žinijos“ draugijai, ilgus metus dirbo Šiaulių muzikų taryboje. Domėjosi kraštotyra, nuo 1968 m. buvo Kraštotyros draugijos narė. Parengė darbą „Šiauliečiai kompozitoriai, muzikai, atlikėjai“ (1970). Laisvalaikiu mezgė, rišo, kūrė gobelenus, kilimus. Svarbesni darbai gobelenai „Šiauliai“, „Muzika“ (triptikas), „Rudens motyvai“ ir kt. Jos sukurti gobelenai puošė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąją biblioteką, Šiaulių filharmoniją, vaikų globos namus ir kitas įstaigas. Išsiuvinėjo Šiaulių „Romuvos“ progimnazijos vėliavą. Surengė keletą autorinių rankdarbių parodų (1975, 1979), dalyvavo Šiaulių krašto tautodailininkų parodose. Nuo 1966 m. buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Apdovanota „Kultūros žymūno“ ženklu (1975), „Darbo veterano“ medaliu (1984).

VAIVADAITĖ ELEONORA. Gimė 1934 m. sausio 1 d. Naukaimio kaime (Jurbarko r.). Mirė 2000 m. liepos 4 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1953–1958 m. studijavo Vilniaus universitete. Pirmoji darbovietė buvo Šiaulių viešoji (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) biblioteka, kurioje dirbo dvejus metus. 1960–1990 m. buvo Respublikinės technikos bibliotekos Šiaulių filialo vedėja. Kūrė, plėtė ir puoselėjo šią biblioteką, organizavo renginius ir parodas.

VALANTINIENĖ ONA. Gimė 1953 m. vasario 28 d. Švelniuose (Raseinių r.). Bibliotekininkė, poetė. 1977 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą, po to Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę ir bibliografiją. 1977–2013 m. dirbo Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos įvairiuose padaliniuose (Lieporių filiale, Metodikos skyriuje, Bibliografijos-informacijos skyriuje, „Ragainės“ filiale, Vaikų literatūros skyriuje, „Varsos“ ir Rėkyvos filialuose). 1990–1991 m. dirbo bibliotekos direktore. Kūrybingai bendravo su mažaisiais skaitytojais, juos mylėjo. Šiaulių literatų klubo „Verdenė“ narė. Išleido poezijos knygas „Už nematomų durų“ (2005), „Teesiė“ (2008), parašė libretą miuziklui „Švelniukų šaly“ (natos V. J. Lyguto, 2008). Kūryba publikuota almanachuose „Varpai“(2006), „Jungtys“ (2002, 2006), knygoje „Atvertys“ (2006), miesto periodikoje ir kt.

VASILIAUSKIENĖ LAIMA. Gimė 1936 m. liepos 10 d. Baltupėnuose (Šilutės r.). Mirė 2019 m. rugsėjo 6 d. Bibliotekininkė. 1954 m. baigė Kuršėnų (Šiaulių r.) vidurinę mokyklą. 1955–1961 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universiteto Neakivaizdiniame skyriuje. 1954–1961 m. dirbo Kuršėnų rajono bibliotekos skaitykloje, vėliau buvo rajono vaikų bibliotekos vedėja. 1961–2011 m. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotoja. Dirbo vyr. bibliotekine skaitykloje, tvarkė bibliotekos archyvą. 1965–2001 m. vadovavo Tarpbibliotekinio abonemento (TBA) darbui. Per TBA aprūpindavo knygomis šiauliečius, rašančius disertacijas ir mokslinius darbus. Bendravo su architektu, vertėju J. Nisteliu, kuriam atsiuntė šimtus knygų įvairiomis užsienio kalbomis. Rengė krašto bibliotekoms pranešimus, metodines rekomendacijas, bendradarbiavo miesto spaudoje. Nuo 1991 m. dirbo ir su bibliotekos mainų rezerviniu fondu, inicijavo dubletinės literatūros pardavimą šiauliečiams. Priklausė Lietuvos kraštotyros draugijai, buvo neetatinė ekskursijų vadovė, sportavo, šoko ansamblyje „Jovaras“. Apdovanota „Kultūros žymūno“ ženklu (1986).

Laimos Vasiliauskienės atsiminimai. Rankraštis

ZINKEVIČIŪTĖ ALDONA. Gimė 1937 m. spalio 25 d. Pavidaujyje (Jurbarko r.). Mirė 2006 m. rugpjūčio 4 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1955 m. baigė Tauragės 2-ąją vidurinę mokyklą. 1957–1963 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus universiteto Neakivaizdiniame skyriuje. 1956–1962 m. Aukštupių (Tauragės r.) kaimo bibliotekos vedėja, 1962–1966 m. Šiaulių 3-sios masinės bibliotekos darbuotoja. 1966–2001 m. dirbo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, 1966–1978 m. Abonemento skyriaus vyr. bibliotekininkė, bibliografė. 1978–1987 m. Spaudinių saugojimo skyriaus vyriausia bibliotekininkė, 1987–2001 m. vadovavo šiam skyriui, rūpinosi bibliotekos fondų kaupinu ir išsaugojimu. Atgimimo metais surengė didelio susidomėjimo sulaukusias spaudinių parodas „Seniausios lietuviškos knygos bibliotekoje“, „Seniausia knyga užsienio kalba“, „Iš lietuvių tautos istorijos“, „Lietuvos Respublika 1918–1940 m.“ ir kt. Stažavosi Maskvoje (1976). Priklausė Lietuvos kraštotyros draugijai. Buvo renkama bibliotekos profesinės sąjungos komiteto pirmininke 1970–1971), vadovavo Fondų komplektavimo tarybai.

ŽIBIKIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1950 m. liepos 16 d. Lygudų kaime (Šiaulių r.). Bibliotekininkė, poetė. 1968–1974 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1983 m. dirbo Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje, buvo Mokslo tiriamojo darbo, Metodikos skyrių vedėja. Nuo 2001 m. vadovavo P. Višinskio bibliotekos padaliniui – Europos informacijos centrui. Paskelbė straipsnių bibliotekinės veiklos klausimais. Žurnalo „Tarp knygų“ redkolegijos narė (iki 2006). Nuo 2005 m. – Europos informacijos centro „Europe Direct“ vadovė. Publikuoja straipsnius ES aktualijų temomis, organizuoja seminarus. Išleido poezijos knygą „Saulėgaisių ugnys“ (2000). Kūryba publikuojama almanachuose, miesto periodikoje. Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė. Išrinkta Lietuvos „Metų bibliotekininke“ (1997).

ŽILINIENĖ VALERIJA. Gimė 1953 m. balandžio 21 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė, bibliografė. 1971 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1971–1973 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, 1978–1984 m. Vilniaus universitete. 1977–1982 m. Šiaulių viešosios (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekos sektoriaus vedėja, vyr. redaktorė, 1982–1990 m. masinio darbo sektoriaus vedėja, 1990–2011 m. Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, nuo 2011 m. Regioninio bibliotekų veiklos ir vadybos skyriaus vyriausioji bibliotekininkė. Parengė biobibliografinį žodyną „Rašytojai, susiję su Šiauliais“ (1984), sudarė knygą „Saulės vieškeliais: Šiaulių literatų būtis“ (2013). Tradiciniais tapusių „Godų“ vakarų, kuriuose pagerbiami mirę Šiaulių literatai, sumanytoja ir organizatorė (nuo 1991). Respublikos, krašto, miesto veikėjų jubiliejinių, valstybinių ir atmintinų datų renginių, knygų pristatymų, susitikimų su žymiais Lietuvos žmonėmis, poezijos pavasario švenčių bibliotekoje organizatorė (1991–2010). Kultūros rėmimo programų, kurias finansavo Šiaulių miesto savivaldybės kultūros skyrius vadovė (1998–2002). Projektų „Per žodžio gyvastį ir dvasią P. Višinskio idėjų vedini“ (2004), „Gyvas darbe ir žodyje“ (P. Višinskio 130-osioms gimimo metinėms, 2005) vadovė. Renginių ciklo „Šiaulių miesto šviesuoliai: vardai ir veidai“ iniciatorė ir rengėja (2005–2009). Dalyvauja „Skaitymo skatinimo“ projektuose. Lietuvos bibliotekininkų draugijos, Šiaulių literatų susivienijimo narė, šio susivienijimo pirmininko pavaduotoja (nuo 2001).

ŽILINSKIENĖ IRENA. Gimė 1954 m. birželio 13 d. Šiauliuose. Bibliotekininkė. 1972–1977 m studijavo Vilniaus universitete. 1977–1986 ir 1986–1988 m. dirbo Šiaulių miesto centrinės bibliotekos 1-ojo filialo vedėja. 1986, 1988–1995 m. Šiaulių miesto centrinės bibliotekos direktorė, nuo 1995 m. – Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė. Stažavosi Švedijos Kristianstado grafystės viešosiose bibliotekose (1998), Danijos viešosiose ir mokyklų bibliotekose (1999). Dalyvavo tarptautinėse konferencijose Vengrijoje, Danijoje. Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narė. Apdovanota specialiąja UAB „Mūsų knyga“ premija už vadovaujamos bibliotekos modernizavimą, naujų technologijų diegimą, paslaugų teikimą vartotojams, bibliotekininkų mokymą (2002).

ŽIRGULYTĖ RŪTA. Gimė 1956 m. liepos 6 d. Šlapaberžėje (Kėdainių r.). Bibliotekininkė. 1974–1979 m. studijavo Vilniaus universitete. 1979–2016 m. dirbo Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje. 1979–1984 m. buvo mokslinė sekretorė, 1984 m. paskirta direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams. 2006–2016 m. vadovavo bibliotekai. Rūpinosi fondų komplektavimu, informacinių technologijų diegimu, rengė ir vadovavo projektams. Stažavosi Austrijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos viešosiose bibliotekose. Dalyvavo bibliotekų asociacijos konferencijose Vengrijoje, Škotijoje. Paskelbė straipsnių profesinėje bei miesto spaudoje. Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė, iki 2007 m. šios draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė. Šiaulių apskrities Kultūros ir meno tarybos narė. Apdovanota Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai “ (2006). (Red. 2018-04-08.)

LITERATŪRA

Bibliotekininkai darbo veteranai (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1988.
Kas yra kas Lietuvoje 2002. Kaunas, 2002.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997.
Lietuvos knygos veikėjai [Elektroninis išteklius]: biografijų žodynas (sudaryt. O. Janonis). Vilnius, 2004.
Petraitytė, Nijolė. Šiaulių viešoji biblioteka: istorinės atodairos. 1920–1950. Šiauliai, 2004.
Raguotienė, Genovaitė. Greta įžymiojo Vaclovo Biržiškos. Vilnius, 2000.
Šiaulių viešoji biblioteka. (1950-1966): aplankas. Šiauliai, 1967.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ADOMAVIČIENĖ-SORAKAITĖ MICHALINA. Gimė 1938 m. sausio 25 d. Kvėdarnoje (Šilalės r.). Dailininkė, menotyrininkė. 1955 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1960 m. – Kauno S. Žuko dailės technikumą. 1968 m. baigė Vilniaus dailės instituto Menotyros fakultetą. Dirbo Šiaulių universiteto Menų fakultete. Publikuoja respublikinėje ir miesto spaudoje straipsnius dailės klausimais, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose. Nuo 1971 m. su akvarelėmis dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Yra surengusi aštuonias personalines parodas. Svarbesni darbai: „Saulėgrąžos“ (1997), „Putinai“ (1998), „Kurtuvėnai“ (1998), „Žiema“ (1997) ir kt. Išleido knygas „Monumentalioji dekoratyvinė tapyba mokomoje veikloje“ (1996), „Tautodailė: tradicijos ir dabartis“ (2004). „Lietuvos dailininkų sąjungos narė“ (1992).

AMBRAZIENĖ IRENA. Gimė 1950 m. gruodžio 6 d. Jiezne (Prienų r.). Dailininkė grafikė, keramikė, pedagogė. 1961–1968 m. mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1968–1973 m. – Vilniaus dailės instituto Keramikos fakultete. Nuo 1973 metų Šiaulių universiteto dėstytoja Menų fakultete, nuo 2004 m. šio fakulteto Piešimo katedros vedėja, docentė (2004). Surengė keliolika personalinių parodų, iš jų svarbesnės: Šiaulių galerijoje Laiptai (1995), Šiaulių Universiteto dailės galerijoje (2000, 2003), Kelmės krašto muziejuje (2001), Klaipėdos parodų rūmuose (2002), Panevėžio galerijoje XX amžius (2003), Vilniaus galerijose Kairė-Dešinė (2003), Arka (2005) ir kt. Dalyvauja tarptautinėse parodose užsienyje: piešinio bienalėje Melburne, Australija (2005, apdovanota Grand Prix ir Public Award), Bienalėje Sankt Peterburge (2004, apdovanota diplomu), trienalėje Maidaneke, Lenkija (2004) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

ANDRULIENĖ VITA. Gimė 1956 m. rugsėjo 6 d. Irkutsko srityje (Rusija). Dailininkė restauratorė. 1975–1980 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1980–1983 m. dirbo Šiaulių 34-ojo vaikų lopšelio-darželio auklėtoja. 1990–2001 m. Šiaulių apskrities kūdikių namų menininkė-apipavidalintoja, 1984–1994 m. – Šiaulių Elnio įmonės dailininkė apipavidalintoja, nuo 1992 m. dailininkė reklamai. 1994–2001 m. buvo Šiaulių Aušros muziejaus dailininkė restauratorė, nuo 2001 m. šio muziejaus Restauravimo centro vadovė, dokumentų restauratorė. Yra restauravusi per 300 įvairaus dydžio ir sudėtingumo kilnojamųjų kultūros vertybių. Organizavo restauruotų muziejaus eksponatų parodą Atgimę naujam gyvenimui, išleido šios parodos bukletą (2001). Iliustravo knygas „Žiedlapiai byra ir byra“ (1995), „Nuo Saulės mūšio vietos iki Busikės “(1996), „Šiaulių Aušros muziejus kronika“ (1998). Paskelbė publikacijų leidiniuose „Lietuvos muziejai“, „Muziejininkystės biuletenis“, „Kurtuva“ ir kt.

ANIKINAS POVILAS. Gimė 1951 m. lapkričio 6 d. Šeduvoje (Radviliškio r.). Dailininkas tapytojas. Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1975 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Dirbo dėstytoju Šiaulių universitete. Dabar privačios reklamos firmos Fluxus direktorius. Nuo 1976 m. dalyvauja įvairiose vaizduojamosios dailės parodose Lietuvoje, taip pat Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, Olandijoje. Svarbesni darbai: „Pranašas“ (1990), „Besiilsinti moteris“ (1989), „1941-06-14“ (1989), „Kompozicija“ (1990) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1981).

ANIKINIENĖ SALVINIJA. Gimė 1949 m. rugsėjo 3 d. Kaune. Dailininkė tekstilininkė, pedagogė. Mokėsi Kauno dailės mokykloje. 1974 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1975 m. pradėjo dėstyti Šiaulių universiteto Menų fakultete, Taikomosios dailės ir technologijų katedroje, docentė (1992). Nuo 1974 m. dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje – Maskvoje, Danijoje, Olandijoje. Pagrindinės kūrybos sritys tekstilė ir drabužių modeliavimas. Sukūrė kilimų visuomeniniams interjerams, vėliavų organizacijoms, drabužių meno kolektyvams, dainų šventėms ir kitiems renginiams. Darbų yra įsigiję privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje. Išleido knygą „Tinkliniai nėriniai“ (su D. Kaučikiene, 2001). Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1990).

ARLAUSKAITĖ-VINGRIENĖ GRAŽINA. Gimė 1954 m. kovo 4 d. Irkutsko srityje (Rusija). Dailininkė tapytoja, monumentalistė. 1973 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1978 m. – Vilniaus dailės institutą, monumentaliosios tapybos studijas. 1978 m. pradėjo dirbti Šiaulių universitete, Menų fakulteto Tapybos katedros docentė. Surengė devynias personalines parodas, nuo 1978 m. nuolat dalyvauja grupinėse parodose bei projektuose Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Čekijoje, Belgijoje, Maskvoje). Pagrindinė kūrybos sritis – monumentalioji tapyba. Reikšmingesni darbai: freskos „Šiaulių žemė“ (Šiaulių miesto savivaldybės administracinis pastatas, 1982), „Pieva“ (Šiaulių pieno kombinatas, 1984), „Šventė“ (Gubernijos alaus darykla, 1988), „Šventasis avinėlis“ (Biržų bažnyčia, 1997), „Šiaulių katedros fundatoriaus J. Valavičiaus“ portretas (Šiaulių katedra), sieninė tapyba „Floros ir faunos globėja“ (privatus interjeras Šiauliuose, 1990) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1988).

BAGDONAVIČIUS GERARDAS. Gimė 1901 m. liepos 25 d. Radviliškyje. Mirė 1986 m. vasario 3 d. Šiauliuose. Dailininkas grafikas, scenografas, pedagogas. Lietuvių ekslibriso vienas iš pradininkų. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją. 1921 m. grįžęs į Lietuvą eksternu baigė Kauno meno mokyklą, ir pradėjo dirbti dailės mokytoju įvairiose Šiaulių miesto mokyklose bei Mokytojų seminarijoje. 1925 m. išleido piešinių knygą „Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumas“. 1932–1941 m. apipavidalino Šiaulių dramos teatro spektaklius. Dirbo knygų meno, baldų ir mažosios architektūros projektavimo, meninės fotografijos srityse. Reikšmingi urbanistiniai peizažai, atskleidžiantys Lietuvos miestų ir miestelių vaizdus, etnografinius motyvus. Domėjosi ne tik daile, bet ir teatru, muzika, literatūra, istorija. Sukūrė per 5000 įvairiausių darbų. Nuo 1923 m. dalyvavo parodose. 1966, 1971, 1981 m. surengė personalines jubiliejines parodas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Pakruojyje ir kt. Dalyvavo tarptautinėse ekslibrisų parodose Briuselyje (1929), Los Andžele (1931, 1934, 1936). Sukūrė grafikos ir tapybos kūrinių, vaizduojančių lietuvių architektūrą („Šiauliai 1919“, 1969, „Tytuvėnų architektūra“ 1927, „Kretingos ansamblis“ 1931, „Žarniai“ 1971), suprojektavo nacionalinio stiliaus baldų, apipavidalino Šiaulių dramos teatro spektaklius J. Moliére „Tartiufas“ (1933), F. Schillerio „Klasta ir meilė“ (1941) ir kt. Iliustravo knygas, žurnalus, dirbo reklamos srityje, sukūrė per du šimtus ekslibrisų, kurių didelė dalis skirta Šiauliams ir šiauliečiams. Didžioji jo palikimo dalis saugoma Šiaulių Aušros muziejuje. 1977 m. J. Sidaravičius parengė ir išleido knygą „Gerardas Bagdonavičius.“ 1997 m. paskelbtas Tarptautinis ekslibrisų konkursas „In memoriam Gerardas Bagdonavičius. 1901–1986“. Šiauliai, išleista J. Nekrašiaus knyga „Gerardas Bagdonavičius ir ekslibrisai“ (1998). Šiauliuose, Aušros al. 84, atidengta skulptorės B. Kasperavičienės sukurta memorialinė lenta (1996). Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tarpukario metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, sovietiniais metais – Garbės ženklo ordinu.

BALDIŠIUS RIMANTAS. Gimė 1955 m. spalio 13 d. Tomsko srityje (Rusija). Mirė 2011 m. rugsėjo 20 d. Šiauliuose. Inžinierius konstruktorius, dailininkas karikatūristas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Skuodo vidurinėje mokykloje. 1978 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir pradėjo dirbti Šiaulių staklių gamykloje. 1985 m. įsidarbino Lietuvos informacijos instituto Šiaulių filiale. 1979 m. debiutavo penktojoje Šiaulių karikatūros parodoje. Vėliau jo kūriniai buvo eksponuojami visose šiauliečių parodose, respublikinėse, Pabaltijo karikatūrų parodose. Dalyvavo karikatūrų parodose Armėnijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Jo karikatūros publikuotos žurnaluose „Šluota“, „Nemunas“, „Švyturys", „Jaunimo gretos“, miesto bei respublikiniuose laikraščiuose, o taip pat užsienio leidiniuose. Dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, priklausė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupei. 2008–2009 m. Šiaulių LIONS klubo prezidentas. Sudarė katalogus „Tarptautinė karikatūrų paroda“ (1988), Tarptautinė karikatūrų paroda „Velocartoon“ (1992). Išleistas jo karikatūrų parodos katalogas (1984), karikatūrų rinkinys (2010).

BURNECKIENĖ IRENA. Gimė 1953 m. kovo 21 d. Šiauliuose. Dailininkė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė (1990). 1960–1971 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. 1971–1976 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, 1986–1990 m. – Maskvos pedagoginio universiteto aspirantūroje. Nuo 1976 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros dėstytoja, docentė (1993). Fitodizaino būrelio Šiaulių moksleivių namuose vadovė. Šiauliuose subūrė moterų klubą „Geba“ (1992). Surengė autorinių fitodizaino darbų parodų. Straipsnių, metodinių leidinių mokytojams, vadovėlių autorė. Išleido „Braižyba: vadovėlis bendrojo lavinimo vidurinei mokyklai“ (2002, 2006).

DAMBRAUSKAS VILMANTAS. Gimė 1963 m. gruodžio 31 d. Šiauliuose. Dailininkas, dizaineris. 1971–1982 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1982–1989 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Baigęs studijas keletą metų dirbo dailininku Šiaulių miesto kultūros centre, buvo firmų „Mantas design“, „Abovas“, „Nesezonas“ dizaineris (1991–1997). Nuo 1998 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedros dėstytojas, docentas (2007). Surengė autorines fotografijos, tapybos, kompiuterinės grafikos parodas Suomijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje (1991–2005). Kino filmo „Sapnai. Žana.“ režisierius, scenaristas, prodiuseris (1997). Filmas parodytas trumpametražinių filmų festivalyje Vokietijoje (1998). Knygos „Firmų ženklai ir logotipai“ (1997) autorius. Lietuvos dizainerių sąjungos narys.

DOBKEVIČIENĖ-ŠPAKAUSKAITĖ JUSTINA AGOTA. Gimė 1948 m. rugsėjo 26 d. Dotnuvoje (Kėdainių r.) vargonininko šeimoje. Dailininkė, tapytoja-monumentalistė. 1960–1966 m. mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Čia mokėsi pas Rimtautą Vincentą Gibavičių, Vytautą Ciplijauską, Aloyzą Stasiulevičių ir kt. 1966–1972 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Čia mokėsi pas prof. Antaną Gudaitį, prof. Sofiją Veiverytę, Vladą Drėmą ir kt. Kurį laiką dirbo jaunesniąja mokslo bendradarbe Teatro ir muzikos muziejuje (dabar Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus) Vilniuje. 1975–[1996] m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute Dailės fakultete Tapybos katedroje vyr. dėstytoja. Yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Su tapybos darbais dalyvauja bendrose Lietuvos dailininkų sąjungos parodose Lietuvoje. Šiuo metu gyvena Kaune. Svarbesnės sukurtos freskos: 1. „Jaunystė“ (apie 80 m², šiuo metu sunaikinta), Naujosios Vilnios mokyklos (šiuo metu Vilniaus „Laisvės“ gimnazija) aktų salėje, temperinė tapyba. Už šią freską autorei įteiktas Vilniaus dailės kombinato garbės raštas Už aukštą meninį lygį. 2. „Progresas“, Šiaulių televizorių gamyklos X ceche, temperinė tapyba, bendraautoris Povilas Anikinas. 3. „Skrydis“, Meškuičių oro uoste, 1978 m., temperinė tapyba. 4. „Metraštininkas“, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Didžioje skaitykloje (1980–1981), šlapioji freska. 5. „Mokslas (Visata ir Žemė)“, Šiaulių universitete, šlapioji freska. (Informaciją pateikė J. A. Dobkevičienė, 2020-04-06).

DOBKEVIČIUS POVILAS. Gimė 1947 m. sausio 18 d. Kaune. Dailininkas vitražistas. Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1973 m. baigė Vilniaus dailės institutą, kur studijavo monumentaliąją dekoratyvinę tapybą. Kurį laiką dirbo Šiaulių universitete. Nuo 1973 metų dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Švedijoje, Olandijoje). Svarbesni sukurti darbai Šiauliuose: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje freska „Metraštininkas“ (su J. Dobkevičiene, 1979), vitražai Valstybiniame banke (1981), Vandentiekio bokšte (1986), kavinėje „Saulutė“ (1988), Verslo mokymo centre (1998), Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių skyriuje (2006) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) narys.

GANUSAUSKAS EDVARDAS. Gimė 1904 m. rugsėjo 21 d. Ufoje (Rusija). Mirė 1979 m. gruodžio 17 d. Dailininkas. Nuo 1921 m. gyveno Šiauliuose. Mokėsi Kauno meno mokykloje. 1936–1939 m. dirbo Klaipėdos dramos teatro dekoratoriumi, 1939–1956 m. - Šiaulių dramos teatro dekoratoriumi-išpildytoju. 1940 m. surengė savo kūrybos personalinę parodą, kurioje eksponuota per 80 darbų. Šiaulių Aušros muziejuje išlikęs tik vienas stambus panoraminis Šiaulių miesto vaizdas. Kiti darbai žuvo antrojo pasaulinio karo metu. Pokario metais dirbo teatre ir kino reklamos srityje. 1941 m. sukūrė scenografiją keturiems Šiaulių dramos teatro pastatymams: K. Binkio „Atžalynas“, P. Vaičiūno „Tėviškės pastogėje“ ir kt. 1960 m. nupiešė apie šimtą senovės lietuvių pagoniškųjų dievų atvaizdų.

GARBAČIAUSKAS RIČARDAS. Gimė 1956 m. spalio 17 d. Vilniuje. Dailininkas tapytojas, pedagogas. 1974–1980 m. studijavo Vilniaus dailės institute Vaizduojamosios dailės fakultete. 1980 m. pradėjo dėstyti Šiaulių universiteto Menų fakultete, docentas (1993). 1994–2000 m. buvo Dailės fakulteto dekanas. Nuo 1982 m. dalyvauja parodose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Olandijoje ir kt.). Surengė personalines tapybos parodas Rezeknėje (Latvija, 1999), Liubline (Lenkija, 2005), dalyvavo tarptautiniame tapybos plenere „Miendzižec Podlaski“ (Lenkija, 2006), bei keturias individualias parodas Šiauliuose bei Šiaulių regione. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1992).

GOBYTĖ-DAUNORIENĖ DANUTĖ. Gimė 1931 m. rugsėjo 18 d. Šiauliuose. Mirė 2002 m. rugsėjo 27 d. Vilniuje. Dailininkė keramikė. 1961 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1961-1994 m. dirbo Vilniaus Dailės kombinate, 1994–1996 m. bendrovėje „Vilniaus dailė“. Kūrė interjerus įstaigoms Kaune, Vilniuje, Druskininkuose, Valkininkuose ir kitose vietovėse. Sukūrė buitinės dekoratyvinės keramikos dirbinių: servizų, lėkščių, žvakidžių, veidrodžių, vazų. Nuo 1961 m. dalyvavo parodose Lietuvoje (personalinė Vilniuje, 1981) ir užsienyje, tarptautiniuose simpoziumuose.

GUDAITIS ANTANAS. Gimė 1904 m. liepos 29 d. Šiauliuose. Mirė 1989 m. balandžio 20 d. Vilniuje. Dailininkas tapytojas. 1922–1926 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1926–1929 m. studijavo Lietuvos universitete, Kauno meno mokykloje, 1929–1933 m. – Paryžiaus dailės mokykloje bei privačiose studijose. 1940–1941 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje, 1941–1985 m. Vilniaus dailės institute (su pertrauka), profesorius (1947). Nuo 1931 m. dalyvavo parodose. Surengė personalines parodas Kaune (1937, 1965, 1974, 1984), Vilniuje (1962, 1964, 1974, 1980, 1984), Taline (1965), Maskvoje (1969), Rygoje (1975), Lvove (1980). Pagrindiniai kūrybos žanrai: portretas, natiurmortas, peizažas. Svarbesni kūriniai: triptikas „M. K. Čiurlioniui atminti“ (1961–1962), „Arkliai ir žmonės“ (1968), „Autoportretas su balta panama“ (1987), „Žmonės žiūri į žvaigždes“ (1973), „Namelis Viekšniuose“ (1933), „Nida“ (1937) ir kt. Jo kūrinių turi Lietuvos ir užsienio šalių (Armėnijos, Estijos, Gruzijos, Rusijos) muziejai. Apie dailininką ir jo kūrybą išleistos R. Krukaitės (1964), I. Korsakaitės (1973), T. Sakalausko (1989) knygos. Nuo 1935 m. priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1961), Lietuvos liaudies dailininkas (1964). Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1965).

JANKUS JUOZAS. Gimė 1912 m. kovo 4 d. Sereikoniuose (Pasvalio r.). Mirė 1999 m. lapkričio 5 d. Vilniuje. Dailininkas scenografas, skulptorius. 1936 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1937–1940 m. dirbo Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1942–1953 m. – Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus dramos teatruose, 1953–1975 m. Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas. Nuo 1936 m. dalyvavo parodose. Sukūrė scenografiją daugiau kaip 80-čiai spektaklių: B. Dauguviečio „Nauja vaga“, J. Grušo „Herkui Mantui“, W. Shakespeare „Hamletui“ (Vilniaus dramos teatras), V. Klovos „Pilėnams“ J. Juzeliūno „Ant marių kranto“, J. V. Goethe „Faustui“ (Operos ir baleto teatras) ir kt. Sukūrė skulptūrų, akvarelių. Parodose dalyvavo nuo 1936 m. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1954), Lietuvos liaudies dailininkas (1957).

JUCHNEVIČIUS EDUARDAS. Gimė 1942 m. sausio 3 d. Vanaginėje (Kelmės r.). Mirė 2011 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose. Dailininkas grafikas, pedagogas, poetas. 1959 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą. 1968 m. baigęs Vilniaus dailės institutą dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje, mokytojas ekspertas. Kūrė estampus, ekslibrisus, iliustracijas, kurias atliko linoraižymo, oforto ir kitomis technikomis. Tapė aliejumi, tempera ir akvarele. Nuo 1970 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje: Lenkijoje, Vengrijoje, JAV, Italijoje, Austrijoje, Australijoje ir kt. Svarbesni kūriniai: grafikos, tapybos ciklai „Prūsų nukariavimas“, „Marių kronikos“, „Dykūnų puota“, „Žvėries maldymas“; sieninės tapybos darbas Šiaulių miesto apygardos teisme, ekslibrisai (V. Kisarausko, M. K. Čiurlionio) ir kt. Išleido eilėraščių rinkinius „Vilkolakiai“ (1988), „Šv. Roko šuo“ (1996), „Prūsijos krikštai. Treblinka-2“ (1999), parašė keturias dramas. Svarbiausia kūrybos tema – Prūsija, jos likimas. Talino trienalių laureatas bei VII trienalės Didžiojo prizo laureatas (1986). (Red. 2023-12-08).

Eduardo Juchnevičiaus ranka rašyta autobiografija.

KARAŠKAITĖ-BRUSOKIENĖ DANUTĖ MARIJA. Gimė 1925 m. birželio 7 d. Kaune. Mirė 2001 m. vasario 21 d. Vilniuje. Dailininkė grafikė. Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje (piešimo mokytojas T. Petraitis), lankė Šiaulių dailės studiją. Baigė Kauno dailės institutą. Buvo Lietuvos liaudies meno draugijos konsultantė. Dirbo plakato srityje, iliustravo knygas, kūrė Lietuvos kultūros veikėjų portretus, tame tarpe ir Šiaulių Didždvario gimnazijos įkūrėjos grafienės A. Zubovienės portretą. Personalinę kūrybos parodą buvo surengusi ir Šiauliuose (1988).

KASPERAVIČIENĖ BIRUTĖ. Gimė 1941 m. gegužės 10 d. Nevierių kaime (Rokiškio r.). Mirė 2016 m. vasario 20 d. Šiauliuose. Dailininkė skulptorė, pedagogė. 1954–1960 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1960–1966 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1966 m. dirbo Šiaulių 6-ojoje vidurinėje mokykloje, 1978–1991 m. – Šiaulių universiteto dėstytoja, nuo 1991 m. Šiaulių dailės mokyklos skulptūros mokytoja ekspertė. Sukūrė skulptūrines kompozicijas: „Poilsis“ (1973), „Trys nykštukai“ (1976), „Senis su anūkais“ (1977), „Pelikanai“ (1977), „Medicina“ (1984), „Angelas“ (1991) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1974). Šiaulių moterų dailininkių draugijos narė.

KASPERAVIČIUS KAZYS. Gimė 1941 m. balandžio 3 d. Šiauliuose. Mirė 2015 m. gruodžio 9 d. Šiauliuose. Dailininkas skulptorius, pedagogas. 1959 m. baigė Šiaulių jaunimo vakarinę mokyklą. 1961–1967 m. studijavo Vilniaus dailės institute. 1967–1969 m., 1971–1980 m. ir nuo 1981 m. – Šiaulių Dailės mokyklos mokytojas, 1969–1971 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1980–1991 m. vyresnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1967 m. dalyvavo respublikinėse ir miesto parodose. Svarbesni darbai: „Moteris“ (1970), „Vaikas ant rutulio“ (1973), dailininko V. Trušio portretas, „Gulinti“ (1982), „Gimimas“ (1982), fontanas „Trys paukščiai“ (1990), fontanas „Rūdė“ (1985), „Chimeros“ ( 1988) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1983).

KAŠUBIENĖ-FLEDŽINSKAITĖ ALEKSANDRA. Gimė 1923 m. sausio 10 d. Ginkūnuose (Šiaulių r.). Mirė 2019 m. Dailininkė skulptorė, keramikė. 1941 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1942–1944 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo keramiką ir skulptūrą, 1942–1943 m. – skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyveno Niujorke. Pradėjo kurti keramines mozaikas (Autoportretas, Angelas, abi 1953, Šv. Jurgis, 1954). Nuo 1970 m. kūrė monumentalias reljefines sienas iš plytų, marmuro, granito. Sukūrė mozaiką Kalifornijos banko rūmams San Francisko mieste, plytų reljefą Ročesterio technologijos institutui, granito sieną Pasaulio prekybos centrui Niujorke, kurį 2001 m. sunaikino teroristai. Parodose dalyvavo nuo 1950 m. Surengė personalines parodas Niujorke (1966), San Franciske (1975), Filadelfijoje (1989). Tarptautiniuose simpoziumuose, studentams skaitė paskaitų kursą Erdvių buveinių principai ir statybos metodai, dalyvavo probleminėse parodose Eksperimentai mene ir technologijoje, Transformacijos modernioje architektūroje ir kt. (Red. 2022-09-27).

KAVALIAUSKAS ALBINAS. Gimė 1948 m. lapkričio 8 d. Gvaldų kaime (Šilalės r.). Dailininkas odininkas, pedagogas. 1972 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. 1972–1976 m. buvo Šiaulių odos galanterijos fabriko dailininkas konstruktorius. 1976 m. pradėjo dirbti Šiaulių universitete, ėjo Menų fakulteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros vedėjo pareigas, docentas (1992). Universitetinių profesionalių odos meno studijų Lietuvoje (Šiaulių universitetas, 2004) įkūrėjas. Kūrybinę veiklą vysto taikomosios dailės, meninės odos srityse. Nuo 1975 m. dalyvauja parodose, kūrinius eksponavo Lietuvos, Estijos, Rusijos, Vokietijos, Olandijos ir kitų šalių dailės muziejuose ir galerijose. Surengė autorinę parodą Bylefelde (Rytų Vestfalija, 2006), dalyvavo šiuolaikinio meno festivalyje Vokietijoje. Sukūrė taikomosios dekoratyvinės paskirties odos darbų bei sienos kompozicijų interjerams. Svarbesni darbai: „Duona ir vynas“, „Šventė“, „Elnio odininkai“, „Alegro XX“, „Totemas“ ir kt. Išleido knygas „Odos technologija“ (2003), „Taikomosios dailės ir technologijų katedra“ (su P. Urbiečiu, 2005). Lietuvos dailininkų sąjungos, Tarptautinės odos meno gildijos LeatherArtForum narys.

KIRNAITĖ ONA. Gimė 1927 m. vasario 27 d. Šiauliuose. Mirė 1991 m. balandžio 23 d. Vilniuje. Dailininkė grafikė. 1952 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Iki 1961 m. dirbo Lietuvos politinės ir mokslinės literatūros leidyklos dailininke, vėliau – žurnalų „Moksleivis“, „Ekrano naujienos“ dailininke. Bendradarbiavo vaikų žurnale „Genys“. Sukūrė daugiausia vaikų tematikos estampų, ekslibrisų, atvirukų, plakatų. Svarbesni darbai: linoraižiniai „Mergaitė su gėlėmis“ (1959), „Pasaka“ (1960), „Natiurmortas“ (1962) ir kt. Iliustravo knygas – V. Bubnio „Saulėta vasara“, V. Byčko „Linksmieji mokiniai“ ir kt. (Red. 2023-03-06)

KMIELIAUSKAS JERONIMAS. Gimė 1928 m. rugsėjo 30 d. Olendernės kaime (Alytaus r.). Mirė 2008 m. gruodžio 12 d. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas, pedagogas. 1948–1950 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1955–1960 m. studijavo Lietuvos dailės instituto Monumentaliosios tapybos fakultete. Nuo 1960 m. su pertrauka dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, docentas (1981). 1977–1978 m. – Piešimo katedros vedėjas. Nuo 1961 m. dalyvavo parodose, surengė 6 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Vokietijoje). Svarbiausi kūrybos žanrai - portretas, peizažas, monumentalioji dailė. Nutapė žanrinių kompozicijų „Močiutės vasara“ (1996), „Arklių girdymas“ (2001), istorinės tematikos paveikslų „Vytis“ (2001), portretų „Dailininkas Arvydas Kmieliauskas“, „Autoportretas“ (abu 1986) ir kt. Sukūrė sieninės tapybos ir metalo plastikos kompozicijų visuomeninių pastatų interjeruose ir eksterjeruose. Pagrindinės mokslinių metodinių darbų temos: vaikų dailės ir estetinis lavinimas bei mokymas; piešimo, lipdymo, aplikacijos konstravimo ir dekoratyvinio piešimo sričių kritika ir jų mokymo metodika. Yra leidinių „Konstruktyvusis sąlyginis piešimas“ (1966), „Piešimo mokymas pradinėse klasėse“ (1980), „Lipdymas vaikų darželyje“ (1983), „Žmogaus piešimas“ (1995) ir kt. autorius.

KRIŠTOPAITIS ANTANAS. Gimė 1921 m. gegužės 21 d. Valdomų kaime (Šiaulių r.). Mirė 2011 m. gegužės 6 d. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas, kraštotyrininkas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1940 m. areštuotas, ištremtas kalėti į Rusiją. 1950 m., pasibaigus dešimties metų kalinimo laikui, išsiųstas į tremtį. Kalėjime sukūrė pirmuosius scenografijos darbus: F. Schiller „Klasta ir meilė“ (1944), C. Goldoni „Viešbučio šeimininkė“ (1948) ir kt. Ulan Udės (Buriatija) operos ir baleto teatre sukūrė scenografiją 14 operų ir baletų. 1958 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. 1958–1982 m. dirbo Šiaulių dramos teatre vyresniuoju dailininku dekoratoriumi. Prisidėjo prie daugumos to laikotarpio teatro pastatymų, dekoravo per 120 spektaklių. Daug piešia, tapo, kuria portretus, autoportretus, natiurmortus. Didelį dėmesį skiria liaudies architektūrai, nupiešė ir akvarele nuliejo per 200 malūnų. Akvarelių ciklas Lietuvos bažnyčios sudaro apie 600 lakštų. Garsūs kūrinių ciklai skirti Lietuvos gamtai, istorijos paminklams: piliakalniams, paminkliniams medžiams, ypač ąžuolams, gandralizdžiams ir kt. Sukūrė rezistencinės kovos dalyvių, sukilėlių, Lietuvos karių paveikslų serijas. Personalinės parodos surengtos Šiauliuose, Vilniuje, Panevėžyje, Telšiuose, Kėdainiuose, Tauragėje ir kt. Jo kūrinių įsigijo Šiaulių Aušros, Telšių, Plungės, Kretingos muziejai. Išleido akvarelių albumus „Lietuvos malūnai“ (2007), „Lietuvos medžiai“ (2008), „Lietuvos bažnyčios“ (2008). Apie dailininką išleista šiauliečio V. Rimkaus knyga (2000). Mikelio prizininkas (1997), garbės kraštotyrininkas (2000), P. Bugailiškio premijos laureatas (2001), Šiaulių miesto garbės pilietis (2003). Apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi (2007).

KUICIENĖ BIRUTĖ. Gimė 1958 m. spalio 31 d. Kelmėje. Dailininkė tapytoja, pedagogė. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirba dailės mokytoja Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Turi dailės studiją (ten pat). Tapyti pradėjo nuo 1992 m. Dirba tapybos, pastelės ir akvarelės technika. Rengia parodas: pastelės paroda „Moterys“ (1999), kamerinė tapybos paroda „Peizažas-Poezija“ (1998), kamerinė paroda „Flora“ (1995) ir kt. Darbus yra įsigiję Lietuvos bei užsienio kolekcininkai.

KUNICKAS VIKTORAS. Gimė 1930 m. rugsėjo 1 d. Laukuvoje (Šilalės r.). Mirė 2008 m. birželio 12 d. Šiauliuose. Dailininkas skulptorius, dizaineris. 1950 m. baigė Kauno dailės mokyklą, 1962 m. – Vilniaus dailės institutą. 1964 m. atvyko į Šiaulius. Dirbo dviračių gamykloje Vairas pramoninės estetikos grupės vadovu, nuveikė pramoninio bei gamybinio interjero srityje. Paruošė projektus ir vadovavo pertvarkant „Šiaulių Vairo“,„Televizorių“, „Staklių“, „Nuklono“ ir kitų gamyklų interjerus. Sukūrė lietuviško televizoriaus „Tauras“ modelį. Svarbesni kūriniai: monumentai „Lietuvos partizanams“ (Radviliškyje), „Kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę“ (Bazilionuose), paminklinis akmuo su bareljefu generolui J. Noreikai-Vėtrai (Šukionyse) bei memorialinė lenta (Šiauliuose), paminklo maketas „Prisikėlimo apygardos partizanams“ (Šiauliuose) ir kt. Sukūrė iškiliųjų šiauliečių skulptūrų: aktorių I. Liutikaitės, G. Vaiginytės, dailininkų J. Kmieliausko, V. Purono, poeto J. Sabaliausko, muziko J. Lamausko, mokytojų J. Krivicko, R. Vasiliauskienės, profesoriaus V. Rimkaus, o taip pat antkapinius paminklus gydytojui Z. Vaišvilai, teisėjui A. Tijūnėliui ir kt. Surengė personalinę portretų parodą „Šiauliečiai mano kūryboje“ (1996). Išleista B. Žymantienės knyga „Viki-Viktoras“ (2008).

KURTINAITIENĖ VITALIJA. Gimė 1954 m. sausio 8 d. Biržų rajone. Dailininkė keramikė, pedagogė. 1972 m. baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Dirba dėstytoja Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Nuo 1982 m. dalyvauja parodose. Sukūrė monumentaliosios dekoratyvinės keramikos darbų Šiaulių miesto visuomeniniams interjerams. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1992).

KURTINAITIS ALVYDAS. Gimė 1953 m. kovo 12 d. Jurbarke. Dailininkas skulptorius. 1977 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1979 m. pradėjo dirbti Šiaulių universiteto Menų fakultete. Kuria dekoratyvines akmenų, medžio, metalo skulptūras, dalyvauja parodose. Dekoratyvinių skulptūrų iš akmens ir bronzos yra sukūręs parkams ir fontanams. Svarbesni kūriniai: „Būsena“ (1992), „Kirminas“ (1988), „Sodyboje“ (1992) ir kt. Apipavidalino kavinę „Kaukas“ Šiauliuose (su žmona V. Kurtinaitiene). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1990).

KUZMA STANISLOVAS. Gimė 1947 m. gegužės 7 d. Panevėžyje. Mirė 2012 m. rugpjūčio 14 d. Vilniuje. Dailininkas skulptorius. Mokėsi Šiaulių 2-ojoje ir 5-ojoje vid. mokykloje. 1973 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1973–1976 ir 2000–2001 m. dirbo dėstytoju šiame institute, docentas. Nuo 1976 m. laisvas kūrybinis darbuotojas. Parodose dalyvauja nuo 1974 m. (Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Estijoje ir kt.) Sukūrė kamerinių medžio skulptūrų: „Vizija“ (1977), „Lietuvė“ (1979), „Profesorius V. Sirvydis“ (1980), „Legenda“ (1984), „Širdies donoras“ (1987) ir kt. Svarbesnės skulptūros viešose erdvėse: „Mūzų šventė“ ir „Versmė“ (Lietuvos Nacionalinis dramos teatras, 1981), „Eglė ir Žilvinas“, „Eglės ir Žilvino vaikai“ (Juknaičiai, 1981–1982), „Jaunystė“ (Juknaičiai, 1983), „Šaulys“ (Šiauliai, 1986), „Vizija“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1992), „Pieta“ (Vilniaus Antakalnio kapinės, 1995), „Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras“ (Panevėžys, 2003), „Nukryžiuotasis“ (Nida, 2005), „Amneris“ (antkapis B. Almonaitytei Antakalnio kapinėse, 2005) ir kt. Skulptūros saugomos Lietuvos dailės muziejuje, Tretjakovo galerijoje Maskvoje, Maskvos dailės muziejuje, Lozanos Olimpiniame muziejuje ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1976). Apdovanojimai: Lietuvos Valstybinė premija (1982). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1987), SSRS Architektų sąjungos medalis ir diplomas (1988), Lietuvos nacionalinė premija (1996), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro Kryžius (1997) ir kt.

LEVITAN-BABENSKIENĖ MINA. Gimė 1932 m. kovo 5 d. Šiauliuose. Dailininkė tekstilininkė. 1959 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Kuria gobelenus visuomeniniams interjerams Vilniuje, Maskvoje (Rusija). Nuo 1959 m. dalyvauja parodose šalyje ir užsienyje – Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Kanadoje. Svarbesni darbai: „Veržimasis“ (1975), „Gyvenimo daigelis“ (1978), „Himnas saulei“ (1977), „Taika“ (1982) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1964).

LUKOŠAITIS VITALIJUS. Gimė 1950 m. lapkričio 28 d. Kogostacho kaime (Jakutija). Mirė 1986 m. gegužės 19 d. Klaipėdoje. Dailininkas skulptorius. 1961–1968 m. mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1983 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Baigęs mokslus gyveno Klaipėdoje, bet vasaras praleisdavo Kurtuvėnuose. Čia sukurti beveik visi kūriniai. Svarbesni darbai: du ąžuoliniai pilonai, puošiantys Šiaulių salono-parduotuvės „Devyni broliai“ įėjimą, kompozicija „Varpinė“ (1974), skulptūros „Perkūnas, Jūratė, Kastytis“ (1975) Jelgavoje, skulptūra „Povilui Višinskiui“ Kurtuvėnuose (1976), antkapinis paminklas poetui „Z. Gėlei-Gaidamavičiui“ Naisiuose (1984) ir kt.

LUKOŠEVIČIUS DONATAS STASYS. Gimė 1935 m. sausio 1 d. Varniuose (Telšių r.). Mirė 2015 m. Dailininkas skulptorius, pedagogas. 1955–1961 m. studijavo Vilniaus dailės institute. 1961–1966 m. Telšių taikomosios dailės technikumo dėstytojas. 1966–1971 m. Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas. 1973–2002 m. dirbo Šiaulių universitete, buvo Dailės fakulteto Piešimo katedros vedėjas, docentas (1989). Dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose (per 70 parodų). Kuria monumentaliosios dekoratyvinės dailės darbus, skulptūrinius portretus iš marmuro, granito, bronzos, keramikos, medžio. Sukūrė daugiau kaip 100 skulptūros darbų, iš jų svarbesni: „Poetas Miglovara“ (1987), „Vyskupas Motiejus Valančius“ (1988), „Susitikimas“ (1985), „Juozapas Melchijoras Giedraitis“ (1991), „Jovaro ąžuolinis biustas“, antkapinis paminklas filosofui S. Šalkauskiui (su A. Toleikiu, 2000) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1970). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1984).

MACKEVIČIUS VYTAUTAS. Gimė 1911 m. sausio 14 d. Šiauliuose. Mirė 1991 m. Vilniuje. Dailininkas tapytojas. 1923–1928 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1935 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1938–1939 m. studijavo Paryžiaus dailės akademijoje. 1945–1951 m. Vilniaus dailės instituto dėstytojas, 1953–1974 m. rektorius, profesorius (1954). Nuo 1939 m. dalyvavo parodose. Nutapė teminių (daugiausia istorinių) kompozicijų: „1863 metai“ (1963), „Senojo Vilniaus universiteto atkūrimo dekretas“ (1979), „Tapytojas J. Rustemas tarp savo studentų“ (1979), „B. Dauguviečio“ (1946), „M. K. Čiurlionio“ (1975) portretus, autoportretą (1978); peizažų: „Tiltas per Seną“ (1938), „Florencija“ (1957), „Dubingiai“ (1980), ciklas „Vilnius ir jo apylinkės“ (1983–1985). Sukūrė politinių plakatų, knygų iliustracijų, karikatūrų. Išleistas reprodukcijų albumas „Vytautas Mackevičius“ (sudaryt. P. Gudynas, 1971). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1954), Lietuvos liaudies dailininkas (1963). Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1970).

MANOMAITIS VOLDEMARAS. Gimė 1912 m. rugsėjo 30 d. Šiauliuose. Mirė 2000 m. rugsėjo mėn. Dailininkas keramikas. 1937 m. baigė Kauno meno mokyklą. Dirbo Kauno Dailės kombinate. Nuo 1938 m. dalyvavo parodose. Kaune ir Vilniuje surengė personalines parodas. Svarbesni kūriniai: animalistinės skulptūrėlės „Ožkų šeimyna“ (1939), „Kumeliukai žaidžia“ (1950), „Avinas“ (1970), dekoratyvinė vaza „Žvejai “(1940) ir lėkštė „Briedis“ (1970), dailieji odos dirbiniai (albumai, rankinukai, papuošalai), nutapė peizažų.

MARTINIONIS GINTARAS. Gimė 1956 m. gruodžio 29 d. Novogrudnos kaime (Panevėžio r.). Mirė 2017 m. vasario 12 d. Šiauliuose. Dailininkas keramikas, pedagogas. 1976 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1980–1985 m. studijavo Vilniaus dailės institute. 1978–1980 m. – Šiaulių reklamos biuro dailininkas. Nuo 1985 m. Šiaulių universiteto dėstytojas. Dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose (Rusijoje, Latvijoje, Estijoje). Surengė personalines parodas Šiauliuose, Vilniuje, Klaipėdoje ir kt. Jo darbų yra įsigiję privatūs JAV, Australijos, Vokietijos, Slovėnijos, Rusijos šalių kolekcininkai. Svarbesnieji darbai: „Netektis“ (1989), „Gimtadienis“ (1990), „Nešantis aitvarą“ (1996), „Kristoforas“ (1998) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1990).

MOLNIKAITĖ ALDONA (iki 1982 m. Griciūnaitė). Gimė 1929 m. spalio 12 d. Šiauliuose. Mirė 1998 m. birželio 10 d. Vilniuje. Dailininkė tapytoja. 1955 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1961–1972 m. ten pat dirbo dėstytoja. Nuo 1973 m. buvo Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos grafikos kabineto vedėja. Parodose dalyvavo nuo 1957 m. 1967, 1980 m. surengė personalines parodas Vilniuje. Svarbesni kūriniai: „V. Mykolaičio-Putino“ (1962), „V. Zaborskaitės“ (1973), „Motinos“ (1973) portretai, „Natiurmortas su veidrodžiu“ (1969), „Natiurmortas su inkaru“ (1979), „Peizažas su sena koplytėle“ (1972) ir kt.

NORKUS VLADAS. Gimė 1909 m. birželio 27 d. Šiauliuose. Mirė 1976 m. vasario 27 d. Kaune. Dailininkas tapytojas, grafikas. 1935 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1940–1947 m. – Kauno jaunojo žiūrovo ir muzikinio teatro dailininkas. 1946–1947 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1948 m. dirbo Kauno Dailės kombinate. Nuo 1942 m. dalyvavo parodose. Svarbesni kūriniai: teminės kompozicijos „Kautynės su kryžiuočiais ties Durbe“ (1948), „1905 metų revoliucija Vilniuje“ (1949), peizažas „Pažaislis“ (1974), sukūrė scenovaizdžių Jaunojo žiūrovo teatre S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1941), Kauno muzikiniame teatre E. Kalmano Marica (1945). Nutapė freskų, plakatų, apipavidalino knygų. (Šaltinis: Literatūros ir meno metraštis, 1970, t. 12, Vilnius, p. 42.)

OSSAS EINARAS. Gimė 1926 m. Poltsamaa (Estija). Mirė 2001 m. spalio 11 d. Dailininkas skulptorius. Mokėsi Tartu dailės institute. Nuo 1957 m. gyveno Šiauliuose. Dirbo Šiaulių prekybos valdyboje inžinieriumi reklamos reikalams. Nuo 1962 m. dalyvavo Šiaulių miesto dailininkų organizuojamose parodose. Kūrinių yra Šiaulių Aušros muziejuje ir kituose Lietuvos muziejuose. Sukūrė šiauliečių gydytojų J. Vasaičio, V. Vigelio, A. Griganavičiaus, mokytojo M. Zumaro ir kitų veikėjų skulptūrinių portretų. Šiaulių ir apylinkių kapinėse yra jo sukurtų antkapinių paminklų. Projektavo įstaigų, prekybos įmonių interjerus, gamino stambius ir smulkius meninius akcentus, dirbo reklamos srityje. Pagal jo projektą Estijoje pastatytas paminklas žuvusiems kariams.

OSTAŠENKOVAS VIKTORAS. Gimė 1943 m. lapkričio 28 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. spalio 31 d. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas. 1972–1995 m. dirbo Baltik–vairas dizaineriu. Nuo 1999 m. Lygumų vidurinės ir Kurtuvėnų pagrindinės mokyklų mokytojas. Nuo 1976 m. dalyvauja Šiaulių miesto ir respublikinėse parodose. Surengė septynias personalines parodas. Dailininko darbų yra įsigiję Lietuvos, Vokietijos, JAV, Latvijos, Rusijos kolekcininkai. Svarbesni darbai: „Miestas rytą“ (1989), „Natiurmortas su peizažu“ (1983), medalis „Šiauliai 750“ (1986). Surengė dizaino parodas Sirijoje, Graikijoje, Danijoje, Irake ir kt.

OŠURKOVIENĖ-MAČIULAITYTĖ NIJOLĖ. Gimė 1950 m. vasario 22 d. Šiauliuose. Dailininkė tekstilininkė, pedagogė. 1974 m. Baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Dirba Šiaulių vaikų dailės mokykloje, direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Kuria sieninius kilimus, erdvinius objektus, gobelenus, aplikacijas, įvairius eksperimentinius darbus, batikas, tapo ant šilko, dirba veltinio technika ir kt. Nuo 1975 m. dalyvauja Šiaulių miesto, respublikinėse bei užsienio parodose. Surengė 7 autorines tekstilės darbų parodas. Sukūrė monumentalių gobelenų interjeruose Mažeikiuose, Tytuvėnuose, Užventyje, Šiauliuose, Kaune, Joniškyje. Darbų yra įsigijusi Lietuvos Kultūros ministerija. Jos darbai puošia privačius interjerus Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, JAV ir kt.). Svarbiausi monumentalūs gobelenai „Taika“ (300x600), „Šiaulių jaunystė“ (200x300), „Taikiame kosmose“ (200x600, abu apdovanoti diplomais ir premijomis), „Metų laikai“ (300x900), „Ruduo“ (150x200), „Žeimenos žiedai“ (200x170), „Upelis“ (250x180), „Ugnies šokis“ (200x300) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1990). Suteiktas Meno kūrėjo statusas (2005).

PETRAITIS TEOFILIS. Gimė 1896 m. lapkričio 7 d. Adomiškėse (Marijampolės r.). Mirė 1978 m. gruodžio 18 d. Čikagoje (JAV). Dailininkas tapytojas. Vaikystę praleido Latvijoje, Liepojoje. 1922–1925 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1925–1944 m. dėstė piešimą Šiaulių mergaičių gimnazijoje, 1942–1944 m. buvo piešimo kursų Šiauliuose vedėjas. 1942–1943 m. Šiaulių miesto dailininkų sąjungos pirmininkas. Dalyvavo Šiaulių kraštotyros draugijos ekspedicijose. 1927, 1930, 1931 m. vasaromis Čekoslovakijoje privačiai studijavo piešimą. Nuo 1927 m. dalyvavo beveik visose Lietuvoje rengtose dailės parodose. Pasitraukęs iš Lietuvos kurį laiką gyveno Vokietijoje, 1946 m. Tubingene surengė parodą. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Tapė aliejinės tapybos kompozicijas, akvareles (peizažai, architektūros vaizdai). 1984 m. Čikagoje buvo surengta dailininko personalinė paroda (po mirties).

PORUTIS PRANCIŠKUS. Gimė 1924 m. birželio 4 d. Šiauliuose. Mirė 2009 m. rugpjūčio 25 d. Kaune. Dailininkas tapytojas. 1941–1956 m. gyveno tremtyje Altajaus krašte ir Jakutijoje. 1950 m. baigė Jakutsko dailės technikumą. Dirbo dailės mokytoju Jakutijoje, Raseiniuose, Kaune. 1964–1985 m. buvoгщ M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendradarbis. Nuo 1947 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Rusijoje, Jakutijoje, Brazilijoje ir kt). Surengė per 40 personalinių parodų. Dirba daugiausia peizažo srityje. Nutapė teminių kompozicijų „Prie marių“ (1972), „Prieš startą“ (1975), peizažų „Seni laivai“ (1982), „M. K. Čiurlionio keliais“ (1984), natiurmortų, daug akvarelių. Kūrinių ciklus „Vilniaus apylinkės“ (1965–1966), „Kauno senamiestis“ (1972) ir kt. Parašė knygą „Tėvas palaimino būti dailininku“ (2006), sudarė keturias knygas apie A. Žmuidzinavičiaus velnių kolekciją. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1961).

PRANCUITIS SIGITAS. Gimė 1946 m. lapkričio 20 d. Jakiškių kaime (Joniškio r.). Dailininkas tapytojas. 1965-1974 m. mokėsi Vilniaus dailės institute. 1974–1975 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1975 m. dirba Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Dalyvauja respublikos ir tarptautinėse parodose. Yra sukūręs asambliažų, grafikos, monumentaliosios tapybos darbų. Svarbesni tapybos darbai: 5 dalių poliptikas „Saulės mūšiui atminti“ (1985), 15 paveikslų liaudies skulptūros tema (1989), „Vakarienė su katinu“ (1990), „Žmogus iš liaudies“ (1993), „Procesija“ (1994), „Karalius Dovydas“ (1998), „Paskutinis gundymas“ (1998), „Pasimatymas“ (1998), „Klucio moteris“ (1997); monumentaliosios tapybos darbai: „Senoji Žemaitija“ (N. Akmenėje), freska „Derlius“ (Joniškyje) ir kt. Tapybos darbų yra įsigiję Vilniaus, Kauno, Šiaulių muziejai, Etten-Leuro (Olandija) miestas, privatūs asmenys. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1990).

PUČINSKAS SAULIUS. Gimė 1965 m. sausio 25 d. Šiauliuose. Mirė 2023 m. rugsėjo 23 d. Audiovizualinio meno kūrėjas. 1972–1985 m. mokėsi Šiaulių 12-oje vidurinėje mokykloje, 1980–1983 m. Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. 2003–2007 m. studijavo Šiaulių universiteto Menų fakultete, įgijo audiovizualinio meno bakalauro laipsnį. 1983–1985 m. dirbo Šiaulių dramos teatro garso operatoriumi, 1993–1995 m. – radijo stoties „Šiaulių radiocentras“ garso režisierius, 1995–1996 m. Šiaulių televizijos redaktorius, 1999–2003 m. – UAB „Telerena“, Šiaulių regiono televizijos „Splius“ programų direktorius, 2007–2011 m. – VšĮ „Šiauliai plius“, Šiaulių regiono televizijos „Splius“ programų direktorius. Nuo 2012 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Bendrojo skyriaus vedėju. Nuo 1990 m. sukūrė dokumentinių, pažintinių, muzikinių, vaidybinių vaizdo filmų. Nuo 1994 m. – grupinių parodų, festivalių ir projektų dalyvis. 2005 m. apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija už reikšmingą kultūros ir meno puoselėjimą televizijos laidų cikle „Įdomioji Šiaulių istorija“. (Šaltiniai: Šiaulių kraštas, 2023 m. rugsėjo 27 d.; Kraštiečiai: Šiauliai. Rinktinės biografijos, 2014 m., Kaunas. Red. 2024-11-14).

PURONAS VILIUS. Gimė 1947 m. vasario 11 d. Panevėžyje. Dailininkas, kultūros istorikas, kraštotyrininkas. 1967–1971 m. studijavo Vilniaus dailės institute. 1973–1993 m. Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas, 1989–1990 m. – laikraščio „Nelabai įdomus mūsų momentas“ vyriausiasis dizaineris, 1990–1993 m. Šiaulių leidyklos „Momentas“ vadovas, 1990–1994 m. Šiaulių dizaino centro vadovas, Šiaulių miesto tarybos deputatas. Nuo 1994 m. – UAB „Neuwerbung“ direktorius. Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto dizaino katedros dėstytojas, nuo 2004 m. – Šiaulių miesto savivaldybės Infrakstruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojas, vyr. dizaineris. Surengė autorines dizaino parodas „Mūsų miestas – mūsų namai“ (1980, 1987). Svarbiausi darbų projektai, formuojantys Šiaulių miesto veidą: „Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaras“ (su kitais, 1975), miesto laikrodis „Gaidys“ (1974), Vilniaus gatvės tūrinės reklamos kompleksas (su kt., 1978–1982), Šiaulių pastatų fasadų dekoras, 24 akcentai (1975–1979), Miesto vėliava, regalijos (1993). Parko „Beržynėlis“ skulptūrinio apipavidalinimo idėjos, dekoratyvinių skulptūrų „Fredericija ir Šiauliai“, esančių šiame parke autorius (2007) ir kt. Granitinio obelisko Panevėžio miesto įkūrimo 500-osioms metinėms, Panevėžio senamiesčio vėliavos ir laikraščio „Senamiestis“ (visi 2003) autorius. HAV valstybės įvaizdžio Pakruojyje kūrėjas. Sukūrė lietuviškus banknotus „Žemaitiški litai“ (1989), „Litaurai ir centaurai“ (1991). Knygų „Kryžių kalnas“ (1991, 1993), „Nuo mamutų iki cepelinų“ (1999), „Brangus paukštis Feniksas“. T.1 (2007), apie 300 straipsnių respublikinėje ir regioninėje spaudoje autorius. Lietuvos dailininkų, Lietuvos dizainerių sąjungų narys. Už kraštotyros veiklą apdovanotas Mikelio prizu (2003). Suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis už nuopelnus Lietuvos Respublikai (2022). Šiaulių miesto garbės pilietis (2022). (Šaltiniai: Kraštiečiai: Šiauliai. Rinktinės biografijos, 2014 m., Kaunas.; Šiaulių miesto savivaldybė, 2022-09-02. Red. 2024-11-14).

RAKŠTIKAS PETRAS. Gimė 1956 m. gruodžio 18 d. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas, skulptorius, poetas, prozininkas. 1980 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1983 m. dėstė Šiaulių universitete, docentas. Nuo 1983 m. dalyvauja miesto, respublikos ir užsienio parodose. Dirba mažosios medžio plastikos, aliejinės tapybos, pastelės srityse. Svarbesnės parodos: paroda-projektas „Laidaras“ (2003), projektas „Ženklai popieriuje“ (2001), „Kiemo anatomija“ (2002), ir kt. Išleido poezijos rinkinį „Letė“ (1996), poetinių miniatiūrų knygas „Vėjas, lapas ir rakursas“ (2005), „Genys kala tylą“ (2007). Lietuvos rašytojų sąjungos narys (2007).

REPŠYS PETRAS. Gimė 1940 m. rugsėjo 26 d. Šiauliuose. Dailininkas grafikas, monumentalistas. 1967 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1967 m. dalyvauja parodose. Dirba lakštinės, knygų, taikomosios grafikos, ekslibriso, molbertinės tapybos, freskos, skulptūros, medalistikos srityse. Ekslibrisus pradėjo kurti 1969 m. Svarbesni darbai: estampai „Žmogus, ugnikalnis ir Grįžulo ratai“ (1964), „Poetas“ (1974), iliustruotos knygos S. Gedos „Strazdas“ (1967), „Užmigę žirgeliai“ (1970). Apipavidalino Vilniaus knygyno „Versmė“ eksterjerą ir interjerą (1973–1978), nutapė freską „Metų laikai“ Vilniaus universiteto lituanistikos centre (1974-1984), sukūrė medalių ir kt. Už ofortų ciklą „Senasis Vilnius“, medalių ciklus „Lietuvos panteonas“, „Lietuvos ginklo pergalės“, „Lemtingi Lietuvos tūkstantmečio įvykiai“, „Lietuvos nepriklausomybės šventės ir tragedijos“ apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1997). Išleistas albumas „Petras Repšys“ (sudaryt. L. Kanopkienė, E. Karpavičius, 2006). Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1985), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius (2000).

RIMKUS VYTENIS. Gimė 1930 m. sausio 17 d. Zatišų kaime (Šiaulių r.). Mirė 2020 m. lapkričio 12 d. Šiauliuose. Menotyrininkas, kultūros tyrinėtojas, mokslo ir visuomenės veikėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1977). 1942–1949 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1951–1956 m. – politinis kalinys. 1960–1966 m. studijavo Leningrado I. Repino dailės institute, 1968–1970 m. tame pačiame institute aspirantūroje. Nuo 1966 m. dirbo Šiaulių universitete, profesorius; (1988). Parašė ir išleido per dvidešimt knygų: „Ablinga“ (1977, rusų k.), „Mūsų tautodailininkai“ (1995), „Tautodailė Šiauliuose“ (1998), „Dailininkas Antanas Krištopaitis“ (1999), „Joana Taujanskienė“ (1989), „Ir nemirs akmuo... Juozas Liaudanskis – Kelmės krašto dainius“ (2005), „Antanas Visockis“ (2006), „Epochų sandūros: mano takai ir takeliai“ (2007) ir kt. Publikavo daugiau nei 3000 straipsnių rinkiniuose, enciklopedijose, žurnaluose bei laikraščiuose lietuvių, rusų, anglų ir kt. kalbomis apie Lietuvos meną ir kultūrą. Išleido per 150 parodų katalogų. Dalyvavo parodose, surengė 6 personalines parodas. Tris kadencijas buvo Šiaulių miesto tarybos deputatu. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Lietuvos kraštotyros draugijos, Lietuvos meno istorikų draugijos, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos ir kt. narys. Mikelio prizininkas (už kraštotyros veiklą, 1994), garbės kraštotyrininkas (1995), S. Šalkauskio premijos laureatas (1995), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius (1999), Šiaulių miesto garbės pilietis (2000), J. Basanavičiaus premijos laureatas (2003).

RUDYS BRONISLOVAS. Gimė 1954 m. lapkričio 26 d. Vepų kaime (Panevėžio r.). Dailininkas grafikas, pedagogas. 1972–1977 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute Nuo 1977 m. dirbo dailės mokytoju įvairiose Šiaulių miesto mokyklose, mokytojas ekspertas. Nuo 2002 m. Šiaulių Gegužių vidurinės mokyklos direktorius. Kūrybinės veiklos sritys – piešiniai, estampai, instaliacijos, knygų grafika. Surengė per 20 personalinių parodų. Dalyvauja respublikinėse dailės parodose, ir parodose užsienyje – Australijoje, Belgijoje, Italijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Švedijoje, Urugvajuje, Vengrijoje, Vokietijoje. Dirbo tarptautinėse kūrybinėse stovyklose Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. Katalogo-albumo „Bronius Rudys, Piešiniai/Drawings“ (1994), kūrybinės stovyklos programinio katalogo „Pleneras. Vaikas, mokytojas ir medis“ (1994), sustiprinto dailinio ugdymo programos (1993), dailės pedagoginių straipsnių ir pranešimų autorius. Svarbesni darbai: piešinių parodos Šiauliuose ir kitose Lietuvos vietose „Piešiniai grafitu“ (1987), „Rudžio užrašai“ (1992), „Linija R“ (1994), „Darbai popieriuje“ (1995), „Pakraštys. Piešiniai ir objektai“ (2003), „Akis į akį“ (2003), akcija „Pasivaikščiojimai“ (2005), akcijos-instaliacijos „Baltas“ (2002), „Processio“ (1997), instaliacijos „Ugnies kelias“ (Rusija, 1986), „In memoriam“ (1996), „Vėsu prie upės“ (1999), „Agorafobija“ (2004), „H2O“ (2006), foto instaliacijos „KAMB“ (1995), „Šv. Sakramentas“ (2000), performansas „Processsio 6. Kasdienybė“ (2005) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1986). Apdovanotas Lietuvos Kultūros ministerijos (1986), Dailės galerijos (2002), Šiaulių miesto Metų dailininko (2004) premijomis, Sorošo šiuolaikinio meno centro Lietuvoje stipendija (1994) ir kt.

SAKALAUSKAS RIMANTAS. Gimė 1951 m. birželio 10 d. Šiauliuose. Skulptorius. 1977 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Gyvena ir kuria Vilniuje. Dirba skulptūros, keramikos, mozaikos srityse. Sukūrė altorius Kretingos, Vilniaus Bernardinų bažnyčioms, Šiaulių r. Kryžių kalno Šv. Pranciškaus vienuolyno koplyčiai ir kt. Kuria antkapinius paminklus – J. Kazlauskui, D. Sprindžiūnienei, A. Tautavičiui ir kt. Lietuvos partizanų generolo J. Žemaičio paminklo konkurso 1-jame ture laimėjo 1-jąją vietą. Surengė aštuonias personalines parodas, dalyvavo dvylikoje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Izraelyje, Estijoje, Latvijoje, Švedijoje). Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Pelnė respublikos jaunųjų dailininkų parodos prizą (1980), Lietuvos dailininkų sąjungos auksinį ženkliuką (2000). Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (2006).

SIDARAVIČIUS JONAS. Gimė 1937 m. vasario 19 d. Abšrujų kaime (Šiaulių r.). Mirė 2002 m. spalio 19 d. Vilniuje. Dailėtyrininkas, kolekcionierius. 1969–1974 m. studijavo Vilniaus dailės institute. 1963–1974 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, buvo miesto kino teatrų dailininkas, Vaikų dailės mokyklos mokytojas, Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas. Persikėlęs į Vilnių dirbo Lietuvos dailės muziejuje, dėstė aukštosiose mokyklose. Redagavo žurnalą „Kolekcija“. Parašė knygas „Gerardas Bagdonavičius“ (1977), „Japonų graviūra“ (1977), „Antrasis paveikslų gyvenimas“ (1995). Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos kolekcionierių asociacijos narys. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1988). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1997).

SITONYTĖ NIJOLĖ. Gimė 1967 m. kovo 30 d. Maskvoje (Rusija). Dailininkė. 1983 m. baigė Šiaulių vaikų dailės mokyklą, 1994 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą ir pradėjo dirbti Šiaulių universiteto Dailės didaktikos katedroje. Nuo 1989 m. dalyvauja parodose. Dailininkės darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, JAV. Surengė devynias personalines parodas: „Šnibždesiai“, „Šilkas +“ , „Pink' lės“ ir kt. Svarbesni darbai: „Kita jūra“ (1997), „Raudona jūra“ (1996), tapyba ant šilko.

SKERSTONAITĖ LAIMA. Gimė 1926 m. gruodžio 7 d. Šiauliuose. Mirė 2004 m. Vilniuje. Dailininkė grafikė. Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, kur piešimą dėstė T. Petraitis. 1952 m. baigė Vilniaus dailės instituto grafikos fakultetą. Apipavidalino ir iliustravo vaikiškas knygas bei periodinius leidinius. Sukūrė estampų, akvarelių, pramoninių grafikos kūrinių. 1988 m. Šiauliuose buvo surengusi personalinę kūrybos parodą. Iliustruotos knygos: A. Baltrūno „Mūsų miesto berniukai“ (1953), E. Taukaitės „Mažasis draugas“ (1955), lietuvių liaudies daina „Skrido uodas per girią“ (1963) ir kt.

SKIRUTYTĖ ALDONA. Gimė 1932 m. gegužės 17 d. Šiauliuose. Mirė 2005 m. lapkričio 1 d. Vilniuje. Dailininkė grafikė. 1957 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1958 m. dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Sukūrė estampų, (daugiausia tai spalvoti linoraižiniai): „Lietuva – taikos sesė“ (1967), „Mano ežerėliai“ (1967, Florencijos II tarptautinės grafikos bienalės aukso medalis), „Kuršis ir jūra“ (1971), triptikas „Senasis ir naujasis Vilnius“ (1973), „Skiriu Lietuvos miškams“ (1975, Berlyno tarptautinės parodos I premija), „Nerijos miestai“ (1982) ir kt. Sukūrė piešinių, atvirukų. Kūrybai būdinga savitai interpretuotos lietuvių liaudies grafikos tradicijos, dekoratyvumas, ornamentiškumas. Išleistas albumas „Aldona Skirutytė“ (1980). Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Lietuvos valstybinės premijos laureatė (1970), Lietuvos nusipelniusi meno veikėja (1982).

STAKĖNIENĖ RAMUTĖ. Gimė 1960 m. kovo 31 d. Dailininkė dizainerė. 1978–1983 m. studijavo Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete. 1983–1985 m. dirbo pedagoginį darbą. 1985–1988 m. Šiaulių įmonės Šatrija dailininkė. 1988–1990 m. Šiaulių geležinkelininkų klubo kursų vadovė. Nuo 1990 m. individualios įmonės „Ramutė“ direktorė, drabužių dizainerė. Sukūrė 22 parodines kolekcijas, surengė 6 personalines parodas, dalyvavo 29 parodose, festivaliuose. Tarptautinės parodos: „Madų dienos“ (1987, 1988, 1989, Talinas), „Pabaltijo taikomosios dailės trienalė“ (1988, Ryga-Jurmala), „In Vogue Vilnius“ (1993, 1995, 1996, 1997). Respublikinės parodos: „Mūsų jūra“ (1987, Klaipėda), Pirmoji lietuvių modeliuotojų paroda (1988, Vilnius), „Madų dienos“ (1991, 1992, Vilnius), „Moteris ir mada“ (1994, Kaunas), „Siluetas“ (1995, Kaunas). Dalyvavo parodose, mugėse užsienyje: Suomijoje (1990), Kanadoje (1990), Norvegijoje (1992), Olandijoje (1993), Danijoje (1994), surengė personalinę tapybos ant šilko „Pictūra et vestis“ parodą Airijoje (2007) ir kt. Sceninių drabužių ansambliams, šokių kolektyvams, orkestrams, dainininkams, muzikinėms grupės („Vairas“, „Jonis“, „Sekmadienis“, „Nerija“), tarnybinių drabužių dizainerė. Siuvinėjo Šiaulių miesto (1991), Šiaulių ligoninės (1993), Krašto apsaugos savanorių vėliavas. Išleido kūrybos albumą „Tarp dangaus ir žemės“ (2006). Lietuvos dizainerių sąjungos narė (1989).

STALEVIČIENĖ LIGIJA. Gimė 1928 m. lapkričio 18 d. Spirakių kaime (Panevėžio r.). Dailininkė tapytoja, menotyrininkė, pedagogė. Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, vėliau Mokytojų seminarijoje. 1967 m. baigė Vilniaus dailės instituto Meno istorijos skyrių. Nuo 1969 m. dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Lieja akvareles, rašo straipsnius menotyros klausimais. Dalyvauja miesto bei respublikinėse parodose. Surengė penkias personalines parodas. Svarbesni darbai: „Žalios bangos“ (1987), „Aleksandrijos pušys“ (1980), „Natiurmortas su obuoliais“ (1986), „Švedės tvenkinys prie Šiaulių“ (1979) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1992).

ŠALTIS BONAVENTŪRAS. Gimė 1949 m. liepos 25 d. Kražiuose (Kelmės r.). Dailininkas tapytojas. 1972 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbo Šiaulių universiteto Menų fakulteto Piešimo katedroje, docentas. Nuo 1973 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje – Švedijoje, Olandijoje, Estijoje, Latvijoje. Surengė 25 personalines parodas. Tapybos darbų yra įsigiję privatūs Kanados, JAV, Australijos, Rusijos, Lenkijos, Švedijos, Olandijos, Lietuvos kolekcininkai. Tapo žymių žmonių portretus. Svarbesni darbai: „Tėvo portretas“ (1986), „Iliuzija“ (1999), „Gambitas“ (1999), „Spauda“ (1999), „Aistra“ (1995), Žemaitės, S. Daukanto, J. Jablonskio portretai ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1990).

ŠIMOLIŪNAS VIRGINIJUS. Gimė 1951 m. liepos 25 d. Kelmėje. Dailininkas tapytojas, pedagogas. 1974 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1980 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros dėstytojas, docentas. Nuo 1979 m. dalyvauja miesto, respublikinėse bei tarptautinėse parodose. Surengė apie keturiolika personalinių parodų. Dailininko darbų yra prestižiniuose interjeruose Lietuvoje ir užsienyje. Paskutiniu metu dirba grafinio dizaino srityje. Svarbesni darbai: sukūrė firmų „Venta“, „Arkada“, „Liumenas“ firminį stilių, parduotuvių „Elva, Moteriški drabužiai“ vizualinę reklamą, nutapė paveikslus „Jūra“ (1983), „Poza atostogoms“ (1992), „Kryžius“ (1992) ir kt. Išleido metodinę priemonę „Šrifto ABC“ (1995). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1992).

ŠIMOLIŪNIENĖ-ŠIKŠNIŪTĖ GRAŽINA. Gimė 1951 m. rugpjūčio 26 d. Kretingoje. Dailininkė dizainerė. 1973 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1978 m. Vilniaus dailės institutą. Nuo 1978 m. Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakulteto dėstytoja. 1982 m. – Kauno dailės kombinato darbuotoja, nuo 1993 m. – individualios įmonės „Gražinos dizaino studija“ savininkė. Nuo 2000 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros dėstytoja, docentė. Knygos „Šrifto grafika“ (2004) autorė. Lietuvos dizainerių sąjungos tarybos narė, Šiaulių skyriaus pirmininkė. Šiaulių meno tarybos pirmininkė.

ŠLIUŽELIENĖ IRENA. Gimė 1963 m. balandžio 10 d. Šiauliuose. Dailininkė, pedagogė. 1986 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. 1986–1994 m. dirbo dailės mokytoja Šiaulių dailės mokykloje, 1994–2020 m. – šios mokyklos direktorė. Nuo 1987 m. dalyvauja miesto ir respublikinėse parodose, surengė keletą personalinių keramikos darbų parodų. 2004 m. paskirta Angelo Frosto premija už kūrybą, skirtą Kalėdų šventėms. Paminklo projekto stalinizmo represijų aukoms atminti Šiauliuose konkurso 2-osios vietos laimėtoja (su V. Šliuželiu, ir A. Šalčiūte, 1989; neįgyvendintas). Jos keramikos darbų yra įsigiję privatūs Italijos, Vokietijos, Anglijos, Švedijos, JAV kolekcininkai. Šiaulių miesto mokyklų vadovų asociacijos narė. Nuo 2020 m. Šiaulių dailės mokykloje dirba skulptūros, keramikos, piešimo, kompozicijos mokytoja. (Red. 2022-09-28).

ŠILENSKIS JUOZAS. Gimė 1959 m. liepos 20 d. Salantuose. Dailininkas skulptorius. Mokėsi Platelių vidurinėje mokykloje. 1985 m. baigė Telšių Taikomosios dailės technikumą. 1982–1986 m. kaip meistras dirbo Respublikiniuose skulptorių simpoziumuose Smiltynėje (išpildė skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtą skulptūrą „Žemė“, Klaipėdos Skulptūrų parkas, 1985). 1991 m. įkūrė kūrybinę įmonę „Rėda“. 1990–1995 m. išrinktas deputatu į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą, dirbo Miesto ūkio ir urbanistikos komisijoje. Nuo 1996 m. dirbo pagal autorines sutartis. Reikšmingesni darbai: 1994 m. dalyvavo Tarptautiniame meniniame projekte Artscape Nordland Norvegijoje, išpildė britų skulptoriaus Antony Gormley sukurtą granitinę skulptūrą 10 metrų aukščio. 1995–1996 m. dalyvavo Architektūriniame projekte Švedijoje, išpildė norvegų skulptoriaus Bardo Breiviko sukurtus kūrinius, skirtus Bergenso miestui, Norvegija. „Bičiulystė“ (Platelių Dvaro parkas, Plungės r., 1986), Kryžius-karavykas nuo Šiaulių r. žmonių („Baltijos kelias“, 1989), „Piniginė“ (interjero skulptūra Šiaulių bankas, Šiauliai, 1993), „Mūza“ (antkapinė skulptūra, Lėbartų kapinės, Klaipėda, 2001), „Laiminanti Marija“ (antkapinė skulptūra, Mosėdžio kapinės, Skuodo r., 2014), „Angelas sargas-rūpintojėlis“ (antkapinė skulptūra, Sereikių kapinės, Šiaulių r., 2018), Skulptoriaus S. Mišeikio antkapinės skulptūros restauravimas (Rūdiškių kapinės, Joniškio r., 2019) ir kt. Nuo 1986 m. gyvena Šiauliuose. (Šaltinis: anketa. Red. 2022-02-07).

ŠIUKŠČIUS GIEDRIUS. Gimė 1960 m. kovo 6 d. Vepriuose (Ukmergės r.). Dailininkas dizaineris. 1979 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. 1985 m. – Vilniaus dailės institutą. Nuo 1985 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete. Nuo 2000 m. Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros vedėjas, profesorius. Kūrybinių darbų kryptys – grafinis dizainas, interjero dizainas, fotografija. Sukūrė 24 interjero dizaino srities kompleksinius interjero ir įrangos projektus. Daugelio grupinių parodų dalyvis (pasaulinė plakato paroda „Man. Nature. Society“, 1992), rengia personalines parodas „Gyvosios gamtos grafika“ (1995), „Socialiniai žaidimai“ (2000), „Neesminės direktyvos: marionečių teatras“ (2005) ir kt. Dizaino mokymo vidurinėje mokykloje koncepcijos, dizaino pagrindų mokymo bendrojo lavinimo mokykloje programos (1992), mokymo priemonės „Dizaino pradmenys vidurinėje mokykloje“ (1993), knygų „Dvimatė kompozicija“ (2002), „Dizainas“ (2005) autorius. Lietuvos dizainerių sąjungos, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys.

TAMOŠIŪNAS GEDIMINAS. Gimė 1927 m. birželio 27 d. Rokiškyje. Mirė 2004 m. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas, skulptorius, Lietuvos laisvės kovų dalyvis. 1938–1944 m. mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1940–1944 m. lankė Kauno jaunojo žiūrovo teatro dramos studiją, vėliau – scenografijos studijas pas V. Norkų, dailės studijas – pas V. Minkevičių. 1961–1970 m. Šiaulių dramos teatro scenografas, nuo 1970 m. įvairių gamyklų dailininkas. Sukūrė skulptūrą „Minties šviesa“ Šiauliuose, paminklą pasipriešinimo ir genocido aukoms atminti „Kančia ir viltis“ Ginkūnų kapinėse (1995), dekoratyvinių medžio mozaikų, freskų, vitražų. Surengė apie trisdešimt autorinių tapybos darbų parodų. Tremtinio klubo Šiauliuose įkūrimo 1988 m. vienas iš iniciatorių. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

TARABILDIENĖ VALERIJA VIJA. Gimė 1942 m. rugsėjo 13 d. Šiauliuose. Dailininkė tapytoja, grafikė. 1967 m. baigė Vilniaus dailės institutą, įsigydama freskos-mozaikos dailininkės specialybę. Gyvena ir dirba Vilniuje, dėsto akvarelinę tapybą Dizaino mokymo centre. Akvareles lieja gamtos, religinėmis, liaudiškomis ir. kt. temomis. Nuo 1968 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė personalines parodas Vilniuje (1993, 2001, 2002), Vokietijoje (1994), Plungėje (1996), Birštone (2003, 2004), Šiauliuose (2008). Kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Žemaičių dailės muziejus, Paryžiaus nacionalinio universiteto biblioteka, nemažai Lietuvos ir užsienio kolekcininkų. 1992-2001 m. buvo grupės „Aqua-12“ narė. Nuo 2001 m. grupės „A“ narė. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (nuo 1980). Kūryba pažymėta Lietuvos dailininkų sąjungos diplomais ir prizais. Apdovanota išeivijos dailininko Teofilio Petraičio premija (2005).

TAUJANSKIENĖ JOANA. Gimė 1924 m. liepos 12 d. Šiauliuose. Mirė 1983 m. rugpjūčio 15 d. ten pat. Dailininkė scenografė. 1939 m. įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją. 1942–1944 m. Šiauliuose lankė dailės studiją. 1953 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1953–1980 m. – Šiaulių dramos teatro vyriausioji dailininkė. Kūrė scenografiją įvairių epochų, krypčių, žanrų dramos kūriniams. Apipavidalino ir saviveiklinių kolektyvų spektaklius. Svarbesni scenovaizdžiai Šiaulių dramos teatre: V. Krėvės „Žentas“ (1964) ir „Šarūnas“ (1966), V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“ (1969), P. Vaičiūno „Prisikėlimas“ (1977), E. O'Neillo „Meilė po guobomis“ (1979) ir kt. Išleista šiauliečio menotyrininko V. Rimkus monografija „Joana Taujanskienė“ (1989). Lietuvos nusipelniusi meno veikėja (1965).

TAURINSKAS ALGIRDAS. Gimė 1941 m. rugsėjo 15 d. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas. 1958–1961 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje. 1961–1967 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Kurį laiką dirbo Elektrėnuose. 1971–1983 m. dėstė Klaipėdos vaikų dailės mokykloje. Nuo 1983 m. – kūrybinis darbuotojas. Parodose dalyvauja nuo 1966 m. Svarbesnieji kūriniai: „Alėja“ (1966), „Senamiestis“ (1974), „Žvejai“ (1985), Klaipėdos dramos teatro aktorių N. Narijauskaitės (1987), B. Gražio (1988) portretai, ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

TOLEIKIS ALOYZAS. Gimė 1931 m. balandžio 12 d. Gvaldų kaime (Šilalės r.). Mirė 2021 m. gruodžio 17 d. Dailininkas skulptorius, pedagogas. 1949–1955 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, 1957–1963 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1963 m. Šiaulių Pedagoginio instituto (vėliau Šiaulių universiteto) dėstytojas, Menų fakulteto Piešimo katedros profesorius (1984), Šiaulių universiteto senato narys. Sukūrė paminklų, dekoratyvinių kompozicijų, portretų, medalių. Su kūrybiniais darbais dalyvavo parodose Maskvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Svarbesni darbai: „Jaunystė“ (1969), „Ikaras“ (1971), „Grojanti mergaitė“ (1978), „Dubysa“ (1976), „Rytas“ (1979), „Motinystė“ (1980), „Mergaitė su dūdelėmis“ (1985), antkapinis paminklas poetui J. Krikščiūnui-Jovarui „Poezijos mūza“ (1973), antkapinis paminklas A. Bilevičiūtei (1977). Sukūrė šiauliečių bareljefų, biustų: muziejininko J. Naudužo, dailininko G. Bagdonavičiaus, aktorės P. Pinkauskaitės, gydytojo J. Jankausko ir kt. Išleistos J. Sidaravičiaus ir V. Rimkaus knygos apie A. Toleikį (1972, 1982). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1966). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1978). (Red. 2021-12-21).

TRIBANDIS VYTAUTAS. Gimė 1942 m. liepos 10 d. Pamusių kaime (Varėnos r.). Mirė 2009 m. lapkričio 3 d. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas, pedagogas. 1956–1961 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1961–1967 m. studijavo Lietuvos dailės institute. 1967–1992 m. Šiaulių universiteto dėstytojas. Nuo 1992 m. Menų fakulteto Tapybos katedros docentas. Dalyvavo parodose Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje. Darbų yra Vokietijoje, Belgijoje. Svarbesni kūriniai: „Konstrukcijos“ (1974), „Laivai“ (1978), „Sena obelis“ (1982), „Šiaulių žemė“ (1986), „Nuo Ladakalnio“ (1988), „Ąžuolai“ (1992), „Tiltelis“ (1994), „Ryto šalna“ (1996), „Kopų motyvas“ (1997), ciklas „Šaknys“ (1997–2004) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1980), Šiaulių skyriaus pirmininkas (1997-2004).

TRUŠYS RAIMONDAS JUOZAS. Gimė 1941 m. rugsėjo 9 d. Pušalote (Pasvalio r.). Dailininkas tapytojas. 1960–1966 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje, Šiaulių universitete. Parodose dalyvauja nuo 1966 m. Surengė 12 personalinių parodų. Savo darbus eksponavo Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje, Olandijoje, JAV. Dirba tapybos, skulptūros, monumentaliosios dailės srityse. Svarbesni darbai: „Švytėjimas“, „Šešėlio žaismas“, „Riba, kuri mus skiria“ (1996), „Vertikalių kompozicija“ (1997), „Aktyvus geltonas“ (1996), „Karibų baseino žuvis“ (1998) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1974).

TRUŠYS VITOLIS ALGIMANTAS. Gimė 1936 m. rugsėjo 16 d. Kaune. Mirė 2018 m. vasario 22 d. Vilniuje. Dailininkas tapytojas, monumentalistas, pedagogas. 1955-1961 m. studijavo Vilniaus dailės institute freską ir mozaiką. Nuo 1961 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, vėliau Šiaulių universiteto Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius (1995), senato narys. Šiauliuose gyveno ir dirbo iki 2003 m. Dabar gyvena Vilniuje. Su tapybos ir akvarelės darbais dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje – Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje ir kt. Svarbesni darbai Šiauliuose: freskos Pedagoginiame institute (1971), Medicinos mokykloje (1973), „Stumbrų medžioklė“ (Mėsos kombinate, 1974), „Vaikystė“ (Ikimokykliniuose vaikų namuose, 1977), mozaikos „Gyvybės medis“ (miesto ligoninėje, 1981), „Tragedija ir Komedija“ (Dramos tetare, 1984–1986), Iš lietuvių mitologijos Vilniaus universitete, 1978), ir kt. Sukūrė iškiliųjų šiauliečių I. Prielgausko, P. Bugailiškio, J. Krikščiūno-Jovaro, Z. Vaišvilos, J. Vasaičio, V. Grinkevičiaus, S. Šalkauskio, P. Višinskio, P. Vanago ir kt. mozaikinius portretus. Knygų „Žiemgalos dailininkai“ sudarytojas (2003), „Animalistiniai piešiniai“ (1994), poezijos rinktinės „Už horizonto“ (2006) autorius. Šiauliuose išleista V. Rimkaus monografija „Vitolis Trušys“ (1979). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1974). Lietuvos respublikinės premijos laureatas (1979), Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1986). Šiaulių miesto garbės pilietis (2007). (Red. 2018-03-02.)

UOGINTAS ARŪNAS. Gimė 1960 m. kovo 26 d. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas. 1983 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1990–1994 m. buvo Šiaulių vaikų dailės mokyklos direktorius, 2000–2006 m. dirbo Šiaulių dramos teatre dailininku scenografu. 2005 m. pradėjo dėstyti Šiaulių universitete, docentas. Kuria kartu su žmona dailininke R. Uogintiene. 1989–1997 m. surengė teminį parodų ciklą apie Mažosios Lietuvos kaimą Giliją (dabar Matrosovo, Kaliningrado sritis). Nuo 1993 m. surengė parodų ir performansų ciklą „Archeologai“, parodas „Sandrija“ (1995, 1997) „Scenografika“ (2003). Nuo 1996 m. dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose meno ir mados festivaliuose: VIRUS (Šiaulių dailės galerija, 1996–2004), AR'MADA (1997, 1998), performansų festivalyje „Dimensija“ (ŠMC, 1997), teatro plakatų bienalėje (Lenkija, 2003, 2005) ir kt. Dalyvavo parodose JAV, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kt. Sukūrė scenografijas Šiaulių dramos teatro spektakliams K. Kubilinsko „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“ (2000), T. Rattigano „Dama be kamelijų“ (2000), A. Vienuolio „Veronika“ (2001), J. Hašeko „Juozapas Šveikas“ (2001) ir kt. Išleido leidinius „Erdvės suvokimo problemos“ (2003), „Ritmas gamtoje ir mene“ (2005), sudarė knygą „Šiaulių dailės mokykla“. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1992). Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1992). Kartu su žmona R. Uogintiene pripažinti Šiaulių miesto Metų dailininkais (2003).

UOGINTIENĖ REDA. Gimė 1963 m. rugpjūčio 5 d. Šiauliuose. Dailininkė. 1986 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Šiaulių universiteto docentė. Nuo 2005 m. Šiaulių miesto kultūros centro dailininkė. Kuria kartu su vyru dailininku A. Uogintu. Daugelio performansų, meno ir mados festivalių, kitų renginių bei parodų dalyvė Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Nuo 1988 m. dalyvauja parodose užsienyje – Lenkijoje, Vengrijoje, JAV, Olandijje, Austrijoje, Japonijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje (Made in Šiauliai, 2005). Kuria kostiumus Šiaulių, Klaipėdos dramos teatrų spektakliams bei Šiaulių miesto renginiams. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1992). Kartu su vyru A. Uogintu pripažinti Šiaulių miesto Metų dailininkais (2003).

UŠINSKAS STASYS. Gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje. Mirė 1974 m. birželio 14 d. Kaune. Dailininkas tapytojas, vitražistas, scenografas. 1925 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1925–1929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą, 1928-1933 m. mokėsi Paryžiuje Moderniojo meno akademijoje. 1933–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, 1940–1951 m. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės, 1951–1954 m. Lietuvos dailės institute, profesorius (1946). 1936 m. Kaune įkūrė marionečių teatrą, jam vadovavo. 1955–1970 m. dėstė Kauno politechnikos institute, nuo 1970 m. – Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1931 m. Šiauliuose surengė pirmąją savo kūrybos parodą. Sukūrė vitražų Kauno bankams, bažnyčioms, iš jų žymesni: „Makbetas“ (1931), „Lietuvaitė ir Statybininkas“ (1937–1938), „Žalgirio mūšis“ (1946), „Kristijonas Donelaitis“ (1965) ir kt. Nutapė paveikslų „Motina su vaiku“, „Jaunasis muzikantas“ (1930), „Pakruojo valstiečiai“ (1937) ir kt. Sukūrė scenovaizdžių, kostiumų eskizų apie 30 spektaklių: W. Shakespeare „Dvyliktoji naktis“ (1933), J. Strausso „Čigonų baronas“ (1934), abu Kauno valstybės teatre; B. Sruogos „Milžino paunksmė“ (Jaunųjų teatre, 1936) ir kt. Išleista N. Tumėnienės monografija „Stasys Ušinskas“ (1978). Pakruojyje veikia S. Ušinsko memorialinis muziejus. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1947).

VAIŠVILA VILIJUS. Gimė 1955 m. liepos 4 d. Šiauliuose. Dailininkas, poetas. Studijavo Vilniaus dailės institute. Tapo paveikslus, freskas, kuria medžio, akmens bei metalo skulptūras. Keletą metų dirbo Danijoje. Kopenhgoje nutapė freską ir per keturiasdešimt paveikslų, kūrė pastatų interjerą. 2002 m. buvo pakviestas į Marbella (Ispanija), kur nutapė šešias freskas. Dailininko darbai eksponuoti Londone, Čikagoje, Osle, Bromeloje ir Lietuvoje. Rengia tradicines savo darbų parodas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, 2007 m. čia surengta 12-oji paroda. Svarbesnės personalinės parodos: „Pagoniškos vizijos“, „Praeities vėjas“, „Kelias“, „Veidai“, „Rankos“, „Kitas pasaulis“, ARTVILLE (2004, Kopenhagoje), „Moteris laike“ ir kt. Išleido poezijos knygas „Privati erdvė“ (2005), „Svetimos durys“ (2006). Amerikos portretistų asociacijos (ASOPA) narys.

VALIENĖ-BARTKEVIČIŪTĖ LORETA. Gimė 1958 m. vasario 19 d. Šiauliuose. Dailininkė tekstilininkė, pedagogė. 1981 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Dirba Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto Meno pedagogikos katedroje. Surengė šešias personalines parodas Vilniuje (Lietuvos nacionaliniame muziejuje), Panevėžyje, Šiauliuose ir kt. 1994 m. organizavo darbų parodą, skirtą popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą atminimui. Kuria liturginius rūbus ir vėliavas. Liturginių rūbų kolekcijas sukūrė Lietuvos, Australijos, Prancūzijos, Ispanijos, Amerikos, Anglijos, Vokietijos, Airijos, Vatikano bažnyčioms, kelioms Telšių kunigų seminarijos laidoms. Išleido albumą „Liturginiai rūbai“ (2007). Lietuvos pasaulietiškojo Šv. Kazimiero Ordino narė (2004).

VALIUVIENĖ SIGUTĖ. Gimė 1931 m. gegužės 25 d. Šiauliuose. Mirė 2021 m. rugsėjo 5 d. Dailininkė grafikė. 1956 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Daugiausia kuria estampus ir knygų iliustracijas vaikystės ir motinystės temomis. Nuo 1956 m. dalyvauja nacionalinėse ir tarptautinėse parodose Baltijos šalyse, Italijoje, Čekoslovakijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Apdovanota diplomais knygų meno parodose, grafikos trienalėse Taline. Žymiausios iliustruotos knygos, eksponuotos tarptautinėse knygos meno parodose: S. Neries „Eglė žalčių karalienė“ (1961), A. Vienuolio „Užkeiktieji vienuoliai“ (1964), O. Miciūtės „Pavasarėlio puokštė“ (1969), J. Degutytės „Saulėtos dainelės“ (1972), Maironio „Jūratė ir Kąstytis“ (1979), M. Vainilaičio „Spalvoti nykštukai“ (1986), lietuvių liaudies pasaka „Gulbė karalienė“ (1987) – Tokijo leidyklos HOLP SHUPPAN konkursinis užsakymas, Vytės Nemunėlio „Tėvų nameliai brangūs“ (1994). Svarbesni kūriniai: linoraižinių ciklas „Motina ir vaikas“ (1966–1968), „Šeima I, II, III“ (1968) „Sodauto I, II, III“ (1970), litografijų ciklai „Žvejo vaikai“ ir „Vaikai ir miestas“ (1963), freskos „Motinystė“ (1975), „Lietuvos piliakalnių legendos“ (1984) ir kt. Yra sukūrusi ekslibrisų. Paskirta Lietuvos valstybinė stipendija (1997-1998) darbų ciklui „Vilniaus pilies legenda“ (pagal Vaižgantą) ir „Milžinkapis“ (pagal V. Krėvę). Lietuvos dailininkų sąjungos narė. (Red. 2021-09-29.)

VASILIAUSKAS ARŪNAS. Gimė 1942 m. kovo 26 d. Panevėžyje. Dailininkas tapytojas, akvarelininkas. 1974 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir pasiliko ten pat dirbti dėstytoju. Vėliau dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje, Aušros muziejaus Dailės skyriuje. Yra surengęs personalinių parodų ir bendrų kūrybinių projektų su kompozitoriumi Algirdu Bružu bei dailininku Antanu Krištopaičiu. Dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Darbų yra įsigiję šalies ir užsienio kolekcininkai. Pagrindinė kūrinių tema – Lietuvos kaimas. Svarbesni darbai: „Malda negrįžusiems“ (1993), „Močiutės išėjimas“ (1997), „Tėvuko atminimui“ (1997) ir kt. Knygos „Antanas Rimavičius. Skulptūra. Kančių kelias“ autorius (1997).

VERBICKAS VIKTORAS ČESLOVAS. Gimė 1927 m. sausio 9 d. Šakiuose. Mirė 1991 m. Šiauliuose. Dailininkas tapytojas. 1953 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Atvykęs į Šiaulius dėstė piešimą Pedagoginėje mokykloje, iki 1963 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute. Kurį laiką vadovavo Kultūros rūmų Rusų dailės studijai. Ilgiausiai dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, čia projektavo ir organizavo interjerų bei produkcijos meninį apipavidalinimą. Buvo aktyvus pirmųjų Šiaulių miesto parodų organizatorius ir dalyvis. Nutapė peizažų, natiurmortų, portretų. Įsimintinas šiaulietės aktorės P. Pinkauskaitės portretas.

VILKAUSKAS ROMANAS. Gimė 1949 m. gegužės 7 d. Ylakiuose (Skuodo r.). Mirė 2018 m. gegužės 8 d. Dailininkas tapytojas. 1976 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Dirba Šiaulių universiteto Menų fakulteto Tapybos katedroje, docentas (1993). Dalyvavo parodose Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje, Olandijoje, JAV, Kanadoje. 1989–1999 m. surengė personalines kūrybos parodas (1989, 1999). Tapybos darbų yra įsigiję Vilniaus dailės muziejus, Kauno M. K. Čiurlionio muziejus, Zimmerli meno muziejus (JAV), Šiaulių „Aušros“ muziejus, kolekcininkai iš užsienio šalių. Svarbesni darbai: „Natiurmortas su obuoliais“ (1980), „Kompozicija su bulvėmis ir vabalu“ (1981), „Natiurmortas su laikraščiu“ (1981), „Siena“ (1983), „Bočių daiktas“ (1984), „1949 metų interjeras“ (1987), „Giminės“ (1988), „Šviesos interjeras“ (1992), „Absurdiška idėja“ (1994), „Karūnos ratas“ (1994), „Interjeras XI“ (1998), „Raudonasis archyvas“ (1999) ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1990). Išleistas albumas „Romanas Vilkauskas “(2003). (Šaltiniai: Šiaulių kraštas, 2018 m. birželio 12 d., p. 2; Šiaulių naujienos, 2018 m. birželio 12 d., p. 2. Red. 2018-02-26.)

VILUTYTĖ ZITA. Gimė 1970 m. rugpjūčio 26 d. Šiauliuose. Dailininkė grafikė, kompozitorė. 1985–1989 m. mokėsi Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1992–1996 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1993 m. Šiaulių vaikų estetinio lavinimo studijos „Svajokliai“ vadovė. Surengė autorines parodas „Tyliai“ (1992), „Drugeliai“ (1993), „Grafikos paroda“ (1994), „Vartai“ (su holistinės muzikos grupe, 1996), parodą ir muzikinį veiksmą Gėlių sapnai“ (1997), „Tarp dangaus ir žemės“ (2000) ir kt. Dalyvavo bendroje Lietuvos dailininkų parodoje „Dienos“ (1994, Estija), muzikinėse vizijose „Virš skambančio vandens“ (1997, menų sintezės festivalis „Oras“, Šiauliai). Visų muzikinių vizijų scenarijų, kostiumų, scenografijos, choreografijos autorė.

VIRKAU VYTAUTAS OSVALDAS. Gimė 1930 m. kovo 1 d. Šiauliuose. Mirė 2017 m. rugpjūčio 18 d. Čikagoje (JAV). Dailininkas grafikas, tapytojas. Mokėsi Radviliškio gimnazijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1951 m. gyveno JAV. 1955 m. baigė Dailės institutą Čikagoje. 1954–1995 m. dėstė įvairiuose JAV koledžuose, profesorius. Nuo 1970 m. buvo Metmenų meninis redaktorius. Sukūrė per 400 ekslibrisų, apipavidalino per 50 knygų, sukūrė scenovaizdžių, paveikslų, tapytų vitražų, lakštinės grafikos. Pirmąjį ekslibrisą sukūrė 1970 m. knygoms, kurias Amerikos lietuviai dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ekslibriso parodų, surengė personalines parodas Čikagoje, Los Andžele, Trentone, Otavoje, Pakruojyje, Šiauliuose, Kaune, Biržuose, Panevėžyje ir kt. Darbai eksponuoti Australijoje, Kanadoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kt. užsienio šalyse. Sukūrė ekslibrisų, skirtų Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos jubiliejui (2000). Išleista V. E. Vengrio monografija apie dailininką (1975). (Red. 2023-03-06)

VISOCKIENĖ-KROLYTĖ ALDONA. Gimė 1942 m. lapkričio 24 d. Žarėnuose (Telšių r.). Dailininkė keramikė, pedagogė. 1961 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1967 m. – Vilniaus dailės institutą. Dirbo Šiaulių universiteto Menų fakultete, docentė. Yra sukūrusi monumentalių darbų visuomeniniams interjerams ir eksterjerams, figūrinių kompozicijų. Dalyvauja Lietuvos bei užsienio šalių parodose (Rusijoje, Olandijoje, Švedijoje ir kt.). Personalines parodas organizavo Šiauliuose, Vilniuje, Belgijoje. Piešia portretus. Svarbesni darbai: „Sėdinti“ (1968), „Angelas“ (1994), „Laivas, Laukimas“ (1998), „Sirena“ (1998) ir kt. Leidinio „Keramika“ (2004) autorė. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1974).

VISOCKIS ANTANAS. Gimė 1941 m. liepos 18 d. Džiuikų kaime (Šiaulių r.). Dailininkas tapytojas, pedagogas. 1957–1962 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje. 1968 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1968–1969 m. dirbo Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Nuo 1969 m. Šiaulių universiteto dėstytojas, Menų fakulteto Tapybos katedros vedėjas, profesorius (2004). Nuo 1968 m. dalyvauja miesto, respublikos parodose ir Baltijos šalių akvarelės trienalėse. Daugelio parodų užsienyje dalyvis (Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, JAV, Belgijoje, Benine ir kt.). Surengė per dešimt personalinių parodų, iš kurių dvi – Olandijoje. Yra sukūręs keramikos pano interjeruose (su žmona A. Visockiene). Metodinės priemonės „Kompozicija, kaip mokymo ir kūrybos procesas“ autorius. Akvarelistų kūrybinės grupės „Akva-12“ narys. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1974). 1984–1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Apdovanotas tarptautinės akvarelės parodos diplomu (2004).

VOROBJOVAS LEONIDAS. Gimė 1949 m. kovo 10 d. Šiauliuose. Mirė 2013 m. gruodžio 2 d. ten pat. Dailininkas karikatūristas. 1969–1970 m. mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute piešimo, braižybos ir darbų specialybės. Po karinės tarnybos dirbo Šiaulių medžio apdirbimo kombinate, vėliau – Buitinio aptarnavimo kombinate. Išspausdinta per 20 tūkstančių karikatūrų. Piešė karikatūras miesto laikraščiui „Šiaulių naujienos“, žurnalams „Šluota“, „Krokodil“, vėliau – „Verslo žinioms“. Nuo pat įkūrimo bendradarbiauja dienraštyje „Respublika“. Piešiniai publikuoti Makedonijos žurnale „Osten“, Vokietijos – „Eulenschpiegel“. Dalyvavo tarptautinėse karikatūrų parodose Anglijoje, Armėnijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Italijoje, Rusijoje, Turkijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje. Išleido knygas „Seksas, L. Vorobjovas ir alus“ (1997), „Karikatūros“ (2004), „Karikatūros 2“ (2007).

VOROBJOVAS MIKALOJUS. Gimė 1903 m. gegužės 19 d. Šiauliuose. Mirė 1954 m. birželio 7 d. Nortamptome (JAV). Menotyrininkas, filosofijos mokslų daktaras (1933). Vokietijos universitetuose studijavo dailės istoriją, archeologiją, slavistiką. 1941–1943 m. dėstė Vilniaus universitete ir dailės akademijoje, dirbo Vilniaus dailės muziejuje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1948 m. gyveno JAV. 1949-1954 m. dėstė Nortamptomo universitete. Išleido monografiją apie M. K. Čiurlionį (1938, vokiečių k.), „Lietuvių dailės albumą“ (1942), knygas „Vilniaus menas“ (1940), „Modernizmo epocha mene“ (1943).

ZARĖKA VIDMANTAS. Gimė 1962 m. lapkričio 9 d. Bernatonių kaime (Panevėžio r.) Dailininkas tapytojas, pedagogas. 1981–1986 m. mokėsi Šiaulių pedagoginiame institute. Dirba Šiaulių universiteto Menų fakultete, docentas. Nuo 1986 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Yra surengęs 22 personalines parodas. Dailės kolekcijos pristatytos Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Turkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Tapo ir kuria akvareles. Svarbesni darbai: akvarelių ciklai „Palikimas“ (1989-1991), „Atodangos“ (2001–2003), „Senoji lenta“ (2004–2006), „FM bangų ruožas“ (2006), „Spektrogramos“ (2006–2007) ir kt. Nuo 1992 m. darbai įvertinti diplomais akvarelės trienalėse bei tarptautinėse akvarelės parodose. 2005 m. 45-ojoje šiauliečių dailininkų parodoje paskirta meno ir kultūros premija. Metodinio leidinio „Akvarelė. Technika ir technologija“ autorius. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1995).

ZIGMANTAS VACLOVAS. Gimė 1948 m. gegužės 18 d. Vanagiškėse (Jonavos r.). Mirė 1992 m. Šiauliuose. Dailininkas grafikas. Studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1972 m. gyveno Šiauliuose. Jo didelio formato linoraižiniai buvo eksponuojami visose šiauliečių dailininkų parodose. Savo darbuose vaizdavo kaimo gyvenimą, jo žmones. Svarbią vietą kūryboje užėmė portretas. Žmogus vaizduojamas savo aplinkoje (L. Šepka, S. Riauba, M. Bičiūnienė). Sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorių P. Piauloko, F. Laurinaitytės, I. Liutikaitės, O. Dautartaitės portretus. Didelė kūrybos palikimo dalis – sieninės tapybos kūriniai. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

ŽABARAUSKAITĖ VITA. Gimė 1962 m. sausio 3 d. Kairiuose (Šiaulių r.). Mirė 2021 m. liepos 6 d. Šiauliuose. Dailininkė, pedagogė. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1988 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbo Šiaulių Gegužių vidurinėje mokykloje, dailės mokytoja metodininkė. Surengė per 70 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Latvijoje). Jos kūrinių yra įsigiję Austrijos, Vokietijos, JAV, Izraelio, Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkai. Svarbesni darbai: „Metų laikai“, „Didžioji verba“, ciklai „Kristaus kančių kelias“, „Rudens nuotaikos“, „Skrynios. Dangčiai. Langinės, Nušvitimas“, „Pjesė mechaniniam pianinui“, „Medunešis“, „Niveliacija“, „Stebuklingosios Nilso kelionės“, „Lietuviškos pasakos“ ir kt. Rašė eilėraščius, pati iliustravo savo eilėraščių publikacijas spaudoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narė (1995). Lietuvos Kultūros ministerija suteikė kūrėjo statusą.

LITERATŪRA

JAV lietuviai: biografijų žinynas. T. 1–2. Vilnius, 1998.
Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvių enciklopedija. T. 1–37. Bostonas, 1953–1985.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996-2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių dailė (sudaryt. V. Tribandis). Vilnius, 1999.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Vaičekonytė, Birutė. Šiaulių dailininkai: diplominis darbas. Vilnius, 1975.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–10. Vilnius, 2001–2006.
www.menas.siauliai.lt

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T V Z

BIČKIENĖ-JOKUBAUSKIENĖ PRUDENCIJA. Gimė 1920 m. vasario 6 d. Lydeikiuose (Šiaulių r.). Mirė 1993 m. rugpjūčio 28 d. Čikagoje (JAV). Operos dainininkė, visuomenininkė. 1939 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1939–1944 m. mokėsi Vilniaus konservatorijoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur tęsė studijas. Nuo 1949 m. gyveno JAV. 1958 m. stažavo Italijoje, Milano teatre debiutavo Toskos vaidmeniu. Dainavo R.Wagnerio operoje „Valkirija“, G. Verdi „Rigoletas“, Čikagos lietuvių operoje atliko Nedos (R. Leoncavallo „Pajacai“) ir Toskos (G. Puccini „Toska“) partijas. Surengė rečitalių, solinių koncertų, dalyvavo radijo ir televizijos laidose. Koncertavo JAV ir Kanados lietuvių bendruomenėse. Išleista D. Petrauskaitės knyga „Prudencija Bičkienė“ (1998).

BYRA JONAS. Gimė 1891 m. vasario 5 d. Panemunėje (Rokiškio r.). Mirė 1972 m. lapkričio 15 d. Vilniuje. Operos dainininkas. 1914–1916 m. studijavo dainavimą Vienoje. 1921–1940 m. Valstybės teatro solistas. Nuo 1924 m. dėstė Kauno muzikos mokykloje. 1934 m. subūrė vokalinį vyrų kvartetą, kuris veikė iki 1940 m. 1940–1951 m. dėstė Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1945–1949 m. buvo šios mokyklos direktorius. Sukūrė operetės trupę prie Šiaulių dramos teatro, jai dirigavo. 1951–1957 m. Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisteris. Operoje sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų, iš jų svarbesni: Alfredas, Hercogas (G. Verdi „Traviata“, „Rigoletas“), Sinodalas (A. Rubinšteino „Demonas“), Almaviva (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Lenskis (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“) ir kt.

DAMBRAUSKAITĖ ANTANINA. Gimė 1905 m. kovo 7 d. Šiauliuose. Mirė 1994 m. gegužės 18 d. Majamyje (JAV). Operos dainininkė 1930 m. baigė Kauno muzikos mokyklą. 1929–1944 m. buvo Kauno Valstybės teatro solistė. 1934 m. dainavo radijo koncertuose Prahoje, Vienoje, Budapešte, Liepojoje. 1935–1936 m. koncertavo Rygoje, Taline. 1949 m. atvyko į JAV. Koncertavo lietuvių kolonijose. Svarbesni operų vaidmenys: Dona Elvira (W. A. Mozarto „Don Žuanas“), Dezdemona (G. Verdi „Otelas“, „Margarita“ (C. Gounod „Faustas“), Elizabetė (R. Wagnerio „Tanhoizeris“), Tatjana (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Danutė (S. Šimkaus „Pagirėnai“) ir kt. Išleista knyga „Antanina Dambrauskaitė. Operos dainininkės meno kelias“ (1948).

DARGIS PETRAS. Gimė 1907 m. birželio 6 d. Šiauliuose. Mirė 1962 m. gegužės 29 d. Kaune. Operos dainininkas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Klaipėdos muzikos mokykloje. Nuo 1930 m. Kauno operos ir baleto teatro choro artistas, 1944–1948 m. teatro solistas. 1948–1959 m. dirbo Kauno muzikiniame teatre. Vaidmenys Kauno muzikiniame teatre: operose – Don Bartolas (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Čepranas, Grenvilis (G. Verdi „Rigoletas“, „Traviata“), Zareckis (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), operetėse – Makaras (V. Dolidzės „Keto ir Kotė“), Papandopulas (B. Alekdsandrovo „Vestuvės Malinovkoje“) ir kt.

GAIŽIŪNIENĖ-SIMONAITYTĖ AUDRONĖ. Gimė 1944 m. birželio 6 d. Šiauliuose. Operos dainininkė. 1963 m. baigė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, 1965–1969 m. studijavo chorvedybą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Išvyko gyventi į JAV, ten baigė Čikagos Roosevelto universitetą. „Dainavos“ ansamblio vadovė ir solistė. Sukūrė vaidmenų muzikiniuose spektakliuose bei operose, iš jų svarbesni: Marija („Emilija Pliaterytė“), Jadvyga („Čičinskas“), Sesuo Angelica (G. Puccini „Sesuo Angelica“), Grafienė (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“), Esmeralda (B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“), Jemmy ( G. Rossini „Vilius Telis“) ir kt. Su JAV simfoniniais ir kameriniais orkestrais atliko M. Mendelssono, J. S. Bacho, G. Faure kt. kompozitorių kūrinių partijas.

JARULIS ADOLFAS. Gimė 1941 m. birželio 15 d. Šiauliuose. Mirė 2014 m. Estrados dainininkas. Mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. Dainavo Šiaulių kultūros namų liaudies dainų ir šokių ansamblyje ir S. Jautako vadovaujamame chore. Dirbo kolektyvuose „Nemuno žiburiai“, „Estradinės melodijos“, „Žėrutis“. Kurį laiką dainavo Klaipėdos liaudies operoje. Dabar dainuoja Šiaulių senjorų bigbende. Svarbesni vaidmenys: Odisėjas (M. Žurbino „Odisėjo sugrįžimas“), Nortonas (G. Rossini „Vedybų vekselis“) ir kt. „Vilniaus bokštų“ konkurso laureatas (1973), A. Šabaniausko premijos laureatas (2003).

JASAITYTĖ JUSTINA. Gimė 1911 m. gegužės 25 d. Lieporiuose (Šiaulių r.). Mirė 1986 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje. Operos dainininkė. 1939 m. baigė Kauno konservatoriją. 1939–1944 m. Valstybės teatro, 1942–1957 m. Lietuvos Operos ir baleto teatro solistė. Vaidmenys: Rozina (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Margarita, Džiuljeta (C. Gounod „Faustas“, „Romeo ir Džiuljeta“), Violeta, Džilda (G. Verdi „Traviata“), Laureta (G. Puccini „Džanis Skikis“), Baniutė (J. Dambrausko ir M. Petrausko „Eglė“).

KISIELIENĖ-VILČINSKAITĖ ALDONA. Gimė 1937 m. birželio 10 d. Šiauliuose. Operos dainininkė, menotyrininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1993). 1968 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Stažavosi Leningrade (1968–1971), Sofijoje (1972–1975), Maskvoje (1981). 1968–1991 m. mokė solinio dainavimo Lietuvos konservatorijoje, docentė (1982). Koncertavo su Lietuvos kameriniu orkestru, Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, simfoniniu orkestru Vilnius ir pučiamųjų orkestru „Trimitas“. Gastroliavo Europoje, Kanadoje, JAV. Žymesni vaidmenys: Violeta (G. Verdi „Traviata“), Dona Anna (W. A. Mozarto „Don Žuanas“) ir kt. Atliko solo partijas J. S. Bacho, W. A. Mozarto, G. Rossini ir kt. kompozitorių kantatose, oratorijose. Nuo 1991 m. gyvena JAV, Niujorke, dėsto Karališkojo koledžo Š. Vestčesterio menų centre, rengia solo koncertus.

MONGIRDAITĖ-RICHARDSON DAIVA. Gimė 1938 m. liepos 9 d. Šiauliuose. Operos dainininkė. Nuo 1950 m. gyvena JAV. 1960 m. baigė Bostono universitetą. Būdama studentė ir vėliau aktyviai dalyvavo įvairiuose lietuvių renginiuose, dainavo beveik visuose didesniuose JAV miestuose. 1961 ir 1969 m. dalyvavo Baltų muzikos koncertuose Bostone. „Dirvos“ jaunųjų menininkų konkurse laimėjo I vietą (1959). Dainuoja Čikagos lietuvių operoje. Svarbesni vaidmenys: Dalia (D. Lapinsko „Lokys“, 1966), Mimi (G. Puccini „Bohema“, 1973), pagrindiniai vaidmenys G. Verdi „Traviatoje“ (1966) ir „Kaukių baliuje“ (1974), J. Karnavičiaus „Gražinoje“ (1967), L. Van Beethoveno „Fidelio“ (1968) ir kt.

NAVICKAS LIUTAURAS. Gimė 1960 m. gruodžio 20 d. Šiauliuose. Operos dainininkas, pedagogas. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1987 m. dėsto Lietuvos konservatorijoje, nuo 1994 m. – Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose Belgijoje, Ispanijoje, Australijoje. Svarbesni vaidmenys: Artūras (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“), Polonė (V. Bellini „Norma“), Barinkajus (J. Strausso „Čigonų baronas“), Josefas (J. Strausso „Vienos kraujas“) ir kt. Stažavosi Kopenhagoje (1991), Barselonoje (1996).

NOREIKA VIRGILIJUS KĘSTUTIS. Gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. Mirė 2018 m. kovo 3 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Operos dainininkas, pedagogas. 1949–1953 m. mokėsi J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1958 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1957 m. Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatro solistas, 1975–1991 m. šio teatro meno vadovas ir direktorius. Nuo 1976 m. dėsto Lietuvos Muzikos akademijoje, profesorius (1987). 1993–1994 m. dėstė Lotynų Amerikos Dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela). 1995–1996 m. teatro Estonia Taline pedagogas. 1997–2003 m. dėstė Estijos Muzikos akademijoje, buvo Dainavimo skyriaus vedėjas. Operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas (nuo 2003). Žymiausias Lietuvos tenoras, įvairių respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas, pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Sukūrė apie 50 vaidmenų, tarp jų – Alfredas, Otelas (G. Verdi „Otelas“, „Traviata“), Chosė (G. Bizet „Karmen“), Mozartas (N. Rimskio-Korsakovo „Mozartas ir Saljeris“), Kastytis (K. V. Banaičio „Jūratė ir Kastytis“), Herkus Mantas (G. Kuprevičiaus „Prūsai“) ir kt. Surengė apie 700 solinių koncertų. Dainavo devyniuose Lietuvos TV filmuose, rusų filme operoje „Kunigaikštis Igoris“, muzikiniuose filmuose. Lietuvos nusipelnęs artistas (1964). Lietuvos liaudies artistas (1967). Apdovanotas Lietuvos valstybinė premija (1960, 1970), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1995), ordino „Už nuopelnus Lietuvai Didžiuoju kryžiumi“ (2003), Nacionaline pažangos premija (2007) ir kt. (Red. 2018-03-06.)

PAŠKEVIČIUS GYTIS. Gimė 1961 m. spalio 4 d. Šiauliuose. Dainininkas, dainų autorius ir atlikėjas. 1987–1989 m. dainavo Oktavoje. 1989–1990 m. dirbo su latvių dainininke L. Vaikule. Solinę karjerą pradėjo 1991 m. Dalyvavo įvairiuose respublikos festivaliuose, konkursuose bei muzikiniuose projektuose. Pripažintas geriausiu Lietuvos vokalistu („Bravo-94“). Lietuvos roko ir popmuzikos premijų „Bravo-95“ ir „Metai-95“ geriausio metų vokalisto nominacijų savininkas. Jo atliekamą dainą „Tu vėjo paklausk“ radijo stotis „Laisvoji banga“ pripažino geriausia (1995) Lietuvos country muzikos daina. 1994 ir 1995 m. pramoginės muzikos festivaliuose „Nida“ jo sukurtos ir atliekamos dainos „Winner“ (1994) ir „Šiam pasauly“ (1995) buvo pripažintos geriausiomis. Išleido per 10 muzikinių albumų: „Winner“ (1993), „Šiam pasauly“ (1994), „Baladės draugams“ (1997), „20 dnej v Sankt Peterburge“ (rusiški romansai, 1999, 2005), „Suspnuok mano meilę“ (2002), „Nueitas kelias“ (2004), „Ten“ (2006) ir kt.

SKĖRYTĖ GINTARĖ. Gimė 1960 m. vasario 5 d. Šiauliuose. Operos dainininkė. Baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1992 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bei chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“. Tarptautinių muzikos festivalių dalyvė. Koncertavo daugelyje pasaulio šalių (Latvijoje, Rusijoje, JAV, Islandijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Tailande ir kt.). Koncertuoja su įvairiais Lietuvos ir užsienio šalių orkestrais, chorais bei kameriniais ansambliais. Dalyvauja tarptautiniuose Pažaislio muzikos festivaliuose, tarptautiniuose senovinės muzikos festivaliuose „Banchetto musicale“, festivalio „Baroko kelias per Lietuvą“, rengiamuose tarptautiniuose muzikiniuose projektuose, iš kurių svarbesni: Didonė (H. Purcell „Didone ir Enėjas“), Euridikė (C. Monteverdi „Orfėjas ir Euridikė“), Alčina (F. Caccini „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“) ir kt. Įrašė solo kompaktinę plokštelę (pagal F. Bajoro kūrinius). Sukurtas TV filmas apie jos kūrybinį kelią (1998). Lietuvos muzikų sąjungos narė.

STAKĖNAS VIRGIS. Gimė 1953 m. rugpjūčio 10 d. Šiauliuose. Muzikantas, kantri bei folkloro dainų autorius ir atlikėjas, žurnalistas. 1976 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1976–1984 m. dirbo Šiaulių 1-oje pagalbinėje internatinėje mokykloje ir Šiaulių mokytojų namuose. 1984–1988 m. Šiaulių „Vairo“ gamyklos radijo laidų redaktorius, 1988–1991 m. šios gamyklos Kultūros klubo režisierius, 1991–1992 m. UAB „Komera“ meno ekspertas, 1992–1998 m. Šiaulių mados ir dizaino firmos „Ramutė“ reklamos agentas, nuo 1998 m. AB „Preventa“ reklamos agentas. Šiaulių dainuojamosios poezijos studijos įkūrėjas ir vadovas (1978–1986). Tarptautinių bei Lietuvos country muzikos festivalių („Visagino Country“, „Vieną kartą per Velykas“, „Juod`Country“ ir kitų) pradininkas ir prodiuseris. Sukūrė muziką ir tekstus per 300 baladžių. Koncertavo daugiau kaip 40 festivalių JAV, Kanadoje, Olandijoje, Vokietijoje, Danijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje ir kt. Veda autorinę LTV laidą „Country vakarėlis“. Išleido 14 muzikinių albumų: „Gyvenimas“ (1979), „Vakaras“ (1986), „Čia tavo namai“ (1989), „Šiauliai“ (1991), „Dainynas“ (1995), „Jumbo“ (1997), „615“ (1998), „SV“ (2000), „Country Mama“ (2001), „Tavo zona“ (su grupe „Crazy Crown“, 2002), „Aistros“ (2003), „Country`ba“ (2003), „Radiolabas“ (2006) ir knygą-dainyną „Baladės“ (1995). Pirmasis Lietuvos Country muzikantų asociacijos prezidentas (1995). Tarptautinės bliugraso muzikos asociacijos (LBMA, Kentukis, JAV) narys. Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2004).

STAPONKUS DEIVYDAS. Gimė 1976 m. kovo 17 d. Šiauliuose. Operos dainininkas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1996–2004 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoj (LMTA). Baigė LTMA meno aspirantūrą. Nuo 2005 m. dėsto dainavimą LMTA. Nuo 2010 m. liepos mėnesio – LR kultūros viceministras. Bendradarbiauja su Lietuvos kameriniais bei simfoniniais kolektyvais, ansambliais, dalyvauja įvairiuose festivaliuose („Vilniaus festivalis“, „Oper Oderspree“ (Vokietija), „Operos sala Bornholmas“ (Danija), Tarptautinis Miškolcų operos festivalis (Vengrija) ir kt.). Koncertavo su Ščecino (Lenkija) operos ir baleto teatro simfoniniu, Brandenburgo Frankfurto valstybiniu simfoniniu (Vokietija), Salzburgo filharmonijos simfoniniu (Austrija), Stokholmo (Švedija) Baroko orkestrais.

ŠČIUKAITĖ NIJOLĖ. Gimė 1940 m. liepos 22 d. Šiauliuose. Estrados dainininkė. 1947–1959 m. mokėsi Šiaulių 6-oje vidurinėje mokykloje bei Šiaulių muzikos technikume. Pradėjo dainuoti Šiaulių statybos tresto estradiniame ansamblyje. 1989 m. baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą. 1965–1995 m. dainavo ansamblyje „Estradinės melodijos“. Dirbo B. Dvariono muzikos mokyklos Estradinio skyriaus dainavimo mokytoja. Įrašė 11 plokštelių Lietuvos plokštelių studijoje, apie 200 dainų Lietuvos radijuje, išleido 4 garso kasetes. Dalyvavo tarptautiniuose estrados atlikėjų konkursuose (Sopotas-74, Bratislavos Lyra-76). Surengė per 6000 koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienio šalyse (Čekijoje, Mongolijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Australijoje, JAV ir kt.). Lietuvos muzikos draugijos narė. Lietuvos nusipelniusi artistė (1974). A. Šabaniausko premijos laureatė (1993). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1996).

LITERATŪRA

JAV lietuviai. T. 1. Vilnius, 1998.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Muzikos enciklopedija. T. 1–2. Vilnius, 2000–2003.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 4. Vilnius, 1988.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 3, 4. Vilnius, 2003.

Informaciją rinko Audronė Baškienė
Redagavo Danutė Darbutienė

A B C D E F G H I Y J K L M N O P R S T V Z

ANDRUŠKA BENEDIKTAS. Gimė 1883 m. kovo 18 d. Vilkaičiuose (Plungės r.). Mirė 1951 m. vasario 6 d. Verchneuralske (Rusija). Kunigas, vienuolis jėzuitas, religinių raštų leidėjas. 1901 m. baigė Palangos progimnaziją, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Išvykęs į Austriją, 1903 m. tapo jėzuitu, baigė gimnaziją, studijavo Krokuvos universitete. 1915 m. įšventintas į kunigus. Nuo 1923 m. gyveno Lietuvoje, su kitais atkūrė Jėzuitų ordiną. 1923–1930 m. profesoriavo Kauno kunigų seminarijoje. Nuo 1930 m. apsigyveno Šiauliuose, čia įsteigė šv. Ignaco bažnyčią, 1944–1948 m. buvo šios bažnyčios rektorius. 1949 m. sovietų areštuotas ir nuteistas 10-čiai metų. 2000 m. paskelbtas kankiniu. Parašė arba sudarė 18 religinių veikalų: „Jėzuitai“ (1925), „Dievo buvimas“ (1926), „Romos popiežius“ (1928), „Kristus“ (1935) ir kt. Šiauliuose esanti katalikiška pradžios mokykla pavadinta jo vardu.

BARTULIS EUGENIJUS. Gimė 1949 m. gruodžio 7 d. Kaune. Vyskupas, Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinaras. Mokėsi Kauno 7-oje vidurinėje mokykloje. 1976 m. baigė Kauno kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Dirbo vikaru: 1976–1977 m. Kelmės parapijoje, 1977–1978 m. Radviliškio parapijoje, 1978–1979 m. Kauno Petrašiūnų parapijoje, 1979–1986 m. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. 1986–1989 m. buvo Deltuvos (Ukmergės r.) parapijos klebonas, 1989–1990 m. – Kauno Arkikatedros Bazilikos klebonas. 1990 m. paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu. 1990–1992 ir 1995–1996 m. – Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas. 1992–1995 m. buvo Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, 1996–1997 m. – Kauno kunigų seminarijos rektorius. 1997 m. konsekruotas vyskupu. 1997 m. gegužės mėn. paskirtas Šiaulių vyskupu, 2000 m. – LR kariuomenės ordinaru. Mėgsta fotografuoti. Išleido fotografijų albumą „Kryžių kalnas“ (2000), sieninius kalendorius „Kryžiai Europos kalnuose“ (2006), „Šventovės kalnuose“ (2007). Šiaulių miesto garbės pilietis (2007), S. Šalkauskio premijos laureatas (2020).

BITVINSKAS ANTANAS. Gimė 1925 m. kovo 12 d. Šeimyniškių kaime (Raseinių r.). Monsinjoras. Mirė 2006 m. rugpjūčio 4 d. Šiauliuose. 1945 m. baigė Raseinių gimnaziją, 1949 m. – Kauno kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1948 m. 1949 m. ištremtas į Sibirą kur pradėjo pastoracinį darbą. Grįžęs iš tremties 1957–1967 m. dirbo vikaru Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1967–1990 m. klebonavo Šventibrasčio, Šėtos, Kulautuvos parapijose. 1979–1990 m. buvo Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris. Nuo 1992 m. vėl apsigyveno Šiauliuose, buvo šv. Jurgio bažnyčios altaristas. Išleido knygą „Šviesos kelionės sutemose“ (2003). Teksaso valstijos (JAV) garbės pilietis (1981). Monsinjoro titulas suteiktas 1986 m.

BOREVIČIUS JONAS. Gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Alytuje. Mirė 1989 m. rugpjūčio 23 d. Čikagoje (JAV). Kunigas, vienuolis jėzuitas. Baigė Alytaus gimnaziją. 1925 m. tapo jėzuitu. 1932 m. Olandijoje baigė filosofijos studijas, ten pat 1938 m. baigė teologijos mokslus. Kunigu įšventintas 1937 m. 1932–1934 m. dirbo Taline. Karo metais (1941–1944) gyveno ir dirbo Šiauliuose, buvo šv. Ignaco bažnyčios rektorius, o tuo pačiu ir Prekybos instituto kapelionas. Pasitraukė į Šveicariją, nuo 1946 m. gyveno JAV. Čikagoje įsteigė lietuvių jėzuitų namus, buvo lietuvių jėzuitų generalinis ekonomas. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje, buvo lietuviškų radijo valandėlių direktorius.

BUBNYS PROSPERAS. Gimė 1918 m. birželio 25 d. Panausupio kaime (Marijampolės r.). Mirė 2012 m. rugpjūčio 5 d. Marijampolėje. Palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse. Kunigas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis. Mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje. 1944 m. baigė Kauno kunigų seminariją, buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kauno Prisikėlimo bažnyčią. 1945 m. sovietinės valdžios suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti. Grįžęs į Lietuvą dirbo Paupio, Girkalnio, Lygumų, Ukmergės bažnyčiose. 1971 m. buvo nuteistas antrą kartą, kalėjo Marijampolėje. 1990–1997 m. buvo Šiaulių šv. Jurgio parapijos klebonas. Prasidėjus atgimimui, dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Nuo 1997 m. gyveno Kaune, Marijonų vienuolyne. Nuo 2005 m. gyveno Marijampolės marijonų vienuolyne, dirbo Šv. arkangelo Mykolo parapijoje ir Marijampolės Bazilikoje. (Red. 2023-03-06)

CUKURAS VALDEMARAS MYKOLAS. Gimė 1915 m. balandžio 11 d. Barbelėje (Latvija). Mirė 1996 m. liepos 17 d. Vilniuje. Kunigas, filosofas, filosofijos (1938) ir teologijos (1950) mokslų daktaras, profesorius (1970). 1933 m. baigė Biržų gimnaziją, 1938 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą ir buvo įšventintas kunigu. 1938–1944 m. kunigavo Šėtoje, Jurbarke, Ukmergėje. Prieš antrąjį pasaulinį karą dirbo kapelionu Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1950 m. gyveno JAV, čia kunigavo amerikiečių ir lietuvių parapijose, dėstė koledžuose, lietuviškuose kursuose teologiją ir filosofiją. Savo darbus spausdino moksliniuose leidiniuose, periodikoje. Mirė su kunigų grupe atvykęs paviešėti Lietuvoje.

DAUKANTAS KONSTANTINAS. Gimė 1896 m. spalio 10 d. Patumšalių vnk. (Telšių r.). Sušaudytas apie 1942 m. Kunigas, visuomenininkas. 1919 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1925 m. Tarpukario metais buvo Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, nuo 1928 m. – Šiaulių karo kapelionas. Gyvendamas Šiauliuose turėjo apie 3000 vnt. biblioteką, kuri buvo prieinama ir kai kuriems skaitytojams. 1931–1933 m. buvo administratorius Kurtuvėnuose. Nuo 1938 m. pėstininkų pulko Varniuose vicekapelionas. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją. Vėliau persikėlė į vokiečių okupuotą Lenkiją, kur už pagalbą žydams buvo suimtas ir sušaudytas.

DAUKNYS PRANAS. Gimė 1920 m. spalio 27 d. Šiauliuose. Mirė 2002 m. vasario 5 d. Melburne (Australija). Prelatas, Australijos lietuvių visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, teologijos mokslų daktaras (1984). Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, o vidurinį mokslą baigė 1946 m. Vokietijoje. 1948 m. išvyko į Romą, kur ir baigė teologijos mokslus. Kunigu įšventintas 1953 m. Iki 1961 m. gyveno Anglijoje, dirbo Londono lietuvių parapijos kapelionu (1954–1962). 1962 m. persikėlė gyventi į Australiją, dirbo kapelionu Adelaidėje, Melburne. Parašė knygas „Už geresnį pasaulį“ (1957), „Lietuvos katalikų bažnyčios priešinimasis religiniam persekiojimui“ (1984). Išvertė D. Riccioti „Kristaus gyvenimas“ (1962). Buvo „Tėviškės aidų“, redaktorius (1973–1989), lietuvių skautų sąjungos veikėjas. 1987–1990 m. Australijos lietuvių katalikų federacijos pirmininkas.

YLIUS ANTANAS. Gimė 1909 m. balandžio 21 d. Pagivėnio kaime (Raseinių r.). Mirė 1994 m. liepos 8 d. Šiauliuose. Kunigas, vienuolis marijonas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis. 1931 m. baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, vėliau – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą. 1934 m. įšventintas į kunigus. Klebonavo Marijampolės r. Skardupio parapijoje. Vokiečių okupacijos metais prisidėjo prie žydų gelbėjimo. 1946 m. buvo areštuotas ir 10-čiai metų ištremtas į Sibirą. Po tremties dirbo įvairiuose Lietuvos parapijose. Pablogėjus sveikatai, buvo paskirtas altaristu Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kur ir mirė.

JAKAITIS KLEOPAS. Gimė 1924 m. gruodžio 1 d. Apolonovkos kaime (Raseinių r.). Mirė 2007 m. rugpjūčio 29 d. Šiauliuose. Monsinjoras. 1938–1941 m. mokėsi Kretingos Pranciškonų gimnazijoje, 1942–1943 m. – Raseinių gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1947 m. ir paskirtas Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Nuo 1953 m. buvo Kauno katedros vikaras, nuo 1960 m. Kauno kurijos sekretorius, nuo 1969 m. – Kėdainių klebonas ir dekanas. Nuo 1979 m. vėl gyveno ir dirbo Šiauliuose. Iki 2000 m. buvo šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas ir Šiaulių dekanato dekanas, nuo 2000 m. – Šiaulių Vyskupo generalvikaras. Popiežius Jonas Paulius II suteikė Monsinjoro titulą (1984). Šiaulių miesto garbės pilietis (2000).

JANULIS ANASTAZAS. Gimė 1917 m. balandžio 22 d. Žeimių kaime (Šiaulių r.). Mirė 1989 m. lapkričio 15 d. Šiluvoje (Raseinių r.). Vienuolis jėzuitas, vargonininkas, poetas, religinių raštų platintojas, politinis kalinys. Mokėsi Ginkūnų pradžios mokykloje. 1932 m. įstojo į Kauno Jėzuitų gimnaziją. Po poros metų priimtas į Pagryžuvio vienuolyną, kur įsigijo vargonininko specialybę. Vargonininkavo Šiauliuose. 1949 m. už antisovietinę propagandą nuteistas 10-čiai metų kalėti. Grįžęs į Lietuvą dirbo vargonininku įvairiose Lietuvos parapijose. Už leidinio „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“ platinimą 1980 m. vėl buvo nuteistas, kalėjo Mordovijoje. Rašė eilėraščius, kurie skelbti rinkinyje „Tremtinio Lietuva“, periodikoje. 2002 m. išleistas poezijos rinkinys „Gyvenimo aidai“.

JASIENSKIS JULIJONAS. Gimė 1874 m. rugpjūčio 31 d. Pašaltuonyje (Raseinių r.). Mirė 1934 m. Šiauliuose. Kunigas, publicistas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Kauno Žemaičių dvasinėje seminarijoje. 1895–1899 m. studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1899–1906 m. buvo Palangos gimnazijos kapelionas. 1906–1926 m. gyveno Šiauliuose, iki 1926 m. klebonavo šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1913–1914 m. – Šiaulių berniukų gimnazijos kapelionas. Nuo 1916 m. Petrogrado lietuvių komiteto įgaliotinis karo pabėgėliams remti. 1922 m. paskirtas Šiaulių komendatūros karo kapelionu. Nuo 1926 m. buvo Eržvilko bažnyčios klebonas. Pablogėjus sveikatai, 1931 m. sugrįžo į Šiaulius, kur ir mirė. Parašė knygą „Mūsų jaunuomenė ir netikėjimas“ (1905). Rašė apsakymus, religines giesmes. Redagavo „Kryžių“, bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, „Žvaigždėje“, „Vienybėje lietuvninkų“ ir kt. Iš lenkų kalbos vertė kunigo D. Bončkovskio tikybos vadovėlius. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Buvo vienas iš Šiaulių AB „Venta“ steigėjų, redagavo šios įmonės įstatus, priklausė valdybai.

JUOZAPAVIČIUS PRANCIŠKUS. Gimė 1912 m. gruodžio 28 d. Ruigių kaime (Klaipėdos r.). Mirė 1997 m. vasario 27 d. Kaune. Monsinjoras. 1934 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1939 m. Dirbo Kaune, Ariogaloje, Dotnuvoje, Kėdainiuose, Šiluvoje. 1956–1964 m. buvo Šiaulių šv. Jurgio parapijos klebonas ir Šiaulių dekanato dekanas. Nuo 1969 m. iki mirties dirbo Kauno Arkikatedroje bazilikoje.

KEZYTĖ ALDONA EUGENIJA. Gimė 1931 m. sausio 11 d. Vištytyje (Vilkaviškio r.). Mirė 2008 m. vasario 15 d. Vienuolė, misionierė. Vaikystėje gyveno Kybartuose. Vidurinį mokslą baigė Panevėžyje. 1950–1955 m. mokėsi Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurią baigusi dirbo Biržų vaikų muzikos mokykloje, buvo šios mokyklos direktorė. 1964 m. priimta į Seserų Jėzaus Širdies tarnaičių kongregaciją, 1966 m. tapo vienuole. Sovietiniais metais dirbo pogrindinį dvasinį darbą, mokė vaikus katekizmo. 1976–1990 m. gyveno Gruzijoje ir Armėnijoje, čia užsiiminėjo misionieriška veikla. Gyveno Šiauliuose. 2001 m. čia išleido autobiografinę knygą „Esame nenaudingi tarnai“. (Red. 2023-03-06)

KONČIUS JUOZAS. Gimė 1891 m. birželio 6 d. Stulgiuose (Kelmės r.). Mirė 1975 m. sausio 4 d. Romoje. Kunigas kanauninkas, visuomenės veikėjas, teologijos mokslų daktaras (1930). 1908 m. baigė Raseinių vidurinę mokyklą, vėliau mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigė 1917 m. ir tais pačiais metais įšventintas kunigu. 1920–1923 m. buvo Šiaulių gimnazijos ir Mokytojų seminarijos kapelionas. Šiauliuose prisidėjo prie draugijos „Viltis“ įkūrimo, mieste įsteigė du „Vilties“ knygynus, dirbo labdaros srityje. Nuo 1923 m. gilino studijas JAV, kur ir liko gyventi. Bendradarbiavo Lietuvos ir JAV katalikiškoje spaudoje, leido teologijos veikalus, maldynus.

LAPIS JUSTINAS. Gimė 1884 m. vasario 26 d. Kapstatų kaime (Kretingos r.). Mirė 1967 m. balandžio 23 d. Šiauliuose. Kunigas, visuomenės veikėjas. Kunigu įšventintas 1907 m. Iki 1919 m. kunigavo Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą kurį laiką dirbo Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Buvo Šiaulių šv. Jurgio parapijos steigėjas ir pirmasis klebonas (1919–1945). 1920–1945 m. rašė šios bažnyčios metraštį. Ilgą laiką priklausė Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, buvo socialinės apsaugos komisijos pirmininkas. Globojo katalikiškas miesto organizacijas, veikė Šiaulių kraštotyros draugijoje. Vokiečių okupacijos metais padėjo Šiaulių miesto žydams. Nuo 1957 m. buvo altaristas Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje.

MARCINKUS-TAURONIS JONAS. Gimė 1905 m. balandžio 7 d. Treigiuose (Joniškio r.). Mirė 1971 m. gruodžio 10 d. Joniškyje. Kunigas, dramaturgas. Baigė Šiaulių gimnazijos penkias klases. Studijavo Kauno universitete Teologijos-filosofijos fakultete. Kunigu įšventintas 1928 m. Kunigavo Tytuvėnuose, Kaune. 1935–1953 m. dirbo Šiauliuose, buvo Mergaičių gimnazijos ir Mokytojų seminarijos kapelionas, vėliau – Šiaulių dekanato dekanas. Dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, rengė literatūros vakarus. 1953 m. suimtas ir nuteistas, kalėjo Vorkutoje. Grįžęs į Lietuvą (1958) dirbo Joniškio bažnyčioje. Iki karo išleido 16 knygų. Svarbesni kūriniai: pjesės „Adomo dukterys“ (1926), „Vytautas pančiuose“ (1930), „Taurioji Genovaitė“ (1933), „Senatoriaus duktė“ (1936), „Ugnis iš Nemuno“ (1938), aforizmų rinkinys „Aukso mintys“ ir kt.

MASILIONIS PRANCIŠKUS. Gimė 1902 m. vasario 26 d. Pažosų kaime (Pasvalio r.). Mirė 1980 m. spalio 14 d. Šiauliuose. Kunigas, vienuolis jėzuitas, poetas. Baigė Panevėžio gimnaziją. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete. 1923 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs 1927 m. įšventintas į kunigus. 1929 m. tapo jėzuitu. 1937–1949 m. gyveno Šiauliuose, jėzuitų vienuolyne prie šv. Ignaco bažnyčios, buvo šios bažnyčios kunigas. Vėliau kunigavo Karsakiškyje, Saločiuose, Vyžuonose ir kitose vietose. Paskutinė darbo vieta – Sidabravas (nuo 1977 m. iki mirties). Mirė Šiaulių ligoninėje. Rankraščiais paliko eilėraščių rinkinių („Jaunoms širdims“, „Gėlės nuo motinos kapo“ ir kt.), vaidinimų, religinių darbų. Apie jį išleista knyga „Meilės jūra: Tėvas Pranciškus Masilionis gyvenime ir atsiminimuose“.

MAŽONAS VLADAS. Gimė 1881 m. birželio 24 d. Telšiuose. Mirė 1945 m. Sibire. Kunigas, vienuolis marijonas, misionierius, spaudos darbuotojas. Mokėsi Peterburgo kunigų seminarijoje. 1906 m. įšventintas kunigu ir dirbo įvairiose Rusijos parapijose. Sugrįžęs į Lietuvą, 1921 m. paskirtas Šiaulių berniukų gimnazijos kapelionu ir mokytoju. Čia dirbo iki 1924 m. Tais pačiais metais įstojo į marijonų vienuolyną Marijampolėje. Čia buvo šv. Vincento bažnyčios rektorius, marijonų gimnazijos mokytojas, redagavo katalikiškus laikraščius, globojo skautus. Nuo 1934 m. pradėjo misionierišką veiklą Kinijoje, Japonijoje. Po ketverių metų grįžo į Lietuvą. 1941 m. ištremtas į Sibirą ir ten mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Parašė knygą Tikybos metodika (1922), išvertė dramą Ubagėlis M. Mažvydo bibliotekoje saugomas jo rankraščių fondas.

MOCIUS ALGIRDAS. Gimė 1917 m. gegužės 20 d. Dapkūnų kaime (Šiaulių r.). Mirė 1999 m. gruodžio 24 d. Raseiniuose. Kunigas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis. 1938 m. Baigė Šiaulių gimnaziją, vėliau mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1942 m. įšventintas kunigu ir pradėjo dirbti Viduklėje. 1945 m. už rezistencinę veiklą nuteistas 10-čiai metų kalėti. Grįžęs iš lagerio dirbo Ukmergės bažnyčioje. 1957 m. vėl buvo nuteistas. Iš viso gulaguose kalėjo devyniolika metų. Nuo 1967 m. dirbo klebonu, altaristu įvairiose Lietuvos parapijose. Palaidotas Meškuičių bažnyčios (Šiaulių r.) šventoriuje.

PAUKŠTYS JONAS. Gimė 1899 m. kovo 20 d. Lūšnos kaime (Šakių r.). Mirė 1965 m. gegužės 15 d. Ratnyčioje prie Druskininkų. Kunigas, vienuolis jėzuitas, spaudos darbuotojas. Mokėsi Kauno ir Marijampolės gimnazijose. Baigė Seinų kunigų seminariją. Filosofiją ir teologiją studijavo Olandijoje bei Prancūzijoje. 1922 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Buvo Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas, direktorius. 1939 m. paskirtas Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi. Vokiečių okupacijos metais Šiauliuose nuo mirties išgelbėjo daugybę žydų. Po karo buvo ištremtas į Sibirą, kur kalėjo dešimt metų. Nuo 1958 m. dirbo Kaltanėnų bažnyčioje. Redagavo katalikiškus žurnalus Misijos Žvaigždė, Žvaigždutė, publikavosi jėzuitų leidiniuose.

POVILAITIS JONAS. Gimė 1906 m. rugpjūčio 14 d. Gasčiūnuose (Joniškio r.). Mirė 2005 m. lapkričio 6 d. Šiauliuose. Kunigas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje. 1928 m. įšventintas kunigu. Kunigavo Ukmergės, Gruzdžių, Žagarės, Jurbarko, Radviliškio ir kitose parapijose. 1978 m. paskirtas altaristu į Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kurioje dirbo iki mirties. Jis buvo seniausias ir ilgiausiai išdirbęs Lietuvos katalikų kunigas. Palaidotas Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus katedros šventoriuje.

POŽĖLA VLADAS. Gimė 1913 m. balandžio 1 d. Lauksodyje (Pakruojo r.). Mirė 1997 m. balandžio 10 d. Kužiuose (Šiaulių r.). Kunigas, tremtinys. Baigė Kauno kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1937 m. Dirbo vikaru Vilkijos ir Šiaulių šv. Jurgio parapijose. 1938–1944 m. buvo Šiaulių amatų ir prekybos mokyklų bei berniukų gimnazijos kapelionas. 1942–1944 m. dar ir Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo bei Šiaulių ligoninės chirurginio skyriaus kapelionas. Vokiečių okupacijos metais prisidėjo prie žydų gelbėjimo. 1946 m. buvo ištremtas 10-čiai metų. 1956 m. grįžęs iš tremties klebonavo Aukštelkėje, Skirsnemunėje, Pakapėje. Nuo 1989 m. iki mirties buvo Kužių bažnyčios klebonas. Už žydų gelbėjimą suteiktas Pasaulio teisuolio vardas (1980).

RUDZINSKAS VALERIJUS. Gimė 1960 m. kovo 21 d. Šiauliuose. Kunigas, poetas. 1995 m. baigė Kauno kunigų seminariją, 1998 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, literatūrologiją. Kunigavo Garliavoje (1985–1987), Sutkuose (1987–1989), Rudaminoje (1989–1996), Punioje (1996–1997), Nemunaityje (1997–2005). Įsteigė Pilnų namų bendruomenę sergantiems priklausomybės ligomis (Varėnos r., Panaros k.), šios bendruomenės kunigas. Organizuoja literatūrinius renginius. Išleido religinės poezijos rinkinius Anapus nakties šviesa (1991), Tarp Dievo ir žmogaus krantų (1992), Sielos valanda (1993), Prie prakartėlės (1995), Metų laikai (2002), monografiją apie B. Jauniškį Nuo Šventosios iki Gango (2000) ir kt. Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys.

SARAPAS STANISLOVAS. Gimė 1872 m. vasario 1 d. Natiškių kaime (Biržų r.). Mirė 1953 m. rugpjūčio 26 d. Stačiūnuose (Pakruojo r.). Kunigas kanauninkas, visuomenininkas. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje. 1895 m. įšventintas kunigu. Dirbo Kaune, Radviliškyje, Rozalime. 1926–1940 m. buvo Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, tuo pačiu ėjo Šiaulių kalėjimo kapeliono pareigas. Jo inciatyva įkurta Rėkyvos bažnyčia. Gyvendamas Šiauliuose, dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, buvo Kraštotyros draugijos vicepirmininkas, veikė labdaringose miesto organizacijose. Nuo 1944 m. iki mirties gyveno ir dirbo Stačiūnuose.

VAIČIŪNAS VYTAUTAS STEPONAS. Gimė 1944 m. kovo 7 d. Šiauliuose. Prelatas, Teologijos mokslų daktaras (1995). 1963 m. baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą. 1963–1966 m. sovietinė valdžia trukdė įstoti į Kunigų seminariją, todėl dirbo Šiaulių konditerijos fabrike Rūta, zakristijonavo Pabradėje. 1966–1971 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje – Kauno teologijos fakultete. Kunigu įšventintas 1971 m. Visą laiką kunigauja Kaune: 1971–1974 m. Prisikėlimo bažnyčios vikaras, 1974–1979 m. Arkikatedros Bazilikos vikaras, 1974–1991 m. Kauno Arkivyskupijos Tribunolo notaras, nuo 1991 m. iki dabar Kauno Arkivyskupijos Tribunolo teisėjas. 1979–1988 m. Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorius ir teologijos fakulteto dėstytojas, docentas (1987). Nuo 1990 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto docentas, 1993–2006 m. šio fakulteto dekanas. 1990–1998 m. buvo Kauno aukštesniosios katachetų mokyklos direktorius. 1991–2007 m. Katalikų MA narys. Nuo 1994 m. Katalikų tikybos mokytojų atestacinės komisijos pirmininkas. Parašė knygas: maldynėlį Visada su Dievu, Teologijos įvadas, Bažnytinė iškalba, Pastoracinė teologija, Elgesio kultūra, Prisimenant prelatą Antaną Rubšį. Vilkaviškio vyskupijos Kapitulos Garbės Kanauninkas (1999). 1998 m. Popiežius Jonas Paulius II suteikė Monsinjoro titulą, 2004 m. – Prelato titulą. Apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi (2003). Už nuopelnus Kauno miestui apdovanotas II laipsnio Santakos garbės ordinu (2006).

LITERATŪRA

Katalikų kalendoriaus žinynas. 1997. Vilnius, 1996.
Katalikų kalendoriaus žinynas. 1998. Vilnius, 1998.
Kezytė, Aldona. Esame nenaudingi tarnai. Šiauliai, 2001.
Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T. 3. Čikaga, 1983.
Lietuvių dvasininkai kūrėjai (sudaryt. R. Jakutis). Vilnius, 2000.
Lietuvių enciklopedija. T. 14, 18, 36. Bostonas, 1958, 1959, 1969.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1, 2. Vilnius, 2001, 2002.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S T U V Z

ANDRIJAUSKAS TOMAS. Gimė 1975 m. kovo 15 d. Šiauliuose. Fotomenininkas. 1994–1996 m. mokėsi Šiaulių universitete. 2001 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. 1995–2004 m. dirbo įvairiose televizijose, Šiaulių universitete, „Aušros“ muziejuje. Nuo 2004 m. – Šiaulių universiteto Menų fakulteto audiovizualinio meno katedros asistentas. 1994–2004 m. dalyvavo įvairiose grupinėse parodose Šiauliuose, Vilniuje bei tarptautinėse parodose Švedijoje, Olandijoje, Estijoje. Yra parengęs meninių projektų, teminių renginių. Sukūręs 8 filmus: „neGALIU“, Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybinio konkurso „Neįgalusis visavertis visuomenės narys“ laureatas (2003), „Underground Meditation“ (1994), „Langai Ledeburitams“ (1996), „Dabar ir mūsų mirties valandą“, režisierius Vytautas V. Landsbergis (2004) ir kt. Kuria videoinstaliacijas: „Kita fotografija“ (2000), „Pokalbis“ (2001), kino-video-skaidrių projekcijas instaliacijas: „Bix Tikras Garsas“ (1996), akcija-koncertas „Kraštas“ (1995) ir kt.

AUGŪNAS ROMUALDAS KĘSTUTIS. Gimė 1938 m. balandžio 14 d. Šiauliuose. Fotomenininkas, alpinistas. 1969 m. baigė Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą. Surengė per 60 personalinių fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Konge, Nepale, Bulgarijoje, Japonijoje ir kt.), dalyvavo daugiau kaip 80 grupinių parodų. Svarbiausi fotografijų ciklai: „Po Egipto saule“ (1969), „Indijos motyvai“ (1977–1989), „Po Pietryčių Azijos šalis“ (1981), „Kalnai ir žmonės“ (1962–1983), „Po Pietryčių Azijos šalis“ (1976–1990), „Mano giminės“ (1979–1989), „Draugystės akimirkos Konge“ (1989). Išleido fotografijų albumus „Tas didelis mažas pasaulis“ (1998), „Žmonės kalnuose“ (2002). Yra pelnęs 16 apdovanojimų. Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininkas fotografas (1997). Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

BARANAUSKAS GIEDRIUS. Gimė 1968 m. kovo 10 d. Šiauliuose. Mirė 2023 m. birželio mėn. Fotografas, fotožurnalistas. 1991 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą. Nuo 1991 m. dirbo dienraštyje „Šiaulių kraštas“ fotoreporteriu. Fotožurnalistinių konkursų „Mes ir mūsų gamta“ (1995), „Fotožurnalistika“ (1995), „Žmogiškasis orumas ir socialinė izoliacija“ (1997), „Mūsų moterų pasaulis“ (1998) laureatas. Šiaulių fotografijos muziejuje surengė autorinę fotodarbų parodą „2,5 sekundės „Šiaulių krašte“, skirtą dienraščio 10-mečiui (2000). Nuotraukos spausdintos fotoinformaciniuose leidiniuose „Šiauliai. Šiaurės Lietuva“ ir „Tai Lietuva“ (2001–2002) bei knygoje „Tėvo Stanislovo pamokslai“. Lietuvos spaudos fotografų klubo, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. (Red. 2023-06-26).

BERŽINIS GEDIMINAS. Gimė 1958 m. gruodžio 10 d. Troškūnuose (Anykščių r.). Fotomenininkas, filmų kūrėjas. Studijavo Klaipėdos universitete. Vienas iš Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus atkūrimo iniciatorių, Šiaulių televizijos pradininkas, dabar telekompanijos „Brydė“ prezidentas. Kuria autorines TV ir radijo laidas. 1999–2003 m. dalyvavo įvairiose teminėse, grupinėse foto ir vaizduojamojo meno parodose Lietuvoje ir užsienyje. Respublikinio projekto „Drąsinkime ateitį“ dalyvis. Apdovanotas Lietuvos kino mėgėjų sąjungos diplomais: 1995 m. už geriausią garsą (filmas „Popiežius“), geriausias dokumentinis filmas „Popiežius“ (1995). Baltijos neprofesionalaus filmų festivalyje medalis už filmą „Popiežiaus belaukiant“ (1995), Vilniaus TV diplomas už geriausią mėgėjišką dokumentinį filmą (1995), Taline vykusiame festivalyje diplomas už filmą „Ąsotis“ (1997), tais pačiais metais pasauliniame UNICA kino festivalyje diplomas už filmą „Lietuva 1967–1997“ ir kt.

DAUGĖLA KAZYS. Gimė 1912 m. vasario 23 d. Radviliškyje. Mirė 1999 m. spalio mėn. JAV. Inžinierius, fotografas. 1930 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1936 m. – Vienos aukštąją žemės kultūros mokyklą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 m. apsigyveno JAV. Nuo 1952 m. Amerikos fotografų draugijos narys. Dalyvavo 113 tarptautinių fotografijos parodų, nuo 1966 m. visose S. Budrio liet. fotoarchyvo parodose Čikagoje. Surengė individualių parodų Lietuvoje ir JAV. Išleido fotografijų albumus: „Išeiviai iš Lietuvos“ (1992), „Užjūrio lietuviai“ (su kitais, 1995). Baltijos šalių knygos meno 25-ajame konkurse Rygoje 1993 m. pelnė du diplomus. Priklauso ALIAS. Palaikė ryšius su Šiaulių fotografijos muziejumi. 1988 m. ir 1991 m. šiame muziejuje organizuotos jo fotografijos darbų parodos. Negatyvai saugomi Šiaulių „Aušros “muziejuje.

DAILIDĖ RIČARDAS. Gimė 1937 m. spalio 24 d. Skapiškyje (Kupiškio r.). Fotomenininkas, laisvas fotografas ir žurnalistas, dantų technikas.1961 m. baigė Leningrado 1-ąją medicinos mokyklą. 1963–1968 m. Šiaulių respublikinės ligoninės dantų technikas, 1968–1969 m. Lietuvos Valstybinės filharmonijos ansamblio „Vilniaus aidai“ solistas, 1970–1999 m Šiaulių dantų protezavimo poliklinikos dantų technikas. Surengė autorines fotografijų parodas Lietuvoje, Rusijoje, Kuboje. Dalyvavo parodose Brazilijoje, Vokietijoje, Estijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Rusijoje. Pelnė per 30 apdovanojimų parodose ir konkursuose: „Fotografuoja medikai“ (Baltarusija, 1980), „Objektyvas ir gyvenimas“ (Rusija, 1984), „Kolegos“ (Šiauliai, 1986) ir kt. Leidinių „Kryžių kalnas“ (1993), „Laiko labirintuose“ (2007), per 4000 straipsnių ir fotografijų Lietuvos bei užsienio leidiniuose autorius. Darbai saugomi Šiaulių fotografijos, Maskvos Puškino vaizduojamojo meno, Vilniaus Banko, Kupiškio krašto muziejuose, Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Vašingtono fotografijos asociacijoje, Birštono kultūros centre. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Estrados konkurso „Gintarinė triūba“ laureatas (1966, 1967), dainų konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomantas (1968). Šiaulių miesto metų fotografas (2002). Lietuvos Kultūros ministerija suteikė kūrėjo statusą (2006).

DILYS ANTANAS. Gimė 1932 m. sausio 1 d. Storiuose (Anykščių r.). Mirė 2021 m. spalio 14 d. Fotomenininkas, fotožurnalistas. 1966 m. Šiauliuose jo pastangomis įkurtas fotoklubas. Nuo 1970 m. Lietuvos fotografijos meno draugijos organizacinio komiteto, vėliau – valdybos prezidiumo narys. 1973 m. įkūrė Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių fotografijos muziejų, kuris 1976 m. prijungtas prie „Aušros“ muziejaus, pirmasis Fotografijos muziejaus vadovas. Surengė kelias mokslines-praktines konferencijas. Pirmųjų Lietuvoje filokartijos istorijos konferencijų 2000 m. – „Lietuviškų atvirukų ištakos“, 2001 m. – „Lietuviškų atvirukų paveldas ir jų klasifikavimas“ organizatorius. Apdovanojimai: 1997 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys; bronzos medalis ir per 15 kitų apdovanojimų. 2004 m. – Pelikso Bugailiškio premija už filokartijos paveldo puoselėjimą ir filantropinę veiklą. 2006 m. Šiaulių kultūros ir meno premija. (Red. 2021-10-14).

GUDINAVIČIUS LAIMUTIS. Gimė 1946 m. rugsėjo 6 d. Šiauliuose. Filmų ir televizijos laidų kūrėjas. 1968 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbdamas Šiaulių televizorių gamykloje, ėmė vadovauti gamyklos mėgėjų kino studijai. Nuo 1978 m. pradėjo filmuoti, dalyvavo festivaliuose, pelnė prizus. Suomijos ir SSRS mėgėjiško kino festivalyje 1983 m. apdovanotas sidabro medaliu. Sukūrė apie 35 mėgėjiškus filmus, tarp kurių: „Šiaulių kraštotyros draugijai – 70“, „Šiaulių Televizorių gamyklos kronikos“ (6 filmai), „Čia Lietuva“ (2 dalys: „Po žemaičių kraštą“; „Dubysa“) ir kt. Sukūrė 22 filmus ir televizijos laidas, turinčias istorinę-pažintinę reikšmę: „Simonas Daukantas“, „Laurynas Ivinskis“, „Šatrijos Ragana“, „Žemaitijos knygnešiai“ ir kt. 1996–2000 m. sukūrė per 50 vaizdajuosčių apie Šiaulių krašto tautodailininkus ir šviesuolius. Pasaulinės mėgėjiško kino draugijos UNICA narys.

IVANAUSKAS STASYS. Gimė 1917 m. lapkričio 2 d. Daugėlaičiuose (Radviliškio r.). Mirė 2006 m. Vilniuje. Fotografas. 1934 m. buvo pakviestas dirbti ir mokytis G. Zilbermano fotolaboratorijoje. Iš fotografo M. Fligelio išmoko fotografijos meno. 1940 m. pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje fotografu: dalyvavo muziejaus ir respublikinėse ekspedicijose, fotografavo eksponatus, bendradarbiavo muziejaus leidžiamame žurnale „Gimtasai kraštas“. Važinėdamas po Šiaulių apskritį, nufotografavo šimtus etnografinių ir istorinių objektų. „Aušros“ muziejaus fototekoje saugoma apie 9000 negatyvų. Nuo 1945 m. buvo Šiaulių dramos teatro fotografas. Jame dirbo apie 10 metų. Per šį laiką užfiksavo apie penkiasdešimt spektaklių pastatymų. Nuo 1950 m. dirbo miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ fotokorespondentu. Šiauliuose gyveno ir dirbo iki 1955 m. Fotografijų paroda iš „Aušros“ muziejaus rinkinių „Šiaulių krašto gyvenimo akimirkos“ veikė Šiaulių fotografijos muziejuje (2000).

JANKAUSKAS SAULIUS. Gimė 1969 m. lapkričio 23 d. Šiauliuose. Fotografas, dailininkas. Tarnavo sovietinėje armijoje, mokėsi Kauno Politechnikos institute. Fotografu dirbo „Šiaulių naujienose“, „Šiaulių krašte“. Nuo 2005 m. fotografijas publikuoja „Šiaulių kraštas“, ELTA, „Respublika“, „Vakaro žinios“, „Literatūra ir menas“, „Kalvotoji Žemaitija“, „Šiauliai plius“, „Klubas“, „Žmonės“, „Lietuvos rytas“, „Šeimininkė“, „Ūkininko patarėjas“, „Rasos“, „Lietuvos scena“, įvairiuose interneto portaluose ir kt. Pirmoji personalinė paroda „Kriušonas“ surengta 2007 metais Laiptų galerijoje. Nuolat fotografuoja Šiaulių dramos teatro spektaklius. Tarpatautinio festivalio „Anima mundi“ 2013, 2014, 2015, katalogo, afišų autorius. 2016 m. Tarptautinio festivalio „Anima mundi“ II vietos laimėtojas. Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ narys. „Anima mundi“ tarptautinės asociacijos narys. Kai kurios nuotraukos pasirašytos Povilo Liungės, Jono Šaulio slapyvardžiais. Interneto puslapis www.janfoto.lt. (Informaciją pateikė S. Jankauskas. Red. 2020-04-01).

MIKALAUSKAS VLADAS. Gimė 1942 m. birželio 13 d. Šiauliuose. Mirė 2011 m. spalio 21 d. ten pat. Žurnalistas, fotografas. Baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. 1988–1990 m. dirbo Šiaulių statybos tresto savaitraščio „Statyba“ redaktoriumi. Atgimimo metais dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, 1989 m. tapo Šiaulių sąjūdininkų laikraščio „Krivulė“ redaktoriumi. 1991–2007 m. dirbo dienraščio „Šiaulių kraštas“ redakcijoje. Priklausė Lietuvos fotomenininkų draugijai, kelerius metus buvo šios draugijos Šiaulių skyriaus atsakingasis sekretorius. Fotografijų ciklas „Žmonės ir kaukės“ apdovanotas Tarptautinės meninės fotografijos asociacijos (FIAP) aukso medaliu.

MUSNECKIS ALGIRDAS. Gimė 1936 m. sausio 6 d. Šiauliuose. Mirė 2022 m. rugsėjo 28 d. Šiauliuose. Fotomenininkas. 1960 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbo auklėtoju mokykloje-internate. Nuo 1966 m. miesto fotoklubo narys, vėliau sekretorius. Tuo metu surengė pirmąją kolektyvinę fotografijų parodą. Nuo 1966 m. Šiaulių pedagoginio instituto fotolaboratorijos darbuotojas. Nuo 1967 m. laikraščių „Pedagogas“, „Šiaulių universitetas“ fotokorespondentas. 1970 m. Kelmėje surengė pirmąją personalinę fotografijų parodą. 1972 m. išrinktas Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus pirmininku. Nuo 1972 m. dalyvavo mieste organizuojamų spalvotųjų skaidrių konkursuose, kino mėgėjų veikloje, daugelio parodų ir konkursų diplomantas ir prizininkas. Leidinių ir katalogų apie fotografiją sudarytojas ir autorius, parodų kuratorius. Nuo 1996 m. surengė fotografijų parodas: „Praeitis ir dabartis“ (1996), „Šiaulių senosios kapinės“ (1997), „Pensininkų gyvenimas ir mirtis“ (2003), „Šiaulių panorama“ (2005) ir kt. 2003 m. gavo Šiaulių miesto fotomenininko premiją. Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą (2005). Apdovanotas Mikelio prizu (2013, su žmona Birute Musneckiene), P. Bugailiškio premija (2014). (Red. 2022-09-29).

OSTAŠENKOVAS ALEKSANDRAS. Gimė 1951 m. liepos 7 d. Šiauliuose. Fotomenininkas. 1977 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto filologijos fakultetą. 1978–2003 m. laikraščio Šiaulių naujienos fotokorespondentas. Pirmoji fotografija spaudoje publikuota 1972 m. Sukūrė vaidybinį filmą „Lapams krintant“, kuris respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje Vilniuje (1975) ir Baltijos respublikų mėgėjiškų filmų festivalyje Kaune (1976) buvo pripažintas geriausiu. Fotografijos darbų parodose dalyvauja nuo 1973 m. Surengė per 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 100 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 50 apdovanojimų. Įvairių fotografijos konkursų laureatas, parodų organizatorius, žiuri narys, seminarų dalyvis. Kūryba pristatyta interneto tinklapiuose, knygose, fotografijų albumuose, periodiniuose leidiniuose Lietuvoje ir užsienyje. Išleido fotografijų albumus „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Mano miestas“ (2006), „Šiauliai“ (2006). Svarbiausios serijos: „Prisiminimai“ (1969–2002), „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (1969–), „Portretai“ (1976–), „Šiaulių dramos teatras. Aktoriai ir spektakliai“ (1976–1989), „Saulės miestas“ (1979–1987), „Prie jūros“ (1977–1988), „Izraelis. Kelionės užrašai“ (1997), „Kitas krantas“ (1976–2004), „Užauginusi mane moteris“ (2002), „Mirties sodas“ (2002–) ir kt. Su broliu dailininku Viktoru Ostašenkovu organizavo parodą „Mano Šiauliai“ (2006). Fotografijos saugomos: Lietuvos fotomenininkų sąjungoje, Lietuvos nacionaliniame bei dailės muziejuose, Šiaulių fotografijos muziejuje, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) būstinėje Lozanoje (Šveicarija) ir kt. Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tarptautinės žurnalistų sąjungos narys. Suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas (1999), paskirta LR Kultūros ministerijos valstybinė stipendija (2004). Šiaulių miesto metų fotografas (2004).

PARAFINAVIČIUS ROLANDAS. Gimė 1964 m. spalio 19 d. Šiauliuose. 1993 m. baigė Vilniaus universitetą. Fotografas, žurnalistas. Dirbo fotoreporteriu laikraščiuose „Lietuvos žinios“, „Vakaro žinios“. Lietuvos žurnalistų sąjungos skelbtų rašinių-konkursų „Akiratyje – žmogus“ (2003), „Visuomenės raidos pagrindas – reformos žmogaus labui“ (2002) laureatas. 2004 m. tapo fotografijos konkurso „Peugot mūsų gyvenime“ laureatu. Fotografijų konkurse „Džiazas ir miestas“ – III vieta (2005). Kalendorius „Šiaulių krepšininkai“ iliustruotas jo nuotraukomis. Parašė romaną „Fotografas“ (2018). Šiaulių zonos spaudos fotografų koordinatorius. Lietuvos spaudos fotografų klubo narys. Lietuvos žurnalistų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas. (Red. 2018-11-27).

SILIŪNAITĖ JANINA. Gimė 1948 m. birželio 16 d. Verpenos kaime (Kelmės r.). Mirė 2001 m. gegužės 11 d. Šiauliuose. Fotografė, poetė. 1977 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą. Dirbo Šiaulių „Verpsto“, Neaustinių medžiagų ir „Ventos“ fabrikuose. Dalyvavo respublikinėse lengvosios pramonės darbuotojų turistinių sąskrydžių skaidrių ir nuotraukų konkursuose, laimėjo prizines vietas. Su bendraautore parengė kraštotyros darbą „BGS Venta kraštotyros grupė „Jovaras“: išvykų fotografijų metraštis 1980–1985“. Darbas „Baldininkas Ignas Jurgaitis“ dalyvavo jubiliejinėje kraštotyros darbų parodoje Šiauliuose. 1997–2001 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, įamžino svarbiausius muziejaus įvykius, fotografavo eksponatus, darė fotografijas iš senų negatyvų, jas publikavo leidiniuose. Surengė autorinę parodą Šiaulių fotografijos muziejuje (1997) bei parodą „Kolegų portretai“ (2000). Išleista poezijos rinktinė „Netikrumo siena“ (2004).

STAPONKUS ARTŪRAS. Gimė 1965 m. Kuršėnuose. Mirė 2023 m. rugpjūčio mėn. Fotografas, fotožurnalistas. Dirbo laikraštyje „Šiaulių naujienos“. Nuo 2020 m. – laikraščio „Šiaulių kraštas“ fotožurnalistas. Surengė šešias asmenines fotografijų parodas. Darbai eksponuoti galerijoje „Laiptai“, koncertinėje įstaigoje „Saulė“, Šiaulių profesinio rengimo centro bibliotekoje. 2019 m. paroda „Būsenos“ veikė Drevernos kultūros centre (Klaipėdos r.). 2023 m. dalyvavo Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje veikusioje mėgėjų ir profesionalų fotografijų parodoje „Myliu tėviškę“. („Šiaulių kraštas“ inf.) (Red. 2023-08-09).

TAMULIS JONAS. Gimė 1950 m. liepos 13 d. Kentrių kaime (Kelmės r.). Fotografas, kraštotyrininkas, muziejininkas. 1975 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Dirba fotografu dienraštyje „Šiaulių kraštas“. Nuo 1974 iki 1985 m. dalyvavo respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui perdavė 7857 vnt. įvairių žanrų kūrinių. Vilniaus dailės akademija išleido jo kompaktinį diską straipsnių „Lietuvos vienuolynai“ (10 fotografijų ir tekstai su vienuolynų muzika). Surengė fotografijų parodas: „Lietuvos bažnyčios“ (Šiauliuose, Pakruojyje, Kelmėje 1998–2000), „Laiko sauja“ (Šiaulių fotografijos muziejuje, 2000), „…dar gyvas atminimas“ (Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje, 2005) ir kt. Dalyvavo parodose „Šiaulių fotografų pėdsakai“ (1999), „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 10-metis“ (2000), „1991 m. sausio tryliktoji“ (2001) ir kt. Daug fotonuotraukų ir negatyvų saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje, publikuota periodikoje, knygose ir kituose leidiniuose. P. Bugailiškio premijos laureatas (2006).

LITERATŪRA

JAV lietuviai. T. 1. Vilnius, 1998.
Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių kraštotyrininkai (sudaryt. I. Rudzinskienė). Šiauliai, 2002.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1. Vilnius, 2001.
www.menas.siauliai.lt
Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997.

A B C D E F G H I J K L M N O P R R S Š T U V Z

ANIČAS JONAS. Gimė 1928 m. kovo 3 d. Kalne (Pasvalio r.). Mirė 2022 m. birželio 19 d. Istorikas, habilituotas istorijos mokslų daktaras (1976). 1953 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, 1954 m. – Visuomeninių mokslų dėstytojų kursus prie Leningrado universiteto. 1954–1969 m. dėstė Lietuvos kūno kultūros institute, Kauno politechnikos institute, Šiaulių pedagoginiame institute. 1960–1969 m. – šio instituto Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas. 1969–1976 m. dirbo Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriuje prie Istorijos instituto, 1976–1979 m. LKP CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus vedėjas. 1979–1989 m. Vilniaus pedagoginio instituto rektorius, profesorius (1980). Sovietinės okupacijos metais parašė knygų apie LKP, ateizmą bei ateistinį auklėjimą. Po 1989 m. parašė knygas: „Petras Vileišis“ (1993, 2-asis leid. 2001), „Karininkas Antanas Juozapavičius“ (1994, 2-asis leid. 2004), „Jonas Vileišis“ (1995), „Alena ir Mykolas Deveniai“ (1997), „Nepriklausomybės kovos Pasvalio krašte 1918–1919“ (1997), „Antanas ir Emilija Vileišiai“ (1999), „Vytautas, Juozas ir Vincas Vileišiai. Trečioji karta“ (2000), „Pulkininkas Jurgis Bobelis“ (2004), „Petras, Antanas, Jonas Vileišiai: Bibliografijos“ (su P. Mikelinskaite, 2004), „Generolas Silvestras Žukauskas“ (2006), „Jonas ir Martynas Yčai “(2007). Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas. (Red. 2022-09-27).

DROMANTIENĖ LETA. Gimė 1958 m. kovo 22 d. Akmenėje. Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė (2005). 1975–1980 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1983–1986 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1980–2002 m. dėstė Šiaulių universitete, nuo 1992 m. – šio universiteto Istorijos muziejaus vedėja, nuo 1993 m. Filosofijos ir istorijos katedros docentė, nuo 1998 m. – mokslo prorektorė. Nuo 2000 m. dirba Mykolo Riomerio universitete Vilniuje, Socialinės politikos fakulteto dekanė, socialinės politikos katedros profesorė. Išleido knygas: „Renesanso pasaulėžiūra ir kultūra“ (su G. Mažeikiu, 1995), „Šiaulių mokytojų seminarija 1919–1957“ (1997). Paskelbė daugiau kaip 20 straipsnių apie švietimo ir kultūros raidą Lietuvoje, parengė keletą mokymo priemonių studentams. Dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose ir seminaruose, skaitė paskaitas studentams Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Belgijoje, D. Britanijoje, Italijoje, JAV, Čilėje ir kt. Stažavosi Danijoje (1993, 1995), Lenkijoje (1996), Graikijoje (1998), Vengrijoje (1998, 2004), D. Britanijoje (2000) ir kt. Lietuvos politologų asociacijos narė, Europos universitetų dekanų asociacijos narė.

GAŠKAITĖ-ŽEMAITIENĖ NIJOLĖ ALFONSA. Gimė 1938 m. rugsėjo 27 d. Kupiškyje. Mirė 2000 m. spalio 6 d. Vilniuje. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, istorikė, publicistė, inžinierė. 1971 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Nuo 1955 m. dalyvavo antisovietinėje veikloje. 1958 m. suimta, iki 1965 m. kalinta. Grįžusi į Lietuvą gyveno ir dirbo Šiauliuose. Nuo 1978 m. iki 1991 m. buvo Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Šiaulių skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė. Nuo 1991 m. LR AT/AS komisijos KGB veiklai tirti narė. 1993–1994 m. dirbo Valstybiniame Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centre. 1994–1997 m. „Laisvės kovų archyvo“ redakcijoje, nuo 1997 m. LGGRTC Tyrimų departamente. Parašė monografijas „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m.“ (1997), „Žuvusiųjų prezidentas“ (1998, apie J. Žemaitį), romanus „Užverstų šulinių vanduo“ (2000), „Dabar ir visados“ (2001), sudarė partizanų spaudos rinkinį „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ (1998). S. Šalkauskio premijos laureatė (1999), apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (2000).

GERMANAS VACLOVAS. Gimė 1913 m. sausio 16 d. Šiauliuose. Mirė 2008 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje. Istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1973). 1948–1954 m. dėstė Šiaulių mokytojų institute, 1954–1959 m. – Šiaulių pedagoginiame institute, 1948–1957 m. buvo šio instituto direktorius, 1956–1959 m. – katedros vedėjas. 1959–1961 m. dirbo LSSR Valstybinėje plano komisijoje, kartu dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. 1961–1990 m. dėstė Vilniaus universitete, 1975–1983 m. Estetinio lavinimo katedros vedėjas, profesorius (1977). Veikalų „LKP veikla, stiprinant darbininkų klasės ir valstietijos sąjungą“ (1974), „Socialistinės visuomenės susiformavimas ir raida Tarybų Lietuvoje“ (1980) ir kt. autorius. Lietuvos nusipelnęs dėstytojas (1983).

GUMULIAUSKAS ARŪNAS. Gimė 1958 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. Istorikas, politikas. 1981 m. baigė Vilniaus universitetą. 1984–1987 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1981 m. Šiaulių universiteto dėstytojas, docentas (1988). 1993–1995 m. stažavosi ir dėstė Varšuvos universitete, dirbo dienraščio „Šiaulių kraštas“ korespondentu Lenkijoje. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos narys. 2015–2016 m. – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2016–2020 m. kadencijos LR Seimo narys. Parašė vadovėlius: „Besidomintiems Lietuvos istorija“ (1989), „Saulės mūšis“ (1991), „Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“ (1993), „Lietuvos istorija 1915–1953“ (1993), „Šiauliai Antrojo pasaulinio karo metais: mokslinių straipsnių rinkinys“ (su J. Sireika, 2002), „Lietuvos istorijos žinynas“ (elektroninis variantas, 2004), sudarė leidinį „Centrizmas Lietuvoje: mokslinių straipsnių rinkinys“ (2004) ir kt. Lietuvos krepšinio čempionas (1985), Lietuvos sporto meistras. (Red. 2021-01-29.)

JASAS RIMANTAS. Gimė 1929 m. birželio 1 d. Šiauliuose. Mirė 2002 m. sausio 25 d. Vilniuje. Istorikas. 1957 m. baigė Vilniaus universitetą. 1957–1968 m. dirbo Lietuvos Istorijos institute, 1968–1975 m. ir 1979–2000 m. – Lietuvos MA centrinės bibliotekos Rankraščių skyriuje, 1976–1979 m. – Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje. Tyrė XIII–XVI a. ir 1788–1794 m. LDK bei Lietuvos istoriją. Parašė knygas: „Didysis Prūsų sukilimas“ (1959), „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (su kitais, 1964). Svarbiausias darbas – „Bychovco kronikos“ vertimas į lietuvių kalbą su išsamiais komentarais (1971). Paskelbė LDK užsienio prekybos ir pirmojo gyventojų surašymo duomenis (LDK gyventojų surašymas 1790 m., su L. Truska, 1972). Į lietuvių kalbą išvertė J. Goštauto beletrizuotus memuarus „Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“ (1967), T. Narbuto „Lietuvių tautos istoriją“ (t. 1, 1992), V. Marburgiečio „Naująją Prūsijos kroniką“ (1999). Spaudai parengė dokumentų rinkinių: „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“ (su J. Orda, d. 3 1968), „Pergamentų katalogas“ (1980), „Raganų teismai“ (su K. Jablonskiu, 1987).

KAVALIAUSKAITĖ ŽIVILĖ. Gimė 1979 m. vasario 23 d. Kelmėje. Žurnalistė, istorikė. 2016 m. Šiaulių universitete įgijo istorijos magistro laipsnį. Nuo 2002 m. dirba žurnaliste dienraštyje „Šiaulių kraštas“. Knygų „Šiaulių rajono sportas“ (su Edmundu Vitkumi, 2008), „NATO oro policijos misijos dešimtmetis: įvykiai, faktai, asmenybės“ (2014) sudarytoja, „Trispalvė Irkutsko karštyje“ (2017) autorė. Apdovanojimai: KAM apdovanojimas „Metų plunksna“ (2005), dukart KAM konkurso „Šiuolaikinio kario portretas“ laureatė (2006, 2009), Antano Macijausko premija (2018). (Informaciją pateikė Ž. Kavaliauskaitė. Red. 2018-11-14).

NEKRAŠIENĖ IRENA. Gimė 1958 m. vasario mėn. 28 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. birželio 12 d. ten pat. Istorikė, muziejininkė. 1976 m. baigė Šiaulių Salduvės vidurinę mokyklą. 1977 m. pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Čia dirbdama 1983 m. baigė istorijos studijas Vilniaus universitete. Diplominis darbas „Šiaulių konditerijos pramonės gamybinio susivienijimo „Rūta“ istorija“ (1913–1975). Nuo 2000 m. – „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja. Rūpinosi istorinių šaltinių apie Šiaulius ir Šiaurės Lietuvą kaupimu, rengė ekspozicijas, parodas, organizavo moksline konferencijas ir skaitė pranešimus jose. Svarbesni parengti leidiniai: „Parodos, skirtos Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės 120-osioms gimimo metinėms, katalogas“ (1994, su Eugenija Raguckiene), „Kazimieras Venclauskis“ (2000), „Vlado Putvinskio-Putvio laiškai“ (2003), „Pirkliai Frenkeliai“ (2007), „Šiaulių „Aušros“ muziejaus metraštis“ (2008, su kitais). Organizavo tarptautinės parodos „Zubovų paveldas Lietuvoje ir Latvijoje“, „Šiaulių (Saulės) mūšiui – 770“ ir kt. Apdovanota Lietuvos Šaulių sąjungos padėka (2002), Šiaulių apskrities viršininko padėka (2006), III laipsnio Lietuvos Šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus Šaulių sąjungai“ (2007).

SABALIAUSKAS ANTANAS. Gimė 1930 m. vasario 8 d. Malaikonių kaime (Kėdainių r.). Istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras (1972). 1958 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1951–1963 m. dirbo Vilkijoje. 1963–1973 m. Šiaulių pedagoginio instituto (ŠU) Visuomenės mokslų katedros dėstytojas, docentas. Šiuo metu dirba Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedroje. Parašė knygas: „Kolūkinės demokratijos principai“ (1975), „Politologijos pradmenys: mokymo priemonė“ (1991), „Politiniai dialogai“ (su K. Šerpečiu, 1993), „Politika ir pedagogika: politinio ugdymo pagrindai“ (1995) ir kt. Lietuvos nusipelnęs dėstytojas (1980).

SALATKIENĖ BIRUTĖ KAZIMIERA. Gimė 1951 m. spalio 11 d. Stebuliškių kaime (Marijampolės r.). Mirė 2018 m. gruodžio 6 d. Šiauliuose. Archeologė, istorikė, muziejininkė, humanitarinių mokslų daktarė (2007). 1974 m. baigė Vilniaus universitetą. 1974–1983 m. ir 1984–1989 m. Šiaulių Aušros muziejaus Ikitarybinio laikotarpio istorijos skyriaus vedėja, 1983–1984 m. direktoriaus pavaduotoja. Inicijavo „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus įkūrimą, 1989–1998 m. buvo šio skyriaus vedėja, nuo 1998 m.– vyr. muziejininkė. Nuo 1998 dėstė Šiaulių universitete. Ištyrinėjo per 10 archeologijos paminklų (svarbiausias – Lieporių gyvenvietė ir kapinynas Šiauliuose). Skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, sudarė per 10 leidinių: „Šiaulių „Aušros“ muziejus“ (1993), „Šiaulių krašto kalendoriai“ (1996–1998), „Kryžių kalno istorinė raida ir išlikimo problemos“ (su kitais, 2000), „Kraštotyros pradmenys“ (su kitais, 2001), „Archeologijos paminklas: nuo atsiradimo iki rekonstrukcijos“ (2002) ir kt. Paskelbė apie 40 publikacijų archeologijos klausimais. Surengė per 15 parodų, inicijavo ir dalyvavo rengiant mokslines konferencijas. Dalyvavo įkuriant Šiaurės Lietuvos istorijos centrą Šiaulių universitete. Lietuvos archeologų draugijos narė (1990), ICOM Lietuvos skyriaus valdybos pirmininko pavaduotoja (1994), Lietuvos muziejininkų draugijos valdybos narė (1989–1991), LR Kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos narė (1990) ir kt. Apdovanota LR Kultūros ministerijos premija už muziejininkystės ir muziejų vertybių restauravimo darbus (1998). P. Bugailiškio premijos laureatė (2007).

SIREIKA JONAS. Gimė 1947 m. gruodžio 25 d. Linučių kaime (Molėtų r.). Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras. 1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1974 m. dirba Šiaulių universitete, dėstytojas, docentas (1984). 1989–1991 – Ekonomikos teorijos ir istorijos katedros vedėjas. Nagrinėja Lietuvos savivaldybių, Šiaulių miesto bei krašto istoriją ir dabartį. Parašė knygas: „Gyvenimas Lietuvai“ (1993, skirtą Jackui Sondeckiui), „1990–1993“, „1994–1995“ ir „1996–1998 metų Šiaulių metraštį“ (1994, 1996, 2000), monografiją „Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918–1931“ (1998). Leidinių „Šiaulių apskrities istorijos raida: mokslinių straipsnių rinkinys“ (2004), „Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m.“ (2007) sudarytojas ir vienas iš autorių. Knygų „Antikinės Graikijos istorija“ (2018), „Šiaulių vadovai ir šviesuoliai 1918–1940 m." (2024) autorius. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos narys. Pelikso Bugailiškio premijos laureatas (2024). (Red. 2024-10-17)

ŠIMKUVIENĖ VALENTINA. Gimė 1946 m. balandžio 1 d. Šakiuose. Istorikė, visuomenės veikėja, humanitarinių mokslų daktarė (1981). 1968 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1976–1980 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. Nuo 1968 m. dėsto Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete, docentė (1987). 1983–1996 m. buvo šio universiteto Filologijos fakultato dekanė. Domisi tautinėmis mažumomis Lietuvoje bei šių mažumų kultūros paveldu. Parašė knygas: „Antikos kultūros bruožai“ (su R. Tamulaitienė, 1996), „Šiaulių universitetas. Humanitarinis fakultetas“ (su kitais, 2001) ir kt. Šiaulių rusų kultūros centro įkūrėja ir jo vadovė. Šiaulių miesto tarybos narė (1995–1997). Maskvos mero įsteigtos stipendijos globėjų tarybos narė (1998). Apdovanota garbės ženklu) Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006).

TAMULAITIENĖ REGINA. Gimė 1948 m. rugsėjo 28 d. Akmenėje. Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė (1983). Baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Neilgai dirbo Šiaulių alaus darykloje „Gubernija“. Nuo 1973 m. dėsto Šiaulių universitete. Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentė. Parašė knygas: „Lietuvos slidinėjimo istorinė apžvalga“ (1998), „Šiaulių sportas“ (su kitais, 1998), „Šiaulių universiteto humanitarai per penkias dešimtis metų“ (su kitais, 2006) ir kt. Vienintelė moteris mokslininkė, tyrinėjanti šalies sporto istoriją.

TARVYDAS BALYS. Gimė 1897 m. balandžio 27 d. Užpalių kaime (Utenos r.). Mirė 1980 m. gegužės 15 d. Šiauliuose. Istorikas, archeologas, pedagogas, muziejininkas. 1927 m. baigė Kauno universitetą, Teologijos filosofijos fakultetą. Trumpai dirbo Kauno miesto muziejuje, Lazdijų gimnazijoje. Nuo 1928–1945 ir 1947 m. Šiaulių mokytojų seminarijos mokytojas, direktorius. 1947–1957 m. dirbo buhalteriu įvairiose Šiaulių miesto įstaigose. Nuo 1929 m. iki mirties bendradarbiavo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1931–1937 m. vadovavo Šiaulių Kraštotyros draugijos rengiamoms archeologinėms ekspedicijoms, kasinėjo apie 10 Lietuvos kapinynų, pilkapių: Gibaičių, Jauneikių, Linkaičių, Kuršėnų, Pavėkių, Lepšių ir kt. Tyrinėjo Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemius, taip pat yra žvalgęs ir aprašęs daugelį archeologinių paminklų. Tyrinėjimų medžiagą publikavo „Šiaulių metraštyje“ (1931, 1933), žurnale „Gimtasai kraštas“ bei kituose leidiniuose. 1936 m. rankraščio teisėmis išleido „Visuotinės istorijos epizodinio kurso santrauką“. Surinko medžiagą monografijai „Šiaulių mokytojų seminarija 1920–1940 m.“ (rankraštis saugomas „Aušros“ muziejuje). Parašė „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios istoriją“, likę rankraščiai saugomi šios bažnyčios archyve. Vertė iš prancūzų ir vokiečių kalbų religinio turinio literatūrą, kuri buvo slapta dauginama ir platinama. Šiaulių „Aušros“ muziejui paliko dalį savo bibliotekos, kur sudarytas jo asmeninis fondas.

TRIMONIENĖ RITA REGINA. Gimė 1962 m. kovo 4 d. Kaune. Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė.1979–1985 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, 1988–1991 m. – doktorantūroje. 1985–1988 m. Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) TSKP istorijos ir politinės ekonomikos katedros asistentė, 1991–1996 m. – Istorijos ir ekonomikos katedros asistentė, vyr. asistentė, 1996–1998 m. – Filosofijos ir istorijos katedros docentė, nuo 1998 m. Šiaurės Lietuvos istorijos centro direktorė. Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Istorijos katedros vedėja, dar ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Knygų „Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir vidurio Europa XV–XVI a. sandūroje“ (1996), „Europos chronologija“ (2001) autorė, „V. Marburgietis. Nauja Prūsijos kronika“ (1996), „Kraštotyros pradmenys“ (2001) bendraautorė. Sudarė mokslinių straipsnių rinkinį „Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje“ (2007, su R. Jurgaičiu). Mokslines publikacijas skelbė leidiniuose „Lietuvos istorijos studijos“, „Lietuvos istorijos metraštis“, „Šiaurės Lietuva“, „Dienovidis“, „Kurtuva“, monografijoje „Papilė“ ir kt. Dalyvavo mokslinėse konferencijose Varšuvoje, Krokuvoje. Stažavosi Krokuvos, Searborougho (D. Britanija) universitetuose, dirbo Vatikano archyvuose, bibliotekose ir kt. Pasaulio lituanistų bendrijos narė.

LITERATŪRA

Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvos archeologijos istorija. Vilnius, 1999.
Mokslas ir menas Šiaulių universitete 2004 m. Šiauliai, 2005.
Šiaulių kraštotyrininkai (sudaryt. I. Rudzinskienė). Šiauliai, 2002.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1, 6. Vilnius, 2001, 2004.

A B C Č D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

BARAUSKAITĖ JANINA. Gimė 1937 m. sausio 10 d. Šaukėnuose (Kelmės r.). Mirė 2024 m. vasario 1 d. Šiauliuose. Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1971). 1956–1961 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1963–1966 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūroje. Nuo 1966 m. dirbo Šiaulių universitete, docentė (1974). Nagrinėjo lietuvių kalbos stilistiką. Išleido mokymo priemones studentams „Leksikologijos pradmenys“ (1980), „Lietuvių kalbos frazeologizmai“ (1982), straipsnių rinkinį „Prozos žodis ir stilius“ (2001) ir kt. Moksliniuose leidiniuose, periodikoje paskelbė kelias dešimtis straipsnių. Juose analizavo Šatrijos Raganos, A. Vaičiulaičio, J. Apučio, B. Vilimaitės, R. Granausko, B. Radzevičiaus, J. Baltušio, J. Grušo ir kitų rašytojų meninius tekstus. (Red. 2024-02-06)

ČEPAITIENĖ-KUDIRKAITĖ GIEDRĖ. Gimė 1953 m. rugsėjo 8 d. Pliorišių kaime (Šakių r.). Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1984). 1970–1976 m. studijavo Vilniaus universitete, 1977–1981 m. – aspirantūroje Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Nuo 1981 m. dirba Šiaulių universitete, docentė (1987), profesorė (2003). 1990–1993 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja. Tyrinėjimų sritis – lietuvių kalbos rašto istorija, didaktika, kalbos etiketas. Išleido knygas: „Lietuvių kalbos garsų klasifikacija“ (1986), „Kalbos etiketas ir mokykla“ (1996), monografiją „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“ (2007), lietuvių kalbos vadovėlių bendrojo lavinimo vidurinei mokyklai. Su kitais parengė „Zanavykų šnektos žodyną“ (T. 1–3, 2003–2006). Parašė ir išleido autobiografinę apysaką „Kornelija“ (2003).

GRENDA ČESYS. Gimė 1931 m. lapkričio 9 d. Klūsų kaime (Kaišiadorių r.). Mirė 2020 m. liepos 9 d. Šiauliuose. Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1969). 1957 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1964 m. dėstė Šiaulių universitete, docentas (1971). 1968–1987 ir 1994–1996 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas. Tyrinėjo lietuvių kalbos sintaksę, akcentologiją, vietovardžių kilmę. Išleido knygas „Akcentologijos paskaitos“ (1977), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (su V. Sirtautu, 1988), „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su V. Sirtautu, R. Petkevičiene, 2001). Paskelbė per 70 publikacijų respublikos ir Šiaulių miesto spaudoje. (Red. 2020-07-21).

GREIMAS ALGIRDAS JULIUS. Gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje (Rusija). Mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje. Semiotikas, mitologas, kalbininkas, mokslų daktaras (1948). 1929–1931 m. gyveno Šiauliuose, lankė berniukų gimnaziją. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete (teisę), Grenoblio universitetuose (lingvistiką). 1940–1944 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių. 1944 m. išvyko į Prancūziją, dėstė vietos universitetuose, profesorius. Daugumą kalbinių bei semiotinių veikalų parašė prancūzų kalba, mitologinius ir eseistinius – lietuvių kalba. Lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Vilniaus universitete, čia nuo 1992 m. veikia Greimo semiotinių studijų centras.

GUDAVIČIUS ALOYZAS. Gimė 1940 m. gegužės 12 d. Kalniškiuose (Kelmės r.). Kalbininkas, pedagogas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1990). 1957 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1962 m. – Šiaulių pedagoginį institutą, rusų kalbą ir literatūrą. 1966–1969 m. studijavo Vilniaus universitete aspirantūroje. Nuo 1964 m. dirba Šiaulių universitete, docentas (1974), profesorius (1994). 1975–1983 m. Filologijos fakulteto dekanas, 1991–1997 – universiteto rektorius. Nuo 2000 m. – senato pirmininkas. Tiria leksinę semantiką, etnolingvistiką. Parengė monografijas „Lietuvių ir rusų kalbų gretinamoji semasiologija“ (1985), „Leksinė semantika“ (1994), „Etnolingvistika“ (2000), „Interlingvistikos įvadas“ (2002), „Gretinamoji semantika“ (2007) ir kt. Daugiau kaip 100 mokslinių ir metodinių straipsnių Lietuvos bei užsienio spaudoje autorius. Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos esperantininkų sąjungos narys.

JAKULIS ANTANAS. Gimė 1939 m. gegužės 28 d. Panemunyje (Rokiškio r.). Mirė 1984 m. birželio 16 d. Klaipėdoje. Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1967). 1961 m. baigė Vilniaus universitetą. 1967–1971 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau iki mirties dirbo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, docentas (1974). Tyrinėjo senąją lietuvių kalbos raštiją. Po mirties išleista knyga „Knygos Nobažnystės leksika“ (1995), kurią spaudai parengė dukra D. Jakulytė.

JONAITYTĖ ALDONA. Gimė 1928 m. gegužės 4 d. Juknuose (Šiaulių r.). Mirė 2015 m. rugpjūčio 28 d. Kuršėnuose. Kalbininkė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė (1962). 1953 m. baigė Vilniaus universitetą. 1957–1984 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Tyrinėjo gimtąją Šakynos (Šiaulių r.) tarmę, arealinę kalbotyrą, tarmių niveliaciją ir kitas dialektologijos problemas. Parengti darbai: chrestomatija „Lietuvių kalbos tarmės“ (su kitais, 1970), „Lietuvių kalbos atlasas“ (T. 1–3, su kitais, 1977–1991). 1994 m. paskirta Lietuvos nacionalinė (mokslo) premija. Į lietuvių kalbą išvertė latvių, rusų, gudų grožinės literatūros kūrinių. 1998 m. Šiauliuose vyko mokslinis seminaras „Tarmės: tyrimai ir perspektyva“, skirtas kalbininkės jubiliejui. (Red. 2023-03-07)

JURKĖNAS JUOZAS. Gimė 1929 m. rugsėjo 4 d. Bostone (JAV). Mirė 2019 m. rugsėjo 21 d. Vilniuje. Kalbininkas, pedagogas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1980). 1959 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, rusų kalbą ir literatūrą. 1961–1964 m. studijavo aspirantūroje Vilniaus universitete. 1964–1983 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute; vyresnysis. dėstytojas (1964–1966), Pedagogikos fakulteto prodekanas (1966–1968), Rusų kalbos katedros vedėjas (1968–1983). 1983–1986 m. ir nuo 1989 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, profesorius (1985). 1986–1989 m. Leipcigo (Vokietija) universiteto profesorius. Parašė rusų kalbos vadovėlių, veikalus „Baltų ir slavų antroponimikos pagrindai“ (2003), „Antroponimija kaip arealinio tyrimo objektas“ (2006) ir kt. (Red. 2023-03-07)

KAČIUŠKIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1954 m. birželio 12 d. Kaupų kaime (Pasvalio r.). Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė, 2004 m. Šiaulių universitete atliko habilitacijos procedūrą, profesorė. 1977 m. baigė Vilniaus universitetą, 1978–1983 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1977 m. dirba Šiaulių universitete, 1996–2005 m. buvo Humanitarinio fakulteto dekanė. Dabar dirba Lietuvių kalbos ir komunikacijos katedroje. 1987–1990 m. dirbo Paryžiuje, viename iš Sorbonos universitetų dėstė lietuvių kalbą, stažavosi Paryžiuje, Grenoblyje, Romoje. Nagrinėja lietuvių tarmes, domisi kalbų dėstymo metodika, suaugusiųjų žmonių švietimo problemomis. Leidiniai: „Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai“ (2006), „Įvairios lietuvių kalbos užduotys II klasei“, „Kvalifikuotų pedagogų rengimas Pracūzijoje, La langue et la civilisation lituaniennes“ (CD), „Basic Lithuanian“ (su bendraaut.) ir kt. Tarptautinės dialektologų ir geolingvistų sąjungos (SIDG), Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos kalbų pedagogų asociacijos, Šiaulių universiteto tarybos, moterų klubo „Ragana“, UNESCO Šiaulių klubo narė. Nuo 1998 m. Šiaulių Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Humanitarinio fakulteto dekanė.

LEMCHEMAS CHACKELIS. Gimė 1904 m. balandžio 21 d. Papilėje (Akmenės r.). Mirė 2001 m. Vilniuje. Kalbininkas, žodynininkas. 1936 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Mokytojavo Ukmergėje, Kaune. 1924–1940 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių žydų gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais kalintas Dachau koncentracijos stovykloje. 1949–1975 m. „Minties“, 1975–1980 m. „Mokslo“ leidyklos redaktorius. Sudarė ir išleido keletą rusų–lietuvių kalbų žodynų (1949, 1957, 1960). Išvertė (su kitais) ir redagavo „Tarptautinių žodžių žodyną“ (1951, 1969). Parašė studiją „Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei“ (1970). LSSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas (1984), Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1987).

MALAKAUSKAS ALGIRDAS. Gimė 1956 m. rugsėjo 4 d. Avižių kaime (Zarasų r.). Kalbininkas, pedagogas, redaktorius. Baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1979 m. dirba Šiaulių universitete. 1990–1993 m. Šiaulių pedagoginio instituto savaitraščio „Pedagogas“ redaktorius, stilistas. Nuo 1994 m. eina ir Šiaulių universiteto kalbos tvarkytojo pareigas. Paskelbė per 200 publikacijų kalbos kultūros, akcentologijos, morfologijos ir kt. klausimais. Nuo 1999 m. yra Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas.

MASKULIŪNAS BRONIUS. Gimė 1964 m. kovo 13 d. Nairių kaime (Pasvalio r.). Kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras (2000). 1990 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1995–2000 m. studijavo Vilniaus universiteto doktorantūroje. Nuo 1990 m. dirba Šiaulių universitete, dabar VU Šiaulių akademijoje. 2005 m. buvo ŠU Europos studijų instituto direktorius, nuo tų pačių metų rudens – Humanitarinio fakulteto dekanas, docentas (2006), profesorius. Nuo 2016 m. eina Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktoriaus pareigas. Mokslinių interesų sritys yra lietuvių rašomosios kalbos istorija, ypač XVI–XVII a. lietuviškų raštų kalbos, semantinių kategorijų tyrinėjimai, tekstologija. Paskelbė straipsnių, recenzijų žurnaluose „Archivum Lithuanicum“, „Baltistica“, „Baltų filologija“ ir kt. Skaito pranešimus mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje. 2003–2005 m. transliuotų šviečiamųjų televizijos laidų „Žodžiai“ bei „Diena Šiaulių universitete“ autorius ir vedėjas. Knygos „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje: 1864–1904“ (su D. Maskuliūniene, 2005) sudarytojas. 2021 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. (Red. 2021-02-22).

MISEVIČIENĖ JANINA. Gimė 1916 m. rugpjūčio 29 d. Charbine (Kinija). Mirė 2007 m. birželio 6 d. Šiauliuose. Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1970). Nuo 1939 m. gyveno Šiauliuose, dėstė rusų kalbą miesto vidurinėse ir pedagoginėje mokyklose. 1953 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, rusų kalbą ir literatūrą, 1968 m. – aspirantūrą Leningrade. 1956–1992 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, docentė (1972). Buvo žymiausia pradinio rusų kalbos mokymo specialistė Lietuvoje. Parengė vadovėlių, metodinių leidinių, iš jų svarbesni: „Lietuvos vaikų kalbinių įgūdžių vystymas ankstyvoje rusų kalbos mokymo stadijoje“ (1974), „Pradinio rusų kalbos mokymo metodika lietuviškoje mokykloje“ (1991) ir kt.

PABRĖŽA JUOZAS. Gimė 1955 m. rugsėjo 30 d. Skuode. Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1984). 1973–1978 m. studijavo Vilniaus universitete, 1981–1984 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1978–1997 m. Šiaulių pedagoginio instituto (Šiaulių universiteto) Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, vyr. dėstytojas, docentas (1988). 1980–1981 ir 1986–1989 m. Filologijos fakulteto prodekanas, 1989–1995 m. Dailės fakulteto dekanas, nuo 1995 m. universiteto studijų prorektorius. Moksliniai interesai – dialektologija, fonetika, fonologija, didaktika. Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių, daugiausia „Kalbotyros“ ir „Baltisticos“ žurnaluose. Parašė knygas „Žemaičių rašybos patarimai“ (1991), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (su kitais, 1995), „Žemaičių rašyba“ (su A. Girdeniu, 1998), mokymosi priemonę „Lietuvių kalba ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui“ (2004). Nemažai prisidėjo prie žemaičių rašybos norminimo. Šiaulių miesto tarybos narys (1995–1997). Šiaulių LIONS klubo prezidentas (1993–1995). Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ pirmininkas.

PAUŽA JONAS. Gimė 1938 m. liepos 26 d. Nemeikšių kaime (Joniškio r.). Kalbininkas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras. 1956–1962 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, 1964–1965 m. – Vilniaus universitete. 1976–1979 m. mokėsi aspirantūroje Maskvoje. 1960–1971 m. dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos mokyklose. Nuo 1971 m. dėsto Šiaulių universitete, docentas (1979). Parengė rusų kalbos vadovėlius IX (1986), X (1989) klasėms. Leidinių „Pedagoginių praktikų programos ir metodinė medžiaga filologijos specialybių studentams“ (1996), „Morfologinio nagrinėjimo pavyzdžiai ir kontrolinės užduotys“ (1989, 2000) autorius. Parašė per 100 straipsnių tarpkultūrinės kalbinės komunikacijos ir kalbų sąveikos mokymo procese klausimais. Dalyvauja tarptautinėse konferencijose (Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kt.).

PETKEVIČIENĖ REGINA. Gimė 1931 m. gegužės 17 d. Daržinių kaime (Utenos r.). Mirė 2023 m. gegužės 14 d. Šiauliuose. Kalbininkė, vertėja, leidinių redaktorė. 1951–1955 m. mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1955 m. dirba Šiaulių universitete, docentė (1995). Kurį laiką vadovavo šio universiteto dėstytojų folkloriniam ansambliui. Nagrinėja fonetiką, kalbos kultūrą. Svarbesni leidiniai: „Fonetinio nagrinėjimo pavyzdžiai“ (1977), „Lietuvių kalbos dvigarsių sistema“ (1993), „Lietuvių kalbos fonetikos pratimai“ (1998), „Žodžių ir garsų fonetinis nagrinėjimas“ (1990, 2000), „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su V. Sirtautu ir Č. Grenda, 2001), parengė vadovėlį studentams „Lietuvių kalba“ (su kitais, 1995) ir kt. 1990–1993 m. buvo Šiaulių miesto kalbininkė, nuo 1997 m. – miesto kalbos konsultacijų punkto konsultantė. Dirbo redaktore „Vyturio“ leidykloje, šiuo metu redaguoja „Saulės deltos“ leidyklos leidžiamas knygas. (Red. 2023-05-17).

RAMANECKIENĖ IRENA. Gimė 1942 m. lapkričio 1 d. Narvydžių kaime (Skuodo r.). Kalbininkė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė (1979). Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, baigusi mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose. Nuo 1980 m. dėsto Šiaulių universitete, docentė (1986). 1997–2005 m. vadovavo Lietuvių kalbos didaktikos katedrai. Svarbesni leidiniai: „Lietuvių kalbos būrelis. Teminiai darbo planai“ (1979), „Jei nesiseka rašyti be klaidų“ (1996), „Morfologija, sintaksė ir skyryba“ (su N. Bražiene, 2002), „Mažasis garso lingvistikos ir didaktikos žinynas“ (su D. Bernotiene, S. Tumėnu, 2003) ir kt. paskelbė per 100 straipsnių pedagogikos, psichologijos, kultūros temomis.

SAULIS GINTAUTAS. Gimė 1959 m. balandžio 29 d. Rokiškėlių kaime (Rokiškio r.). Kalbininkas, pedagogas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras. 1976–1981 m. studijavo Šaulių pedagoginiame institute, 1986–1989 m. mokėsi aspirantūroje Maskvoje. Stažavosi Malmės (Švedija) aukštojoje pedagoginėje mokykloje (1994, 1996). 1981–1990 m. Šiaulių pedagoginio instituto Rusų kalbos katedros asistentas, 1990–1993 m. – vyr. asistentas, 1993–1997 m. – Užsienio kalbų katedros vyr. asistentas, nuo 1997 m. Šiaulių universiteto Romanų ir germanų filologijos katedros vedėjas, dabar – Užsienio kalbų katedros docentas. Šiaulių universitete įsteigė Švedų kultūros centrą. Į švedų kalbą verčia turistinę literatūrą apie Lietuvą.

SIRTAUTAS VYTAUTAS. Gimė 1921 m. birželio 10 d. Aukštašlynyje (Raseinių r.). Mirė 2008 m. gruodžio 29 d. Šiauliuose. Kalbininkas, pedagogas, poliglotas, poetas, humanitarinių mokslų (filologijos) daktaras (1969). 1945–1950 m. studijavo Vilniaus universitete. 1945–1949 m. dirbo MA Lietuvių kalbos institute redaktoriumi, rašė akademinio Lietuvių kalbos žodyno II ir III t. 1950–1956 m. dėstė Klaipėdos mokytojų institute, seminarijoje. Nuo 1956 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, dėstė Šiaulių universitete, profesorius (1988). Buvo pirmasis Filologijos fakulteto dekanas, 1960–1961 m. vadovavo Lietuvių kalbos katedrai. Pagrindinė mokslinių tyrinėjimų sritis – lietuvių kalbos sintaksė. Išleido 27 knygas (iš jų 15 vadovėlių): „Sakinio dalys“ (1976), „Pagrindinių sakinio dalių derinimas“ (1978), „Kalbotyros pradmenys“ (1981), „Kaip tirti kalbą“ (1981), „Kalbotyros pagrindai“ (1983), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (su Č. Grenda, 1988), „Rinktiniai kalbotyros straipsniai“ (su R. Petkevičiene, Č. Grenda, 2001) ir kt. Su žmona pedagoge J. Sirtautiene ir sūnumi Vytautu V. Sirtautu rengė lietuvių kalbos vadovėlius vidurinėms mokykloms. Vadovėliai įvertinti Švietimo ir mokslo ministerijos, Atviros Lietuvos fondo premijomis. Parašė apie 180 mokslinių straipsnių. Recenzavo lietuvių kalbos vadovėlius, monografijas ir disertacijas, vadovavo disertantams, magistrantams. Išleido poezijos rinkinį „Dunksi laiko žingsniai nebylūs“ (2008), grožinę kūrybą spausdino periodikoje. Stažavosi Vilniaus, Rygos, Prahos universitetuose, dalyvavo mokslinėse konferencijose, skaitė pranešimus. Pasaulio lituanistų bendrijos, Lietuvių kalbos draugijos, Lietuvių mokslininkų sąjungos narys. S. Šalkauskio premijos laureatas (2001).

ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ JANINA. Gimė 1956 m. lapkričio 28 d. Buriatijoje (Rusija). Kalbininkė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1992). 1976–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, 1989–1992 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1987 m. dirba Šiaulių universitete, docentė (1996). Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Dialektologijos centro direktorė. 1992–1993 m. buvo Šiaulių miesto kalbos tvarkytoja. Išleido paskaitų konspektą „Apibrėžto ir neapibrėžto kiekio raiška“ (1996). Su kitais autoriais parengė dviejų tomų „Zanavykų šnektos žodyną“ (2003, 2005), CD „Joniškio šnektų pratimai ir tekstai“ ats. redaktorė. Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė (1997–1999).

TUMĖNAS STASYS. Gimė 1958 m. gegužės 7 d. Linkuvoje (Pakruojo r.). Kalbininkas, pedagogas, leidėjas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras (1988). 1977–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, 1985–1988 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1981 m. dirbo Šiaulių universitete, docentas (1991). ŠU senato narys. 1989–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos leidinio „Krivūlė“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1993–2000 m. ŠU Pedagogikos fakulteto dekanas. 2016–2020, 2020–2024 m. kadencijų LR Seimo narys. Nuo 1995 m. leidyklos „Šiaurės Lietuva“ savininkas. Almanacho „Šiaurės Lietuva“ redaktorius, žurnalo „Pradinis ugdymas“ sudarytojas ir įsteigėjas. Per 50 straipsnių, tezių, pranešimų medžiagos kalbotyros klausimais autorius. Už išleistus reikšmingus ir vertingus leidinius apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija (2005). (Red. 2021-01-29).

VALENTAS SKIRMANTAS. Gimė 1952 m. liepos 18 d. Obeliuose (Rokiškio r.). Kalbininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1981). 1970–1975 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1979 m. dirba Šiaulių universitete, profesorius. Nagrinėja lietuvių poezijos kalbą. Parašė monografijas: „Lingvistinis pasaulis poezijoje“ (1997), „Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje“ (2007), parengė leidinius „Poezija ir kalba“ (1991), „Šiauliai: Vardas poezijoje ir vardo poezija“ (1996), „Klemensas Kairys. Dingę poezijos garsai“ (1999), „Baltai: lingvistika ir poezija“ (skaitmeninis formatas, 2007) ir kt. Bendradarbiauja almanache „Varpai“, Šiaulių krašto spaudoje.

ŽUPERKA KAZIMIERAS ROMUALDAS. Gimė 1937 m. kovo 4 d. Gėlainių kaime (Kėdainių r.). Kalbininkas, pedagogas, visuomenės ir kultūros veikėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1995). 1958 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 1969 m. – aspirantūrą Vilniaus universitete. Nuo 1958 m. dėsto Šiaulių universitete, docentas (1972), profesorius (2000). 1972–1977 m. buvo prorektorius, 1987–2007 m. šio universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros vedėjas. Tyrinėja lietuvių kalbos stilistiką. Vadovėlių aukštosioms mokykloms „Lietuvių kalbos stilistika“ (1983), „Stilistika“ (1997), vadovėlių vidurinės mokyklos aukštesniųjų klasių moksleiviams autorius, rinkinių „Kokia tautos kalba“ (1990), „Sielos tėvynė – kalboj“ (1997) sudarytojas ir kt. Iš čekų kalbos išvertė K. Hausenblaso, F. Čermako mokslo studijų, kurių vertimai išėjo atskirais leidiniais. Iki 2007 m. buvo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys. Lietuvių kalbos draugijos garbės narys. Šiaulių miesto garbės pilietis (2003).

LITERATŪRA

Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 1999.
Lietuvos kalbininkų sąvadas: internetinis puslapis (sudaryt. B. Goberienė, V. Navickienė).
Sirtautas, Vytautas ir kt. Rinktiniai kalbotyros straipsniai. Šiauliai, 2001.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių universiteto moterys. Šiauliai, 1998.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 2. Vilnius, 1986.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 7. Vilnius, 2005.
Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių kalbos istorija. T. 6. Vilnius, 1994.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z

ANDRULIS DOMAS. Gimė 1896 m. balandžio 28 d. Juodlaukių kaime (Kelmės r.). Mirė 1973 m. spalio 31 d. Šiauliuose. Kompozitorius, chorvedys, pedagogas. 1907–1914 m. mokėsi vargonininku Kelmėje, baigęs, vargonininkavo Vaiguvoje, Kurtuvėnuose, dirbo Šakynos pradžios mokykloje. 1924 m. Šiauliuose baigė mokytojų kursus, 1929 m. – Klaipėdos muzikos mokyklą. Dirbo Plungės ir Telšių gimnazijose. 1945 m. įkūrė Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą (M. K. Čiurlionio) ir buvo jos direktorius, vėliau dirbo J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1953–1973 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas, daugelio meno mėgėjų kolektyvų vadovas. Parašė straipsnių apie muziką, surinko ir užrašė apie 2000 lietuvių liaudies dainų, dalį jų harmonizavo. Sukūrė solo ir choro dainų, instrumentinių pjesių ir muzikinių scenos veikalų: operą „Pasaka“ (1930), miniatūrinį baletą „Pirmosios pavasario gėlės“ (1932). Parengė dainynėlį „Jaunas dainininkas“ (su J. Žilevičiumi, 1927), išleido dainų rinkinį „Dainos mažiems dainininkams“ (1936), „Dainos skautams“ (1936), dainų rinkinį chorams „Yra šalis“ (1938) ir kt. 1983 m. Šiauliuose, Draugystės pr. 5, jam atidengta memorialinė lenta.

BRUŽAS ALGIRDAS. Gimė 1960 m. birželio 11 d. Kaune. Kompozitorius, pedagogas. 1984 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, kompozicijos ir teorijos specialybę. Nuo 1984 m. dirba Šiaulių konservatorijoje, teorinių disciplinų dėstytojas. Nuo 1990 m. muzikos mokyklos prie Šiaulių konservatorijos mokytojas, nuo 1992 m. 2-osios vaikų muzikos mokyklos mokytojas. Sukūrė apie šimtą įvairių žanrų ir tematikos kūrinių. Rašo simfoninę ir kamerinę muziką, operas, oratorijas, kantatas, mišias, muziką vaikams. Jo kūriniai yra pelnę eilę premijų. Žymesni kūriniai: simfonija „Uždekim vilties žvakę“ (2004), siuita „Impression styginių orkestrui“ (1997), operos „Šienapjūtė“ (1993), „Eglė žalčių karalienė“ (1997), „Malda negrįžusiems“ (1992), operos vaikams „Pirmosios Kalėdos“ (1993), „Miško pasaka“ (2003), „Instrumentų paradas“ (2005) ir kt. 1986–1990 m. Lietuvos muzikų draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys (1990). J. Naujalio ir F. Schuberto premijų laureatas.

DOMARKAS JONAS Gimė 1934 m. gegužės 23 d. Liepgirių kaime (Plungės r.). Mirė 2020 m. sausio 26 d Klaipėdoje. Palaidotas Palangos kapinėse. Kompozitorius, pedagogas. 1958 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją muzikologijos specialybę, 1970 m. – kompozicijos specialybę. 1958–1960 m. Šiaulių muzikos mokyklos, 1958–1971 m. Šiaulių pedagoginio instituto muzikos teorijos disciplinų dėstytojas. Nuo 1971 m. dėsto Klaipėdos universiteto Menų fakultete, docentas (1993). Kuria instrumentinę muziką, yra parašęs dainų chorams, solistams, vaikams. Svarbesni simfoniniai kūriniai: „Simfoniniai šokiai“ (1970), „Capriccio“ (1977), „Divertismentas“ (1996), „Trys tango“ (2004) pučiamųjų orkestrui: „Žemaitiška rapsodija“ (1981), parafrazė S. Šimkaus dainų temomis (1986), „Debiutas“ (1983), „Garbūs vyrai Lietuvos“ (1990), „Pajūriais, pamariais“ (1997); instrumentiniai kameriniai kūriniai: „Sonata smuikui ir fortepijonui“ (1968), „Variacijos obojui ir fortepijonui“ (1966), „Dedikacija klarnetui solo“ (1993), „Siuita brass kvintetui“ (2007); fortepijonui: „Variacijos“ (1966), „Sonatina“ (1974), „Trys tango“ (2004), „Toketa“ (2006) ir kt. Išleido apie 20 autorinių leidinių. Kūrinius atliko Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Danijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Ukrainoje ir kt.). Lietuvos kompozitorių sąjungos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. (Red. 2023-03-03)

JUOZAPAITIS JURGIS. Gimė 1942 m. birželio 29 d. Pykuolių kaime (Šiaulių r.). Kompozitorius. 1957–1961 m. mokėsi Šiaulių muzikos mokykloje. 1968 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. J. Juzeliūno kompozicijos klasę. 1968–1977 m. buvo Lietuvos TVR garso režisierius. Nuo 1991 m. dėsto Lietuvos muzikos akademijoje. Sukūrė įvairių žanrų ir tematikos kūrinių, tarp jų: operą „Marių paukštė“ (1976), baletus „Andromeda“ (1981) ir „Lokis“ (1997), simfonijas „Rex“ (1973), „Zodiacus“ (1977) kantatų, poemų, kamerinių instrumentinių ir vokalinių kompozicijų, muzikos teatrui. Jo kūrinius įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose bei koncertuose atliko žymūs atlikėjai: Maskvos valstybinis filharmonijos orkestras, Prahos filharmonijos orkestras, kamerinis orkestras „Musica vitae“ (Švedija), „Het Trio“ (Olandija) ir kt. Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1978). Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premija laureatas (2002). Pelnė „Metų autoriaus“ nominaciją (2003).

JUOZAPAITIS VYTAUTAS. Gimė 1936 m. gruodžio 3 d. Pykuolių kaime (Šiaulių r.). Kompozitorius, dirigentas. 1953–1957 m. mokėsi Šiaulių muzikos mokykloje. 1957–1962 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje studijavo choro dirigavimą. Baigęs studijas, 1962–1963 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. 1964–1969 m. Lietuvos konservatorijoje studijavo kompoziciją. 1963–1978 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete. 1969 m. įkūrė Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinį-vokalinį ansamblį „Armonika“ ir iki 1978 m. vadovavo šiam kolektyvui. Vėliau subūrė ansamblį „Laduto“, kuriam vadovavo 1987–1992 m. Sukūrė kelis šimtus įvairių žanrų instrumentinių ir vokalinių kūrinių. Sukūrė operą „Čičinskas“ (1992), oratorijas „Žemė. Žmogus. Tėvynė“ (1980), „Tu, ąžuole, tu, vėtralauži“ (1985), 5 simfonijas, 8 styginių kvartetus, 6 vokalinius ciklus balsui ir fortepijonui, 12 preliudų ir fugų ciklų fortepijonui, kompozicijų Lietuvos dainų ir šokių ansambliui ir kt. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1986). Apdovanotas S. Šimkaus, J. Švedo, J. Naujalio, Lietuvos kompozitorių sąjungos ir kt. premijomis.

JUZELIŪNAS JULIUS. Gimė 1916 m. vasario 20 d. Čepolės kaime (dabar Latvijos respublika). Mirė 2001 m. birželio 15 d. Vilniuje. Kompozitorius, muzikologas, pedagogas, visuomenės veikėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. 1939–1944 m. mokėsi Šiaulių muzikos mokykloje. 1944 m. eksternu baigė berniukų gimnaziją. Šiauliuose apie dvejus metus vargonininkavo šv. Ignaco bažnyčioje, vadovavo chorams. Nuo 1940 m. dėstė muziką Šiaulių prekybos mokykloje, vadovavo moksleivių chorui. 1949 m. baigė Kauno konservatoriją, 1949–1952 m. studijavo Leningrado N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje. Nuo 1948 m. dirbo pedagoginį darbą Kauno konservatorijoje, vėliau nuo 1952 m. iki mirties – Lietuvos konservatorijoje, profesorius (1970). Sukūrė operas „Sukilėliai“ (1957), „Žaidimas“ (1968), baletą „Ant marių kranto“ (1953), simfoninę poemą „Pelenų lopšinė“ (1963) ir kt. Parašė muziką kino filmui „Ignotas grįžo namo“ (1956). Lietuvos kompozitorių sąjungos narys (1948), Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys (1988–1993). SSRS liaudies deputatas (1989–1991). A. Ambrazas parengė knygą „Julius Juzeliūnas: straipsniai, kalbos, pokalbiai, amžininkų atsiminimai“ (2002). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1954), Lietuvos liaudies artistas (1966). Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1991).

KAROSAS JUOZAS. Gimė 1890 m. liepos 16 d. Spragučio kaime (Anykščių r.). Mirė 1981 m. birželio 6 d. Vilniuje. Kompozitorius, vargonininkas, dirigentas. 1927 m. baigė Rygos konservatoriją, dirbo Latvijoje. Sugrįžęs į Lietuvą, dėstė muziką ir vadovavo chorams Kaune. 1939–1945 m. buvo Šiaulių muzikos mokyklos direktorius, choro dirigavimo, orkestro ir teorinių disciplinų dėstytojas bei chorų vadovas. Kurį laiką dirbo Šiaulių dramos teatre Muzikos dalies vedėju. 1956–1981 m. dėstytojavo Lietuvos konservatorijoje, profesorius (1977). Vienas pirmųjų Lietuvos kompozitorių sąjungos narių. Sukūrė simfoninių, vokalinių instrumentinių, kamerinių instrumentinių kūrinių, muziką spektakliams. Parašė muzikos vadovėlį „Garsų kelias“ (1937), dvi atsiminimų knygas „Nueitas kelias“ (1976 ir 2001). 1972 m. apdovanotas LSSR valstybine premija. Išleista J. Špigelglazo monografija „Juozas Karosas“ (V., 1967). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1954), Lietuvos liaudies artistas (1960).

KUBILIŪNAS ALGIMANTAS ANTANAS. Gimė 1939 m. birželio 25 d. Galinių kaime (Utenos r.). Kompozitorius, pedagogas. 1967 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. A. Račiūno klasę. 1967–1970 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos teorinių disciplinų dėstytojas. Taip pat dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, prisidėjo prie miesto tuometinio muzikinio gyvenimo pagyvinimo. 1970–2003 m. dėstė Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. Nuo 1989 m. dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėjas, docentas (1992). Sukūrė apie 130 įvairių žanrų kūrinių. Dominuoja kamerinė muzika: vokaliniai ciklai, trys styginių kvartetai, dvi sonatos fortepijonui, dainos, kūriniai pedagoginiam repertuarui ir kt. Laikraščiuose ir žurnaluose muzikinėmis temomis paskelbė apie 240 publikacijų. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys (1969).

LAURUŠAS VYTAUTAS. Gimė 1930 m. gegužės 8 d. Šiauliuose. Mirė 2019 m. balandžio 29 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Kompozitorius, pedagogas. 1941–1949 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, vėliau – Šiaulių muzikos mokykloje. 1956 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1963–1975 m. Lietuvos Operos ir baleto teatro direktorius, meno vadovas. 1971–1983 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas. 1983–1994 m. Lietuvos muzikos akademijos rektorius. Nuo 1994 m. Lietuvos muzikos akademijos Kompozicijos katedros profesorius. Jo muzika atliekama įvairiuose festivaliuose ir kituose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, tokiuose kaip „Gaida“ (1994, 1995, 1996, 1999, 2001, 2002, 2003, 2006), „Marių klavyrai“ (1997), „Muzikuojame drauge“ (Bostonas, 1988) ir kt. Svarbesni kūriniai: opera „Paklydę paukščiai“ (1967), simfoninė poema „Audronaša“ (1960), „Maldų simfonija“ (2000), kameriniai kūriniai „Concerto di corde“ (1995), „Paukščių turgus“ (2003), baladės „Motina“ (1956) ir „Pirčiupių motina“ (1965), kantatos „Ąžuolų vainikas“ (1972) ir „Liepsnojanti naktis“ (1982), romansų ciklas „Bangos“ (1960), chorinės poemos „Nakties balsai“ (1969) ir „Akys“ (1969), diptikas chorui „Liaupsės saulei“ (1989) ir kt. Nuo 1957 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Muzikos fondo pirmininkas ir tarybos narys (1996–2003). LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1965), Lietuvos liaudies artistas (1980). Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1980). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi bei Vyriausybės premija (2003). Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (2005). (Red. 2023-03-03)

LYGUTAS VAIDOTAS JUOZAS. Gimė 1947 m. spalio 9 d. Didžiųjų Mostaičių kaime (Plungės r.), kompozitorius, muzikos pedagogas, chorvedys. 1971 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1972–1982 m. Šiaulių 12-osios vidurinės mokyklos muzikos mokytojas. Nuo 1982 m. dėsto Šiaulių universitete, 1995–1996 Muzikos katedros vedėjas, docentas (1992). 1974–1987 m. dainavo „Polifonijos chore“. Sukūrė mišias Švč. Mergelės Marijos garbei, dainų ir operas vaikams „Du gaideliai“ (2002), „Grybų karas“ (2002), miuziklą „Tai nutiko“ (2000), surengė autorinių koncertų. Kartu su pedagogu E. Balčyčiu parengė muzikos vadovėlius bendrojo lavinimo mokykloms, parašė muzikos metodikos darbų, mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose. Parašė 9 knygas, sukūrė vaikams ir jaunimui per 100 dainų. Dalyvauja Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ veikloje, yra vienas šios organizacijos įkūrimo organizatorių. Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys.

SALDAUSKAS TEISUTIS. Gimė 1937 rugpjūčio 17 d. Šiauliuose. Mirė 2000 m. spalio 9 d. Vilniuje. Instrumentuočių autorius, kompozitorius. 1945–1955 m. mokėsi keliose Šiaulių miesto mokyklose, 1960 m. baigė Šiaulių muzikos technikumą, 1977 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. 1961–1963 m. Šiaulių statybos tresto estradinio orkestro vadovas, 1963–1979 m. Valstybinės filharmonijos ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas. 1978–1981 m. Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos mokytojas, nuo 1981 m. – Lietuvos konservatorijos dėstytojas. Sukūrė daugiau kaip 1000 muzikos kūrinių instrumentuočių ir aranžuočių, pirmosios džiazo pjesės lietuviška tema autorius, kantatos chorui „Muzika“ kompozitorius. Koncertavo Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kt. Buvo Lietuvos muzikos sąjungos narys.

STROLIA JUOZAS. Gimė 1897 m. liepos 11 d. Velykūnų kaime (Utenos r.). Mirė 1969 m. vasario 15 d. Čikagoje (JAV). Kompozitorius, smuikininkas, pedagogas, chorvedys, istorikas. Mokėsi Kauno ir Klaipėdos muzikos mokyklose. 1936–1940 m. Šiaulių mokytojų seminarijos muzikos ir dainavimo mokytojas. 1939 m. pradėjo dirbti ir Šiaulių muzikos mokykloje. 1941 m. išvyko į Vokietiją, kur vertėsi muzikos pamokomis, mokytojavo lietuvių gimnazijose, vadovavo chorams. Nuo 1952 m. gyveno JAV. Kūrybinį palikimą sudaro per 300 kūrinių. Didžiausia dalis – harmonizuotos ir originalios dainos chorams bei solistams. Parašė kantatą „Tvanas“, paminėtini religiniai kūriniai sukurti Vokietijoje. Parengė knygą „Smuiko mokykla“, išleido „Solfedžio pratimų“ (du sąsiuvinius, 1934 ir 1935 m.), muzikos vadovėlį „Trumpa muzikos istorija“ (1936) ir kt.

ŠEINAUSKAS VYTAUTAS. Gimė 1938 m. kovo 30 d. Baltupėnų kaime (Šilutės r.). Mirė 2003 m. gegužės 19 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). Pedagogas, kompozitorius. 1963 m. baigė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę. Dirbo Utenoje, Telšiuose, Šiaulių 43-oje profesinėje mokykloje, vadovavo šios mokyklos mergaičių chorui. 1975 m. surengė autorinę plakatų parodą Šiaulių dailininkų namuose. Sukūrė ir išleido septyniolika dainų, skirtų vaikams, jaunimui ir suaugusiems, rinkinių. Juose apie 250 dainų. Rinkinių pavadinimai: „Laiškas saulutei“ (1995), „Labas rytas“ (1998), „Saulės taku“ (1999), „Dainos sparnai“ (2000), „Žvaigždutė“ (2001), „Laiškas ant smėlio“ (2002), „Tu – versmė, tu – giesmė“ (2003), „Muzika gyvenimui“ (sudaryt. A. Šetikienė, 2004). Daugumą jo knygelių išleido Šiaulių universitetas.

ŠILEIKA REMIGIJUS. Gimė 1950 m. spalio 1 d. Šiauliuose. Kompozitorius, pedagogas. 1968–1972 m. studijavo muziką Vilniaus pedagoginiame institute. 1972–1973 m. dirbo muzikos mokytoju Šiaulių 11-oje vidurinėje mokykloje. 1981 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1981 m. dėsto Klaipėdos universiteto Menų fakultete, profesorius. Yra sukūręs per 100 simfoninių, kamerinių instrumentinių, vokalinių instrumentinių kūrinių, vokalinių ciklų, muzikos teatrui. Svarbesnieji kūriniai: Requiem mišriam chorui, solistei sopranui ir mažam simfoniniam orkestrui (1988–1999), roko misterija „Grožvyda“ (2003), dvi simfonijos (1981, 1986), koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui (2006), trio fleitai, mušamiesiems ir fortepijonui (2004), „Rudens prana“ klarnetui ir fonogramai (2004), kvintetas variniams pučiamiesiems (1983), „Prisikėlimas“ mišriam chorui ir vargonams (1997) ir kt. Išspausdinta apie 30 kūrinių, apie 40 įrašyta į Lietuvos radijo fondus, 7 kūriniai įrašyti į kompaktines plokšteles. Išleido mokomųjų-metodinių knygų: „Įvadas į šiuolaikinę harmoniją“ (1994), „XX amžiaus muzikos kompozicijos technikos“ (2000), „XX amžiaus muzikos analizės ypatumai“ (2002). Lietuvos kompozitorių sąjungos narys (1985), Klaipėdos skyriaus vadovas.

VANAGAITĖ GENOVAITĖ. Gimė 1934 m. sausio 14 d. Šiauliuose. Mirė 2020 m. gruodžio 8 d. Vilniuje. Kompozitorė, pedagogė. 1946–1952 m. mokėsi Šiaulių 2-oje vidurinėje mokykloje. 1957 m. baigė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. 1963 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją. Dirbo Muzikos fonde, M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Yra sukūrusi įvairių žanrų kūrinių, bet kūryboje vyrauja vokalinė muzika. Daug dėmesio skyrė vaikams, sukūrė jiems operų, dainų, instrumentinių pjesių, rašė muziką teatrui. Už dainų ciklą vaikų chorui „Akvarelės“ pelnė pirmąją premiją. 1985 m. išleista chorinės muzikos plokštelė, o 1999 m. operos „Ožka Cignė“ audiokasetė. Kūrinių yra įrašyta Lietuvos radijo fondams, publikuota įvairiuose rinkiniuose. Išleisti du autoriniai leidiniai: „Žiemos daina“ (1970), „Raliavimai sopranui ir birbynei“ (1990). Lietuvos kompozitorių sąjungos narė (nuo 1973 m.). (Red. 2023-03-03)

LITERATŪRA

Domas Andrulis (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1986.
Julius Juzeliūnas (sudaryt. A. Ambrazas). Vilnius, 2002.
Kas yra kas Lietuvoje 95/96. Kaunas, 1995.
Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Kaunas, 2001.
Mokslas ir menas Šiaulių universitete 2004 m. Šiauliai, 2005.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 2. Vilnius, 1986.
Šiaulių kraštas. – 2003, geg. 22.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 5. Vilnius, 2004.
Zubrickas, Boleslovas. Lietuvių kompozitoriai. Vilnius, 2004.

A B C Č D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ADOMAVIČIENĖ ELENA. Gimė 1931 m. balandžio 12 d. Kapstatų kaime (Klaipėdos r.). Mirė 2012 m. balandžio 1 d. Obeliuose (Rokiškio r.). Pedagogė, kraštotyrininkė, edukologijos mokslų daktarė (1981). 1948–1952 m. mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, 1955–1960 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1952–1982 m. mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose. Nuo 1982 m. dirbo Šiaulių universitete, docentė. Buvo ilgametė Kraštotyros draugijos Plungės skyriaus pirmininkė. Nuo 1982 m. dalyvauja Šiaulių miesto kraštotyrininkų veikloje. 1995 m. įkūrė Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų ugdymo mokyklą ir jai vadovavo. Parašė kraštotyros knygas „Mūsų Kapstatai“ (1997), „Žvilgsnis į praeitį: Endriejavo šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia“ (2003), eilėraščių rinkinį „Patirties skrynia“ (2005), išleido pedagogines knygas „Pradinukų žodyno plėtimas per gimtosios kalbos pamokas“ (1991), „Lietuvių kalbos mokėjimo tikrinimas ir vertinimas I-IV klasėse“ (1995), „Lietuvių kalbos testai ir pratimai: pradinėse klasėse“ (2003). Publikavo per 80 straipsnių, rengia pranešimus konferencijose, dalyvauja kraštotyros darbų parodose, buvo apdovanota diplomais. Lietuvių kalbos, Lietuvos kraštotyros draugijų narė. Garbės kraštotyrininkė (1995), Mikelio prizo laureatė (1996).

BALČIŪNAS DANIELIUS. Gimė 1935 m. spalio 31 d. Indubakių kaime (Utenos r.). Inžinierius konstruktorius, kraštotyrininkas. 1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir pradėjo dirbti Šiaulių precizinių staklių gamykloje. Vėliau dirbo baldų gamybiniame susivienijame „Venta“, A. Gricevičiaus saldainių fabrike „Rūta“. Į kraštotyros veiklą įsijungė 1970 m. „Ventoje“ subūrė kraštotyros grupę „Jovaras“ ir jai vadovavo. Parašė 8 knygas, svarbesnės: „Gruzdžių skiečiai ir staklės“ (1997), „A. Gricevičiaus lietuvių saldainių fabrikas „Rūta“ (1998), „Balčiūnai iš Indubakių ir jų giminės“ (1999), „Mes – saldutiškiečiai“ (2001) ir kt. Parengė per 30 rankraštinių kraštotyros darbų, vertingiausias iš jų – „Ventos“ istorija (Kn. 1-12). Rankraščiai saugomi Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje. Spaudoje paskelbė per 500 publikacijų. 1995 ir 2005 m. surengė personalines kraštotyros darbų parodas. Dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose, kraštotyros darbų parodose. Lietuvos kraštotyros draugijos narys, garbės kraštotyrininkas (1995). Mikelio prizo laureatas (1995).

BALZA RAIMUNDAS. Gimė 1965 m. gegužės 31 d. Šiauliuose. Istorikas, paveldosaugininkas, muziejininkas. 1985–1990 m. studijavo Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. 1990–1991 m. dirbo istorijos mokytoju Šiaulių J. Janonio gimnazijoje, 1991–1997 m. – Kultūros paveldo inspekcijos Šiaulių apygardos viršininkas, po reorganizacijos 1995 m. – Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vadovas. Nuo 1997 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius, dėsto Šiaulių universitete. Rūpinasi Ch. Frenkelio vilos restauravimu ir ekspozicijų įrengimu. Nuo 1998 m. dėsto Šiaulių universitete. Lietuvos kultūros ministerijos Kultūros ir meno tarybos narys (nuo 2005), Lietuvos muziejų tarybos pirmininkas (nuo 2005), Šiaulių miesto Kultūros tarybos pirmininkas (nuo 2005), Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkas (nuo 2004). Apdovanotas Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko padėkos raštu (2005), Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro už nuopelnus Lietuvos šaulių sąjungai Šaulių žvaigžde (2007) ir kt.

BARISTAITĖ ROMA. Gimė 1964 m. rugsėjo 6 d. Šiauliuose. Istorikė, muziejininkė. 1982–1987 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1987–1992 m. mokytojavo Naisių pagrindinėje mokykloje. 1992–2000 m. buvo Šiaulių miesto Paminklotvarkos tarnybos vyr. specialistė. 2000–2006 m. – Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė, nuo 2006 m. spalio mėnesio – muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei. Parengė knygą „Šiaulių senosios (Talšos) kapinės“ (su A. Petrikausku, 1999), katalogus „Spaudos draudimo (1864–1904) ir ir pogrindžio (1940–1990) leidiniai Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (su A. Malinauskaite ir A. Tamuliene, 2004), „Senieji Šiauliai atvirukuose. 1902–1944“ (su A. Šlivinsku ir P. Kaminsku, 2006). Projektų „Senoji knyga iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių“ (2001), „XX a. miestiečio buities ir kultūros kontrastai: tarpukaris ir sovietmetis“ (2002) bendraautorė, projekto „Muziejininkai – muziejui, muziejus – miestui, Šiaurės Lietuvai“ (2003) kuratorė. Brošiūros „Šiaulių spaustuvės 1875–2005“ sudarytoja ir kt.

BRAŠIŠKIS STASYS. Gimė 1896 m. vasario 7 d. Verškulių kaime (Joniškio r.). Mirė 1989 m. spalio 6 d. Vilniuje. Valstybės veikėjas, kraštotyrininkas. 1907–1915 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Leipcige, Kauno universitete (1928–1931). 1922–1926 m. dėstė Šiaulių mokytojų seminarijoje. Buvo Šiauliuose įsteigęs radijo laboratoriją. 1950–1963 m. buvo Lietuvos MA bibliotekos direktorius. Kraštotyra susidomėjo besimokydamas Šiaulių gimnazijoje. Nuo 1922 m. su kitais rūpinosi „Kultūros“ bendrovės, „Aušros“ muziejaus įkūrimu (1923), organizavo kraštotyros ekspedicijas, kasinėjo senkapius. Rinko senus dokumentus, etnografinę medžiagą. Savo sukauptą kolekciją padovanojo muziejams. Į Šiaulių „Aušros“ muziejų pervežė keletą liaudies skulptūrų, o taip pat kunigo A. Rimavičiaus palikimą iš Latvijos. Parašė knygas „Raštas. Jo mokymo naujieji keliai“. (1923), „Kaip pačiam pasidirbti radijo imtuvą“ (1927). Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys (1964). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1965).

BUGAILIŠKIS PELIKSAS. Gimė 1883 m. gruodžio 30 d. Juodžiūnuose (Kupiškio r.). Mirė 1965 m. spalio 27 d. Vilniuje. Kultūros ir spaudos darbuotojas, teisininkas, kraštotyrininkas, muziejininkas, politinis veikėjas. 1909 m. baigė Peterburgo universitetą. Nuo 1917 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose. 1918 m. išrinktas į Šiaulių miesto tarybą, 1919–1921 m. Šiaulių apskrities tarybos pirmininkas. Nuo 1923 m. Šiaulių apygardos teismo vicepirmininkas, vadovavo kriminaliniam, o nuo 1929 m. civiliniam skyriui. Vienas iš „Kultūros“ bendrovės, Šiaulių „Aušros“ muziejaus (1923) ir Šiaulių kraštotyros draugijos (1927) steigėjų, pastarajai vadovavo. Organizavo kraštotyros ekspedicijas, rinko praeities relikvijas. 1930 m. pradėjo leisti ir redagavo „Šiaulių metraštį“ (Kn. 1–5). 1934–1944 m. Šiauliuose leido ir redagavo kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“, kurio išėjo 31 numeris. Redagavo žurnalus „Sietynas“ (1919–1922), „Kultūra“ (1923–1933). 1941–1944 m. buvo Šiaulių teismo pirmininkas. 1943 m. organizavo „Aušros“ muziejaus eksponatų slėpimą ir saugojimą. 1945 m. areštuotas, tardytas Šiaulių saugume. Išvykęs į Vilnių, dirbo MA Istorijos institute (1945–1948), Knygų rūmuose (1948–1952). Parašė apie 400 straipsnių teisės, ekonomikos, etnografijos, kraštotyros ir kt. klausimais. Rankraščiu paliko prisiminimus „Gyvenimo vieškeliais“, kuriuos atskira knyga išleido Šiaulių „Aušros“ muziejus (1994). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1928). Garbės kraštotyrininkas (1995). Šiauliuose, Žemaitės g. 83, kur P. Bugailiškis gyveno 1928–1945 m., atidengta memorialinė lenta (1979). Šiaulių „Aušros“ muziejus įsteigė P. Bugailiškio premiją (1998).

BURAČAS BALYS. Gimė 1897 m. sausio 18 d. Sidarių kaime (Radviliškio r.). Mirė 1972 m. liepos 28 d. Kaune. Etnografas, fotografas, kraštotyrininkas. 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. Baigęs mokslus mokytojavo Šiaulių apskrities pradinėse mokyklose. 1931 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje restauratoriumi, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. 1915–1941 ir 1957–1965 m. keliavo po Lietuvą ir Šiaulių apskritį, fotografavo liaudies paminklus, etnografinius papročius (apie 11000 negatyvų) rinko tautodailę, tautosaką (apie 4500 aprašymų). Svarbesni leidiniai: „Lietuvos kaimo papročiai“ 1993), Pasakojimai ir padavimai“ (1996), „Kryždirbystė Lietuvoje“ (1999). Paskelbė apie 600 straipsnių spaudoje. Lietuvos kraštotyros, Lietuvos fotografų draugijų garbės narys. Išleista V. Juodakio sudaryta knyga „Balys Buračas“ (1971). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1961).

CICĖNAS EDVARDAS. Gimė 1931 m. rugsėjo 3 d. Garnių kaime (Ignalinos r.). Mirė 2007 m. lapkričio 30 d. Šiauliuose. Istorikas, muziejininkas. 1966–1971 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1957–1971 m. mokytojavo Švenčionių rajone bei Šiauliuose. 1971–1997 m. buvo Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius, 1997–2002 m. – direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1988 m. vadovavo Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių miesto skyriui. Lietuvos nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1996).

ČILVINAITĖ MARIJONA. Gimė 1900 m. rugpjūčio 6 d. Upynoje (Šilalės r.). Mirė 1995 m. birželio 28 d. Kaltinėnuose (Šilalės r.). Etnografė, kraštotyrininkė, bibliotekininkė. 1925 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1925–1928 m. studijavo Kauno universitete. Dirbo Kauno, Vilniaus universitetų bibliotekose, 1948–1963 m. – Respublikinėje bibliotekoje Kaune. Buvo Lietuvos kraštotyros draugijos Kauno miesto skyriaus sekretorė. Kraštotyros veikloje dalyvavo nuo 1925 m. Dar studijų metais parašė darbą „Vestuvių papročiai Upynos apylinkėse“. Dalyvavo Šiaulių kraštotyros draugijos rengiamose ekspedicijose, užrašinėjo etnografinę medžiagą, rinko senienas, tą medžiagą tvarkė, sistemino. Sukauptą medžiagą ir dalį asmeninio archyvo perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui (57 apyrašai), Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekai, Istorijos institutui ir kitoms mokslo įstaigoms. Šiauliuose leistame žurnale „Gimtasai kraštas“ paskelbė 25 publikacijas. Dalyvavo respublikinėse kraštotyros darbų parodose, pelnė laureatės vardą, apdovanota diplomais. Išleista bibliografijos rodyklė „Marijona Čilvinaitė“ (sudaryt. K. Račkauskas, 1980). Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė (1964).

DAUNYS STASYS. Gimė 1922 m. spalio 14 d. Auksučiuose (Šiaulių r.). Mirė 2011 m. sausio 11 d. Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Muziejininkas, kraštotyrininkas, poetas. Antrojo pasaulinio karo metais mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, o ją uždarius – Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje. 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, istoriją. Nuo 1940 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1949–1956 m. kalintas. 1956–1976 m. dirbo Panevėžio, Rokiškio kraštotyros muziejuose, nuo 1976 m. – Rumšiškių buities muziejuje, buvo vienas iš šio muziejaus kūrėjų. Kraštotyros veikla susidomėjo 1938 m. Būdamas „Aušros“ muziejaus bendradarbis, vėliau etatinis darbuotojas (1940–1949) dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, bendradarbiavo kraštotyros žurnale „Gimtasai kraštas“. Rašė liaudies kultūros, muziejininkystės klausimais. Išleido poezijos rinkinius „Šiaurės lyguma“ (1986), „Po troškimų medžiu“ (1993), „Kur beržai žali“ (1995), „Rugsėjo elegijos“ (1997), „Po šiaurės dangum“ (1999 ), „Spingsulė po dvyliktos“ (2000).

DINDIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1932 m. balandžio 5 d. Paupinės kaime (Zarasų r.). Mirė 2006 m. sausio 19 d. Šiauliuose. Pedagogė, kraštotyrininkė. Mokėsi Zarasų vidurinėje mokykloje. 1957 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, geografiją. Mokytojavo Užukaimyje, Kurtuvėnuose, Mažeikiuose, Šiaulių 1-oje vidurinėje mokykloje-internate. Nuo 1966 m. iki mirties dirbo Šiaulių Salduvės pagrindinėje mokykloje geografijos mokytoja. Dalyvavo tarptautiniuose projektuose, vadovavo mokyklos turistams-orientacininkams. Įkūrė Salduvės mokyklos muziejų (1987) ir jam vadovavo, buvo ilgametė kraštotyros būrelio vadovė. Su moksleiviais rengė kraštotyros darbus, dalyvavo miesto ir respublikinėse parodose, buvo apdovanota diplomais. Priklausė Lietuvos kraštotyros draugijai. Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1975).

JAKUČIONIS VACLOVAS. Gimė 1905 m. Daugirdėliuose (Alytaus r.). Mirė 1986 m. kovo 18 d. Šiauliuose. Kraštotyrininkas, muziejininkas. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet mokslų nebaigė. Šiauliuose gyveno nuo 1936 m., dirbo buhalteriu alaus darykloje „Gubernija“, Šiaulių geležinkelio apygardoje. 1971–1986 m. buvo Šiaulių geležinkelio stoties visuomeninio muziejaus vedėjas. Rinko muziejui eksponatus ir juos tvarkė, vedė ekskursijas. Surinko per 35 tūkstančius lietuviškų pavardžių ir perdavė Lietuvių kalbos instituto fondui. Bendradarbiavo respublikinėje ir miesto periodikoje, pats leido žurnalą „Gintaro kraštas“.

KAVALIAUSKIENĖ VANDA. Gimė 1923 m. lapkričio 23 d. Šapnagių kaime (Šiaulių r.). Mirė 2011 m. lapkričio 27 d. Šiauliuose. Provizorė, kraštotyrininkė, muziejininkė. 1951 m. baigė Kauno medicinos mokyklą, 1958 m. – Maskvos farmacijos institutą. Dirbo Šiaulių vaistinėse, 1959–1989 m. buvo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytoja. 1957–1987 m. Šiaulių miesto tarybos deputatė. Šalia tiesioginio provizorės darbo, 1962 m. pradėjo kaupti kolekciją Katinai, rengė šios kolekcijos parodas. 1990 m. Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje įkūrė vienintelį Lietuvoje ir trečią Europoje Katinų muziejų ir vadovauja šiam muziejui. 1995, 2000, 2005 m. organizavo jubiliejinius Katinų muziejaus renginius. Bendradarbiauja su Amsterdamo Katinų muziejumi. Parengė ir išleido knygeles „Katinų muziejus“ (1997, 2005), atsiminimų knygą „Ką šlama ąžuolas“. Lietuvos kraštotyros draugijos narė. Lietuvos nusipelniusi provizorė (1986). Mikelio prizo laureatė (2006).

KLUPŠAITĖ-RULINSKIENĖ ANTANINA. Gimė 1930 m. spalio 14 d. Medginų kaime (Joniškio r.). Mirė 2018 m. rugpjūčio 26 d. Provizorė, kraštotyrininkė. 1954 m. su pagyrimu baigė Kauno Valstybinį medicinos institutą ir pradėjo dirbti Šiauliuose. Nuo 1959 m. beveik trisdešimt metų buvo Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytojo pavaduotoja. Nuo 1955 m. dalyvauja kraštotyros veikloje, domisi farmacijos istorija, kaupia senoviškus farmacinius ir vaistinių eksponatus (per 1000 vnt.). Surengė farmacijos istorijos ekspoziciją, kuri veikė Lietuvos farmacininkų suvažiavimo metu (1957). 1965 m. su kitais Šiauliuose įkūrė farmacijos istorijos muziejinį kampelį. Renka prisiminimus, parengė kraštotyros darbą „Ką byloja farmacijos istorijos muziejinės vertybės“. Lietuvos kraštotyros draugijos narė (1950), Mikelio prizo laureatė (2011). (Red. 2018-09-02.)

KRIVICKAS JONAS. Gimė 1929 m. kovo 16 d. Šiauliuose. Mirė 2007 m. rugsėjo 13 d. ten pat. Pedagogas, kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Varėnoje, Perlojoje, Merkinėje. Nuo 1962 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose, buvo J. Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas. Kraštotyros veikloje dalyvavo nuo 1957 m. Šiauliuose įkūrė J. Janonio gimnazijos muziejų (1970) ir iki mirties jam vadovavo. Parašė knygas „Po Žemaitiją“ (1971), „Res non verba: Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija 1851–1991“. (1991), „Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos istorija“ 1991–1996. (1997), „Žymesni Šiaulių J. Janonio gimnazijos mokytojai ir mokiniai“ (2001), „Mokytojų Mokytojas Jonas Adomaitis“ (2003), „Praskriejo kaip vėjas“ (2006). Buvo respublikinių kraštotyros ekspedicijų dalyvis, ekskursijų vadovas. Dalyvavo respublikinėse ir miesto kraštotyros darbų parodose, buvo apdovanotas diplomais. Lietuvos kraštotyros, Lietuvos gidų draugijų narys. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1972), garbės kraštotyrininkas (1990), Mikelio prizininkas (1991). P. Bugailiškio premijos laureatas (2000), Šiaulių miesto garbės pilietis (2001). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius (1997).

KUČINSKAS KLEMENSAS. Gimė 1927 m. rugsėjo 23 d. Žeberių kaime (Kelmės r.) Mirė 2009 m. vasario 16 d. Šiauliuose. Zootechnikas, kraštotyrininkas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis. 1967 m. baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą. 1952 m. buvo areštuotas, kalintas Intoje. Nuo 1983 m. gyveno Šiauliuose, dirbo Televizorių gamykloje. Kraštotyra susidomėjo apie 1942 m., mokydamasis Užvenčio progimnazijoje. Nuo 1957 m. rinko etnografinius dirbinius, kuriuos perdavė Užvenčio kraštotyros muziejui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vėl įsijungė į kraštotyros veiklą. Parengė per 10 kraštotyros darbų, iš jų svarbesni: „Žeberiai“ (1992), „Ubagai“ (1992), „Retų amatų žmonės“ (1993), „Garsieji krašto razbaininkai – plėšikai“ (1995), „Burnojimai“ (1995), „Tvoros“ (1998), „Sodžiaus metrologija“ (1998) ir kt. Dalyvavo respublikinėse kraštotyros darbų parodose, tapo laureatu. Lietuvos kraštotyros draugijos narys, garbės kraštotyrininkas (2000). Apdovanotas „Valstiečių laikraščio pirmąja premija kaimų istorijų rašymo apžiūroje“ (1995), Mikelio prizu (2001).

KULIKAUSKAS ALGIRDAS. Gimė 1937 m. gegužės 19 d. Ambrasų kaime (Vilkaviškio r.). Kino metraštininkas. Mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar – Juliaus Janonio gimnazija), 1956 m. Klaipėdos jūrininkų mokykloje įgijo laivavedžio specialybę. 1966 m. Buivydiškių žemės ūkio technikume įgijo žuvininko kvalifikaciją. 1987 m. Šiaulių pedagoginiame institute įgijo pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją. Nuo 1982 m. dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos katedroje vargonų ir rojalių derinimo ir remonto meistru. Šiaulių universitete yra sumontuoti A. Kulikausko gaminti unikalūs medinių vamzdžių vargonai. Dešimt metų vadovavo Lietuvos kino mėgėjų Šiaulių skyriui, dvejus metus rengė Šiaulių televizijos laidas. Būrė ir vadovavo Šiaulių tremtinių chorui. Sausio 13-osios brolijos Šiaulių skyriaus tarybos narys. Lietuvos sąjūdžio tarybos narys, Šiaulių skyriaus pirmininkas. Sukūrė kelias dešimtis dokumentinių trumpojo metražo kino filmų ir videofilmų. Apdovanotas sausio 13-osios medaliu. 2020 m. įteiktas tradicinis Šiaulių kraštotyros draugijos Mikelio prizas už tautos istorinės atminties fiksavimą ir įprasminimą foto ir kino vaizduose, kino muziejaus įkūrimo inicijavimą ir kino paveldo puoselėjimą. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2020 m. birželio 16 d., p. 2. Red. 2020-06-16.)

LIPŠIC LEIBA. Gimė 1925 m. liepos 14 d. Šiauliuose. Mirė 2002 m. liepos 9 d. ten pat. Kraštotyrininkas, žydų bendruomenės veikėjas. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Karo metais kalėjo Šiaulių gete, Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklose. Rinko medžiagą apie žydų gyvenimą tarpukario ir karo metais. Šiaulių žydų kultūros centro vienas iš steigėjų, šio centro metraštininkas. Buvo Šiaulių apskrities žydų bendruomenės, atsikūrusios 1988 m. istorijos žinovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus konsultantas žydų istorijos ir holokausto klausimais.

LIUTIKAS ČESLOVAS. Gimė 1903 m. rugsėjo 18 d. Bugenių kaime (Mažeikių r.). Mirė 1984 m. balandžio 27 d. Sidnėjuje (Australija). Visuomenės veikėjas, agronomas, muziejininkas. Baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, biologijos specialybę vėliau – Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Buvo pirmasis Šiaulių „Aušros“ muziejaus vedėjas (1928–1936). Su P. Bugailiškiu perkėlė muziejų į naujas patalpas, organizavo ekspedicijas, sukaupė pagrindinį eksponatų fondą, atidarė naują ekspoziciją. Bendradarbiavo žurnale „Gimtasai kraštas“. Stažavo Paryžiaus ir Belgijos muziejuose. 1936–1937 m. buvo Šiaulių miesto tarybos narys, 1940 m. – Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. 1941–1942 m. buvo Lietuvos Mokslų Akademijos kultūros paminklų apsaugos viršininkas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno Naujoje Zelandijoje, Australijoje.

MALINAUSKAITĖ AURELIJA. Gimė 1961 m. gegužės 4 d. Radviliškyje. Istorikė, muziejininkė. 1981 m. pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Dailės skyriuje. Dirbdama neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus universitete, kurį baigė 1985 m. Šiuo metu dirba Naujosios istorijos sektoriuje. Sudarė knygas „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ (1996), „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ (1998), „Politinių kalinių, tremtinių, partizanų laiškai Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (2001). Viena iš kompaktinės plokštelės „Spaudos draudimo (1864–1904) ir pogrindžio (1940–1990) leidiniai Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ sudarytojų Dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. 1944–1953 m. ginkluoto pasipriešinimo tema paskelbė straipsnių leidiniuose „Gruzdžiai“, „Kuršėnai“. „Lygumai. Stačiūnai“, „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje. 1864–1904–2004“ ir kt. Nuo 1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įgaliota atstovė Šiaulių apskrityje.

MAŽEIKA VYTAUTAS. Gimė 1933 m. liepos 24 d. Šiauliuose. Pedagogas, kraštotyrininkas. Mokytojo darbą pradėjo 1952 m. Šilo Pavėžupyje. 1962 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Rusų kalbą ir literatūrą. Dirbo Šaukėnų, Telšių ir kt. mokyklose. 1975–1993 m. mokytojavo Šiaulių 9-oje ir 11-oje vidurinėse mokyklose. 1987 m. 11-oje vidurinėje mokykloje įkūrė muziejų ir jam vadovavo. 1993 m. persikėlė į Šeduvą, ir iki 2000 m. dirbo vidurinėje mokykloje. Išėjęs į ištarnautą poilsį vėl apsigyveno Šiauliuose ir įsijungė į kraštotyros veiklą. Tyrinėja Lieporių mikrorajono ir apylinkių istoriją. Parengė kraštotyros darbus „Lieporiečių pasakojimai“, „Atmintinos vietos Lieporiuose“, „Lieporių rajono pakraščiais“, „Sentikiai Kužių seniūnijoje“ ir kt. Lietuvos kraštotyros draugijos narys nuo 1966 m. Apdovanotas kraštotyros draugijos medaliu „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“ (1987), Mikelio prizu (2007).

MOCKUTĖ SKAISTĖ. Gimė 1941 m. gegužės 16 d. Vilniuje. Istorikė, muziejininkė. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1973 m. dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje, nuo 1981 m. – Etnografijos skyriaus vedėja. Parengė leidinius: „XVIII–XX a. pradžios apšvietimo priemonės Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (su kitais, 1986), „Šiaulių „Aušros muziejaus etnografiniai rinkiniai“ (1997), „Geležinių kulto ir memorialinių paminklų viršūnių rinkinys Šiaulių „Aušros“ muziejuje“ (2003). Dalyvauja mokslinėse konferencijose, skaito pranešimus apie „Aušros“ muziejaus etnografinius rinkinius. Kraštotyros ekspedicijų Lietuvoje bei Lenkijoje dalyvė. Straipsnių etnografijos klausimais paskelbė knygose „Lygumai. Stačiūnai“, „Kuršėnai“, „Gruzdžiai“, „Raudėnai“, periodiniuose leidiniuose „Liaudies kultūra“, „Etnografija“ ir kt.

NAUDUŽAS JULIUS. Gimė 1929 m. vasario 16 d. Minčaičių kaime (Joniškio r.). Mirė 1989 m. lapkričio 17 d. Šiauliuose. Archeologas, muziejininkas. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą ir atvyko dirbti į Šiaulių „Aušros“ muziejų. 1959 ir 1963 m. tyrinėjo Šiaulių apylinkių archeologinius paminklus, surinktais eksponatais papildė muziejaus fondus. 1964–1971 m. buvo „Aušros“ muziejaus direktorius, rūpinosi muziejaus patalpomis, rengė naujas ekspozicijas. Aktyviai bendradarbiavo miesto spaudoje. Išėjęs iš muziejaus, dirbo Televizorių gamykloje ir kitose Šiaulių miesto įmonėse.

NEZABITAUSKIS ADOLFAS. Gimė 1901 m. liepos 6 d. Baidotų kaime (Kretingos r.). Mirė 1968 m. gruodžio 15 d. Telšiuose. Žurnalistas, kraštotyrininkas, muziejininkas. Baigė Telšių gimnaziją. 1925 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą. Baigęs mokslus dirbo „Lietuvos aido“, „Vilniaus balso“ redakcijose. Karo metais dirbo Kauno M. K. Čiurlionio galerijoje. Pokario metais buvo areštuotas, ilgus metus kalėjo lageriuose. 1956 m. atvyko į Šiaulius ir iki 1968 m. buvo „Aušros“ muziejaus fondų saugotojas. Iš Šiaulių persikėlė į Telšius, dirbo Alkos muziejuje. Parašė knygas „Jonas Basanavičius“ (1938, fotografuotinis leidimas 1990) ir „Vilniaus bažnyčios mūsų tautos šventovė“ (1940). Gyvendamas Šiauliuose miesto ir aplinkinių rajonų laikraščiuose paskelbė kelis šimtus publikacijų etnografijos, istorijos, kraštotyros klausimais. Vertė įvairius istorinius šaltinius.

PAŠKŪNAITĖ LEOKADIJA. Gimė 1911 m. sausio 24 d. Žadžiūnuose (Šiaulių r.). Mirė 1979 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. Pedagogė, etnografė, kraštotyrininkė. 1932 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1933–1938 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Mokytojavo Trakų, Anykščių rajonuose, Šiaulių 2-oje vidurinėje mokykloje ir kitose vietose. Nuo 1966 m. pradėjo rinkti kalbinę bei etnografinę medžiagą. Parengė „Žadžiūnų tarmės žodyną“ (per 7000 žodžių), apie 1500 frazeologizmų. Užrašė per 1700 vnt. liaudies kūrybos: dainų, žaidimų, pasakų, mįslių. Aprašė Šiaulių ir Radviliškio apylinkių Užgavėnių papročius, juos perdavė Istorijos instituto Etnografijos sektoriui.

PETKEVIČIENĖ GIEDRĖ. Gimė 1941 m. gruodžio 8 d. Panevėžyje. Gydytoja pediatrė, kraštotyrininkė, kolekcininkė. 1958 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą, 1964 m. – Kauno medicinos institutą. 1964—2004 m. Šiaulių miesto 1-ojo lopšelio-darželio ir Kūdikių namų gydytoja pediatrė. Kraštotyra susidomėjo nuo 1964 m. Domisi šeimos, giminės, medicinos istorija. Kolekcionuoja atvirukus, nuotraukas, knygas. Parengė kraštotyros darbus: „Mano senelės ir prosenelės“ (1999), „Aukštašlynio kaimo istorija“ (1999, apdovanotas „Valstiečių laikraščio“ paskatinamąja premija), „Waclaw Geigo-Stumbriškis: vienos fotografijos istorija“ (2005), „Senelių paieška: Teresa Gruzdz Keenliside“ (2005–2010), „Vaistininkas Stanislovas Šipila (Šupila)“ (2006), „Gydytoja Michalina Miniotaitė-Šipilienė“ (2006), „Žemaitės, S. Daukanto, J. Biliūno, V. Bielskio gatvių namų istorijos“ (2009), „Bonaventuras Jakubauskas“: Lietuvos Respublikos Seimo atstovas“ (2010). Surengė personalinę parodą „Praeities slėpiniai“ (2012). Apdovanota Mikelio prizu (2012).

PETRULIS JUOZAS. Gimė 1904 m. balandžio 23 d. Ridikų kaime (Kupiškio r.). Mirė 1975 m. balandžio 25 d. Vilniuje. Muziejininkas, kraštotyrininkas, kultūros istorikas. Mokėsi Biržų gimnazijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Kraštotyra susidomėjo apie 1921 m. 1938–1944 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1947–1958 m. buvo Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, restauracijos skyriaus vedėjas. 1958–1975 m. – Lietuvos dailės muziejaus dailininkas restauratorius. Restauravo D. Poškos Baublius, A. Baranausko klėtelę Anykščiuose. Dirbdamas Šiauliuose, dalyvavo muziejaus etnografinėse ekspedicijose, sukaupė daug aprašomosios medžiagos etnografijos fondams. Prisidėjo prie žurnalo „Gimtasai kraštas“ redagavimo ir leidimo, skelbė ten savo straipsnius. Lietuvoje populiarino esperanto kalbą, išleido „Esperanto kalbos vadovėlį“. Jo rankraštinis archyvas (1731 vnt.) saugomas nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys (1964). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1965).

PRANIENĖ LIDIJA JOANA. Gimė 1947 m. rugpjūčio 15 m. Gruzdžiuose (Šiaulių r.). Inžinierė mechanikė, kultūros veikėja, kraštotyrininkė. 1971 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir iki 1985 m. dirbo Šiaulių kukurūzų perdirbimo gamykloje. 1986–1991 m. buvo Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių miesto skyriaus atsakingoji sekretorė, 1991–1999 m. – Šiaulių miesto savivaldybės kultūros skyriaus vyr. specialistė kraštotyrai, miesto kraštotyros veiklos organizatorė. 2000 m. – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja socialiniams klausimams. Nuo 2000 m. – Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė. Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų mokyklos viena įkūrėjų (1995), jos vadovė (1998–1999). Sudarė leidinius: „Šiaulių Mikeliai“ (su S. Bulzgiu, 1997), „Šiaulių kraštotyros draugijai – 70“ (1997), „Kraštotyra Šiaulių apskrityje: istorija ir šiandiena“ (1998) ir kt. Dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. Lietuvos kraštotyros draugijos tarybos narė, Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narė, garbės kraštotyrininkė (2000). Apdovanota Mikelio prizu (2000), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko padėka (2001), Garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2009).

RIMKEVIČIUS JONAS. Gimė 1940 m. liepos 26 d. Šiauliuose. Mirė 2016 m. spalio 9 d. Vilniuje. Inžinierius radiotechnikas, kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas. Baigė Kauno politechnikos institutą. 1969–1982 m. dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, paskui persikėlė gyventi į Vilnių. Kraštotyros veikloje dalyvauja nuo 1974 m. Vienas iš Šiaulių radijo ir televizijos muziejaus įkūrėjų (1982). Sukaupė duomenų apie radijo ir televizijos raidą Lietuvoje, išaiškino pirmuosius radijo mėgėjus Šiauliuose. Parengė leidinėlį „Visuomeninis radijo-televizijos muziejus“ (1982). Bendradarbiavo respublikos ir Šiaulių miesto spaudoje. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Lietuvos kraštotyros draugijos narys (nuo 1974). Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992). P. Bugailiškio premijos laureatas (2008).

RUDZINSKIENĖ IRENA. Gimė 1933 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Technikė technologė, kraštotyrininkė. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje. 1961 m. baigė Lietuvos lengvosios pramonės technikumą. Dirbo Šiaulių „Elnio” kombinate, Odos galanterijos fabrike ir „Ventos“ baldų gamybiniame susivienijime. Dirbdama pramonės įmonėse, 1978 m. įsijungė į kraštotyros veiklą. 1987–1990 m. vadovavo baldininkų kraštotyros grupei „Jovaras“. Parengė per 350 kraštotyros darbų, iš kurių per 50 buvo eksponuoti respublikinėse parodose, pelnė laureato vardus, apdovanoti diplomais, padėkos raštais. Domisi išnykusių kaimų, šeimų istorijomis, sudarinėja genealoginius medžius. Parašė pramonės įmonių metraščių, istorijų. Surengė septynias personalines kraštotyros darbų parodas 1985, 1988, 1995, 1998, 1999, 2002, 2003 m. Jos parengti darbai saugomi respublikinėje kraštotyros darbų saugykloje, muziejuose, bibliotekose, mokyklose. Parengė ir išleido savo kraštotyros darbų parodų katalogus (1995, 1999, 2003), knygą „Šiaulių kraštotyrininkai“ (su B. K. Salatkiene, 2002). Knygos „Lietuvos pramoninio baldų dizaino istorijos tyrimas: „Ventos“ metraščiai“ bendraautorė (2022). Dalyvavo respublikinėse kraštotyros, „Versmės“ leidyklose ekspedicijose Žeimelyje (2003), Gruzdžiuose (2004). Lietuvos kraštotyros draugijos narė, garbės kraštotyrininkė (1995). Apdovanota Mikelio prizu (1990), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2019). (Red. 2024-05-01).

RULINSKAS LIUDVIKAS. Gimė 1937 m. vasario 1 d. Seduviškės kaime (Kelmės r.). Mirė 2023 m. rugsėjo 20 d. Šiauliuose. Provizorius, kraštotyrininkas. 1962 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1963 m. dirbo Šiaulių miesto farmacijos įstaigose, 1975–1995 m. buvo Šiaulių vaistų sandėlio vedėjas, nuo 1995 m. – AB „Šiaulių vaistų sandėlis“ direktorius. Su žmona A. Rulinskiene rinko senovinius farmacijos eksponatus. Dalyvavo respublikinėse kraštotyros ekspedicijose, rinko medžiagą liaudies medicinos tema. Išleido knygutę „Nuo burtų iki vaistų“ (1968). Bendradarbiauja miesto ir respublikos spaudoje. Lietuvos farmacininkų sąjungos, Lietuvos kraštotyros draugijos narys (1968). Lietuvos nusipelnęs provizorius. Mikelio prizo laureatas (2011).

RUSECKIENĖ RASA. Gimė 1942 m. rugpjūčio 29 d. Tabarų kaime (Marijampolės r.). Mirė 1989 m. spalio 22 d. Kaune. Pedagogė, muziejininkė. 1951–1957 m. gyveno tremtyje Tomsko srityje. 1960 m. baigė Kalvarijos vidurinę mokyklą, 1965 – Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Iki 1972 m. mokytojavo Anykščiuose ir Šiauliuose, nuo 1972 m. iki mirties dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Buvo Dailės skyriaus renginių organizatorė, Lankytojų skyriaus vedėja. Subūrė muziejaus etnografinį ansamblį ir pati jame dainavo. Sudarė ar redagavo bukletus, parodų katalogus, rašė muziejaus kroniką. Parengė knygą „Šiaulių Aušros istorijos ir etnografijos muziejus“ (1986).

RUTKAUSKAS ROMUALDAS. Gimė 1939 m. kovo 15 d. Gelvonuose (Širvintų r.). Inžinierius mechanikas, literatas, kraštotyrininkas. 1961 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir pradėjo dirbti mechaniku Šiaulių zoninėje mechanizacijos valdyboje (AB Žemda). Kraštotyra domisi nuo jaunystės, renka prisiminimus apie Šiaulių miesto esperantininkus, rašo kraštotyrines apybraižas, humoreskas. Parengė kraštotyros darbus „Šiaulių esperanto judėjimo metmenys 1926–1998“, „Šiaulių miesto esperantininkai, Išėjusių bičiulių portretai“, „Išėjusių darbo draugų portretai“, „Žemda – 40“ ir kt. Išleido knygą „Ten kur Žemda“ (2004). 1999 m. Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje surengė personalinę kraštotyros darbų parodą. Šiaulių esperanto klubo „Rūta“, Šiaulių literatų susivienijimo narys. Apdovanotas Mikelio prizu (2004).

SUBAČIENĖ-JURGILAITĖ ZITA. Gimė 1942 m. gegužės 5 d. Šuopiuose (Šakių r.). Pedagogė, kraštotyrininkė. Baigė Vilniaus universitetą, geografiją. Šiauliuose dirbo nuo 1978 m. Buvo 10-osios, 18-osios mokyklų geografijos mokytoja. Vadovavo kraštotyrininkų būreliams, organizavo kraštotyros ekspedicijas. Kūrė Šiaulių 18-osios vidurinės mokyklos muziejų, rašė metraštį. 1995–1998 m. vadovavo Šiaulių miesto jaunųjų ekologų klubui „Terra“. 1999 m. persikėlė gyventi į Šakius. Parengė ir išleido knygas: „Nuo Saulės mūšio vietos iki Busikės“ (1996), „Dubysos slėniais“ (1998), „Nova – zanavykų upė“ (1998), „Geografinis Šakių rajono žinynas“ (1999), „Mūsų istorijos: Šakių krašto kaimų praeitis“ (1999), „Išvykos nuo Palangos tilto“ (2010) ir kt. Šiaulių miesto ir respublikinėje spaudoje aprašė ekspedicijas, keliones. Mikelio prizo laureatė (1998).

SKĖRYS LEONARDAS. Gimė 1932 m. birželio 1 d. Semeniškių kaime (tuomet – Kruopių valsčius, Šiaulių apskritis). Mirė 2020 m. spalio 30 d., palaidotas Žerėnų kapinėse (Šiaulių r.). Garbės kraštotyrininkas, visuomenininkas, istorinės atminties puoselėtojas. Pokariu buvo partizanų ryšininkas. 1960 m. pradėjo dirbti eiguliu Akmenės miškų ūkio Kinkių girininkijoje. Eiguliu dirbo daugiau nei tris dešimtmečius. Fotografavo gamtos vaizdus, užrašė daug pasakojimų, legendų, rinko ir publikavo partizanų istorijas. Pats projektavo ir įvairiose vietose pastatė paminklų, kryžių, tvirtino simbolines lenteles ant partizanų motinų kapų. Už aktyvią veiklą du kartus buvo išrinktas geriausiu Šiaulių rajono Metų kraštotyrininku (2001, 2010). 2005 m. suteiktas Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės kraštotyrininko vardas, įteiktas medalis „Už nuopelnus Lietuvai“. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2020 m. lapkričio 5 d. Red. 2022-01-18).

ŠAPAITĖ AUDRONĖ. Gimė 1968 m. gegužės 12 d. Šiauliuose. Mirė 2017 m. spalio 29 d. Šiauliuose. Archeologė, muziejininkė. Istorikė, archeologė, muziejininkė. 1991 m. baigė Vilniaus universitetą. 1991–1993 m. Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos istorijos mokytoja. Nuo 1994 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vyr. specialistė, o nuo 1998 m. lapkričio 1 d. Archeologijos skyriaus vedėja. 1997–1998 m. pradėjo žvalgomuosius archeologinius tyrimus Šiaulių senojo miesto vietoje, tyrimų rezultatai įgalino įtraukti jį į archeologijos paminklų sąrašus. Nuo 1997 m. kasmet tyrinėjo Šiaulių senojo miesto vietą, kaupė, tyrė, datavo radinius ir tyrimų medžiagą. Vadovavo daugeliui archeologinių tyrimų ekspedicijų Šiaurės Lietuvoje: Šiaulių, Radviliškio, Joniškio, Pakruojo, Telšių miestuose ir rajonuose. Archeologinių tyrinėjimų medžiagą skelbė leidiniuose, skaitė pranešimus konferencijose. Buvo viena iš pirmųjų edukacinių užsiėmimų muziejuje iniciatorių (nuo 1999), pagrindinė pirmųjų eksperimentinės archeologijos renginių „Senųjų amatų dienos“ prie Žaliūkių vėjo malūno organizatorė (nuo 2000), muziejaus archeologinės ekspozicijos „Šiaulių krašto praeitis nuo seniausių laikų iki XVII a.“ kuratorė (2002–2004), parodų: „Lietuva prieš tūkstantį metų. Praėjusio gyvenimo pėdsakai“, skirta Lietuvos tūkstantmečiui (2009) ir „Piliakalniai be pilių“, skirta Piliakalnių metams (2017) idėjų autorė ir kuratorė. A. Šapaitės dėka archeologijos mokslas muziejaus ekspozicijų ir parodų lankytojams bei edukacinių programų dalyviams tapo suprantamesnis, įgavo konkrečius pavidalus ir bruožus. 2016 m. jai suteikta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto III kategorija. Už muziejinę veiklą ir archeologinius-edukacinius darbus buvo ne kartą apdovanota Šiaulių misto mero padėkomis, 2008 m. – Šiaulių apskrities viršininko Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

ŠIUKŠČIENĖ VIRGINIJA. Gimė 1959 m. birželio 12 d. Užventyje (Kelmės r.). Istorikė, muziejininkė. 1977–1982 m. studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1982 m. dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1995–2004 m. mokslinė sekretorė, muziejaus leidyklos vedėja. Nuo 2004 m. direktoriaus pavaduotoja. Nuo 2005 m. – Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos pirmininkė. 1985–1992 m. teikė metodines konsultacijas Šiaulių miesto ir rajono visuomeniniams muziejams. 1985–1990 m. vadovavo jaunųjų kraštotyrininkų būreliui Šiaulių jaunųjų turistų centre. Sudarė leidinius, arba juos redagavo: „Šiaulių visuomeniniai muziejai“ (1986), P. Bugailiškis „Gyvenimo vieškeliais“ (1994), „Lietuvos plakatas XX a. pirmojoje pusėje“ (1997), „Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronika 1930–1939“ (1998), „Šiaulių „Aušros“ muziejus“ (1998), „Žurnalui „Gimtasai kraštas – 65“ (1999), „Kryžių kalnas: trumpa istorija“ (2002), „Šiaulių metraštis. 1999–2002“ (2003) ir kt. Keleto autorinių bei grupinių parodų muziejuje rengėja. Lietuvos kraštotyros draugijos narė (1982). P. Bugailiškio premijos laureatė (2003). Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007). Apdovanota LR Kultūros ministerijos premija už veiklą muziejininkystės srityje (2012).

TARABILDA BRONISLOVAS SAULIUS. Gimė 1936 m. balandžio 25 d. Juostininkų kaime, (Anykščių r.). Mirė 2019 m. sausio 19 d. Šiauliuose. 1957 metais baigė Vilniaus bibliotekinį technikumą, 1960 metais pradėjo dirbti Šiaulių dviračių gamykloje kultūros klubo vedėju ir išdirbo juo 32 metus ir 4 mėnesius – iki 1992 metų. Beveik 60 metų buvo ansamblio „Vairas“ metraštininku. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2019 m. sausio 3 d. Red. 2020-03-31).

TRINKA VLADAS. Gimė 1906 m. liepos 10 d. Ramonaičių kaime (Pakruojo r.). Mirė 1990 m. rugpjūčio 1 d. Šiauliuose. Pedagogas, kraštotyrininkas. 1928 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Mokytojavo Jonelaičiuose, Šiauliuose. 1948–1958 m. buvo tremtyje Krasnojarsko krašte. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Šiaulių butų ūkio tarnyboje. Kraštotyros veikloje dalyvavo nuo 1927 m. Buvo „Aušros“ muziejaus bendradarbis, Šiaulių kraštotyros draugijos pedagoginės ir tautosakos sekcijos vedėjas. Dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, bendradarbiavo leidiniuose „Šiaulių metraštis“, „Gimtasai kraštas“. Domėjosi sodininkyste, sovietiniais metais buvo Šiaulių Margių kolektyvinio sodo pirmininkas, parašė šio sodo istoriją. Jo rankraščiai yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

URBONIENĖ JADVYGA. Gimė 1939 m. spalio 31 d. Virtukų kaime (Kelmės r.). Pedagogė, kraštotyrininkė. 1963 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, fiziką. Mokytojavo Šiauliuose. Dabar dirba Šiaulių jaunųjų turistų centre, Turizmo-kraštotyros skyriaus vedėja. Kraštotyros veikloje dalyvauja nuo 1970 m. Nuo 2000 m. – Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, kraštotyros darbo mieste visuomeninė koordinatorė. Organizuoja jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijas, jų darbų parodas, konferencijas. Rengia kraštotyros darbus, dalyvauja respublikinėse kraštotyros ekspedicijose. Rūpinasi kasmetiniu Mikelio prizo įteikimu geriausiam miesto kraštotyrininkui. Sudarinėja Šiaulių apskrities nacionalinės jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijos baigiamojo etapo kraštotyros darbų katalogus (2001, 2003, 2005, 2007). Mikelio prizo laureatė (2010).

VAITEKŪNAS VINCAS. Gimė 1908 m. spalio 24 d. Šlapakių kaime (Joniškio r.). Mirė 1987 m. birželio 8 d. Šiauliuose. Kraštotyrininkas, muziejininkas. 1929 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Dirbo tarnautoju Šiaulių apygardos teisme. Nuo 1928 m. laisvalaikiu bendradarbiavo Šiaulių Aušros muziejuje: vyko į ekspedicijas, tvarkė surinktus eksponatus, juos katalogavo, rašė straipsnius į Šiaulių metraštį, Gimtąjį kraštą. 1933–1940 m. buvo Šiaulių kraštotyros draugijos sekretorius. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo „Aušros“ muziejaus evakuacijos darbuose. Nuo 1957 m. iki mirties buvo etatinis „Aušros“ muziejaus darbuotojas, vyr. mokslinis bendradarbis, Dailės skyriaus vedėjas. Surinko etnografinių, tautodailės eksponatų, parengė kelias ekspozicijas, bendradarbiavo miesto ir respublikinėje spaudoje. Mokėjo keletą užsienio kalbų, tame tarpe ir esperanto, buvo ekskursijų vadovas, paskaitininkas. Šiauliuose pasodino per 20 ąžuolų įžymiems žmonėms, svarbiems įvykiams atminti. Išleista literatūros rodyklė „Vincas Vaitekūnas“ (sudaryt. D. Darbutienė, 1984). „Aušros“ muziejus parengė jo „Rinktinius kraštotyros darbus“ (sudaryt. O. Čapkevičienė, B. Salatkienė, 1998). Prie „Aušros“ muziejaus atidengta memorialinė lenta (1994). Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta jo vardu. Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys (1977).

VAITKUS STASYS. Gimė 1907 m. gruodžio 28 d. Sankt Peterburge (Rusija). Mirė 1989 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Dailininkas skulptorius, fotografas, muziejininkas. 1928–1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1937–1944 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje eksponatų konservatoriumi, Meno skyriaus vedėju. Su kitais dalyvavo muziejaus ekspedicijose, rinko etnografinius ir dailės eksponatus, ruošė parodas. Karo metais dėstė piešimą Šiaulių suaugusiųjų mokykloje. 1944 m. persikėlė į Vilnių, dirbo Dailės institute. 1949–1955 m. buvo kalinamas Vorkutoje. Grįžęs į Lietuvą, 1956–1970 m. dirbo fotografu Vilniaus dailės muziejuje.

VETEIKIS VYTAUTAS. Gimė 1924 m. lapkričio 15 d. Smulkio kaime (Anykščių r.). Mirė 1996 m. birželio 16 d. Šiauliuose. Pedagogas, literatas, kraštotyrininkas. 1942 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Vėliau studijavo Kauno universitete, bet studijų nebaigė. Nuo 1948 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1958 m. gyveno Šiauliuose. Čia įsitraukė į literatūrinį ir kraštotyros darbą. Išleido apysaką „Dangus visuomet žydras“ (1962). Yra septynių memuaristinių knygų bendraautorius. Liko kraštotyros darbų rankraščių: „Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato metraštis“, „Šiaulių odos gamyklos metraštis“, „Šiaulių aukštesnioji muzikos mokykla“, „Švieskis ir šviesk“ (apie „Kultūros“ bendrovę) ir kt. Jie buvo eksponuojami respublikinėse ir miesto parodose, pelnė prizines vietas. Rankraščiai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje bei P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Veteikio Vytauto autobiografija su autoriaus parašu (mašinraštis).

VITAUSKAS ADOMAS. Gimė 1908 m. Kurtuvėnuose (Šiaulių r.). Nužudytas 1943 m. Šiauliuose. Muziejininkas, vargonininkas. Vargonininkavo Kiaunoriuose, Kužiuose, Kuršėnuose. 1937 m. pradėjo dirbti neetatiniu muziejininku konservatoriumi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Tvarkė muziejaus fondus, dalyvaudavo vasaros išvykose ir ekspedicijose. Per 1938–1940 m. muziejui pateikė per 2000 rankraščio puslapių surinktos medžiagos. Žurnale „Gimtasai kraštas“ publikavo 32 straipsnius. 1940 m. pradėjo dirbti Kuršėnų valsčiaus vykdomajame komitete. Prasidėjus karui slapstėsi, 1942 m. buvo kalinamas Šiaulių kalėjime, mėgino bėgti iš kalėjimo ir buvo nužudytas.

ZDICHAUSKAS VLADAS. Gimė 1903 m. rugpjūčio 10 d. Šiauliuose. Mirė 1980 m. gruodžio 12 d. ten pat. Pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Riazanėje. Grįžęs į Lietuvą, 1924 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1929 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, matematiką. Dirbo įvairiose Šiaulių miesto įstaigose, 1948–1950 m. buvo Šiaulių mokytojų instituto prorektorius. Nuo 1961 m. iki mirties dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje ekskursijų vadovu, vyr. moksliniu bendradarbiu, eksponatų saugotoju. Dar tarpukario metais įsijungė į kraštotyros veiklą, buvo Šiaulių kraštotyros draugijos narys, publikavo straipsnius „Gimtajame krašte“. Dalyvavo esperantininkų veikloje, buvo bibliofilas. Rankraščiais paliko kraštotyrinės medžiagos („Šiaulių gatvių, pastatų, lankytinų vietų apyrašai“), kuri saugoma „Aušros“ muziejuje ir Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

ŽEKNYS VIKTORAS. Gimė 1917 m. spalio 27 d. Pakapės kaime (Šiaulių r.). Mirė 2011 m. rugsėjo 14 d. Šiauliuose. Priešgaisrinės apsaugos darbuotojas, kraštotyrininkas. 1938 m. baigė Kauno Pavasario gimnaziją, 1945 m. – Priešgaisrinės apsaugos mokyklą Vilniuje. Nuo 1931 m. buvo Šiaulių kraštotyros draugijos narys, „Aušros“ muziejaus bendradarbis. Rinko medžiagą P. Bugailiškio leidžiamam „Šiaulių metraščiui“. Kraštotyrinę veiklą atgaivino 1978 m., įsitraukęs į Šiaulių baldų gamybinio susivienijimo „Venta“ kraštotyros grupės „Jovaras veiklą. Rinko medžiagą apie „Ventą“, užrašė Šiauliams nusipelniusių žmonių prisiminimus. Parengė kraštotyros darbą „Šiaulių priešgaisrinės apsaugos istorija“ (1988), už kurį respublikinėje parodoje pelnė diplomą. Prisidėjo prie knygos „Šventojo Florijono globoje“ (aut. S. Bulzgis, 2002) rengimo.

ŽUKAUSKIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1951 m. rugpjūčio 2 d. Joniškyje. Inžinierė radiotechnikė, muziejininkė. 1976 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Nuo 1970 m. dirbo Šiaulių televizorių gamykloje inžiniere technologe, nuo 1978 m. – Televizijos instituto inžiniere konstruktore. 1973–1994 m. vadovavo gamyklos kraštotyrininkams. Rengė kraštotyros ekspedicijas, rinko eksponatus Šiaulių visuomeniniam radijo ir televizijos muziejui (atidarytas 1982 m.), ruošė šio muziejaus ekspoziciją. Radijo ir televizijos muziejus 1994 m. tapo „Aušros“ muziejaus padaliniu. 1998 m. įkurtas Technikos skyrius, turintis per 7000 eksponatų. Vadovauja šiam skyriui, domisi technikos istorija. Inicijavo respublikinius jaunųjų radijo konstruktorių darbų konkursus, kurie 2004 m. tapo tarptautiniais. Dalyvauja respublikinėse kraštotyros draugijos ir leidyklos „Versmė“ ekspedicijose, kurų metu sukaupė eksponatų muziejui. Paskelbė per 60 straipsnių respublikinėje ir miesto spaudoje. Yra viena iš pagrindinių leidyklos autorių, rašo straipsnius technikos istorijos tematika. Lietuvos kraštotyros draugijos narė. Apdovanota Mikelio prizu (2009).

LITERATŪRA

Bulzgis, Stasys. Kraštotyros entuziastai. Šiauliai, 1987.
Bulzgis, Stasys. Šiaulių Mikeliai. Šiauliai, 1997.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvos dailės muziejaus metraštis. Kn. 2. Vilnius, 1998.
Lietuvos farmacija. T. 1. Vilnius, 1998.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių Aušros muziejus (sudaryt. B. Salatkienė). Šiauliai, 1993.
Šiaulių kraštotyrininkai (sudaryt. I. Rudzinskienė). Šiauliai, 2002.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Vaitekūnas, Vincas. Rinktiniai kraštotyros darbai. Šiauliai, 1998.
Visuomeninės muziejininkystės veteranai. Vilnius, 1983.
Zdizchauskas, Vladas. Autobiografija (rankr.). Šiauliai, 1961.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z

ABALIKŠTA VINCAS. Gydytojas chirurgas. Gimė Saksoniškyje (Ignalinos r.). Mokėsi Dūkšto vidurinėje mokykloje. 1973 m. baigė Kauno medicinos institutą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Dirbo chirurgijos profilio skyriuose, poliklinikoje, organizavo 1993 m. įsteigto II chirurgijos skyriaus darbą, kuriam ir vadovauja. Specializuojasi pilvo chirurgijos srityje. Su kitais ligoninėje pradėjo taikyti ultragarsinius diagnostinius tyrimus, videolaparoskopinių operacijų techniką. Stažavosi geriausiose Lietuvos ir Rusijos klinikose. Kurį laiką vadovavo Šiaulių krašto chirurgų mokslinei draugijai. Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2007).

AINYS PRANCIŠKUS SIGITAS. Gimė 1933 m. kovo 1 d. Joniškyje. Mirė 2013 m. gruodžio 2 d. Šiauliuose. Gydytojas higienistas. 1950 m. baigė Joniškio gimnaziją. 1950–1955 m. mokėsi Kauno felčerių-akušerių mokykloje, 1955–1957 m. studijavo Rygos medicinos institute, 1957–1961 m. – Kauno medicinos institute. 1954–1955 m. Žagarės rajono sanitarijos ir epidemiologijos stoties gydytojo higienisto padėjėjas, 1961–1962 m. Šeduvos (Radviliškio r.) ligoninės terapeutas, 1962–1968 m. šios ligoninės vyriausiasis gydytojas, 1968–1977 m. Radviliškio rajono sanitarijos ir epidemiologijos stoties vyriausiasis gydytojas, 1977–1991 m. Šiaulių miesto sanitarijos ir epidemiologijos stoties vyriausiasis gydytojas, 1991–1993 m. Šiaulių higienos centro direktorius, 1993–2003 m. Šiaulių visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos bendrosios higienos gydytojas. Parašė per 20 mokslinių praktinių straipsnių, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose. Lietuvos higienistų ir epidemiologų sąjungos narys.

AMITINA EMILIJA. Gimė 1924 m. lapkričio 19 d. Mirė 2003 m. kovo 8 d. Šiauliuose. Gydytoja dermatovenerologė, medicinos mokslų daktarė (1971). 1947 m. baigusi Charkovo (Ukraina) medicinos institutą, atvyko dirbti į Šiaulius. 1947–1996 m. dirbo gydytoja Respublikinės Šiaulių ligoninės Odos ir veneros ligų ligoninėje. Buvo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytoja dermatovenerologė. Kėlė kvalifikaciją Peterburgo ir Maskvos gydytojų tobulinimosi institutuose. Apdovanota medaliu „Už šaunų darbą“.

ANDRULIS ALFONSAS. Gimė 1946 m. sausio 20 d. Liupšiuose (Kelmės r.). Gydytojas kardiologas. 1966 m. baigė Vaiguvos (Kelmės r.) vidurinę mokyklą. 1966–1972 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1973–1978 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės poliklinikos kardioreumatologas, 1978–1991 kardiologas. Nuo 1991 m. vadovavo savo įkurtam Respublikinės Šiaulių ligoninės II kardiologijos skyriui. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytojas kardiologas. Pirmasis profesionalus Šiaulių miesto kardiologas, doplerinės echokardioskopijos Šiauliuose pradininkas. Šiuo metu verčiasi privačia gydytojo kardiologo praktika. 1981–1994 m. Šiaulių krašto kardiologų draugijos pirmininkas. Europos kardiologų draugijos, Tarptautinės kardiologų draugijos ir federacijos narys.

ANDRUŠKEVIČIUS PRANAS. Gimė 1950 m. liepos 1 d. Laukuvoje (Šilalės r.). Gydytojas chirurgas, politikos ir visuomenės veikėjas. 1968 m. baigė Laukuvos vidurinę mokyklą. 1968–1974 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1995–1996 m. mokėsi Danijos ligoninių instituto Visuomenės mokslų administravimo mokyklos politinių mokslų fakultete. 1974–1975 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas internas, 1975–1994 m. Šiaulių rajono centrinės ligoninės chirurgas, 1995–1998 m. Šiaulių rajono savivaldybės gydytojas, nuo 1998 m. Šiaulių miesto Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro direktorius. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veikėjas (1988–1993), LPS pirmojo suvažiavimo delegatas (1988). Vyčio paminklo atstatymo Kuršėnuose (Šiaulių r.) iniciatorius (1989). Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys (1995–1997 m. ir nuo 2011 m.)

BALČIŪNIENĖ IRENA. Gimė 1941 m. balandžio 29 d. Šiauliuose. Gydytoja odontologė, antropologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė (1987). 1948–1959 m. mokėsi Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje. 1964 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1964 m. gydytoja stomatologė Kelmės centrinėje ligoninėje, nuo 1969 m. – Vilniaus III klinikinėje ligoninėje, nuo 1973 m. Vilniaus universiteto Gydytojų tobulinimosi instituto dėstytoja, nuo 1990 m. – Stomatologijos klinikos vadovė, profesorė (1989). Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos instituto direktorė. Monografijos „Lietuvos stomatologijos istorija“ (1998), knygų „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“ (1986, su G. Česniu), „Lietuvių antropologijos metmenys“ (1991), „Dantų ligų profilaktika“ (1998), vadovėlio „Dantų kariesas“ (1992) autorė. Sudarė Lietuvos odontologinį žemėlapį (1981). Europos stomatologijos klinikų vadovų tarybos narė, Europos DENTED ir DentEvolves programos ekspertė, Europos antropologų asociacijos narė, Lietuvos endodontologų ir periodontologų draugijų garbės narė. Apdovanota LTRS valstybine premija (1989), Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo Garbės ženklu (2007).

BASKAKOVA RIMA. Gimė 1931 m. liepos 15 d. Bijske (Rusija). Mirė 2004 m. vasario mėn. 9 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė. 1955 m. baigė Tomsko (Rusija) medicinos institutą. 1955–1959 m. dirbo Ostrovo (Rusija) miesto ligoninėje. 1959 m. persikėlė į Šiaulius ir pradėjo dirbti Vaikų poliklinikoje, kurioje dirbo iki 2001 m. Lietuvos liaudies gydytoja (1979).

BAUBLYS ALGIMANTAS STANISLOVAS. Gimė 1944 m. lapkričio 18 d. Kulbiuose (Panevėžio r.). Gydytojas infektologas, pedagogas. 1962 m. baigė Miežiškių (Panevėžio r.) vidurinę mokyklą. 1966–1972 m. studijavo Kauno medicinos institute. Nuo 1973 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas. 1973–1975 m. Šiaulių medicinos mokyklos dėstytojas, 1975–1980 m. direktoriaus pavaduotojas, 1981-2001 m. direktorius, nuo 2002 m. Šiaulių kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto dekanas.

BEKERIENĖ LIUDA GRAŽINA. Gimė 1949 m. spalio 16 d. Kaune. Gydytoja pediatrė. 1966 m. baigė Kauno 12-ąją vidurinę mokyklą. 1966–1972 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1972–1973 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja internė, 1973–1975 m. Akmenės centrinės ligoninės gydytoja, 1975–1988 m. Šiaulių poliklinikos apylinkės pediatrė, 1988–1990 m. Alžyro respublikos pediatrė, nuo 1991 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyviosios slaugos skyriaus vedėja. Išrinkta „Metų šiauliete“ (2009).

BEKERIS TONARAS. Gydytojas urologas, chirurgas. Gimė ir augo Šiauliuose. 1973 m. baigė Kauno medicinos institutą. Paskirtas dirbti į Akmenę. Po metų, 1974-siais perkeltas į Šiaulių ligoninę, kur pradėjo dirbti Urologijos skyriuje gydytoju urologu. 1988–1990 m. su žmona pediatre Liuda Bekeriene dirbo Afrikoje, Alžyre. Šiuo metu vadovauja Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriui. Stažavosi Prancūzijoje, dalyvavo urologų kongresuose Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kt. Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2016).

BERNOTAS ZENONAS. Gimė 1943 m. lapkričio 20 d. Žagarėje (Joniškio r.). Mirė 2003 m. liepos 22 d. Šiauliuose. Gydytojas neurologas, literatas. Mokėsi Tauragės vidurinėje mokykloje, vėliau Kauno profesinėje technikos mokykloje, rengiančioje kino mechanikus. Dirbo Jurbarko, Tauragės rajonuose. 1966 m. pradėjo mokytis Tartu (Estija) valstybiniame universitete. Studijas tęsė Vilniaus valstybiniame universitete ir 1972 m. įgijo neuropatologo specialybę. 1972–1997 m. dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, 1997–2003 m. ir šios ligoninės Konsultacinėje poliklinikoje. Eilėraščius rašė nuo jaunystės. Satyrinėje spaudoje pradėjo bendradarbiauti studijų metais. Epigramas, sentencijas, aforizmus, humoreskas publikavo kolektyviniuose leidiniuose, respublikinėje ir miesto periodikoje. Buvo tapęs žurnalo „Šluota“ laureatu.

BIELIAUSKAS HENRIKAS. Gimė 1927 m. Kaune. Mirė 2002 m. birželio 7 d. Šiauliuose. Gydytojas akušeris ginekologas. 1946–1952 m. studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. 1953–1956 m. tarnavo sovietų armijoje, dirbo karo gydytoju Krasnovodske (Turkmėnija). 1955 m. dalyvavo čia vykusios maro epidemijos likvidavimo darbuose. 1957–2000 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Akušerijos ginekologijos klinikos bei Asmens sveikatos priežiūros centro gydytojas akušeris ginekologas, anesteziologas. Šešerius metus dirbo Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju.

BIELIAUSKIENĖ JANINA. Gimė 1927 m. sausio 1 d. Kaune. Mirė 2004 m. sausio 16 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė. Gimnaziją baigė Kaune. 1944–1950 m. studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. Kurį laiką, su vyru gydytoju Henriku Bieliausku, dirbo gydytoja Turkmėnijoje. Grįžusi į Lietuvą, 1953–1955 m. buvo Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties gydytoja, 1956–1968 m. – Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja pediatrė, 1968–1982 m. šios ligoninės Kūdikių skyriaus vedėja, 1982–1999 m. – gydytoja pediatrė.

BOJARSKAS JURGIS. Gimė 1941 m. kovo 25 d. Šiauliuose. Gydytojas pediatras, vaikų pulmonologas, biomedicinos mokslų daktaras (1971). 1960 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją. 1960–1966 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1968–1971 m. Sankt Peterburgo (Rusija) medicinos instituto aspirantas. 1971–1977 m. Kauno medicinos instituto Vaikų ligų katedros asistentas, 1977–1991 m. docentas, 1991–2001 m. Vaikų ligų klinikų vadovas. Nuo 2001 m. Kauno medicinos universiteto Vaikų klinikos pulmonologijos sektoriaus vadovas. Mokslinio darbo sritys – vaikų lėtinių neinfekcinių ligų epidemiologiniai tyrimai. Daugiau negu 200 spausdintų darbų Lietuvoje ir užsienyje autorius, tarptautinių konferencijų Lietuvoje bei užsienyje dalyvis ir pranešėjas.

BRAZIENĖ EDITA. Gimė 1964 m. kovo 9 d. Šiauliuose. Gydytoja otorinolaringologė (LOR). 1988 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1988 m. dirba Respublikinėje Šiaulių ligoninėje; 1988–1989 m. gydytoja internė, 1989–1999 m. gydytoja otorinolaringologė, nuo 1999 m. Ausų, nosies, gerklės (LOR) ligų skyriaus vedėja. Lietuvos otorinolaringologų, Šiaulių krašto otorinolaringologų draugijų narė. Vadovauja Šiaulių televizijos laidai „Gydomės Šiaulių ligoninėje“.

BRIEDIS ALGIRDAS. Gimė 1938 m. gruodžio 19 d. Mirė 2022 m. spalio 2 d. Gydytojas traumatologas, ortopedas, alpinistas, visuomenės veikėjas. 1956 m. baigė Kauno 13-ąją vidurinę mokyklą. 1956–1961 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1961–1978 m. Šiaulių miesto sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojas, 1978–1980 m. Šiaulių sanitarinio švietimo namų vyriausiasis gydytojas, nuo 1980 m. Sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas. 1988 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo dalyvis, LTOK Šiaulių miesto tarybos pirmininkas. 1997 m. Lietuvos olimpinės akademijos Šiaulių filialo vadovas. 1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis. 1990–1995 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Lietuvos gydytojų sąjungos, LTOK garbės narys. Apdovanotas LTOK olimpine žvaigžde (2009). (Red. 2022-10-05).

BURNEIKIENĖ VANDA. Gimė 1934 m. birželio 23 d. Kybartuose (Vilkaviškio r.). Mirė 2012 m. balandžio 14 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė, imunologė. 1953 m. baigė Pilviškių (Vilkaviškio r.) vidurinę mokyklą. 1953–1959 m. studijavo Kauno medicinos institute. Baigusi mokslus dirbo Šiaulių ligoninės Centrinėje vaikų poliklinikoje, organizavo ikimokyklinių įstaigų bei mokyklų sveikatos priežiūrą, tuo pačiu dėstė higieną Šiaulių pedagoginiame institute. 1985–1999 m. – Šiaulių centrinės vaikų poliklinikos pediatrė. Buvo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytoja imunologė. Aktyviai bendradarbiavo miesto ir respublikos periodinėje spaudoje.

BUTKUS EVALDAS. Gimė 1963 m. rugsėjo 12 d. Plungėje. Gydytojas otorinolaringologas (LOR). 1987 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1987–1988 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės internas, 1987–1991 m. Pakruojo ligoninės gydytojas otorinolaringologas. Nuo 1989 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas otorinolaringologas, nuo 1994 m. ir privatus otorinolaringologas. Parengė ir skaitė per 50 mokslinių pranešimų LOR klausimais. Knygų „Rinosinusito, nosies polipozės ir alerginio rinito diagnostikos ir gydymo rekomendacijos“ (2006), „Gastroezofaginio refliukso ligos laringofaringinės formos diagnostika ir gydymas“ (2008). Europos rinologų draugijos narys, Šiaulių krašto otorinolaringologų mokslinės draugijos narys, nuo 1999 m. šios draugijos pirmininkas.

DAGYS PETRAS. Gimė 1927 m. spalio 6 d. Šiauliuose. Mirė 2002 m. balandžio 27 d. ten pat. Gydytojas urologas. 1945 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, 1950 m. – Kauno medicinos institutą. 1950–1952 m. dirbo Obelių (Rokiškio r.) ligoninėje. Nuo 1952 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurgas, vėliau – urologas. Buvo suteikta aukščiausia gydytojo urologo-seksologo kvalifikacinė kategorija. Priklausė Lietuvos urologų mokslinei draugijai.

DAMKUS MARTYNAS GINTAUTAS. Gimė 1945 m. rugpjūčio 8 d. Raseiniuose. Mirė 2011 m. rugsėjo 26 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, urologas. Baigė Raseinių vidurinę mokykla. Įstojo į Kauno politechnikos institutą, iš kur buvo paimtas į sovietų armiją. 1974 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1974–1980 m. dirbo Šiaulių medicinos mokykloje, dėstė chirurgiją. Nuo 1980 m. dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Specializavosi onkourologijos srityje, vykdė Šiaulių krašto prostatos ligų prevencijos programą. Buvo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytojas urologas. Priklausė Lietuvos urologų mokslinei draugijai, buvo Lietuvos gydytojų sąjungos narys.

DAPKEVIČIUS EDMUNDAS. Gimė 1931 m. Šiauliuose. Žuvo autoavarijoje 1979 m. gruodžio 27 d. Gydytojas terapeutas, visuomenės veikėjas. 1955 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1955–1957 m. dirbo Klaipėdos miesto fizkultūros medicinos dispanseryje. 1957 m. pakviestas dirbti į Šiaulių miesto Sveikatos apsaugos skyrių vedėjo pavaduotojo pareigoms. Nuo 1960 m. iki mirties buvo Šiaulių fizkultūros medicinos dispanserio vyriausiasis gydytojas. Inicijavo Šiaulių „Mediko“ sporto draugijos steigimą, ilgą laiką buvo šios draugijos tarybos pirmininkas. Suorganizavo pagyvenusių šiauliečių pastovius sportinius ir kultūrinius užsiėmimus, propagavo sveiką gyvenseną. Išleido knygą apie fechtavimą. Studijavo mediciną aspirantūroje, dalyvavo mokslinėje veikloje. Priklausė Lietuvos fechtavimo federacijai, buvo Lietuvos kraštotyros draugijos narys. Apdovanotas SSSR sveikatos apsaugos žymūno ženklu (1971).

DAUKŠIENĖ LAIMUTĖ. Gimė 1942 m. kovo 5 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė, alergologė. 1968 m. baigė Kauno medicinos institutą ir pradėjo dirbti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje pediatre. 1971 m. specializavosi Maskvos pediatrijos institute. Nuo 1974 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja alergologė. Iki 1992 m. buvo vienintelė šios specializacijos atstovė Šiaulių krašte. Ligoninėje įkūrė Vaikų alergologijos – reabilitacijos skyrių ir jam vadovavo. Keičiantis sveikatos apsaugos politikai, skyrių teko uždaryti. Organizuoja reabilitacinę pagalbą alerginėmis ligomis sergantiems vaikams. Su kitais atliko alergologinius tyrimus Šiauliuose, Gruzdžiuose bei Meškuičiuose, kurių metu apklausė ir ištyrė 13000 gyventojų. Knygų „Zuikių alergikų mokykla“ (1993) „Alergija mokykloje ir namuose“ (1998) autorė.

DAULENSKIENĖ JŪRA NIJOLĖ VIKTORIJA. Gimė 1933 m. balandžio 5 d. Kvietiškyje (Marijampolės r.). Mirė 2018 m. birželio mėn. Šiauliuose. Palaidota K. Donelaičio gatvės kapinėse. Gydytoja pediatrė, pedagogė, medicinos mokslų daktarė (1973). Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1957 m. baigė Kauno medicinos institutą ir pradėjo dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės vaikų ligų skyriuje. Nuo 1963 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, docentė (1975). Dėstytojaudama dirbo gydytoja neurologe Vaikų poliklinikoje, Kūdikių namuose, Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Rašė mokslinius straipsnius. Išleido keletą mokymo priemonių studentams: „Vaiko psichopatologija“ (1978), „Neurologija“ (1999), „Protinio atsilikimo klinika“ (2003) ir kt. Renka medžiagą Šiaulių medicinos istorijos klausimais, rašo eilėraščius. Moterų katalikių sąjungos narė, Šiaulių senjorų klubo narė. Šiaulių miesto garbės pilietė (2010). (Šaltiniai: Šiaulių kraštas, 2018 m. birželio 15 d., p. 5; Šiaulių naujienos, 2018 m. birželio 15 d., p. 2. Red. 2018-06-15.)

DEVĖNAS BENEDIKTAS. Gimė 1930 m. kovo 8 d. Šiauliuose. Mirė 2007 m. rugpjūčio 2 d. ten pat. Gydytojas chirurgas. 1947 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją. 1947–1953 m. studijavo Kauno medicinos institute. Baigęs studijas, pradėjo dirbti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje chirurgu. 1968–1993 m. – Chirurgijos skyriaus vedėjas, 1996–1997 m. I chirurgijos skyriaus gydytojas, nuo 1997 m. iki mirties – Priėmimo skyriaus bendrosios chirurgijos gydytojas. Buvo Trečiojo amžiaus universiteto Sveikatos fakulteto dekanas.

FRIDBERGAS VILHELMAS. Gimė 1894 m. Šiauliuose. Mirė 1932 m. lapkričio 23 d. ten pat. Gydytojas akušeris ginekologas. 1912 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Mediciną studijavo Berlyno (Vokietija), Peterburgo (Rusija) universitetuose, baigė – 1917 m. Kijevo (Ukraina) universitete. Dirbo Vitebsko (Baltarusija) žydų ligoninėje. 1921 m., jau patyręs specialistas, grįžo į Šiaulius, kur iki mirties vertėsi privačia akušerio ginekologo praktika. Statė didelę akušerinę kliniką, bet jos nebaigęs mirė.

GADEIKIS BRONIUS. Gimė 1926 m. vasario 24 d. Plungėje. Mirė 2005 m. kovo 18 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas. 1947 m. baigė Plungės vidurinę mokyklą. 1947–1953 m. studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. Baigęs mokslus paskirtas į Respublikinės Šiaulių ligoninės Ortopedijos-traumatologijos skyrių, kuriame dirbdamas tobulinosi vaikų ortopedijos-traumatologijos srityje. Nuo 1963 m. Šiaulių gimdymo namuose pirmasis pradėjo profilaktiškai tikrinti naujagimius, siekdamas išsiaiškinti įgimtas jų deformacijas. Suteikta aukščiausia ortopedo-traumatologo kvalifikacinė kategorija (1984). Paruošė per 30 pranešimų, kuriuos perskaitė Lietuvos chirurgų, ginekologų, mikropediatrų konferencijose, Šiaulių chirurgų draugijos posėdžiuose. Buvo Respublikinės ortopedų- traumatologų mokslinės draugijos, Šiaulių zonos chirurgų mokslinės draugijos ir Respublikinės vaikų chirurgijos draugijos narys. Šiaulių miesto garbės pilietis (2004).

GALSKIENĖ JANINA. Gimė 1931 m. sausio 1 d. Šiauliuose. Medicinos sesuo.1948 m. baigė Šiaulių vakarinę vidurinę mokyklą. 1948–1950 m. mokėsi Šiaulių medicinos mokykloje. 1950–1954 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos sesuo, 1954–1986 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Suaugusiųjų bei Vaikų poliklinikų medicinos sesuo, vyriausioji medicinos sesuo. Nuo 1986 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Suaugusiųjų poliklinikos medicinos sesuo. Buvo Poliklinikos medicinos seserų tarybos pirmininko pavaduotoja, moterų tarybos narė. Lietuvos nusipelniusi sveikatos apsaugos darbuotoja (1978).

GARMUS MIKALOJUS. Gimė 1920 m. kovo 28 d. Mirė 2006 m. lapkričio 5 d. Šiauliuose. Gydytojas ftiziatras rentgenologas. 1935–1945 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Dar besimokydamas, dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus sanatorijos Chirurgijos skyriuje. Už sužeistų Lietuvos partizanų gydymą, 1946 m. nuteistas 10 metų kalėti. 1955 m. grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Pakruojo rajono ligoninėje. 1958–2000 m. dirbo Šiaulių tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninėje. Ilgą laiką buvo šios ligoninės I terapijos skyriaus vedėjas. Apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento padėkos raštu (1999).

GAURONSKIS ALGIRDAS. Gimė 1953 m. rugsėjo 23 d. Papilėje (Akmenės r.). Gydytojas pulmonologas, radiologas. 1971 m. baigė Papilės vidurinę mokyklą. 1971–1977 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1978–1982 m. Mažeikių centrinės ligoninės gydytojas, nuo 1982 m. Šiaulių Respublikinės ligoninės Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos Rentgenologijos skyriaus vedėjas. Šiuo metu – Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos direktorius. Suteikta aukščiausia gydytojo pulmonologo kvalifikacinė kategorija. Lietuvos gydytojų sąjungos narys.

GEDGAUDAS ALEKSANDRAS. Gimė 1930 m. sausio 10 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, onkologas radioterapeutas. 1949 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją. 1949–1955 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1955–1957 m. Linkuvos (Pakruojo r.) ligoninės chirurgas. 1957–1960 m. Šiaulių onkologijos dispanserio chirurgas, 1960–1988 m. šio dispanserio skyriaus vedėjas, nuo 1988 m. – Šiaulių onkologijos ligoninės Radioterapijos skyriaus vedėjas. Lietuvos gydytojų sąjungos narys. Lietuvos onkologų mokslinės draugijos, Kovos su vėžiu draugijos narys.

GERASIMENKO LEONIDAS. Gimė 1929 m. balandžio 25 d. Berdenske (Ukraina). Mirė 1985 m. lapkričio 15 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas. 1954 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1954–1967 m. Telšių rajono sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas, rajono centrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. Nuo 1967 m. dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, buvo centrinės poliklinikos Chirurgijos skyriaus vedėjas, 1972–1985 m. – Traumatologijos skyriaus vedėjas. Suteikta aukščiausios kategorijos gydytojo traumatologo ortopedo kvalifikacija (1981). Dalyvavo Šiaulių krašto chirurgų mokslinės draugijos veikloje, paskelbė per 30 mokslinių straipsnių. Apdovanotas medaliu „Už šaunų darbą“, SSSR sveikatos apsaugos žymūno ženklu.

GLOBYTĖ VITA. Gimė 1940 m. balandžio 14 d. Panevėžyje. Gydytoja ftiziatrė rentgenologė. 1957 m. baigė Raseinių vidurinę mokyklą. 1958–1964 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1964–1967 m. Šeduvos (Radviliškio r.) tuberkuliozės dispanserio vyriausioji gydytoja, 1976–1982 m. Šiaulių tuberkuliozės dispanserio gydytoja ftiziatrė rentgenologė, nuo 1982 m. buvo Šiaulių tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės direktorė. Parašė knygą „Šiaulių gydytojų darbai“ (1991). Šiaulių krašto ftiziatrų ir pulmonologų draugijos pirmininkė. Sveikatos apsaugos garbės darbuotoja.

GRIGANAVIČIUS ALBERTAS. Gimė 1934 m. liepos 8 d. Svirnuose (Anykščių r.). Mirė 2015 m. sausio 16 d. Šiauliuose. Gydytojas neurochirurgas, literatas, visuomenės veikėjas. 1953 m. baigė Šiaulių darbo jaunimo vidurinę mokyklą, 1960 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1960–1972 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas chirurgas, 1972–1981 m. Šiaulių poliklinikos Chirurgijos skyriaus vedėjas, 1981–1998 m. Šiaulių ligoninės Neurochirurgijos skyriaus vedėjas. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytojas neurochirurgas (1989). Parengė per 60 mokslinių pranešimų. Periodikoje paskelbė per 300 publikacijų aktualiomis temomis. Turi sukaupęs didelę filmoteką, Šiaulių televizijai parengė 12 videofilmų blaivybės tema. „Medicinos“ žurnalo redkolegijos narys. Išleido publicistikos knygą „Reikia tos Lietuvos“ (2006), atsiminimų knygą aukštaičių tarme „Kū ašen da atsimenu“ (2012). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) miesto tarybos ir Sąjūdžio Seimo narys (1988), LPS suvažiavimų ir konferencijų dalyvis. Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio prezidiumo narys ir Šiaulių skyriaus pirmininkas. Lietuvos gydytojų, Lietuvos neurochirurgų draugijos, Šiaulių krašto chirurgų draugijos narys. Lietuvos samariečių bendrijos valdybos narys, Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus valdybos narys. Trečiojo amžiaus universiteto kūrimo Šiauliuose iniciatorius (1999), šio universiteto Dvasinio tobulėjimo fakulteto dekanas. Knygnešių ainių draugijos narys ir kt. SSRS sveikatos apsaugos žymūnas (1982). Šiaulių miesto garbės pilietis (2005).

GRINIENĖ ELVYRA. Gimė 1930 m. kovo 23 d. Garliavoje (Kauno r.). Mirė 2018 m. Gydytoja terapeutė, higienistė, pedagogė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė (1972). 1949 m. baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, 1955 m. – Kauno medicinos institutą. 1955–1957 m. Prienų rajono ligoninės gydytoja terapeutė, 1957–1965 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja terapeutė. 1965–1995 m. Šiaulių pedagoginio instituto Higienos katedros vedėja, profesorė (1976). Nuo 1998 m. Lietuvos kūno kultūros akademijos Sveikatos ir fizinio aktyvumo katedros profesorė. Parašė knygas „Vaiko adaptacija mokykloje“ (1984), „Mokymosi įtaka vaiko ir paauglio organizmui“ (1990), „Moksleivio fiziologija ir higiena“ (su kitais, 1994), „Vaikų ir paauglių organizmo sistemogenezė“ (su J. V. Vaitkevičiumi, 2009) ir kt. Lietuvos nusipelniusi dėstytoja (1980). Šiaulių miesto moterų tarybos pirmininkė (1980–1993).

GRINKEVIČIUS VIKTORAS. Gimė 1907 m. spalio 26 d. Kaukaze. Mirė 1968 m. kovo 26 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas. Į Lietuvą atvyko 1920 m. 1932 m. baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1932–1933 m. dirbo Kauno klinikose, 1933–1938 m. – Klaipėdos miesto ligoninėje, 1938–1941 m. – Kretingos rajono ligoninėje. Nuo 1941 m. iki mirties gyveno ir dirbo Šiauliuose. 1941–1944 m. Šiaulių ligoninės vedėjas ir chirurgas, 1944–1968 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjas. Antrojo pasaulinio karo metais teikė pagalbą sužeistiesiems, padėjo išsaugoti ligoninės įrengimus. Nuo 1956 m. vadovavo Šiaulių krašto chirurgų mokslinei draugijai, dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje. Lietuvos nusipelnęs gydytojas (1965). Apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje atidengtas jo portretas, viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta jo vardu.

GULBINAS ANTANAS. Gimė 1904 m. birželio 10 d. Paliepiuose (Raseinių r.). Žuvo 1993 m. balandžio 5 d. Kaune. Gydytojas dermatovenerologas, medicinos mokslų daktaras (1944). 1933 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 1934–1941 m. šio universiteto Dermatologijos katedros dėstytojas. 1942–1951 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Odos ir veneros ligų katedros vedėjas, profesorius (1946). 1955 m. mokslo laipsnis atimtas, 1991 m. grąžintas. 1951–1986 m. dirbo Šiaulių Odos ir veneros ligų dispanseryje, buvo ilgametis dispanserio vyriausiasis gydytojas. Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių. Sukūrė Lietuvoje infekcinių odos ir venerinių ligų profilaktikos kryptį. Buvo Lietuvos dermatologų ir venerologų draugijos steigėjas, jos valdybos pirmininko pavaduotojas.

IBENSKAS VLADAS. Gimė 1892 m. Šiauliuose. Mirė 1960 m. spalio 22 d. ten pat. Gydytojas terapeutas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1917 m. baigė Tartu (Estija) universitetą. Buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją, iš kurios perėjo į Raudonąją Armiją. Joje ištarnavo daugiau negu tris metus. Teikė medicininę pagalbą mūšiuose prie Narvos ir kt. Nuo 1932 m. iki mirties dirbo Šiauliuose, buvo ilgametis poliklinikos vedėjas. Dalyvavo terapeutų mokslinės draugijos veikloje.

JANKAUSKAS JONAS. Gimė 1920 m. gruodžio 20 d. Gintaruose (Ukmergės r.). Mirė 2005 m. spalio 8 d. Šiauliuose. Gydytojas pediatras. 1944 m. eksternu baigė Kauno gimnaziją. 1944–1946 m. tarnavo kariuomenėje. 1946–1952 m. studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. 1952–1953 m. Šiaulių srities ligoninės gydytojas pediatras, 1953–1981 m. – Vaikų konsultacijos, vėliau Vaikų poliklinikos vedėjas, 1981–1998 m. gydytojas pediatras Centro vaikų poliklinikoje. Konsultavo Šiaulių krašto ligoninių gydytojus pediatrus. Apdovanotas Lietuvos sveikatos apsaugos žymūno ženklu.

JANKAUSKIENĖ ONA. Gimė 1927 m. spalio 27 d. Kaišiadoryse. Mirė 1994 m. rugpjūčio 26 d. Šiauliuose. Gydytoja terapeutė. 1952 m. baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1952–1956 m. Šiaulių rajono Sanitarijos stoties vyriausioji gydytoja, 1956–1962 m. – Šiaulių miesto ir krašto vyriausioji terapeutė, 1962–1986 m. – Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja. Vadovavo Šiaulių krašto terapeutų mokslinei draugijai. Skaitė pranešimus gydytojų terapeutų pasitarimuose, publikavo straipsnius medicininiuose leidiniuose. Buvo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytoja terapeutė.

JASAITIS DOMAS. Gimė 1898 m. rugpjūčio 18 d. Stanaičiuose (Kauno r.). Mirė 1977 m. birželio 5 d. Mount Vernone (JAV). Gydytojas terapeutas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų daktaras (1923). 1917 m. baigė Martyno Yčo gimnaziją Voroneže (Rusija), 1920 m. – medicinos studijas Kijevo (Ukraina) universitete. Keletą metų dirbo Prancūzijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1925–1940 m. gyveno Šiauliuose, vertėsi privačia medicinos praktika, dėstė Šiaulių mokytojų seminarijoje. Įkūrė Šiaulių Tuberkuliozės dispanserį, 1930–1940 m. jam vadovavo. Inicijavo naujos ligoninės statybą, 1943–1944 m. buvo šios ligoninės direktorius. Dalyvavo miesto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. 1927–1940 m. Šiaulių medicinos draugijos, 1932–1940 m. Draugijos kovai su džiova, 1938–1940 m. Šiaulių Rotary klubo pirmininkas. Buvo Šiaulių miesto tarybos narys, Sveikatos skyriaus vedėjas (1930–1940), ilgametis Lietuvos gydytojų sąjungos vicepirmininkas. Vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų, jos valdybos narys. Dirbo Lietuvos pagražinimo, Kalinių globos ir kitose draugijose. Nuo 1917 m. bendradarbiavo spaudoje: „Medicinoje“, „Ateityje“, „Ryte“, „Tėvynės sarge“, „Šiaulietyje“, „Mūsų momente“ ir kt. 1943 m. talkininkavo leidžiant „Varpų“ almanachą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Ten 1945–1950 m. buvo Lietuvos Raudonojo kryžiaus pirmininkas, 1946–1947 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto tarybos narys. Nuo 1950 gyveno JAV, dirbo įvairiose gydymo įstaigose. Redagavo „Lietuvių enciklopedijos“ medicinos skyrių. Parašė knygą „Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje“ (Roma, 1969). Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos garbės narys (1973).

JUNEVIČIENĖ ZINA ONA. Gimė 1936 m. sausio 28 d. Šiauliuose. Mirė 2011 m. birželio 18 d. ten pat. Gydytoja akušerė ginekologė. Vidurinį mokslą baigė Šiauliuose. 1958–1964 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1967–1982 m. Šiaulių gimdymo namų Moterų konsultacijos gydytoja akušerė ginekologė, 1982–1985 m. Šiaulių gimdymo namų Gimdyklos vedėja, nuo 1985 m. – Akušerinio skyriaus vedėja. Buvo Lietuvos akušerių ginekologų draugijos garbės narė.

JURGUTIS LEONARDAS. Gimė 1928 m. balandžio 10 d. Kadžygoje (Šilalės r.). Provizorius. 1946 m. baigė Šilalės vidurinę mokyklą. 1946–1950 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. 1953 m. mokėsi Maskvos farmacijos institute. 1950–1953 m. Šiaulių 314-osios vaistinės receptūras, 1953–1964 m. Šiaulių 123-osios vaistinės vedėjas, 1965–1997 m. Šiaulių vaistų laboratorijos „Galen“ inžinierius technologas. Mechanizavo vaistų gamybą, pateikė racionalizacinių pasiūlymų. Suteikta aukščiausios kategorijos provizoriaus-technologo kvalifikacija (1980).

JUSYTĖ BRONISLAVA. Gimė 1923 m. sausio 14 d. Linoniuose (Panevėžio r.). Mirė 2006 m. gruodžio 16 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė. 1943–1949 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1949–1956 m. Mažeikų ligoninės bendrosios praktikos gydytoja, nuo 1956 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėja. 1958–1977 m. – Šiaulių krašto vyriausioji gydytoja pediatrė. Organizavo apskrities vaikų profilaktinį ir gydomąjį darbą, gydytojams organizavo mokslines konferencijas. Inicijavo specializuotą kardiologų, neurologų, endokrinologų ir kt. pagalbą vaikams.

KAMENECKAS KRIZENTAS. Gimė 1953 m. spalio 25 d. Kaune. Gydytojas neurologas. 1971 m. baigė Kauno 22-ąją vidurinę mokyklą. 1971–1977 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1977–1978 m. Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas internas, 1978–1983 m. Pušaloto (Pasvalio r.) ambulatorijos vyriausiasis gydytojas, 1983–1987 m. Pasvalio rajono centrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas. 1987–1989 m. Šiaulių miesto sveikatos skyriaus gydytojas inspektorius, 1989–1990 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas neurologas, 1990–1999 m. – vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, nuo 1999 m. Šiaulių apskrities Visuomenės centro direktorius. Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijos viceprezidentas, Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos valdybos narys. „Rotary“ klubo narys.

KARALEVIČIUS GINTARAS. Gimė 1962 m. spalio 2 d. Panevėžyje. Gydytojas chirurgas, plastinės chirurgijos Šiauliuose pradininkas, politikos bei visuomenės veikėjas. 1986 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kur įgijo pediatro diplomą. Vėliau gavęs vaikų chirurgo licenciją, nuo 1987 m. dirbo Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų chirurgijos skyriuje bei Dainų vaikų poliklinikoje. Nuo 1994 m. susidomėjo plastine chirurgija, mokėsi Švedijos, Suomijos klinikose. Šiuo metu UAB „Šiaulių chirurginės pagalbos centras“ gydytojas. Nuo 2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys.

KATINAS JUOZAS. Gimė 1916 m. vasario 19 d. Lyduokiuose (Ukmergės r.). Mirė 2004 m. sausio 14 d. Šiauliuose. Gydytojas epidemiologas. 1942 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Tais pačiais metais atvyko dirbti į Šiaulius. Hitlerinės okupacijos metais, dirbdamas epidemiologu, kovojo su dėmėtąja šiltine, difteritu, niežais ir kitomis ligomis. Nuo 1948 m. buvo Šiaulių apskrities sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. 1951–1972 m. dirbo Šiaulių srities, vėliau Šiaulių miesto sanitarijos epidemiologijos stoties vyriausiuoju gydytoju, vėliau – Respublikinės Šiaulių ligoninės Infekcinio skyriaus gydytoju. Buvo žymus pokario metų Šiaulių apskrities bei miesto sveikatos apsaugos organizatorius.

KAZLAUSKIENĖ ALDONA. Gimė 1930 m. lapkričio 27 d. Šiauliuose. Mirė 2009 m. sausio 8 d. ten pat.. Gydytoja odontologė. 1952 m. baigė Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakultetą. Nuo 1950 m. dirbo Šiaulėnų (Radviliškio r.), Gruzdžių (Šiaulių r.) ambulatorijose, Baisogalos (Radviliškio r.) Veterinarijos institute. 1961 m. persikėlė į Šiaulius. Dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, nuo 1979 m. iki mirties – Šiaulių odontologijos poliklinikoje. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupės narė.

KLEIZA VYTAUTAS ANTANAS. Gimė 1919 m. sausio 30 d. Pakuonyje (Prienų r.). Mirė 2007 m. gruodžio 26 d. Vilniuje. Gydytojas chirurgas, valstybės veikėjas, pedagogas, biomedicinos mokslų daktaras (1966). 1944 m. baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944–1950 m. Kauno universiteto dėstytojas, 1950–1953 m. Šiaulių srities vyriausiasis chirurgas, 1953–1956 m. Šiaulių miesto vyriausiasis chirurgas. 1956–1960 m. Vilniaus respublikinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. 1960–1980 m. LSSR sveikatos apsaugos ministras. 1966–1972 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, docentas (1969). 1975–1980 m. Inkstų transplantacijos ir hemodializės centro Vilniuje vadovas. 1980–1994 m. dirbo Onkologijos centre Vilniuje, 1990–1992 m. Chirurgijos klinikos vadovas, 1992–1994 m. mokslinis konsultantas. Inkstų transplantacijos Lietuvoje pradininkas. Parašė 5 knygas, perengė per 200 mokslinių straipsnių. Lietuvos nusipelnęs gydytojas (2004).

KLIJŪNIENĖ DANUTĖ. Gimė 1920 m. rugpjūčio 4 d. Gedrimuose (Skuodo r.). Gydytoja akušerė ginekologė. 1943 m. baigė Skuodo gimnaziją. 1943–1949 m. studijavo Kauno universitete Medicinos fakultete. 1949–1975 m. Šiaulių gimdymo namų akušerė ginekologė, 1975–1978 m. Šiaulių gimdymo namų skyriaus vedėja ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoja. Nuo 1976 m. dirbo Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų poliklinikos gydytoja ginekologe. Suteikta aukščiausia akušerio ginekologo kvalifikacija. Nuo 1958 m. buvo Šiaulių miesto akušerių ginekologų mokslinės draugijos pirmininkė. Apdovanota SSSR sveikatos apsaugos žymūno ženklu (1965), Lietuvos nusipelniusi gydytoja (1968).

KNIZIKEVIČIUS KAZIMIERAS. Gimė 1915 m. birželio 28 d. Talkoniuose (Pasvalio r.). Mirė 2009 m. balandžio 10 d. Šiauliuose. Gydytojas rentgenologas, medicinos istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas. 1937 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1937–1944 m. studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. 1944–1950 m. Joniškio rajono ligoninės vyriausiasis gydytojas, Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. 1950–1953 m. Šiaulių srities Vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. 1953–1976 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas. 1976–1999 m. – šios ligoninės gydytojas rentgenologas. Domėjosi Šiaulių apskrities bei miesto sveikatos apsaugos istorija. Išleido knygą „Šiaulių krašto medicinos istorija“ (2006). Dalyvavo Šiaulių krašto rentgenologų mokslinės draugijos veikloje, nuo 1982 m. buvo šios draugijos pirmininkas. Suteikta aukščiausia gydytojo rentgenologo kvalifikacinė kategorija. 1962–1977 m. rinktas Šiaulių miesto tarybos deputatu, dirbo Sveikatos apsaugos komisijoje. Buvo „Žinijos“, Lietuvos kraštotyros draugijų narys. Apdovanotas medaliais „Už šaunų darbą“ (1950, 1970). Lietuvos nusipelnęs sveikatos apsaugos darbuotojas (1975). Šiaulių miesto garbės pilietis (2006).

LAPIENIS OSVALDAS. Gimė 1928 m. vasario 25 d. Biržuose. Mirė 2001 m. kovo 12 d. Šiauliuose. Gydytojas patologas anatomas. 1947 m. baigė Kėdainių gimnaziją. 1947–1953 m. studijavo Kauno universiteto Medicinos fakultete. 1953 m. paskirtas į Respublikinę Šiaulių ligoninę, kurioje Patologinio anatominio skyriaus vedėju dirbo iki 1999 m. Patologinės anatomijos tarnybos bei histologinės laboratorijos įkūrėjas. Organizavo mokslines konferencijas, skaitė pranešimus. Inicijavo Patologoanatomijos muziejaus įkūrimą Šiaulių ligoninėje, kuris 2008 m. pavadintas Osvaldo Lapienio vardu. Apdovanotas Sveikatos apsaugos žymūno ženklu (1963), „Garbės ženklo“ ordinu (1965). Lietuvos nusipelnęs gydytojas (1982).

LESAUSKAITĖ VITA. Gimė 1956 m. lapkričio 12 d. Šiauliuose. Gydytoja internistė, geriatrė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė (2000). 1974 m. baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą. 1974–1980 m. studijavo Kauno medicinos institute. Nuo 1980 m. Kauno medicinos instituto dėstytoja, nuo 2001 m. profesorė. 1982–1985 m. dirbo šio instituto Pulmonologijos laboratorijoje. 1985–1995 m. vadovavo Kauno medicinos akademijos Antrajai vidaus ligų klinikai. Nuo 1995 m. Kauno medicinos akademijos Geriatrijos klinikos vadovė. Mokslinio darbo pagrindinė sritis – plaučių ligų epidemiologija ir profilaktika, gerontologijos problemos, pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė, jų gydymas ir slauga. Paskelbė per 110 mokslinių straipsnių, su bendraautoriais parengė keletą geriatrijos vadovėlių. Europos pulmonologų sąjungos, Lietuvos gerontologų draugijos valdybos narė.

LIUGAITĖ VIDA MILĖ. Gimė 1942 m. liepos 21 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė, endokrinologė. 1968 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1968 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės, Vaikų poliklinikos gydytoja pediatrė, nuo 1971 m. – vaikų endokrinologė. Šio darbo pradininkė Šiaulių krašte. Inicijavo vaikų, sergančių cukriniu diabetu stebėjimą, jų mokymą, Konsultacinėje poliklinikoje įkūrė diabeto mokyklą vaikams ir jų tėveliams. Su kitais endokrinologais organizuoja klubo „Lemtis“ veiklą.

LIUKPETRIENĖ VANDA. Gimė 1950 m. gruodžio 2 d. Gydytoja pediatrė. 1968–1974 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Dirbo Respublikinės Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos skyriaus vedėja. Šiuo metu Moters ir vaiko klinikos direktoriaus pavaduotoja. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytoja pediatrė.

MAKŠTUTIENĖ VAIVA. Gimė 1966 m. gegužės 5 d. Akmenėje. Gydytoja terapeutė. 1984 m. baigė Akmenės vidurinę mokyklą. 1984–1990 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1991–1993 m. Šiaulių Aukštesniosios medicinos mokyklos vidaus ligų ir biochemijos dėstytoja, 1992–1993 m. Šiaulių greitosios pagalbos stoties gydytoja, 1993–1998 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Klinikinės laboratorijos gydytoja, vedėja, nuo 1998 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos direktorė. Stažavosi Danijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje. Lietuvos laboratorinės medicinos draugijos, Šiaulių soroptimisčių klubo narė. Nusipelniusi Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotoja (2012).

MARGEVIČIUS ROMUALDAS. Gimė 1940 m. vasario 25 d. Margiuose (Šiaulių r.). Mirė 2010 m. liepos 22 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, onkologas, profesinių sąjungų veikėjas. 1958 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, 1964 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1964–1971 m. Šiaulių Onkologijos dispanserio chirurgas onkologas, 1971–1979 m. šio dispanserio poliklinikos vedėjas, 1979–2001 m. – vyriausiasis gydytojas, direktorius. Buvo aukščiausios chirurgo onkologo kvalifikacinės kategorijos gydytojas. Priklausė Lietuvos gydytojų sąjungai. Dirbo Respublikinės Šiaulių ligoninės profesinės sąjungos komiteto pirmininku, miesto medicinos darbuotojų profesinės sąjungos komitete.

MICKUTĖ MARIJA. Gimė 1929 m. gegužės 30 d. Šiaulių valsčiuje. Mirė 1997 m. vasario 13 d. Šiauliuose. Medicinos sesuo. 1949 m. baigė Šiaulių medicinos mokyklą. 1949–1970 m. buvo Respublikinės Šiaulių ligoninės Akių ligų skyriaus operacinės medicinos sesuo. 1970–1987 m. dirbo Lietuvos aklųjų sąjungos Šiaulių gamybinio mokymo kombinate

MIKALAUSKAS JONAS. Gimė 1951 m. rugpjūčio 4 d. Kaune. Mirė 2015 m. birželio mėn. Šiauliuose. Gydytojas terapeutas, tautodailininkas. 1979 m. baigė Kauno medicinos institutą, 2004 m. baigė Kauno universiteto viešojo administravimo magistrantūrą. Iki 1992 m. – gydytojas terapeutas. 1992–1997 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės 2-ojo stacionaro vadovas, nuo 1997 m. Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro vyriausiasis gydytojas. Šiaulių krašto vyriausiasis geriatras. Dalyvavo sportinėje veikloje, vienas iš karatė sporto pradininkų Lietuvoje. Lietuvos gydytojų sąjungos narys. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Lietuvos nusipelnęs sveikatos apsaugos darbuotojas (2007).

MIKALAUSKAS ROBERTAS. Gimė 1951 m. kovo 30 d. Prienuose. Gydytojas ortopedas traumatologas. Mokėsi Prienų vidurinėje mokykloje. 1974 m. baigė Kauno medicinos institutą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Dirbo Traumatologijos skyriuje, Dainų poliklinikoje. Vadovavo ligoninės Ortopedijos traumatologijos skyriui (1983–2013), nuo 2013 m. – Ortopedijos traumatologijos centro vedėjas. Pirmasis Šiauliuose pradėjo protezuoti kelio ir peties sąnarius, sukūrė sąnarių protezavimo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje sistemą. Suteikta aukščiausia ortopedo traumatologo kvalifikacija. Organizavo mokslinę konferenciją klubo ir kelio sąnarių protezavimo klausimais. Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos narys. Vienas iš Šiaulių Rotary klubo steigėjų, šio klubo prezidentas (2009–2010). Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2011).

MIKALIŪNAS EUGENIJUS. Gimė 1951 m. sausio 31 d. Sedoje (Mažeikų r.). Mirė 2015 m. kovo 24 d. Šiauliuose. Gydytojas psichiatras. 1968 m. baigė Skuodo vidurinę mokyklą. 1969–1974 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1975–1978 m. Rokiškio psichiatrijos ligoninės psichiatras, 1978–1989 m. – vyriausiojo gydytojo pavaduotojas. Nuo 1989 m. Šiaulių psichiatrijos ligoninės direktorius, 1998–1999 m. Šiaulių aukštesniosios mokyklos dėstytojas. Parengė knygą „Psichiatrinė reabilitacija“ (1998). Suteikta aukščiausia gydytojo psichiatro kvalifikacinė kategorija (1990). Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas (1992–1995), Pasaulinės psichosocialinės reabilitacijos asociacijos sekretorius Lietuvai (1996–2000), šios asociacijos prezidentas Lietuvai (1998–2004). Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2009).

MURZA VYTAUTAS. Gimė 1928 m. rugsėjo 2 d. Šiauliuose. Mirė 1991 m. liepos 12 d. Vilniuje. Gydytojas endokrinologas, higienistas, habilituotas medicinos mokslų daktaras (1974). 1946 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1946–1952 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1952 m. baigė Charkovo (Ukraina) Medicinos institutą. Iki 1958 m. dirbo karo gydytoju. 1958–1975 m. Lietuvos Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto darbuotojas, direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1976 m. Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos instituto laboratorijos, skyriaus vadovas. Parašė knygas „Biogeniniai aminai“ (su J. A. Pliuškiu, 1979), „Bioritmai“ (1983), „Moters darbas ir sveikas gyvenimo būdas“ (1986) ir kt.

NAINYS JONAS. Gimė 1891 m. lapkričio 5 d. Gedvainiuose (Joniškio r.). Mirė 1971 m. gegužės 27 d. Šiauliuose. Gydytojas terapeutas. 1912 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1916 m. baigęs Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, dirbo karo gydytoju. Vėliau dirbo Radviliškyje, buvo Raudonosios armijos Žemaičių pulko gydytojas. 1919–1940 m. – gydytojas Kretingos ir Šiaulių apskrityse. 1940–1971 m. dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, 1940–1968 m. buvo šios ligoninės Terapinio skyriaus vedėjas. Pokario metais organizavo terapinę pagalbą šiauliečiams, įgyvendino naujus diagnostikos ir gydymo metodus. Vadovavo Šiaulių krašto terapeutų mokslinei draugijai. Bendradarbiavo medicininėje spaudoje. Lietuvos nusipelnęs gydytojas (1961).

NAINYS PRANAS. Gimė 1948 m. vasario 27 d. Darginiuose (Joniškio r.). Gydytojas terapeutas, akušeris ginekologas, sveikatos apsaugos organizatorius. 1966 m. baigė Pašvitinio (Pakruojo r.) vidurinę mokyklą. 1966–1972 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1972–1973 m. Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas internas, 1974–1977 m. Saločių (Pasvalio r.) ambulatorijos vedėjas, 1977–1985 m. Pasvalio centrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. 1985–1992 m. Šiaulių gimdymo namų vyriausiasis gydytojas, 1992–1994 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, 1994-1996 m. Šiaulių miesto savivaldybės gydytojas. Nuo 1997 m. Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktorius, vėliau – direktoriaus pavaduotojas. Rūpinosi Šiaulių naujosios Akušerijos ginekologijos klinikos statyba. Šiaulių ligonių kasos organizavimo pradininkas.

NAVICKAS VILHELMAS. Gimė 1957 m. liepos 6 d. Saločiuose (Pasvalio r.). Mirė 1999 m. birželio 27 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, visuomenės veikėjas. 1981 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1981–1982 m. Vilniaus klinikinės ligoninės gydytojas internas. Nuo 1982 m. iki mirties dirbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Buvo bendrosios chirurgijos gydytojas, nuo 1993 m. – I chirurgijos skyriaus vedėjas. Atgimimo metais dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. 1997–1999 m. – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys.

NEMEIKŠA JUOZAS. Gimė 1888 m. gruodžio 16 d. Šiauliuose. Mirė 1958 m. gruodžio 12 d. Kaune. Gydytojas oftalmologas, literatas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1919 m. baigė Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Dirbo Raudonosios armijos gydytoju. 1920 m. grįžo į Lietuvą, iki 1925 m. buvo karo gydytojas. Nuo 1925 m. dėstė Kauno universitete, vėliau vadovavo Kauno trachomos dispanseriui. 1944–1950 m. Kauno universiteto, nuo 1951 m. Kauno medicinos instituto Akių ligų katedros vedėjas, docentas (1944). Lietuvos Akliesiems globoti draugijos įsteigimo iniciatorius (1930) ir jos pirmininkas. Studijuodamas bendravo „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“. Parašė eilėraščių, apsakymų, scenos vaizdelių.

NORVAIŠA ALBERTAS. Gimė 1945 m. Plungėje. Gydytojas neurochirurgas. Baigė Plungės vidurinę mokyklą ir Kauno medicinos institutą. Dirbo Radviliškio ligoninėje chirurgu, Chirurgijos skyriaus vedėju. Kaip perspektyvus chirurgas pakviestas dirbti neurochirurgu Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Nuo 1998 m. vadovavo šios ligoninės Neurochirurgijos skyriui. Jam vadovaujant buvo įdiegtos naujos technologijos, modernios diagnostikos priemonės. Stažavosi Maskvoje, Minske, dalyvavo seminaruose Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2010).

NORVAIŠA ČESLOVAS. Gimė 1935 m. gegužės 7 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, šokėjas, treneris. 1954 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, 1960 m. – Kauno medicinos institutą. Trumpai dirbo Kauno onkologijos dispanseryje chirurgu. 1961–1989 m. Kauno radijo gamyklos sanatorijos „Banga“ vyriausiasis gydytojas. Nuo 1974 m. Kauno sportinių šokių klubo „Sūkurys“ vadovas. Sportinių šokių Lietuvoje pradininkas. Tarptautinės klasės šokėjas (1968). Tarptautinės kategorijos teisėjas (1975). Lietuvos nusipelnęs artistas (1985), Lietuvos nusipelnęs treneris (1996). Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu (1996).

PAPLAUSKIENĖ BIRUTĖ MARIJA. Gimė 1945 m. lapkričio 18 d. Tauragėje. Gydytoja terapeutė, politikos ir visuomenės veikėja. 1963 m. baigė Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą. 1963–1969 m. studijavo Kauno medicinos institute.1969–1976 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja pediatrė, terapeutė, bendrosios praktikos gydytoja. Šiuo metu – Dainų pirminės sveikatos centro direktoriaus pavaduotoja. Dirbo dėstytoja Šiaulių medicinos mokykloje ir Šiaulių pedagoginiame institute. Inicijavo Šiaulių slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės, Rėkyvos ambulatorijos įsteigimą. 1990–1995 m. Šiaulių savivaldybės tarybos deputatė, nuo 1995 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė. 1995–1997 m. Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė, 1997–2000 m. Šiaulių miesto valdybos narė bei Sveikatos ir ekologijos komiteto pirmininkė. Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto prorektorė. Bendruomenės sveikatos tarybos narė, karališkosios Bajorų sąjungos Šiaulių skyriaus narė ir kt.

PAULIUKAS ANTANAS. Gimė 1951 m. Panemunėlyje (Rokiškio r.). Gydytojas chirurgas. 1969 m. baigė Panemunėlio vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos institutą. Baigęs studijas Radviliškio rajono centrinėje ligoninėje dirbo chirurgu, vėliau – vyriausiojo gydytojo pavaduotoju, vyriausiuoju gydytoju. Šiuo metų dirba Respublikinės Šiaulių ligoninės Medicinos direktorės pavaduotoju chirurgijai. Suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas (2013).

PEČIULIENĖ DANUTĖ. Gimė 1929 m. balandžio 14 d. Kelmėje. Mirė 2011 m. lapkričio 29 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė. 1953 m. baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1966 m. dirbo Šiauliuose. Buvo Šiaulių gimdymo namų Naujagimių skyriaus vedėja. 1976 m. paskirta Šiaulių krašto vyriausiąja pediatre. Vėliau dirbo Gimdymo namų Kūdikių virusinių respiracinių infekcijų skyriaus vedėja. Turėjo aukščiausią gydytojos pediatrės kvalifikacinę kategoriją. Buvo Lietuvos pediatrų mokslinės draugijos valdybos narė. Publikavo straipsnius medicinos spaudoje. Apdovanota „Darbo veterano“ medaliu (1984).

PEČIULIS POVILAS. Gimė 1949 m. balandžio 13 d. Ylakiuose (Skuodo r.). Nužudytas 2008 m. rudenį Šiauliuose. Gydytojas akušeris ginekologas, onkologas. 1974 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1974–1975 m. gydytojas internas Klaipėdos gimdymo namuose. 1975–1986 m. Šiaulių medicinos mokyklos dėstytojas ir Šiaulių gimdymo namų akušeris ginekologas. Nuo 1986 m. Šiaulių gimdymo namų, vėliau Respublikinės Šiaulių ligoninės Akušerijos ginekologijos klinikos Ginekologijos skyriaus vedėjas. 1992 m. paskirtas Šiaulių krašto vyriausiuoju akušeriu ginekologu. Buvo puikiai įvaldęs medicinos mokslo ir šiuolaikinių technologijų pasiekimus, taikė juos savo darbe. Turėjo aukščiausią gydytojo akušerio ginekologo kvalifikacinę kategoriją.

PETKEVIČIENĖ LAISVŪNĖ. Gimė 1940 m. birželio 28 d. Kretingoje. Gydytoja dietologė, poetė, biomedicinos mokslų daktarė (1988). 1958 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, 1964 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1983–1988 m. Vilniaus universiteto aspirantė. 1964–1966 m. Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties gydytoja, 1966–1975 m. Šiaulių gimdymo namų akušerė ginekologė. 1975–1978 m. Vilniaus geležinkelio apygardos ligoninės gydytoja, 1978–1987 m. Vilniaus valgyklų tresto gydytoja dietologė, nuo 1989 m. Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausioji specialistė, gydytoja dietologė, 1989–2005 m. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos gydytoja dietologe. Nuo 2005 m. Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto docentė. Suteikta aukščiausia gydytojos dietologės kvalifikacinė kategorija. Išleido knygas: „Mitybos medicinos vadovas“ (1999), „Dietinio gydymo vadovas“ (I–III d., 2000–2001), „Rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų sistemos įdiegimas maisto ruošimo skyriuose“ (2000). „Dietetikos praktika“ (2008). Rašo eilėraščius, išleido kelias poezijos knygas. Lietuvos dietologų draugijos prezidentė (1989–2004), Vinco Kudirkos medikų literatų draugijos, Lietuvos samariečių bendrijos, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė.

PETKEVIČIUS PETRAS VYTAUTAS. Gimė 1940 m. vasario 20 d. Kaune. Mirė 2003 m. lapkričio 30 d. Šiauliuose. Gydytojas radioterapeutas. 1964 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1964–1965 m. tarnavo sovietinėje armijoje. 1965 m. pradėjo dirbti gydytoju citologu, o nuo 1966 m. gydytoju rentgenoterapeutu Šiaulių onkologijos dispanseryje. Specializavosi Rusijos onkologijos institutuose ir centruose. Buvo žinomas radioterapijos specialistas Lietuvoje. Mėgo sportą, praeityje buvo garsus rankininkas. Priklausė Lietuvos spindulinės terapijos sąjungai.

PETROKAS ALBINAS. Gimė 1938 m. Paberžėje (Utenos r.). Gydytojas otorinolaringologas (LOR), medicinos mokslų daktaras (1976). Su tėvais buvo ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, kur 1957 m. baigė Maklakovo vidurinę mokyklą ir pradėjo studijuoti Krasnojarsko medicinos institute. 1960–1963 m. studijas tęsė Kauno medicinos institute. Trumpai dirbo Utenos centrinėje ligoninėje epidemiologu, vėliau tarnavo sovietų armijoje. Nuo 1966 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas otorinolaringologas, 1977–1999 m. Ausų, nosies, gerklės (LOR) ligų skyriaus vedėjas. Parengė mokslinių pranešimų, parašė per 16 mokslinių publikacijų. Suteikta aukščiausia LOR gydytojo kvalifikacijos kategorija. Lietuvos gydytojų sąjungos narys, kurį laiką vadovavo Šiaulių krašto otorinolaringologų mokslinei draugijai.

REINGARDIENĖ DAGMARA. Gimė 1939 m. gruodžio 1 d. Šiauliuose. Gydytoja anesteziologė-reanimatologė, kardiologė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė (1989). 1956 m. baigė Kauno 4-ąją vidurinę mokyklą, 1956–1962 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1962–1965 m. Marijampolės rajoninės ligoninės gydytoja terapeutė, 1965–1970 m. Kauno vandens kelių ruožo ligoninės gydytoja terapeutė, 1970–1972 m. Kauno klinikinės ligoninės gydytoja reanimatologė, nuo 1975–2001 m. Kauno medicinos instituto Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos klinikos asistentė, docentė, profesorė (nuo 2001), klinikos vadovė. Monografijų, vadovėlių bendraautorė, mokymo priemonių, metodinių rekomendacijų autorė. Lietuvos intensyviosios terapijos draugijos prezidentė. Lietuvos, Europos ir Pasaulio kardiologų draugijų narė.

RINDZEVIČIENĖ FELICIJA. Gimė 1925 m. kovo 11 d. Kaune. Mirė 2004 m. gegužės 4 d. Šiauliuose. Gydytoja akušerė ginekologė. Baigė Viekšnių (Mažeikių r.) gimnaziją. 1946–1952 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1952–1954 m. dirbo Švenčionėliuose (Švenčionių r.). 1955–1990 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose. Buvo Gimdymo namų, vėliau Moterų konsultacijos gydytoja akušerė. Pirmoji Šiauliuose daug dėmesio skyrė nevaisingoms šeimoms gydyti.

RUŠKUVIENĖ IRENA. Gimė 1935 m. balandžio 1 d. Sutkūnuose (Šiaulių r.). Mirė 2017 m. gegužės 11 d. Šiauliuose. Gydytoja terapeutė, infektologė, pedagogė. 1953 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą, 1959 m. – Kauno medicinos institutą. 1959–1961 m. Šaukėnų (Kelmės r.) ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja, 1961–1963 m. Užvenčio (Kelmės r.) ligoninės gydytoja terapeutė, 1963–1971 m. Kelmės centrinės ligoninės terapeutė, skyriaus vedėja. Nuo 1971 m. buvo Respublikinės Šiaulių ligoninės Suaugusiųjų infekcinio skyriaus vedėja, vėliau – gydytoja infektologė. Mokslinių straipsnių autorė, Šiaulių medicinos mokyklos ir Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytoja infektologė. Lietuvos gydytojų sąjungos narė.

RUTKAUSKAS VINCAS. Gimė 1902 m. vasario 27 d. Pilioniuose (Kėdainių r.). Mirė 1983 m. spalio 28 d. Šiauliuose. Gydytojas oftalmologas. 1930 m. baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją. 1930–1936 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Baigęs mokslus, iki 1940 m. dirbo šio universiteto Akių ligų klinikoje asistentu ir Kauno miesto Trachomos dispanserio vedėju. 1941 m. Utenos poliklinikos oftalmologas, 1941–1944 m. Kėdainių akių ligų dispanserio vedėjas. Nuo 1945 m. iki mirties dirbo Šiauliuose. Pokario metais buvo vienintelis oftalmologas mieste. Vėliau vadovavo Respublikinės Šiaulių ligoninės Akių ligų skyriui. 1968–1979 m. šio skyriaus gydytojas konsultantas. Suteikta aukščiausia gydytojo oftalmologo kvalifikacinė kategorija (1966). Dalyvavo Šiaulių miesto ir krašto oftalmologų mokslinės draugijos veikloje.

SADAUSKAS ROMAS. Gimė 1926 m. Kėdainiuose. Gydytojas pulmonologas. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje, studijavo Kūno kultūros institute ir Kauno universiteto Medicinos fakultete. Baigęs mokslus, 1958 m. atvyko į Šiaulius ir pradėjo dirbti Tuberkuliozės dispanserio (dabar Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinika) vyriausiuoju gydytoju, vėliau – skyriaus vedėju, gydytoju pulmonologu. Čia dirbo iki 2012 m. Pirmasis Šiauliuose pradėjo daryti diagnostines bronchoskopijas. Dalyvauja „Sveikuolių“ klubo veikloje, šiauliečius moko sveikos gyvensenos. Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2008). „Šiaulių sveikuolių-2013“ konkurse apdovanotas Mero taure.

SAMYS ANTANAS ALGIRDAS. Gimė 1946 m. sausio 28 d. Kelmės rajone. Mirė 2012 m. spalio 29 d. Šiauliuose. Gydytojas terapeutas, pulmonologas. Baigė Raseinių vidurinę mokyklą. Studijavo Kauno medicinos institute, kurį baigė 1969 m. Paskyrimą gavo į Šiaulius ir keturis metus dirbo dėstytoju Šiaulių medicinos mokykloje. Nuo 1973 m. buvo Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas terapeutas, 1983–1988 m. – Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas. Pasitraukęs iš šių pareigų iki mirties dirbo terapeutu Vidaus ligų skyriuje ir pulmonologu Radiologijos-endoskopijos skyriuje.

SIMAVIČIUS PETRAS. Gimė 1948 m. liepos 11 d. Burbiškiuose (Telšių r.). Gydytojas akušeris ginekologas, visuomenės veikėjas. 1966 m. baigė Pavandenės (Telšių r.) vidurinę mokyklą. 1966–1972 m. studijavo Kauno medicinos institute. 2004 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. 1972–1974 m. Šiaulių gimdymo namų akušeris ginekologas, 1974–1996 m. Šiaulių rajono centrinės ligoninės akušeris ginekologas, vėliau skyriaus vedėjas. Nuo 1996 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas, nuo 2002 m. – generalinis direktorius. Suteikta aukščiausia sveikatos apsaugos organizatoriaus kvalifikacinė kategorija. 1990–1995 m. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys. Lietuvos gydytojų sąjungos ir Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos narys. Lietuvos nusipelnęs sveikatos apsaugos darbuotojas (2005).

SKROMOVAS VIKTORAS. Gimė 1963 m. vasario 26 d. Gydytojas kardiologas. 1980 m. baigė Šiaulių 4-ąją vidurinę mokyklą. 1980–1986 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1986–1989 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Terapinės reanimacijos skyriaus ordinatorius ir greitosios medicinos pagalbos gydytojas. Nuo 1990 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Kardiologinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas. Suteikta aukščiausia gydytojo kardiologo kvalifikacinė kategorija. Paskelbė publikacijų mokslinėje spaudoje. Tarptautinės kardiologų asociacijos, Lietuvos gydytojų sąjungos, Lietuvos širdies asociacijos narys.

SLESORAITIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1926 m. liepos 14 d. Šiauliuose. Mirė 2013 m. Šiauliuose. Provizorė. 1946 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, 1950 m. – Kauno universitetą. 1950–1951 m. dirbo Kelmės vaistinėje. 1951–1953 m. Šiaulių analitinės laboratorijos ir Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių skyriaus darbuotoja, 1953–1959 m. Šaulių 314-osios vaistinės vedėja, 1959–1989 m. Šiaulių 105-osios vaistinės valdytoja, 1989–1994 m. Šiaulių 651-osios vaistinės vedėja, nuo 1994 m. vadovavo UAB „Šiaulių centrinė vaistinė“. Lietuvos farmacininkų sąjungos narė.

STAKĖNAS ALFONSAS. Gimė 1925 m. vasario 8 d. Papiškiuose (Rokiškio r.). Mirė gruodžio 17 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, urologas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų daktaras (1968). 1948 m. baigė Rokiškio vidurinę mokyklą. 1948–1952 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1952–1958 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurgas, 1958–1999 m. Urologijos skyriaus vedėjas, 1999–2005 m. Urologijos skyriaus gydytojas urologas konsultantas. Dirbo ir administracinį darbą, 1956–1973 m. buvo Šiaulių miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. Kurį laiką dėstė Šiaulių aukštesniojoje medicinos mokykloje. Suteikta aukščiausia gydytojo urologo kvalifikacinė kategorija (1974). Paskelbė mokslinių darbų, dalyvavo Lietuvos urologų asociacijos veikloje. 1973–2005 m. vadovavo Šiaulių krašto chirurgų draugijai. 1999–2008 m. buvo Lietuvos trečiojo amžiaus universiteto Šiaulių filialo rektorius. Išleido atsiminimų knygą „Daktaro druska“ (2011). Šiaulių miesto garbės pilietis (2000). Apdovanotas Darbo raudonosios Vėliavos ordinu (1966), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2002), Lietuvos vietinės rinktinės Garbės Kryžiumi (2007). (Red. 2021-12-21).

STANKEVIČIUS ROMUALDAS. Gimė 1948 m. liepos 17 d. Gydytojas terapeutas, kardiologas. 1965 m. baigė Kybartų (Vilkaviškio r.) K. Donelaičio vidurinę mokyklą. 1966–1972 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1972–1980 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Terapijos skyriaus gydytojas ordinatorius, nuo 1981 m. – I kardiologijos skyriaus vedėjas. Mokslinių straipsnių periodinėje spaudoje autorius. Lietuvos kardiologų draugijos narys, Lietuvos širdies asociacijos valdybos narys. Apdovanotas Lietuvos kardiologų asociacijos aukso medaliu (2004), Lietuvos kardiologų draugijos aukso medaliu (2005), Nusipelnęs Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojas (2008).

STREIKUVIENĖ REGINA. Gimė 1920 m. rugpjūčio 28 d. Šiauliuose. Gydytoja odontologė, visuomenės veikėja. 1938 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, 1943 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Nuo 1944 m. dirbo Šiauliuose stomatologe. 1957–1967 m. vadovavo Šiaulių miesto ir krašto stomatologų mokslinei draugijai. Kurį laiką buvo Šiaulių krašto vyriausioji stomatologė. Suteikta aukščiausia gydytojo stomatologo kvalifikacinė kategorija (1972). Du kartus buvo išrinkta į Šiaulių miesto deputatų tarybą, kur dirbdama rūpinosi socialiniais klausimais. Vadovavo Respublikinės Šiaulių ligoninės profsąjungos komitetui, priklausė „Žinijos“ draugijai. Apdovanota „SSSR sveikatos žymūno“ ženklu.

STULPINAS VIDMANTAS. Gimė 1956 m. gegužės 22 d. Šiauliuose. Gydytojas psichoterapeutas. 1974 m. baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą. 1974–1980 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1980–1981 m. Kauno psichiatrijos ligoninės gydytojas internas. 1981–1986 m. Šiaulių psichoneurologijos dispanserio gydytojas, 1986–1991 m. šio dispanserio skyriaus vedėjas, nuo 1992 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Suaugusiųjų psichiatrijos skyriaus vedėjas. Pirmas Lietuvoje Šiaulių ligoninėje įkūrė Psichosomatinį skyrių ir organizavo jo darbą.

SURGAILIS HENRIKAS. Gimė 1914 m. birželio 5 d. Berisoglebske (Rusija). Mirė 1998 m. gegužės 28 d. Šiauliuose. Gydytojas terapeutas, medicinos mokslų daktaras (1968). Baigė Utenos gimnaziją. 1932–1939 m. studijavo Kauno Vytauto didžiojo universiteto Medicinos fakultete. 1970–1959 m. dirbo Utenos rajono ligoninėje, vėliau – Kauno klinikinėje ligoninėje. 1959–1964 m. buvo Šiaulių miesto poliklinikos Terapijos skyriaus vedėjas, 1964–1983 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Terapijos skyriaus vedėjas, 1983–1993 m. – šio skyriaus gydytojas ordinatorius. 1950–1957 m. Šiaulių krašto vyriausiasis terapeutas. Ilgą laiką vadovavo Šiaulių krašto terapeutų mokslinei draugijai. Lietuvos gydytojų sąjungos garbės narys.

SVALBONAS VALDIMARAS. Gimė 1953 m. sausio 2 d. Gydytojas terapeutas gastroenterologas. 1970 m. baigė Pasvalio vidurinę mokyklą. 1970–1976 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1976–1981 m. Šiaulių centrinės poliklinikos apylinkės gydytojas, 1981–1990 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Terapijos skyriaus ordinatorius, nuo 1990 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Gastroenterologijos skyriaus vedėjas, šiuo metu privačios klinikos vadovas. Suteikta aukščiausia gydytojo gastroenterologo kvalifikacinė kategorija. Pasaulio gastroenterologų draugijos narys, Europos gastroenterologų, Lietuvos gastroenterologų sąjungos narys.

ŠAPALIENĖ DANUTĖ. Gimė 1954 m. sausio 13 d. Kupreliškyje (Biržų r.). Gydytoja odontologė. 1972 m. baigė Papilio (Biržų r.) vidurinę mokyklą. 1974–1979 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1979–1981 m. Kauno medicinos instituto Stomatologijos skyriaus internė. 1981–1992 m. Šiaulių miesto stomatologijos poliklinikos, Šiaulių politechnikumo, Šiaulių 7-osios vidurinės mokyklos gydytoja odontologė. 1992–1993 m. Šiaulių miesto stomatologijos poliklinikos I stomatologijos skyriaus vedėja, nuo 1993 m. – Šiaulių Odontologijos poliklinikos vyriausioji gydytoja. 1997–2003 m. Lietuvos stomatologų sąjungos valdybos narė. Dalyvauja Lietuvos Respublikos odontologų rūmų veikloje. Lietuvos nusipelniusi gydytoja (2011).

ŠČEPONAVIČIUS KAZIMIERAS ALGIRDAS. Gimė 1942 m. sausio 18 d. Šiauliuose. Gydytojas terapeutas, visuomenės veikėjas. 1948–1959 m. mokėsi Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje. 1965 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo Joniškio ir Akmenės rajonų ligoninėse, Šiaulių greitosios pagalbos stotyje. 1983–1989 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, 1989–1995 m. – vyriausiasis gydytojas. 1995–2011 m. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Apskrities gydytojo skyriaus vedėjas. Šiaulių teritorinės ligonių kasos Stebėtojų tarybos pirmininkas. 1990–1994 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje prezidentas. Suteikta aukščiausia terapeuto kvalifikacija. Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2004).

ŠČĖSNA HENRIKAS. Gimė Šilainiuose (Kauno r.) Gydytojas kardiologas. Mokėsi Linkuvos (Pakruojo r.) vidurinėje mokykloje. 1972–1979 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1979–1984 m. dirbo Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stotyje, 1984–1986 m. buvo tuometinės Geležinkeliečių ligoninės kardioreumatologas. Nuo 1986 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės ir Konsultacinės poliklinikos gydytojas kardiologas. 2003 m. su kitais medikais Šiauliuose pradėjo taikyti šiuolaikines širdies bei kraujagyslių gydymo technologijas. Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2012).

ŠLAPKAUSKAITĖ DANĖ AGOTA. Gimė 1941 m. sausio 26 d. Tvarkiškiuose (Kauno r.). Mirė 2013 m. kovo 23 d. Šiauliuose. Gydytoja pediatrė, ftiziatrė, pedagogė, biomedicinos mokslų daktarė (1980), vienuolė. 1958 m. baigė Kauno komjaunimo vidurinę mokyklą. 1960–1966 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1966–1980 m. Radviliškio tuberkuliozės dispanserio vaikų gydytoja ftiziatrė, Radviliškio centrinės ligoninės pediatrė, 1981–1989 m. Tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto vyr. mokslinė bendradarbė, 1989–1992 m. Pulmonologijos ir ftiziatrijos mokslinio tyrimo instituto vyr. mokslinė bendradarbė, 1985–1997 m. Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausioji vaikų ftiziatrė, nuo 1992 m. Pulmonologijos ir ftiziatrijos centro vaikų ftiziatrė, vėliau – vedėja. Nuo 1998 m. Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto dėstytoja, docentė. 2001–2006 m. Medicinos pagrindų katedros vedėja. Monografijos „Vaikų tuberkuliozė“ autorė (1997). Priklausė Lietuvos ftiziatrų mokslinei draugijai, Lietuvos vaikų pulmonologų draugijai ir kt. Vadovavo Šiaulių vyskupijos Šeimos centrui.

ŠVAMBARIS LIUDVIKAS KAZIMIERAS. Gimė 1936 m. kovo 10 d. Šiauliuose. Provizorius, pedagogas, biomedicinos mokslų daktaras. 1954 m. baigė Vilkijos (Kauno r.) Petro Cvirkos vidurinę mokyklą. 1955–1960 m. studijavo Irkutsko (Rusija) medicinos instituto Farmacijos fakultete. 1960–1963 m. Irkutsko farmacijos mokyklos dėstytojas. 1963 m. grįžo į Lietuvą, iki 1974 m. dirbo Švenčionių vaistažolių fabrike vyr. inžinieriumi. Nuo 1974 m. Kauno medicinos instituto Farmacijos fakulteto vyr. dėstytojas, docentas. Organizavus institute Farmacijos specialistų tobulinimosi katedrą, dirbo šios katedros vedėju. Knygų „Augalai ir kosmetika“ (1979, 1987), „Gerybinė prostatos hiperplazija (1995) autorius, vadovėlio „Vaistų technologija“ (1995, 1996) bendraautorius. Parengė per 10 mokslinių metodinių priemonių studentams.

ULBA PRANAS. Gimė 1940 m. liepos 27 d. Luoboje (Skuodo r.). Mirė 2014 m. spalio 19 d. Šiauliuose. Gydytojas psichiatras, medicinos mokslų daktaras. 1948 m. su tėvais ūkininkais ištremtas į Sibirą. 1967 m. baigė Krasnojarsko (Rusija) medicinos institutą. 1970 m. atvyko gyventi į Šiaulius, įsidarbino Vaikų poliklinikoje. 1974–2002 m. dirbo Šiaulių psichoneurologiniame dispanseryje. Domėjosi vaikų psichikos sveikata. Studijavo Tartu (Estija) universiteto doktorantūroje, kur 1988 m. apgynė mokslinį darbą „Sulėtintos psichikos vystymasis jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų tarpe (Etiologijos, klinikos, vystymosi dinamikos klausimai).

ULKŠTINIENĖ REGINA. Gimė 1946 m. kovo 10 d. Tauragės rajone. Gydytoja pediatrė, visuomenės veikėja. 1963 m. baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1963–1969 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1969–1971 m. Prienų centrinės ligoninės pediatrė, 1971–1984 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Kūdikių skyriaus pediatrė, 1984–1990 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Pediatrinio skyriaus vedėja, 1990–2010 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Pediatrijos reikalų direktorė, Šiaulių krašto vyriausioji pediatrė. 1990–1995 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė.

URBONIENĖ NIJOLĖ JANINA. Gimė 1939 m. Jonavoje. Gydytoja pediatrė. 1963 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1963–2009 m. dirbo pediatre, Vaikų ligų skyriaus vedėja Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Keletą metų buvo apylinkės pediatrė. 1970, 1974 m. stažavosi vaikų kardiologijos srityje. Suteikta aukščiausia gydytojo pediatro kvalifikacijos kategorija. Vadovavo Šiaulių krašto pediatrų mokslinei draugijai (1972–1981), buvo pediatrijos gydytojų internų vadovė (1974–1994).

VAIŠVILA ZIGMAS. Gimė 1927 m. sausio 10 d. Lekemėje (Plungės r.). Mirė 1983 m. birželio 21 d. Šiauliuose. Gydytojas neurochirurgas, visuomenės veikėjas. 1947 m. baigė Plungės gimnaziją. 1947–1953 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1953–1955 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės internas, 1955–1956 m. Šakynos ligoninės (Šiaulių r.) vedėjas, 1956–1960 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurgas, 1961–1976 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, 1973–1983 m. – vyriausiasis gydytojas. Neurochirurgijos pradininkas ir kūrėjas Šiaulių krašte. Priklausė Lietuvos chirurgų, Lietuvos neurochirurgų mokslinėms draugijoms. Skaitė pranešimus respublikinėse konferencijose. Buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos deputatu (nuo 1979), medicinos darbuotojų profsąjungos miesto komiteto pirmininku. Dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje, buvo miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ bendradarbis. Apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu (1965), medaliu „Už šaunų darbą“ (1970). Lietuvos nusipelnęs gydytojas (1973). Respublikinėje Šiaulių ligoninėje atidengtas jo portretas (dail. V. Trušys, 1984). Išleista knyga „Gydytojas Zigmas Vaišvila“ (sudaryt. Regina Vaišvilienė, 2007).

VAITKEVIČIUS VACLOVAS. Gimė 1943 m. sausio 3 d. Biržuvėnuose (Telšių r.). Mirė 2024 m. sausio 16 d. Šiauliuose. Gydytojas dermatovenerologas. 1960 m. baigė Luokės (Telšių r.) vidurinę mokyklą, 1961–1970 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1970–1975 m. Šiaulių odos ir veneros ligų dispanserio gydytojas ordinatorius, 1975–1987 m. – skyriaus vedėjas, nuo 1987 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Odos ir veneros ligų centro vadovas. Nuo 1994 m. verčiasi privačia praktika. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytojas dermatovenerologas. Lietuvos dermatovenerologų draugijos valdybos narys, Šiaulių apskrities dermatovenerologų draugijos pirmininkas. Nusipelnęs Lietuvos gydytojas (2014). (Red. 2024-01-19)

VALANTINAS JONAS KĘSTUTIS. Gimė 1932 m. rugsėjo 28 d. Kėdainiuose. Mirė 1996 m. kovo 13 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, sveikatos apsaugos organizatorius. 1950 m. baigė Kauno 8-ąją vidurinę mokyklą. 1950–1956 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1956–1957 m. Kauno medicinos instituto Patologinės fiziologijos katedros asistentas, 1957–1961 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas chirurgas, 1961–1996 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas suaugusiųjų poliklinikos reikalams. Pirmasis Lietuvoje organizavo bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų paruošimą Šiaulių miesto poliklinikoje. Suteikta sveikatos apsaugos administratoriaus aukščiausia kvalifikacinė kategorija. Apdovanotas „Sveikatos apsaugos žymūno“ ženklu (1967), medaliu „Už šaunų darbą“ (1970).

VALANTINIENĖ LIUDVIKA. Gimė 1932 m. balandžio 1 d. Šiauliuose. Gydytoja odontologė. Baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1950–1956 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1956–1957 m. Kauno medicinos instituto Sveikatos apsaugos katedros vyr. laborantė. 1957–1964 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės stomatologijos skyriaus vaikų odontologė, 1964–1979 m. Vaikų stomatologinio skyriaus vedėja, 1979–1991 m. Šiaulių Stomatologijos poliklinikos vyriausioji gydytoja. Suteikta aukščiausia vaikų odontologo kvalifikacinė kategorija. Vadovavo Šiaulių krašto stomatologų mokslinei draugijai. Inicijavo Medicinos mokslo progreso universitetą, veikusį 1980–1988 m. Skaitė pranešimus respublikinėse mokslinėse odontologų konferencijose. Lietuvos vaikų odontologų draugijos garbės narė (2003). Šv. Apolonijos nominacijos laureatė (2006).

VANAGAS POVILAS. Gimė 1919 m. birželio 6 d. Klyvlende (JAV). Mirė 2003 m. rugsėjo 1 d. Šiauliuose. Gydytojas akušeris ginekologas, visuomenės veikėjas. 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą. 1939 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1939–1944 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. 1944–1945 m. Panevėžio miesto ligoninės akušeris ginekologas, 1945–1950 m. Vilniaus klinikinės ligoninės „Raudonasis kryžius“ akušeris ginekologas. 1950–1955 m. Šiaulių srities Sveikatos apsaugos skyriaus, panaikinus sritis – Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausiasis akušeris ginekologas, 1955–1960 m. Šiaulių gimdymo namų vyriausiasis gydytojas, 1960–1999 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės akušeris ginekologas, Šiaulių krašto vyriausiasis akušeris ginekologas. Vadovavo Šiaulių krašto akušerių ginekologų mokslinei draugijai, dalydavo „Žinijos“ draugijos veikloje. Tris kartus rinktas Šiaulių miesto tarybos deputatu. Apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu (1965), medaliu „Už šaunų darbą“ (1970), suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas (1969).

VASAITIENĖ LAIMA. Gimė 1924 m. sausio 13 d. Jackonyse (Joniškio r.). Mirė 2005 m. rugpjūčio 22 d. Šiauliuose. Slaugytoja, visuomenės veikėja. 1943 m. baigė Vilniaus 3-ąją vidurinę mokyklą. 1943 ir 1947 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, bet studijų nebaigė. 1947–1949 m. Svėdasų (Anykščių r.) ambulatorijos vakcinatorė. Nuo 1954 m. dirbo Respublikinės Šiaulių ligoninės Fizioterapijos kabinete. 1957–1983 m. buvo Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausioji medicinos sesuo. Nuo 1983 m. dirbo tos pačios ligoninės medicinos seserimi dietologe. Kurį laiką Šiaulių medicinos mokykloje dėstė fizioterapiją. 1957 m. išrinkta Šiaulių miesto tarybos deputate. Apdovanota „Darbo veterano“ medaliu, Lietuvos nusipelniusi sveikatos apsaugos darbuotoja (1980).

VASAITIS JURGIS. Gimė 1922 m. lapkričio 22 d. Kaune. Mirė 1972 m. sausio 13 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų kandidatas (1964). Vidurinį mokslą baigė Kaune. 1941–1947 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1947–1949 m. Svėdasų (Anykščių r.) ambulatorijos vedėjas, 1949–1951 m. Kupiškio rajono ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjas, 1951–1952 m. stažavosi Sankt Peterburgo karo akademijoje, dirbo Telšiuose karo gydytoju. 1953–1956 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurgas, Tuberkuliozinio-chirurginio, vėliau Traumatologinio skyriaus vedėjas, 1958–1972 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės ir Šiaulių krašto vyriausiasis chirurgas. Buvo suteikta aukščiausia gydytojo chirurgo kvalifikacinė kategorija. Spaudoje paskelbė per 30 mokslinių publikacijų. Dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje, buvo laikraščio „Raudonoji vėliava“ bendradarbis. Apdovanotas medaliais „Už pasižymėjimą darbe“ (1966), „Už šaunų darbą“ (1970), suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas (1971). Respublikinėje Šiaulių ligoninėje jam atidengtas portretas (1973).

VENCKUS POVILAS. Gimė 1951 m. rugsėjo 9 d. Kelmės rajone. Gydytojas chirurgas, vaikų chirurgijos Šiauliuose pradininkas. 1969 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą. 1969–1979 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1976–1980 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės chirurgas, nuo 1981 m. šios ligoninės Vaikų chirurgijos skyriaus vedėjas, nuo 2010 m. Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos centro vedėjas. Suteikta aukščiausia gydytojo vaikų chirurgo kvalifikacinė kategorija. Lietuvos vaikų chirurgijos draugijos narys. Populiariausias 1996 m. šiaulietis. „Profesijos riterio“ nominacijos laureatas (2008).

VETEIKIENĖ KOTRYNA. Gimė 1925 m. Radviliškyje. Mirė 2007 m. liepos 18 d. Šiauliuose. Gydytoja dermatovenerologė. 1949 m. baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoja Salantuose (Kretingos r.), Skaudvilėje (Tauragės r.). 1955–1979 m. Šiaulių odos ir veneros ligų dispanserio gydytoja, 1975–1987 m. – vyriausioji gydytoja. Dalyvavo Šiaulių krašto dermatovenerologų mokslinės draugijos veikloje. Jai vadovaujant pastatytas naujas Odos ir veneros ligų dispanseris.

VILUTIENĖ DANUTĖ. Gimė 1948 m. balandžio 16 d. Šiauliuose. Mirė 2008 m. gegužės 12 d. ten pat. Gydytoja oftalmologė. 1973 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1973–1976 m. Šiaulių onkologijos dispanserio gydytoja, specializavosi oftalmologijoje. 1976–1981 m. Šiaulių vaikų poliklinikos gydytoja okulistė, 1981–1996 m. Dainų poliklinikos gydytoja okulistė, 1996 m. dirbo Respublikinės Šiaulių ligoninės Akių ligų diagnostikos centre, 1997–2007 m. Šiaulių apskrities ligoninės Konsultacinės poliklinikos gydytoja okulistė.

VOLPERTAS SEMIONAS. Gimė 1890 m. birželio 11 d. Astrachanėje (Rusija). Mirė 1967 m. rugpjūčio 9 d. Šiauliuose. Gydytojas dermatovenerologas. Astrachanėje baigė gimnaziją ir Medicinos institutą. Į Lietuvą atvyko 1921 m. ir pradėjo dirbti Šiaulių odos ir veneros ligų ambulatorijoje. Vokiečių okupacijos metais kalintas Šiaulių gete, koncentracijos stovyklose. 1945–1963 m. Šiaulių odos ir veneros ligų dispanserio vyriausiasis gydytojas. 1963–1967 m. Šiaulių miesto gimdymo namų urologas-venerologas. Padėjo Šiaulių miesto žydams, grįžusiems iš koncentracijos stovyklų. Skelbė straipsnius medicininėje spaudoje, dalyvavo tarptautinėse mokslinėse konferencijose. Apdovanotas „Sveikatos apsaugos žymūno“ ženklu. Jo namuose dabar įsikūręs Šiaulių žydų kultūros centras.

ZAŽECKIS VIKTORAS. Gimė 1931 m. spalio 20 d. Daugėliškiuose (Kauno r.). Mirė 2013 m. gegužės 31 d. Šiauliuose. Gydytojas chirurgas, biomedicinos mokslų daktaras. 1950 m. baigė Vilkijos (Kauno r.) vidurinę mokyklą. 1950–1956 m. studijavo Kauno medicinos institute, 1958–1969 m. – Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1955–1956 m. Kauno onkologijos dispanserio gydytojas, 1956–1957 m. Kauno karinės ligoninės chirurgas, 1957–1963 m. Akmenės rajono ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas, chirurgas, nuo 1963 m. Šiaulių onkologijos ligoninės Chirurgijos skyrius vedėjas. 1967–1986 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, docentas. Vadovavo individualiai įmonei „Onkosana“. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos chirurgas. Buvo Šiaulių kovos su vėžiu draugijos pirmininkas. Nuo 1947 d. dalyvavo medžiotojų veikloje, tarptautinių medžioklės trofėjų parodų ekspertas. Suteiktas garbės medžiotojo vardas (2007).

ZEVERTAS ELMANTAS PRANAS. Gimė 1945 m. gegužės 29 d. Joniškyje. Gydytojas psichiatras. 1965 m. baigė Šiaulių 3-ąją darbo jaunimo vakarinę vidurinę mokyklą, 1972 m. – Kauno medicinos institutą. 1972–1978 m. Šiaulių odos ir veneros ligų dispanserio serologinės laboratorijos vedėjas, 1976–1978 m. Šiaulių psichoneurologinio dispanserio gydytojas, 1978–2001 m. Šiaulių psichiatrijos ligoninės Priklausomybių skyriaus vedėjas, 2001–2006 m. Šiaulių priklausomybės ligų centro vyriausiasis gydytojas, nuo 2006 m. – direktorius. Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytojas psichiatras, priklausomybių psichiatrijos specialistas. Inicijavo LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo papildymą apie priklausomybės ligų centrus. Lietuvos psichiatrų asociacijos, Lietuvos priklausomybių psichiatrijos asociacijos narys. Dalyvauja televizijos ir radijo laidose, publikuoja straipsnius Šiaulių miesto spaudoje.

ZIKARAS ANTANAS. Gimė 1873 m. balandžio 3 d. Pumpėnuose (Pasvalio r.). Mirė 1933 m. birželio 26 d. Kaune. Gydytojas terapeutas, visuomenės veikėjas. 1894 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1899 m. – Kijevo (Ukraina) universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju įvairiuose Rusijos miestuose. Rusų-japonų karo metais (1904–1905) buvo mobilizuotas, dirbo karo gydytoju. 1924 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais paskirtas Šiaulių miesto ir apskrities gydytoju. Tuo pačiu metu dirbo ir Šiaulių berniukų gimnazijos gydytoju. Buvo Šiaulių medicinos bei Šiaulių kovos su tuberkulioze draugijų pirmininkas. Rengė ir skaitė pranešimus.

LITERATŪRA

Kas yra kas Lietuvoje. 2008. Kaunas, 2008.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Kaunas, 2001.
Katkienė, Zita. Šiauliečiai laikraščio puslapiuose. Šiauliai, 2011.
Knizikevičius, Kazimieras. Šiaulių krašto medicinos istorija. D. 1–2. Šiauliai, 2006, 2013.
Medikų nekrologai (laikr. „Raudonoji vėliava“, „Šiaulių naujienos“, „Šiaulių kraštas“).
Peleckis-Kaktavičius, Leonas. Vitam hominis curabo. Šiauliai, 2008.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2013. Šiauliai, 1995–1912.
Šiaulių ligoninei – 170 metų. Šiauliai, 2013.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–23. Vilnius, 2001–2013.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

BABRAUSKAS BENEDIKTAS. Gimė 1910 m. liepos 1 d. Akšeliškėje (Kelmės r.). Mirė 1968 m. gruodžio 13 d. Sisere (JAV). Literatūros tyrinėtojas, pedagogas. 1928 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1928–1932 m. studijavo Kauno universitete. Nuo 1934 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Lietuvoje išleido poezijos rinktinę „Eilėraščių krautuvė“ (1931), „Lietuvių literatūros istoriją“ (1932), „Kirčiavimo taisykles“ (1939). Išeivijoje parengė literatūros skaitinius mokykloms „Lietuvos keliu“ (1947–1948), „Lietuvių beletristikos antologiją“ (su B. Brazdžioniu, 1957), suredagavo apie 50 knygų.

BARŠTEIN ASIA. Gimė 1922 m. sausio 25 d. Šargorode (Ukraina). Mirė 2013 m. rugsėjo 18 d. Šiauliuose. Literatūros tyrinėtoja, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė. 1939–1944 m. studijavo Odesos, Alma-Atos universitetuose. 1944–1945 m. dirbo Semipalatinsko pedagoginiame institute, 1946–1949 m. Vinicos pedagoginiame institute. 1949–1995 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja. 1950–1952 m. buvo Rusų kalbos ir literatūros, 1983–1985 m. Rusų literatūros katedros vedėja, docentė. Nagrinėjo rusų rašytojų S. Jesino, V. Majakovskio, M. Zosčenkos ir kt. kūrybą. Rusų kalba išleido mokymo priemones „Literatūros kūrinio analizė“ (1981), „Tarybinės prozos vystymosi tendencijos ir tipologija“ (1985), „Dokumentinė proza ir jos žanrinės modifikacijos XX a. paskutiniųjų dešimtmečių tarybinėje literatūroje“ (1988), „Dabartinis literatūros portretas kaip žanrinė memuaristikos forma“ (1990) ir kt.

BARŪNAITĖ-WILLEKE AUDRONĖ. Gimė 1944 m. sausio 12 d. Šiauliuose. Literatūros tyrinėtoja, kritikė, humanitarinių mokslų daktarė (1972). 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Studijavo Mainzo (Vokietija), Stanfordo (JAV) universitetuose. Nuo 1976 m. dėsto Majamio universitete, profesorė (1984). 1989–1996 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Senato narė, nuo 1994 m. Pasaulio lituanistų bendrijos narė. Yra viena „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ autorių. Parašė knygą „Georgas Kaizeris ir kritikai“ (anglų k.), studiją apie išeivijoje pradėjusius kurti lietuvių rašytojus. Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių apie vokiečių literatūrą, vokiečių ir lietuvių kultūrų ryšius, Vydūno, S. T. Kondroto ir kitų lietuvių rašytojų kūrybą.

BIKULČIUS VYTAUTAS. Gimė 1954 m. gegužės 15 d. Pašvitinyje (Pakruojo r.). Literatūros tyrinėtojas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras. 1972–1977 m. studijavo Vilniaus universitete (prancūzų kalbą ir literatūrą), 1982–1985 m. mokėsi Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aspirantūroje. 1977–1979 m. dirbo Salantų vidurinėje mokykloje. Nuo 1979 m. Šiaulių universiteto dėstytojas, Rusų literatūros katedros vedėjas, studijų prorektorius (1989–1995), Visuotinės literatūros katedros vedėjas (1996–2004), nuo 2004 m. – Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentas. 1990–1991 m. stažavosi Sorbonos (Prancūzija) universitete. Parengė mokomąją priemonę „Filosofinio romano poetika“ (1988), vadovėlį „Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“ (2003), paskelbė per 70 straipsnių apie šiuolaikinę prancūzų ir lietuvių literatūrą. Išvertė prancūzų, italų, ispanų rašytojų (M. Yorcenaro, P. Boulle, M. Fermine, F. Sagan, J. L. Borgeso ir kt.) prozos kūrinių. Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkas, ŠU Prancūzų kultūros centro direktorius. Lietuvių kalbos draugijos, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys.

BUTKUS VIGMANTAS. Gimė 1965 m. kovo 12 d. Užventyje (Kelmės r.). Literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras. 1987 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1993–1997 m. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas. Nuo 1988 m. dirbo Šiaulių universitete, Lietuvių kalbos katedros asistentas (1988–1993), Lietuvių literatūros katedros vyr. asistentas (1997–2004), ėjo Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėjo pareigas, docentas. Paskelbė per 40 publikacijų neoromantinės dramaturgijos, literatūrinės baltistikos bei latvistikos klausimais mokslinėje bei kultūrinėje Lietuvos ir Latvijos spaudoje. Išspausdino latvių prozos vertimų. Leidinių „Neoromantinė baltų drama“ (1991), „Latvių literatūros eskizai: iki XIX a. pabaigos“ (1998), „Šiauliai provincijos miestas palatvėje“ (2005) autorius.

GRAŽYS PRANAS. Gimė 1929 m. birželio 4 d. Mičionyse (Anykščių r.). Mirė 2019 m. gruodžio 3 d. Šiauliuose. Palaidotas Mičionių kapinėse. Rusų literatūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1992). 1959 m. baigė Vilniaus universitetą. 1963–1965 m. Kazanės universiteto aspirantas. 1959–1962 m. mokytojavo Dusetuose. Nuo 1966 m. dirbo Šiaulių universitete, ŠPI vyr. dėstytojas (1966–1967), Rusų literatūros katedros vedėjas (1968–1973), docentas, vedėjas (1973–1983). 1983–1986 m. dėstė rusų literatūrą Poznanės universitete. 1989–1995 m. ŠPI Visuotinės literatūros katedros vedėjas, 1996–2004 m. profesorius. Nuo 2005 m. ŠU Literatūros istorijos ir teorijos katedros profesorius. Knygų „Turgenevas ir romantizmas“ (1966), „Dostojevskis ir romantizmas“ (1979), „Laikas Dostojevskio ir jo amžininkų romanuose“ (1982), „Dostojevskio romanų pasakojimo sistemos savitumas“ (1988) autorius. Lietuvių kalba išleido monografiją „XIX amžiaus rusų romanas“ (I d., 2001, II d. 2004). (Red. 2023-03-06)

GUSTAITIENĖ ASTA. Gimė 1969 m. vasario 5 d. Šiauliuose. Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė. 1988–1993 m. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lituanistiką, nuo 1996 m. Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė. 1987–1988 m. ir 1993–1995 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, Lietuvių literatūros katedroje. Stažavo Danijoje, H. K. Anderseno tyrinėjimų centre. Nuo 2001 m. dėsto Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Paskelbė straipsnių rinkinyje „Skandinavų šalių vaikų literatūra“ (2000), kituose moksliniuose leidiniuose, periodikoje.

JAKAITĖ DALIA. Gimė 1971 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė. 1989–1994 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Studijų metu buvo premijuota už aktyvų dalyvavimą Studentų mokslinėje draugijoje, jai skirta P. Višinskio vardinė stipendija (1993). 1994–2000 m. mokėsi Vilniaus universiteto magistrantūroje ir doktorantūroje. Nuo 2001 m. dirba Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių literatūros katedroje, dabar VU Šiaulių akademijoje, docentė. Nuo 2018 m. dirba ŠAVB. Publikuoja straipsnius apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, tarpukario katalikiškos krypties rašytojus, dalyvauja mokslinėse konferencijose. Išleido monografiją „Šatrijos draugija lietuvių literatūros istorijoje“ (2002). Leidinio „Ko mums šiandien trūksta? Povilo Višinskio publicistika“ sudarytoja (2020 m.). (Red. 2021-02-22).

JOVAIŠAS ALBINAS. Gimė 1931 m. birželio 10 d. Šiauliuose. Mirė 2006 m. lapkričio 22 d. Vilniuje. Literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras (1963). 1950 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. 1951–1956 m. studijavo Vilniaus universitete. 1958–1966 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1966–1971 m. Lietuvos knygų rūmuose, Vilniaus universiteto bibliotekoje. 1971–2000 m. dėstė Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. 1975–1984 metais buvo šio fakulteto prodekanas, profesorius (1991). Tyrė lietuvių raštiją ir senąją literatūrą. Išleido monografiją „Liudvikas Rėza“ (1969), veikalą „Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžiai“ (su E. Ulčinaite, 2003). Parašė mokykloms skirtas knygas: „Kristijonas Donelaitis: Mažosios Lietuvos dainius“ (1992), „Martynas Mažvydas: Pirmosios lietuviškos knygos parengėjas“ (1996), „Mikalojus Daukša ir jo laikai“ (2000). Parengė studijas apie Gedimino laiškus, Lietuvos metraščius ir kt. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2003).

KLIMAŠAUSKIENĖ (BALIULĖ) IRENA. Gimė 1954 m. sausio 28 d. Kaune. Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė (1984). 1972–1977 m. studijavo Vilniaus universitete, 1979–1982 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje. Nuo 1977 m. dirbo Šiaulių universitete. 1987–1998 m. buvo Lietuvių literatūros katedros vedėja, docentė. Nuo 1999 m. Šiaulių universiteto Visuomenės informavimo tarnybos direktorė. Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. Stažavosi Vokietijoje. Knygų „Lietuvių apsakymas vaikams: didaktinės modifikacijos“ (1997), „Skandinavų šalių vaikų literatūra“ (2000), „Lietuvių apysaka vaikams: žanro modifikacija“ (2002) bendraautorė, apie 70 publikacijų (straipsnių, konferencijose skaitytų pranešimų, jų tezių, knygų recenzijų) autorė.

KLUMBYTĖ DANUTĖ. Gimė 1928 m. kovo 4 d. Švėkšnoje (Šilutės r.). Mirė 2022 m. gruodžio 21 d. Literatūros tyrinėtoja, pedagogė, habilituota socialinių mokslų daktarė. 1941 m. su tėvais ištremta į Sibirą. 1956 m. baigė Barnaulo pedagoginį institutą. 1957–1968 m. dirbo Kriukų vidurinėje mokykloje. Nuo 1968 m. dėstė Šiaulių universitete, profesorė (1991). Vadovėlių „Rusų literatūra X kl.“ (1992), „Rusų literatūros skaitiniai IX kl.“ (1993), „Literatūriniai skaitiniai XI kl.“ (1998), monografijų „Rusų literatūra literatūrinio ugdymo sistemoje“ (1986), „Rusų literatūra lietuvių mokykloje“ (2000) ir kt. autorė, daugelio vadovėlių bendraautorė. Išleido tremties memuarus „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ (1999), „Atgyja ir nukirstos šaknys“ (2006). Tarptautinės rusų kalbos ir literatūros dėstytojų asociacijos narė. (Red. 2022-12-22).

KORSAKAS KOSTAS. Gimė 1909 m. spalio 18 d. Pašvitinyje (Pakruojo r.). Mirė 1986 m. lapkričio 22 d. Vilniuje. Literatūros istorikas, kritikas, poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas, LSSR MA akademikas (1949). 1925–1928 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1940 m. baigė Kauno universitetą. Mokydamasis Šiauliuose bendradarbiavo „Kultūros“ žurnale. 1928 m. suartėjo su komunistinio pogrindžio organizacijomis, areštuotas ir kalintas Šiaulių kalėjime. Karo metais gyveno Sovietų Sąjungoje. Grįžęs į Lietuvą 1944–1945 m. vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai, 1944–1957 m. dėstė Vilniaus universitete, profesorius (1948). 1946–1984 m. vadovavo Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Rašė eilėraščius, straipsnius, prozos kūrinius. Vėliau dėmesį sutelkė literatūros kritikai. Knygų „Straipsniai apie literatūrą“ (1932), „Kritika“ (1936), „Rašytojai ir knygos“ (1940), „Literatūrų draugystė“ (1962), „Literatūriniai kontaktai“ (1987), „Lietuvių literatūros istorijos“ (T. 1–4, 1957–1968) ir kt. autorius. Išleista S. Lipskio monografija „Kostas Korsakas“ (1989). LSSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1959), Lietuvos liaudies rašytojas (1979), Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1969). Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta jo vardu.

LAZDYNAS GINTARAS. Gimė 1959 m. kovo 27 d. Kretingoje. Literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras. 1979–1983 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute lituanistiką, porą metų ten pat dirbo dėstytoju. Nuo 1990 m. dėstytojavo Šiaulių universitete, docentas. 1993–1998 m. mokėsi jungtinėje Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantūroje. Tyrinėja XIX a. II p. XX a. I p. lietuvių literatūrą, romano teoriją, romantizmo poetiką ir estetiką. Išleido knygas „Romano teorijos pradmenys“ (1998), „Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje: nuo Algimanto iki Altorių šešėly“ (1999), „Vokiečių Bildungsromanas (teorinis aspektas)“ (2002).

LINKEVIČIUS JONAS. Gimė 1927 m. sausio 1 d. Vabaliuose (Radviliškio r.). Literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras. 1951 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Mokytojavo Radviliškio ir Joniškio rajonų mokyklose. 1962–1973 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, buvo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, docentas, Pedagogikos fakulteto dekanas. Nuo 1980 m. – Vagos leidyklos redakcijos vedėjas, nuo 1985 m. dirbo Vyturio leidykloje. Išleido studiją „Vaikų poezijos dešimtmečiai“ (1972), apybraižas apie vaikų literatūros kūrėjus „Prie žalių krantų“ (1988) ir „Iš gintarinio vėrinio“ (2002), poeto M. Vainilaičio gyvenimo ir kūrybos apybraižą „Su volungės plunksna“ (2003), monografijas „Po girią vaikščiojo poetas: Anzelmo Matučio gyvenimas ir kūryba“ (2000), „Vytautas Račiskas“ (2007, dvi apybraižas skirtas Šeduvos vidurinei mokyklai (1999 ir 2005), vadovėlį IV klasei „Gintarėliai“ ir kt. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

MASKULIŪNIENĖ DŽIULJETA. Gimė 1963 m. spalio 18 d. Šiauliuose. Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė (2000). Baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1990–1998 m. mokėsi doktorantūroje Vilniaus universitete. Nuo 1986 m. Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Lietuvių literatūros istorijos ir teorijos katedros dėstytoja, docentė. 2001–2005 m. Humanitarinio fakulteto prodekanė. Nuo 2006 m. Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja. Nuo 2021 m. VU Šiaulių akademijos vyriausioji mokslo darbuotoja, profesorė. Knygos „XIX a lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas“ (2005) autorė, leidinių „Lietuvių apsakymas vaikams: didaktizmo modifikacijos“ (1997), „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje: 1864–1904“ (su B. Maskuliūnu, 2005), „Acta humanitarica universitatis Saulensis“ (su K. Župerka, 2006), „Mūzynas-3“ (su D. Šakavičiūte, 2006) sudarytoja. Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų tarybos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė, žurnalo „Rubinaitis“ redakcinės kolegijos narė, „Saulės deltos“ leidyklos redaktorė. (Red. 2021-02-22).

MERKELIS ALEKSANDRAS. Gimė 1907 m. sausio 24 d. Mikaičių kaime (Šiaulių r.). Mirė 1994 m. sausio 11 d. Niujorke (JAV). Literatūros tyrinėtojas, publicistas, bibliografas. 1925 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1925–1932 m. studijavo Kauno universitete. 1927–1928 m. mokytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje, 1929–1931 m. dėstė Šiaulių mokytojų seminarijoje. Nuo 1931 m. vertėsi žurnalistika, dirbo Eltoje, redagavo „Jaunalietuvių vadovą“, „Lietuvos aidą“. Parengė dokumentinį veikalą apie bolševikų terorą Lietuvoje 1940–1941 m. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, redagavo lietuvių laikraščius. 1949 m. persikėlė į JAV. Sudarė L. Giros (1929) ir Vaižganto (1931) bibliografijas, išleido monografiją „Juozas Tumas Vaižgantas“ (1934), studiją „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“ (1989).

NARBUTAS SIGITAS. Gimė 1959 m. lapkričio 3 d. Šiauliuose. Literatūros tyrinėtojas, bibliografas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras. 1982 m. baigė Vilniaus universitetą. Iki 1986 m. dirbo Lietuvos knygų rūmuose, 1986–1996 m. dėstė Vilniaus universitete. Nuo 1996 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Išleido apybraižas „Lietuvos renesanso literatūra“ (1997), „Nuo Mindaugo iki Karpavičiaus pamokslų: XIII–XVIII amžiaus LDK raštijos apžvalga“ (2000) ir kt. Sudarė bibliografines rodykles „XVII a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas“ (su Daiva Narbutiene, 1998), „XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas“ (su D. Narbutiene, 2002). Iš senosios graikų ir lotynų kalbos išvertė Antikos, Viduramžių, Lietuvos Renesanso ir Baroko autorių kūrybos.

PRĖSKIENIENĖ-BUIVYDAITĖ ELEONORA EGLĖ. Gimė 1932 m. kovo 1 d. Šiauliuose. Mirė 2011 m. balandžio 17 d. Šiauliuose. Literatūros tyrinėtoja, pedagogė, poetė. 1955 m. baigė Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Nuo 1956 m. dirbo Šiaulių universitete (anksčiau Šiaulių pedagoginiame institute), docentė. Parengė lietuvių kalbos vadovėlius „Gimtasis žodis“ III, IV, VII klasėms. Kai kurie vadovėliai ne kartą išleisti lenkų k., Brailio raštu. Periodikoje bendradarbiauja nuo 1969 m. Paskelbė straipsnių, recenzijų vaikų literatūros temomis, švietėjiškais klausimais, mokymo knygų studentams, mokytojams: „Raiškusis skaitymas“ (1983), „Žodžio menas“ (1992), „Žodžio meno pagrindai“ (1999), „Garso, žodžio, sakinio, teksto raiška“ (2004). Išleido eilėraščių-impresijų rinkinį „Akimirkos“ (2002). Paskelbusi eilėraščių išeivijos spaudoje, yra jų išverstų į vokiečių k. Pagal jos tekstus yra sukurta muzika. Jos iniciatyva 1997 m. Šiaulių universitete atidaryta rašytojos M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos auditorija. (Red. 2022-02-22).

PRĖSKIENIS BRONIUS. Gimė 1930 m. birželio 14 d. Bugonyse (Alytaus r.). Mirė 2019 m. sausio 20 d. Literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius. 1949–1953 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1953 m. dirbo Šiaulių universitete (tada Mokytojų, po metų – Pedagoginis institutas). 1955–1963 m. buvo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas, 1962–1969 ir 1971–1972 m. mokslo ir mokymo prorektorius, 1970 m. laikinasis rektorius. 1973–1992 m. Pedagogikos fakulteto dekanas. Nuo 2002 m. ŠU profesorius emeritas. Dvylikos knygų autorius (vienos iš jų bendraautorius). Išleido monografijas „Jovaras“ (1995), „Juozas Miliauskas-Miglovara“ (1997), „Šiaulių krašto literatūros panorama“ (2003), knygą „Nuo Šiaulių mokytojų instituto iki Šiaulių universiteto“ (su A. Gudavičiumi, 1998), mokymo knygas bei mokymo priemones „Kai kurie literatūros tyrimo metodologiniai principai“ (1981), „Probleminiai literatūros mokslo aspektai“ (2000) ir kt. Paskelbė apie 150 straipsnių, pranešimų tekstų, tezių, recenzijų žurnaluose, įvairiuose kolektyviniuose rinkiniuose bei leidiniuose. Lietuvos nusipelnęs dėstytojas (1978). Šiaulių miesto garbės pilietis (2007). (Red. 2022-02-22).

RACEVIČIŪTĖ KRISTINA. Gimė 1936 m. gegužės 21 d. Kaune. Mirė 2016 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje. Rusų literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė. 1954–1959 m. studijavo Vilniaus universitete, 1961–1964 mokėsi to paties universiteto aspirantūroje. 1959–1961 m. buvo Dotnuvos vidurinės mokykloje mokytoja, 1964–2001 m. dirbo Šiaulių universitete, išskyrus 1986–1989 m., kai dėstė A. Puškino rusų kalbos instituto filiale Varšuvoje, docentė. Dalyvavo mokslinėse metodinėse konferencijose, paskelbė pranešimų tekstų, tezių, straipsnių rusų literatūros klausimais įvairiuose moksliniuose leidiniuose.

RAMONAITĖ VALERIJA. Gimė 1928 m. sausio 24 d. Katinuose (Joniškio r.). Mirė 2007 m. kovo 4 d. Joniškyje. Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė (1981). 1947–1951 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1951–1956 m. dirbo Telšių pedagoginėje mokykloje. 1956–1999 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, docentė Parašė knygas „Epitetai. Palyginimai“ (1972), „Literatūros mokslo pagrindai“ (1993), „Eilėdara: Medžiaga studijoms“ (1994) ir kt. Yra vadovėlių ir skaitinių pradžios mokyklos II klasei „Skaitiniai“, „Ąžuolėlis“, „Gimtasis žodis“ (su E. Prėskieniene), vadovėlio III klasei „Ąžuolėlis“ autorė. Paskelbė J. Baltušio prozos ritmikos nagrinėjimų, kitų mokslinių straipsnių, pranešimų tekstų, tezių.

RENČYS SIGITAS. Gimė 1948 m. lapkričio 8 d. Šiauliuose. Mirė 2021 m. liepos 7 d. Vilniuje. Literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras. 1966 m. baigė Šiaulių 8-ąją vidurinę mokyklą, 1971 m. Vilniaus universitetą, Lietuvių kalbą ir literatūrą. 1970–1997 m. dirbo kultūros ir mokslo srityje. 1993–2002 m. 1993–2002 m. Baltijos vadybos fondo direktorius. 1999–2000 m. Tarptautinės aukštosios vadybos mokyklos Vilniaus filialo administratorius, nuo 2002 m. Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktorius. Išleido kritikos knygas „Ištikimybė žmogui“ (1979), „Tragedija: istorija ir nūdiena“ (1983), eilėraščių rinkinius „Vilties bedugnė“ (1998), „Berniukų eilėraščiai“ (2004), sudarė straipsnių rinkinį „Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje“ (1978) ir kt. Kelių knygų apie lietuvių literatūrą bendraautorius, daugiau kaip 150 publikacijų apie literatūrą bei kultūrą periodikoje, publikacijų apie vadybą ir ekonominį švietimą autorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Apdovanotas tarptautiniu ordinu „Už nuopelnus tarnaujant mokslui ir literatūrai“ (Kembridžas, Anglija, 2005). (Red. 2022-10-30).

STRIOGAITĖ DALIA. Gimė 1940 m. liepos 1 d. Jonelaičių kaime (Šiaulių r.). Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė. 1958–1963 m. studijavo Vilniaus universitete, 1969–1972 m. ten pat – aspirantūroje. 1963–1967 m. mokytojavo Radviliškio rajone. 1967–1993 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, docentė. 1993–1994 m. Šiaulių miesto kultūros skyriaus darbuotoja. Nuo 1994 m. dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Tyrinėja lietuvių literatūros istoriją. Nuo 1990 m. Šiauliuose vykstančios mokslinės konferencijos „Povilo Višinskio skaitymai“ iniciatorė ir organizatorė. Išleido mokymo priemones studentams „Poetinė proza: K. Borutos kūrybos pagrindu“ (1976), „Žmogaus vidinio pasaulio vaizdavimo ypatumai prozoje“ (1979), „Vaikų literatūra: kūrinio suvokimo ir nagrinėjimo klausimai“ (1983), studiją „Avangardizmo sūkuryje“ (1998). Sudarė knygas „Baltaragio malūnas ir jo byla“ (2005), „Kazys Boruta“ (2005), „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“ (2006). Parengė biobibliografinę rodyklę „Petronėlė Orintaitė“ (2002). Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatė (2006).

ŠEŠELGIS ALEKSANDRAS. Gimė 1921 m. rugpjūčio 25 d. Šiauliuose. Mirė 1997 m. sausio 14 d. Vilniuje. Literatūros tyrinėtojas, tekstologas, humanitarinių mokslų daktaras. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1950 m. baigė Vilniaus universitetą. 1950–1981 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Paskelbė studiją „Žemaitės raštų tekstologiniai klausimai“ (1968), parengė 1995 m. pradėtą leisti naują Žemaitės „Raštų“ leidimą, paskelbė straipsnių rašytojų kūrybos tekstologijos temomis. Sudarė J. Zauerveino darbų bibliografiją (su V. Kuzmicku, 1975), išvertė T. Ševčenkos poeziją.

TUTLYTĖ RITA. Gimė 1954 m. gruodžio 22 d. Veiveriuose (Prienų r.). Literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė. 1973–1978 m. studijavo Vilniaus universitete, 1983–1986 m. mokėsi ten pat aspirantūroje. Dirbo Kauno 18-ojoje vid. mokykloje. 1979–1995 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, docentė. Nuo 1992 m. Vilniaus universiteto docentė. Išleido monografiją „Antanas Miškinis“ (1997), knygas „Eilėraščio skaitymas“ (1996, 2001), „Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita“ (2006). Parengė A. Miškinio „Rinktinius raštus“ (1-3, 1991, 1995, 1996), sudarė S. Nėries eilėraščių rinkinį „Tik ateini ir nueini“ (1995). Su kitais parašė vadovėlį „Literatūra 11-12 klasei“, (2003, 2005, 2006) ir kt.

ŽVINKLEVIČIENĖ IRENA-(I) RUTE. Gimė 1948 m. rugsėjo 1 d. Šiauliuose. Pedagogė, kultūros ir literatūros tyrinėtoja, dainų kūrėja ir atlikėja. Baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Dirbo Šiaulių miesto Kultūros skyriuje, Dubijos vidurinėje mokykloje (direktoriaus pavaduotoja). Aktyviai reiškiasi kultūrinėje ir šviečiamojoje veikloje (bičiulija „Labora“ 1987–2002; kultūrinė asociacija „Pragiedruliai“ 2003–2006). Išleido knygas: „Labora“ (1992), „Žodyje užgesusi širdis“ (1997), „Gyvenimo pamokėlės“ (2002); „Laiko angelas“ (2003); kompaktinę plokštelę „Tavo širdžiai“ (2006). Režisavo TV laidas: „Tėvai ir vaikai“, „Meilė kaip vertybė“ (abi 2007). Parengė ir vedė švietėjiškas konferencijas Šiauliuose ir Vilniuje „Neapleisk širdies (2006), „Kilk ir kelk“ (2007), „Meilė knygoje ir gyvenime“ (2009). Dalyvavo projektuose Šiauliuose, Palangoje, Vilniuje „Gimtieji ainiai kultūroje ir tarpkultūroje“ (2013), „Širdis sula pavirtusi (2014) ir kt. Spaudoje inicijavo humanitarinę mintį – SAULAŽOLĖ (2011). Įkūrė autorinį kūrybinį fondą mentalitetinei kultūrinei – kultūros kultūroje – raidai, etoso – papročiai, įpročiai, būdas – ribose (2016). Nuo 2004 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) ir AGATA narė, nuo 2016 m. AGATA asociacijos ekspertų komisijos narė. Dalis jos rankraščių fondo saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

LITERATŪRA

JAV lietuviai. T. 1–2. Vilnius, 1998, 2002.
Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001.
Mokslas ir menas Šiaulių universitete 2004 m. Šiauliai, 2005.
Prėskienis, Bronius. Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 m. (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Vanagas, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–10. Vilnius, 2001–2006.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ANDRIUŠKEVIČIUS ROMANAS. Gimė 1931 m. gegužės 20 d. Trakiškių kaime (Marijampolės r.). Mirė 1997 m. gruodžio 28 d. ten pat. Choro dirigentas, pedagogas. 1958 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1958–1981 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas, choro dirigavimo metodinės komisijos pirmininkas (1959–1977), moksleivių choro studijos vadovas. Nuo 1960 m. Šiaulių miesto dainų švenčių, 1978 m. ir 1983 m. respublikinių moterų ir vyrų chorų sąskrydžių dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas, nuo 1968 m. – Šiaulių miesto chorvedžių tarybos pirmininkas. 1981–1983 m. Šiaulių pedagoginio instituto muzikos pagrindų katedros dėstytojas, einantis docento pareigas. Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro „Tauras“ meno vadovas ir dirigentas (1974–1983). Su choru koncertavo Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje. 1983–1991 m. Marijampolės kultūros mokyklos choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas. Lietuvos nusipelnęs dėstytojas (1980).

ANUSAUSKAS ARTŪRAS. Gimė 1964 m. rugsėjo 26 d. Šiauliuose. Džiazo pianistas. 1988 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1989 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, docentas. Kuria muziką fortepijonui solo ir džiazo ansambliams. Nuo 1983 m. koncertuoja kaip solistas. 1993–1995 m. vadovavo džiazo kvintetui, 1994–1996 m kvinteto „Džiazo nublokšti“ klavišininkas. Koncertavo Italijoje, Vokietijoje, Danijoje, Rumunijoje, Švedijoje, Austrijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Bugarijoje, Lenkijoje ir kt. 1994 m. Birštono džiazo tarptautiniame festivalyje laimėjo „Didįjį prizą“. Leipcigo tarptautinio improvizacijos konkurso laureatas (1997). Su savo kvartetu pelnė Vilniaus „Brodvėjaus“ klubo apdovanojimą geriausios metų džiazo grupės nominacijoje (2004).

ARMINAS ANICETAS. Gimė 1931 m. vasario 9 d. Būdviečio kaime (Lazdijų r.) Mirė 1998 m. sausio 26 d. Vilniuje. Choro dirigentas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras (1960). 1955 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1958 m. – Leningrado konservatorijos aspirantūrą. 1958–1970 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje. 1970–1973 m. Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro „Tauras“ vadovas, nuo 1974 m. vyrų choro „Varpas“ meno vadovas. 1977–1981 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute ir vadovavo šio instituto merginų chorui „Pavasaris“. Nuo 1981 m. buvo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojas, profesorius (1989). 1983–1988 m. Lietuvos Operos ir baleto teatro chormeisteris, Lietuvos dainų švenčių dirigentas. Parašė knygas: „Lietuviškų chorų ištakos“ (1988), „Iš chorvedybos ir dirigavimo praktikos“ (1991), „Stasys Baras-Baranauskas“ (1996) ir kt.

ARMONAS PETRAS. Gimė 1907 m. sausio 13 d. Manikūnuose (Pasvalio r.) Mirė 1997 m. rugsėjo 21 d. Saint Petersburge (JAV). Violončelininkas, dirigentas. Baigė Klaipėdos muzikos mokyklą. 1932–1941 m. mokytojavo Šiaulių berniukų gimnazijoje ir muzikos mokykloje, 1942–1944 m. buvo Šiaulių dramos teatro dirigentas. Surengė per 50 kamerinės muzikos koncertų. 1944 m. pasitraukė į Austriją. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Vargonininkavo Čikagoje, vadovavo „Dainavos“ ansambliui, 1965 m. įkūrė lietuvių styginių kvartetą. Pastatė 3 operetes, parengė A. Račiūno operą „Trys talismanai“ (premjera neįvyko). 1966 ir 1971 m. buvo JAV lietuvių dainų švenčių dirigentas.

BALČYTIS EDUARDAS JUOZAS. Gimė 1937 m. rugpjūčio 29 d. Pauparių kaime (Šilutės r.). Mirė 2021 m. gegužės 20 d. Šiauliuose. Muzikos pedagogas, muzikologas, habilituotas humanitarinių mokslų (menotyra, muzikologija) daktaras (1994). 1962 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, 1967 m. – aspirantūrą Maskvoje. Nuo 1962 m. Šiaulių universiteto Muzikos katedros dėstytojas, ilgametis (1971–2000) Muzikos katedros vedėjas, profesorius (1991). Daugiau nei 20 muzikos vadovėlių, daugiau nei 10 metodinių knygų mokytojams, per 150 mokslinių, metodinių, probleminių straipsnių, recenzijų autorius. Jo iniciatyva Šiauliuose įkurta pirmoji Lietuvoje bendrojo lavinimo mokykla su sustiprintu muzikiniu ugdymu (1971), Šiaulių universitete – originali dviguba pradinių klasių ir muzikos mokytojo specialybė (1974), vidurinės mokyklos muzikos mokytojo specialybė (1993), muzikos mokytojo magistrantūros studijos (1994), neakivaizdinės muzikos mokytojo specialybės studijos (1998), prie Šiaulių pedagoginio instituto įkurtas vokalinis senosios muzikos ansamblis, vėliau išaugęs į Valstybinį kamerinį chorą „Polifonija“, prisidėjo steigiant berniukų choro „Dagilėlis“ mokyklą ir kt. Šiaulių universiteto senato narys, Lietuvos kompozitorių, Lietuvos mokslininkų, Lietuvos muzikų sąjungų narys. Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos tarybos narys, Šiaulių miesto savivaldybės pirmosios kadencijos tarybos narys ir kt. Lietuvos nusipelnęs dėstytojas (1988). Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1986). (Red. 2021-05-24).

BUTVILA RAIMONDAS. Gimė 1956 m. spalio 28 d. Šiauliuose. Smuikininkas, pedagogas. 1979 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Vėliau mokėsi Maskvos P. Čaikovskio Konservatorijos asistentūroje-stažuotėje. Besimokydamas laimėjo tarptautinį jaunųjų smuikininkų konkursą Usti nad Orlici mieste (Čekija), tapo tarprespublikinio jaunųjų atlikėjų Taline laureatas bei visasąjunginio jaunųjų atlikėjų konkurso Lvove diplomantas. 1981–1993 m. dėstė Lietuvos Muzikos akademijoje. Dirbo Lietuvos kameriniame orkestre, Lietuvos Valstybiniame kvartete, buvo pirmasis Valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris. Aktyviai koncertavo kaip solistas, bendradarbiavo su daugeliu Lietuvos kompozitorių, parengdamas jų kūrinių premjerų. 1993 m. pagal Lietuvos – Venesuelos kultūrinio bendradarbiavimo sutartį išvyko dirbti į šią Lotynų Amerikos šalį. Šiuo metu dėsto Karakaso muzikos universitete, taip pat yra Colegio Emil Friedman konservatorijos direktorius. Koncertuoja kaip solistas su įvairiais Venesuelos orkestrais. Yra Trio Academico Emil Friedman narys.

DAKNYS DARIUS. Gimė 1966 m. rugpjūčio 1 d. Šiauliuose. Folklorininkas, birbynininkas, dirigentas. 1992 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 1988–1992 m. Šiaulių konservatorijos dėstytojas, folkloro ansamblio „Salduvė“ vadovas, Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė“ meno vadovas, Šiaulių 2-osios muzikos mokyklos mokytojas metodininkas. Baltijos šalių dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“ XIII Šokių vakaro dirigentas (1999). Pasaulio lietuvių dainų šventės Ansamblių vakaro dirigentas (2003). Kuria ir aranžuoja muziką liaudiškos muzikos ansambliams. Jo vadovaujama Šiaulių universiteto liaudiškos muzikos ansambliui „Saulė“ paskirta geriausios liaudiškos muzikos kapelos nominacija ir „Aukso paukštė“ (2000). Respublikinės folkloro šventės „Atvažiuoja žolynai“ (1996, 1997, 1999, 2001, 2003, 2005) sumanytojas ir organizatorius. Tarptautinio studentų meno festivalio „Studentiškas pavasaris“ (1996, 1998, 2000, 2002, 2004, 2006) organizacinio komiteto narys, Liaudiškos muzikos vakarų meno vadovas. Tarptautinio P. Stepulio kamerinių tautinės muzikos instrumentų ansamblių festivalio-konkurso (2004) organizacinio komiteto narys. Tarptautinio folkloro konkurso-festivalio „Saulės žiedas“ (2005) meno vadovas. Parašė knygą „Po dvi greta“ (su E. Verpetinsku, 2002). Tarptautinių konkursų nugalėtojas. Omahos miesto (JAV) garbės pilietis.

DARGIS JOKŪBAS. Gimė 1921 m. gruodžio 25 d. Kybartuose (Vilkaviškio r.). Mirė 1968 m. balandžio 27 d. Šiauliuose. Choro dirigentas, pedagogas. Nuo 1940 m. dirbo Kauno muzikinio teatro choristu, 1945–1950 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1950 m. paskiriamas Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams, vėliau direktoriumi. 1953 m. organizavo Šiaulių miesto švietimo darbuotojų chorą „Varsa“, vėliau tapo choro chormeisteriu ir solistu. Muzikos mokyklos direktoriumi dirbo iki 1958 m., solinio dainavimo dėstytoju iki mirties. Dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, taip pat ir J. Janonio vidurinėje mokykloje.

FLEDŽINSKAS JURGIS. Gimė 1924 m. balandžio 27 d. Ginkūnuose (Šiaulių r.). Mirė 1988 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje. Altininkas, pedagogas, dirigentas. Muzikos mokėsi Šiauliuose. 1949 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1949 m. joje dėstė, profesorius (1974). 1959–1972 m. vadovavo Konservatorijos studentų simfoniniam orkestrui. 1946–1981 m. griežė Lietuvos kvartete. Su kvartetu koncertavo Europos šalyse, Kanadoje. Surengė solo koncertų. Pirmasis atliko V. Bagdono, B. Dvariono, B. Gorbulskio, J. Gruodžio, A. Kačanausko kūrinius. Lietuvos nusipelnęs artistas (1959), Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1964). Apdovanotas Lietuvos valstybine premija (su kitais,1965).

GASCEVIČIUS KĘSTUTIS. Gimė 1958 m. balandžio 21 d. Šiauliuose. Žuvo 2010 m. gruodžio 26 d. Plungės r. Muzikas. 1982 m. baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. 2003 m. studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių institute. 1983–1985 m. Lietuvos filharmonijos ansamblio „Nerija“ muzikantas, 1985–1986 m. Šiaulių naktinio baro „Geluva“ programos muzikinis vadovas. 1986–1991 m. Lietuvos filharmonijos Dainos teatro artistas, nuo 1992 m. – įvairių muzikos projektų dalyvis ir organizatorius. 1995–2000 m. Šiaulių YAMAHA mokyklos vadovas, nuo 2002 m. – UAB „Muzika“ visiems vadovas. Muzikinių konkursų ir festivalių dalyvis. Dalyvavo įrašant 7 plokšteles, 8 kompaktines plokšteles bei 7 garso kasetes su įvairiais muzikiniais kolektyvais. Filmavosi 7 vaizdo klipuose, filme „Kažkas atsitiko“ ir TV laidose. Dalyvavo projektuose su Keistuoliu teatru, grupėmis „Gin`Gas“, „Raktas“, dainininkais R. Dambrausku, R. Ščiogolevaite, V. Riaubiškyte, G. Paškevičiumi, V. Katunskyte, kompozitoriais R. Paulsu, A. Kulikausku, A. Ščiuka ir kt. Mušamųjų instrumentų festivalio Šiauliuose vienas iš organizatorių. Kandidato į LR prezidentus V. Adamkaus patikėtinis (2004). Šiaulių miesto miesto tarybos narys (2003–2007). Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos tarybos, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos, LBKS senato narys, Šiaulių skyriaus vado pavaduotojas ir kt. Apdovanotas LR prezidento padėkos raštu. Lietuvos donorystės žymūnas (2005). Lietuvos nusipelnęs donoras (2007).

IVANAUSKIENĖ ALDONA. Gimė 1924 m. vasario 15 d. Panevėžyje. Mirė 2001 m. gegužės 16 d. Šiauliuose. Choreografė, režisierė. Nuo 1925 m. gyveno Šiauliuose. Baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, lankė baleto studiją prie Šiaulių dramos teatro. Choreografės darbą pradėjo 1948 m. Šiaulių mokytojų institute bei „Elnio“ kombinate. 1953 m. su kitais Šiauliuose įkūrė dainų ir šokių ansamblį „Jovaras“ ir iki 1982 m. buvo šio ansamblio baletmeisterė bei meno vadovė. 1950–1984 m. visų Šiauliuose vykusių dainų švenčių, respublikinių sąskrydžių režisierė ir baletmeisterė. Sukūrė sceninius šokius „Varžytuvių polka“, „Šėltinis“, „Patrepsėlis“, „Vaikščiojau“, „Burtai“ ir kt. Pastatė šokių Šiaulių dramos teatro spektakliuose. Šiauliuose išleista V. Margevičienės knyga „Choreografės Aldonos Ivanauskienės gyvenimo ir kūrybos kelias“ (2006). Lietuvos nusipelniusi kultūros švietimo darbuotoja (1967), apdovanota respublikine Kultūros ministerijos premija (1970).

JANKAUSKAS PRANAS. Gimė 1929 m. liepos 23 d. Grincagalės kaime (Kupiškio r.). Choro dirigentas, pedagogas, docentas (1978). 1959 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1959 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute. 1960–1971 m. buvo Muzikos katedros vedėjas. 1959–1963 m. studentų mišraus choro, 1963–1971 m. merginų choro „Pavasaris“ meno vadovas ir dirigentas. Choro dirigavimą dėstė Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, suorganizavo miesto jaunimo mišrųjį chorą, 1969–1970 m. jam vadovavo. 1971–1984 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Choro dirigavimo katedros vedėjas, 1971–1979 m. studentų choro studijos vadovas. Klaipėdos universitete dirbo iki 2001 m. Stažavosi Rygos, Talino konservatorijose, Leningrado Kultūros institute. Buvo Šiaulių ir Klaipėdos miestų chorvedžių tarybos narys bei pirmininkas, šių miestų dainų švenčių vyr. dirigentas, respublikinių dainų švenčių, studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ konsultantas bei dirigentas, vyr. dirigentas. Jo vadovaujami chorai surengė per 400 koncertų, įrašė 2 plokšteles. 70 straipsnių bei koncertų recenzijų, dainų rinkinio moterų chorui „Gimtinės vakaras“ (1978), leidinių „Choro organizavimas“ (1984), „Pradedame choro repeticiją“ (1994), „Biografijos ir autobiografijos“ (1997) autorius, knygos „Grincagalė. Mano gimtinė“ sudarytojas. Lietuvos nusipelnęs artistas (1979).

JARAMINAS PETRAS. Gimė 1949 m. balandžio 28 d. Šiauliuose. Mirė 1978 m. spalio 11 d. Vilniuje. Fagotininkas. 1972 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1975–1978 m. studijavo Leningrado konservatorijos aspirantūroje. 1970–1978 m. Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro artistas. 1970–1978 m. dėstė Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1973–1978 m. – Lietuvos konservatorijoje. Koncertavo kaip solistas ir su kameriniais ansambliais, dalyvavo festivaliuose. Pirmasis atliko lietuvių kompozitorių kūrinių fagotui.

JARAMINAS POVILAS. Gimė 1949 m. balandžio 28 d. Šiauliuose. Pianistas. 1972 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Dirbo įvairiose muzikos kolektyvose: 1969–1991 m. (su pertrauka) Lietuvos TVR lengvosios muzikos orkestre, 1975–1980 m. Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre. Nuo 1985 m. M. K. Čiurlionio menų mokyklos pianistas koncertmeisteris. Dirbo su vokalistais I. Milkevičiūte, G. Grigorjanu, G. Kaukaite, E. Kaniava, V. Juozapaičiu, J. Leitaite ir kt. Nuo 1980 m. akompanuoja V. Noreikai Koncertavo Europos valstybėse, JAV, Kanadoje. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu (1999).

JARAS ANTANAS. Gimė 1909 m. balandžio 1 d. Šiauliuose. Mirė 1996 m. balandžio 2 d. Kenošoje (JAV). Smuikininkas, muzikos instrumentų išradėjas. 1930 m. baigė Klaipėdos muzikos mokyklą, 1936 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. 1930–1944 m. griežė smuiku Valstybės operos orkestre. 1949 m. atvyko į JAV. 1966 m. baigė fortepijono technologijos mokslus. Padarė 12 fortepijono išradimų: 10 fortepijono reguliavimo ir 2 fortepijono plaktukų įdėjimo (3 užpatentuoti JAV). Visi įrankiai (kai kurie pritaikyti akliesiems) pavadinti jo vardu.

JASELIŪNIENĖ GENOVAITĖ. Gimė 1945 m. sausio 6 d. Naujatrobiuose (Kauno r.). Choro dirigentė. 1980 m. baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą. 1965–1977 m. dirbo meno vadove, muzikos mokytoja įvairiose Lietuvos vietose. 1977–1980 m. Šiaulių 12-osios vidurinės mokyklos mokytoja, 1980–1985 m. šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1985–1992 m. Šiaulių vaikų muzikos mokyklos direktorė. Nuo 1992 m. dirba Šiaulių 1-oje vaikų muzikos mokykloje, mokytoja ekspertė (1999). Parengė mergaičių ansamblį, kuris apdovanotas „Dainų dainelė-92“ ir „Dainų dainlė-98“ diplomais. Nuo 1970 m. dalyvauja visose respublikinėse dainų šventėse kaip vaikų chorų vadovė ir dirigentė. Jos vadovaujamas jaunių choras I tarptautiniame vaikų chorinės muzikos festivalio „Klasika vaikams“ prizininkas (1997).

JAUNIŠKIS EDVARDAS. Gimė 1944 m. kovo 22 d. Šiauliuose. Violončelininkas, pedagogas. 1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1985–1987 m. Švietimo ministerijos vaikų muzikos mokyklų inspektorius. Vienas pirmųjų respublikinių vaikų vokalinių instrumentinių ansamblių konkursų rengėjų. Nuo 1987 m. Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojas, nuo 1990 m. Styginių instrumentų skyriaus vedėjas, nuo 1992 m. mokinių styginių orkestro vadovas. 1997 m. su „Lyros“ muzikos mokyklos styginių orkestru ir choru koncertavo Italijoje, Vatikane. Sukūrė pjesių styginiam orkestrui, violončelei, išleido jų rinkinį (2003).

JAUNIŠKIS VIKTORAS. Gimė 1907 m. gruodžio 6 d. Maskvoje. Mirė 1990 m. gruodžio 12 d. Šiauliuose. Smuikininkas, choro dirigentas, pedagogas. 1917 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. 1925–1932 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje. 1929–1939 m. vadovavo draugijos Santara chorams Klaipėdoje, Kretingoje, Priekulėje ir Sauguose. 1939–1967 m. dėstė Šiaulių muzikos mokykloje (su pertrauka), griežė antruoju smuiku mokyklos styginiame kvartete. Buvo Šiaulių miesto dainų švenčių organizatorius, dalyvis, chorų vadovas. Dirbo muzikos mokytoju J. Janonio vidurinėje mokykloje, buvo dramos teatro muzikantas. 1944–1947 m. griežė Kauno muzikinio komedijos teatro orkestre. Šiaulių muzikos mokykloje atidaryta jo vardinė auditorija (2007).

JAUTAKAS STASYS. Gimė 1906 m. balandžio 5 d. Rygoje. Mirė 1975 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose. Violončelininkas, kapelmeisteris, pedagogas. 1930 m. Šiauliuose baigė A. Likerausko privačią muzikos mokyklą. 1925–1936 m. griežė Lietuvos kariuomenės aštuntojo pėstininkų pulko orkestre Šiauliuose. 1945–1975 m. Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje mokė groti variniais pučiamaisiais, smuiku, violončele, akordeonu. 1949–1950 m. buvo šios mokyklos direktoriaus pavaduotojas. 1945 m. įkūrė mokyklos pučiamųjų orkestrą, iki 1966 m. jam vadovavo. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1965).

JAUTAKYTĖ RASA. Gimė 1958 m. lapkričio 16 d. Šiauliuose. Muzikė, pedagogė, socialinių mokslų daktarė. 1973–1977 m. mokėsi Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1982 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1994 m. – aspirantūrą Vilniaus universitete. 1975–1990 m. dirbo dėstytoja įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Nuo 1991 m. dėsto Klaipėdos universitete, nuo 1994 m. Meno pedagogikos katedros vedėja, docentė. Stažavo Danijoje (1998, 2001), Ispanijoje (2006). Parašė knygą „Elementariosios muzikos teorijos pradmenys“ (2001), yra daugelio straipsnių apie muzikinį ugdymą autorė. Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos tarybos narė.

JUODELĖ PETRAS. Gimė 1924 m. gegužės 20 d. Pakriaunių kaime (Rokiškio r.). Mirė 2021 m. gegužės 15 d. Vilniuje. Birbynininkas, dirigentas, pedagogas, poetas. 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1952–1966 m. buvo Šiaulių muzikos technikumo dėstytojas, direktorius. 1958 m. Šiauliuose įkūrė simfoninį orkestrą ir iki 1966 m. jam vadovavo. Buvo Šiaulių miesto dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. 1966–1995 m. dėstė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (1966–1985 m. direktorius). 1967–1971 m. dirbo Lietuvos konservatorijoje. 1975–1980 m. vadovavo Vilniaus medikų dainų ir šokių ansambliui „Rūta“. Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. Išleido knygas „Skamba kankliai“ (1994), „Muzikos instrumentų karalijoj“ (1996). Sukūrė per 700 eilėraščių ir išleido eilėraščių rinkinius „Vai dalužė dalia“ (1999), „Bitelių pasakėlė“ (2003), „Rudenio taku“ (2006). Lietuvos mokytojų literatūrinio klubo „Spindulys“, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, senatorius. Lietuvos šv. Kazimiero ordino signataras ir kancleris. Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1977) (Red. 2023-03-08)

JUODELIENĖ-JACKEVIČIŪTĖ TESSA MARIJA. Gimė 1927 m. rugpjūčio 9 d. Šiauliuose. Mirė 2015 m. liepos 13 d. Vilniuje. Pianistė, pedagogė. Mokėsi Šiaulių muzikos mokykloje. 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1952–1967 m. dėstė Šiaulių muzikos mokykloje, buvo Fortepijono skyriaus vedėja. 1967–1992 m. dėstė Vilniaus M. Čiurlionio meno mokykloje. Parengė daug garsių mokinių, kurie dalyvavo respublikiniuose jaunųjų atlikėjų konkursuose, tapo laureatais, prizininkais, pelnė kitų apdovanojimų.

KALIBATAS KAZIMIERAS. Gimė 1938 m. sausio 29 d. Vilūnaičių kaime (Pakruojo r.). Mirė 2015 m. vasario 25 d. Vilniuje. Violončelininkas, folklorininkas. 1966 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Dėstė Vilniaus, Šiaulių, Pakruojo muzikos mokyklose bei Šiaulių universitete (1994–2000). Griežė įvairiuose kolektyvuose. Vienas kraštotyros draugijos „Žiemgala“ įkūrėjų, 1992–1998 m. prezidentas, žurnalo „Žiemgala“ steigėjų, folkloro festivalio „Žiemgala“ vadovų. Sudarė (su kitais) monografijas „Linelius roviau, dainavau“ (1990), „Pakruojo apylinkės“ (1996), „Lygumai. Stačiūnai“ (2001) ir kt. Surengė kraštotyros ekspedicijų, seminarų. 1971–2000 m. įkūrė apie 20 folkloro ansamblių Vilniuje, Pakruojyje, Šiauliuose („Margulis“) ir jiems vadovavo.

KANIŠAUSKAS KAZIMIERAS DRĄSUTIS. Gimė 1937 m. balandžio 23 d. Šiauliuose. Smuikininkas, pedagogas. 1960 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1960 m. dėsto Lietuvos muzikos akademijoje, profesorius (1991). Stažavosi Maskvos P. Čaikovskio, Latvijos, Lvovo konservatorijose. 1960–1985 m. griežė Lietuvos kameriniame orkestre, surengė apie 2500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Koncertavo ir kaip solistas ir su kameriniais ansambliais.

KEDYS VACLOVAS. Gimė 1930 m. lapkričio 27 d. Mankaičių kaime (Šilalės r.). Mirė 2015 m. spalio 28 d. Šiauliuose. Choro dirigentas, pedagogas. 1967 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1961–1963 m. vadovavo vaikų chorams Šiaulių 5-ojoje vid. mokykloje. Nuo 1965 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1971 m. – vyr. dėstytojas. Buvo Šiaulių pedagoginio instituto merginų choro „Pavasaris“, mokytojų liaudies mišraus choro „Varsa“, Šiaulių miesto prekybos valdybos mišraus ir Televizorių gamyklos vyrų chorų dirigentas.

KIEVIŠAS JONAS. Gimė 1941 m. vasario 5 d. Ožkėnuose (Šiaulių r.). Mirė 2020 m. gegužės 22 d. Palaidotas Kuršėnų senosiose kapinėse. Dirigentas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras (1978), padagogikos mokslų daktaras (1999 – Lietuvoje diplomas ir habilituoto daktaro mokslo laipsnis nepripažintas). 1970 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1972–1975 m. studijavo Maskvoje aspirantūroje, 1979 m. stažavosi Budapešto F. Listo Muzikos akademijoje. 1965–1971 m. Šiaulių dainų ir šokių ansamblio „Jovaras“ meno vadovas. 1968–1972 m. Šiaulių pedagoginio instituto studentų dainų ir šokių ansamblio vadovas, 1976–1982 m. Šiaulių mokytojų choro „Varsa“ vadovas, 1979–1988 m. Šiaulių mokytojų namų vaikų chorų studijos vadovas. 1987–2000 m. Šiaulių rajono kultūros darbuotojų choro vadovas. Nuo 1968 m. dėsto Šiaulių universitete, docentas (1984), profesorius (2005). 1992 m. čia įkūrė Meno pedagogikos katedrą. Nuo 2000 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame ir Šiaulių universitetuose. Išleido 4 monografijas: „Vaiko muzikinė raiška“ (1997), „Muzikos specialisto ugdymas“ (2000), „Vaiko veikla meninio ugdymo procese“ (2001), „Mokinio muzikinės kultūros tapsmas“ (2007, užsienyje, rusų k.), 9 mokymo ir metodines priemones, per 50 straipsnių Lietuvos ir užsienio (Kroatijos, Latvijos, Vokietijos, Rusijos ir kt.) mokslo leidiniuose. (Red. 2020-06-02).

KŠANIENĖ DAIVA. Gimė 1943 m. liepos 4 d. Šiauliuose. Muzikologė, pedagogė, humanitarinių mokslų daktarė (1998). 1965 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1965–1971 m. Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoja. 1971–1995 m. dėstė Lietuvos Muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose, profesorė (2002). 1979–1990 m. Muzikos istorijos ir teorijos katedros vedėja. Tiria Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių muziką, lietuvių kompozitorių kūrybą, muzikinio ugdymo problemas. Parašė knygas „Muzika Klaipėdos krašte“ (1996), „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai XVI a. – XX a. pirmoji pusė“ (2000), „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika“ (2003), „Apie muziką ir laiką. Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai (1965–2005)“ (2007). Mažosios Lietuvos fondas (JAV) paskyrė Vydūno mokslinę literatūrinę premiją (2001). I. Simonaitytės premijos laureatė (2004).

LAMAUSKAS JONAS. Gimė 1941 m. vasario 25 d. Kaune. Mirė 2022 m. kovo 31 d. Fagotininkas, dirigentas, pedagogas. 1964 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1964 m. dėstė Šiaulių konservatorijoje, 1966–2006 m. Šiaulių konservatorijos direktorius, mokytojas metodininkas (1996). Vaikų muzikos mokyklos prie konservatorijos įkūrimo (1990) iniciatorius. 1966–1989 m. Šiaulių liaudies simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas. 1989 m. įkūrė Šiaulių profesionalų kamerinį orkestrą ir iki 1993 m. jam vadovavo. Su orkestrais koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 2006 m. Šiaulių konservatorijos kamerinio orkestro dirigentas. Lietuvos dainų švenčių konsultantas. Lietuvos nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas (1975). Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1989). Šiaulių miesto garbės pilietis (2005).

MOTUZAS ALFONSAS. Gimė 1955 m. lapkričio 22 d. Šiauliuose. Muzikologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (2001). 1979 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus. 1987–1991 m. mokėsi aspirantūroje Maskvoje. Nuo 1997 m. dėsto Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete, Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijose, profesorius (2002). Parašė monografijas „Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų liaudies apeiginė muzika“ (1994), „Žemaičių Kalvarijos Kalnai ir Kryžiaus kelias“ (1994), „Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeigos ir muzika“ (2002) ir kt. Lietuvos katalikų MA narys (1992). Lietuvos etninės kultūros globos tarybos narys prie LR Seimo (2006).

MROZINSKAS ALEKSAS. Gimė 1914 m. rugpjūčio 7 d. Šiauliuose. Mirė 1969 m. lapkričio 21 Brukline (JAV). Pianistas, pedagogas. 1935 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Iki 1944 m. dirbo Kauno radiofone koncertmeisteriu. 1940 m. baigė Kauno konservatoriją. Lietuvoje surengė keletą solo koncertų. 1944 m. emigravo, nuo 1949 m. gyveno JAV. Brukline turėjo fortepijono studiją, suorganizavo vyrų kvartetą „Aitvarai“ ir jam vadovavo. Dalyvavo lietuvių radijo programose, akomponuodavo koncertuose, lietuvių renginiuose. Parašė apie 100 dainų oktetams, kvartetams ir chorams.

PĖŽELIS JUOZAS. Gimė 1907 m. liepos 15 d. Pamūšyje (Pakruojo r.). Mirė 1959 m. gruodžio 14 d. Šiauliuose. Choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas. Baigė vargonininkų chorvedžių kursus Kaune. 1928–1938 m. dėstė muziką Žeimelio progimnazijoje. 1939–1942 m. mokėsi Šiaulių muzikos mokykloje, tuo pačiu metu dėstė muziką įvairiose miesto mokyklose. Nuo 1939 m. vargonininkavo Šiaulių šv. Jurgio bažnyčioje. Pokario metais dirbo Šiaulių 1-oje ir 2-oje amatų mokyklose bei mergaičių gimnazijoje. Vadovavo moksleivių ir suaugusiųjų chorams. Nuo 1948 m. iki mirties buvo Šiaulių mokytojų instituto dėstytojas, studentų mišraus choro bei vokalinių ansamblių vadovas, su savo vadovaujamais kolektyvais konkursuose pelnė prizines vietas. Organizavo Šiaulių miesto dainų šventes ir buvo jų dirigentas.

PIPIRAS JURGIS. Gimė 1920 m. sausio 25 d. Kretingoje. Mirė 2006 m. spalio 13 d. Šiauliuose. Birbynininkas, pedagogas. 1955 m. baigė Klaipėdos muzikos mokyklą. 1955–1980 m. dirbo Šiaulių muzikos mokykloje, dėstė birbynės specialybę. Nuo 1957 m. vadovavo Šiaulių liaudies instrumentų orkestrui, rengė liaudies instrumentų ansamblius, padirbėjo ir meno mėgėjų baruose. Dešimt metų vadovavo Šiaulių liaudies dainų ir šokių ansamblio (vėliau „Jovaro“) orkestrui. Buvo ne tik geras pedagogas, bet ir puikus liaudies instrumentų tobulintojas.

PRIELGAUSKAS IGNAS. Gimė 1871 m. rugpjūčio 12 d. Narvaišiuose (Plungės r.). Mirė 1956 m. liepos 16 d. Šiauliuose. Pianistas, pedagogas, publicistas. 1898 m. baigė Varšuvos muzikos institutą. 1903–1924 m. jame dėstė, profesorius (1911). 1939–1954 m. dirbo Šiaulių muzikos mokykloje. Parašė straipsnių apie muzikinį lavinimą. Sukūrė baladę baritonui ir simfoniniam orkestrui, choro dainų, romansų, fortepijoninių pjesių vaikams. Pirmasis lietuvių pianistas pedagogas, gilinęsis į fortepijono dėstymo metodiką. Organizavo koncertus su paskaitomis, pats koncertavo, rašė periodinėje spaudoje apie muzikos estetiką, fortepijono techniką, dėstymo metodiką. Šiauliuose, Aušros al. 66, jam atidengta memorialinė lenta (1971).

RAMANAUSKAS GEDIMINAS. Gimė 1961 m. birželio 22 d. Panevėžyje. Choro dirigentas. 1979 m. baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1979–1984 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1980–1982 m. Vilniaus profesinių sąjungų rūmų mišraus choro vadovas, 1981–1984 m. Lietuvos Operos ir baleto teatro artistas. Nuo 1984 m. Šiaulių universiteto Muzikos katedros dėstytojas, nuo 2001 m. Dirigavimo ir dainavimo katedros docentas. 1984–1991 m. vadovavo Šiaulių „Verpsto“ trikotažo fabriko moterų chorui, vėliau – ŠU studentų chorui „Studium“ su kuriuo tapo Lietuvos bei tarptautinių konkursų laureatu (1998, 2000, 2001, 2003). Nuo 2006 m. Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ vadovas. Stažavo Didžiosios Britanijos, JAV universitetuose. Baltijos šalių studentų šventės „Gaudeamus“ dirigentas (1999).

SLIŽYS BRONIUS. Gimė 1920 m. spalio 7 d. Traupyje (Anykščių r.). Mirė 1987 m. gruodžio 7 d. Vilniuje. Choro dirigentas, pedagogas. Nuo 1934 m. vargonininkavo Leliūnuose, Kaune. 1944–1948 m. mokėsi Kauno konservatorijoje. Nuo 1948 m. – Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo ir kitų disciplinų dėstytojas. 1949–1953 ir 1967–1970 m. vadovavo moksleivių choro studijai, išugdė nemažai jaunų chorvedžių. Vadovavo miesto chorams: „Elnio“ gamybinio susivienijimo, medicinos darbuotojų, „Rūtos“ fabriko, J. Janonio vidurinės mokyklos, Pedagoginio instituto, Pieno kombinato bei „Vairo“ gamyklos jungtiniam mišriam chorui ir kt. Buvo Šiaulių miesto dainų švenčių organizatorius ir dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas.

SONDECKIS SAULIUS. Gimė 1928 m. spalio 11 d. Šiauliuose. Mirė 2016 m. vasario 3 d. Vilniuje. Smuikininkas, dirigentas. 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1955–1986 m. M. K. Čiurlionio meno mokyklos styginio orkestro vadovas, 1959–1996 m. Lietuvos konservatorijos dėstytojas, profesorius (1977), Styginių instrumentų katedros vedėjas. Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjas (1960), meno vadovas, vyriausiasis dirigentas. Rusijos valstybinio Ermitažo orkestro „Sankt Peterburgo Camerata“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas (nuo 1989). Dirigavo Berlyno (Vokietija) filharmonijos orkestrui, Prancūzijos, Rusijos, Šveicarijos, Vokietijos, Kanados, Taivanio ir kitų šalių orkestrams. Daugelio tarptautinių festivalių dalyvis, tarptautinių konkursų žiuri narys. Lietuvos muzikų sąjungos garbės narys. Lietuvos liaudies artistas (1974). SSRS liaudies artistas (1980). Apdovanotas LR Vyriausybės premija (1998), Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1999), Austrijos I laipsnio „Garbės kryžiumi“ (2003), WIPO Creativity Award (Tarptautinės intelektinės nuosavybės) aukso medaliu (2005), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2008). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I ir V laipsnio ordinų kavalierius. Šiaulių universiteto (1999), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (2003) garbės daktaras, Sankt Peterburgo muzikos akademijos (konservatorijos) garbės profesorius (2006). Šiaulių miesto garbės pilietis (2000).

STONKUS VIRGINIJUS. Gimė 1951 m. vasario 19 d. Biržuose. Choro dirigentas, pedagogas. 1974 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1971–1974 m. valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ artistas, nuo 1974 m. – Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas, pučiamųjų orkestro dirigentas, meno vadovas. 1981–1996 m. buvo Šiaulių miesto profesionalaus pučiamųjų orkestro dirigentas, meno vadovas. Su šiuo orkestru koncertavo Prancūzijoje, Švedijoje, Olandijoje. Nuo 1996 m. Šiaulių miesto Kultūros centro direktorius. Respublikinio pučiamųjų orkestrų sąskrydžio „Šiauliai-96“ meno vadovas. Mušamųjų instrumentų muzikos festivalių (nuo 1996) Šiauliuose iniciatorius ir vienas iš organizatorių. Jo vadovaujamas Šiaulių miesto Kultūros centras tapo LR kultūros ministerijos ir Liaudies kultūros centro įsteigtos nominacijos „Geriausias kultūros centras“ laureatas miestų grupėje (2003).

STRAGIS INOCENTAS VLADISLOVAS. Gimė 1940 m. spalio 11 d. Pamūšyje (Pakruojo r.). Choro dirigentas, pedagogas. 1972 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1965–1972 m. Šiaulių Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos pagrindų katedros dėstytojas, docentas (1993). 1963–1965 m. Šiaulių odos gamyklos „Stumbras“, 1966–1974 m. trikotažo fabriko „Verpstas“ chorų vadovas. Buvo Šiaulių miesto chorvedžių tarybos narys, Šiaulių miesto dainų švenčių ir tarprespublikinės studentų šventės „Gaudeamus-VI“ (Tartu, 1974) dirigentas. Išleido dainų rinkinius chorams ir ansambliams: „Dainos chorams“ (su J. Lygutu, 1989), „Kūriniai chorams“ (1992), „Giesmės ir dainos“ (1994), „Kryžių kalnas“ (1995), „Vėlinių vakarą“ (1996), „Lakštingala“ (dainos vaikams, 1999).

STULGYS ALGIRDAS. Gimė 1938 m. balandžio 5 d. Taurakių kaime (Šiaulių r.). Mirė 2017 m. spalio 23 d. Beržėnuose (Joniškio r.). Smuikininkas. 1963 m. baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, 1966 m. – šios konservatorijos aspirantūrą. Dirbo dėstytoju Lietuvos konservatorijoje, Šiaulių aukštesniojoje bei Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklose bei Šiaulių pedagoginiame institute, docentas. Persikėlęs gyventi į Vilnių, grojo Lietuvos valstybiniame kvartete (nuo 1979), buvo primarijus, solistas, smuikavo „Armonikos“ ansamblyje. Koncertavo daugelyje Europos šalių ir Japonijoje. 10 metų dirbo Rusijoje, keletą metų JAV (nuo 1991). 2002 m. tapo Šiaulių senjorų bigbendo solistu. Parengė dešimtį solinių koncertų, jie įrašyti Lietuvos radijuje ir televizijoje bei autorinėje plokštelėje. Lietuvos nusipelnęs artistas (1988).

ŠALTENIS LIUDAS. Gimė 1941 spalio 24 d. Šiauliuose. Mirė 1994 m. kovo 10 d. Vilniuje. Muzikologas. 1964 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Trumpai dėstė Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1966–1973 m. estradinio ansamblio „Nemuno žiburiai“ meno vadovas. 1973–1975 m. dirbo savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijoje. Nuo 1975 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje. Parašė studiją apie lietuvišką estradinę muziką (išspausdinta knygoje „Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos“, 1967), knygą „Mūza su mikrofonu“ (1983), straipsnių apie lietuviškąjį džiazą. Buvo A. Šabaniausko premijos komiteto, Lietuvos pramoginės muzikos fondo narys.

TAURAGIS ADEODATAS. Gimė 1936 m. rugpjūčio 30 d. Šiauliuose. Mirė 2004 m. balandžio 8 d. Vilniuje. Muzikologas, pedagogas. 1959 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1962 m. – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą. Nuo 1962 m. buvo Lietuvos konservatorijos dėstytojas, docentas (1984). Tyrė lietuvių ir užsienio šalių muzikos istoriją. Parašė užsienio muzikos istorijos darbų, muzikos vadovėlių vidurinės mokykloms IX–XI klasėms (su J. Gaudrimu ir K. Jasinsku, 1969, 1970), knygos „Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos“ (1967) skyrius „Muzika ansambliams ir instrumentams solo“ ir „Muzika kino filmams“. Knygų „Benžaminas Britenas“ (1965), „Lietuvos muzika. Anksčiau ir dabar“ autorius. Parengė radijo ir televizijos laidų. Buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.

TRINKŪNAS DAINIUS. Gimė 1931 m. liepos 25 d. Šiauliuose. Mirė 1996 m. lapkričio 30 d. Vilniuje. Pianistas, pedagogas. 1949 m. baigė Šiaulių muzikos mokyklą, 1955 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1955 m. Šiaulių muzikos mokyklos, nuo 1958 m. Lietuvos konservatorijos dėstytojas. 1960–1970 m. Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos, 1970–1973 m. Lietuvos filharmonijos direktorius, nuo 1973 m. Lietuvos Kultūros ministro pavaduotojas. Nuo 1992 m. buvo LR Kultūros ir švietimo ministras. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1967).

TRINKŪNAS GYTIS. Gimė 1936 m. birželio 6 d. Šiauliuose. Mirė 1973 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje. Pianistas. 1954 m. baigė Šiaulių muzikos mokyklą, 1960 m. – Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1960–1962 m. Šiaulių muzikos mokyklos, 1962–1964 m. Vilniaus pedagoginio instituto ir Vilniaus meno mokyklos dėstytojas. 1964–1973 m. Lietuvos filharmonijos koncertmeisteris. Koncertavo daugiausia kaip akompanuotojas. Tarptautinių konkursų diplomantas. Lietuvos nusipelnęs artistas (1971).

VAIČIULIONIENĖ-DUMBRAITĖ DANUTĖ. Gimė 1944 m. rugpjūčio 22 d. Kaune. Mirė 2015 m. lapkričio 6 d. Šiauliuose. Choro dirigentė, pedagogė. 1967 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1967–1973 m. Marijampolės kultūros mokyklos dėstytoja. 1973–1986 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoja, mišraus moksleivių choro studijos vadovė, 1977–1984 m. choro dirigavimo metodinės komisijos pirmininkė. Nuo 1974 m. Šiaulių senosios muzikos ansamblio „Polifonija“ chormeisterė, nuo 1986 m. valstybinio choro „Polifonija“ dirigentė, nuo 1992 m. Šiaulių universiteto Muzikos katedros asistentė. Pirmoji Lietuvoje daugelio XVI–XVII a. Europos kompozitorių madrigalų, psalmių, stambios formos W. A. Mozarto, M. Haydno, J. S. Bacho, F. Mendelssohno-Bartholdy, E. Griego opusų, lietuvių kompozitorių J. Tamulionio, A. Klovos opusų atlikėja. Tarptautinių festivalių laureatė. Dirigavo apie 1500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje (Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Bulgarijoje ir kt). Pirmosios Baltijos ir Šiaurės šalių dainų šventės vyr. dirigentė (Ryga, 1995). Šiaulių miesto chorvedžių tarybos narė, respublikinių dainų švenčių konsultantė, chorų konkursų žiuri narė.

VAIČIULIONIS SIGITAS. Gimė 1948 m. lapkričio 13 d. Vilniuje. Choro dirigentas, pedagogas. 1971 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1970–1972 m. Kauno muzikinio teatro vyr. chormeisteris. 1973–1975 m. Šiaulių dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“ choro vadovas, 1984–1990 m. Šiaulių televizorių gamyklos vyrų choro „Tauras“ meno vadovas ir dirigentas. 1974–1980 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1980–1986 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas, nuo 1992 m. Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto Muzikos katedros docentas (1992). Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“ įkūrėjas (1974), 1986–2005 m. šio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Kolektyvas išleido 3 plokšteles: „Senoji Lietuvos muzika“, „Religinė Lietuvos muzika“, kompaktinis diskas „Lietuvos ir Europos chorinė muzika“. Su choru koncertavo Brazilijoje, Argentinoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kt. Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigentas (1994, 1998). Nuo 1978 m. Šiauliuose rengiamų tarptautinių religinės muzikos festivalių iniciatorius ir meno vadovas. Šiaulių miesto bei regiono dainų švenčių dirigentas ir konsultantas (nuo 1973). Šiaulių miesto tarybos narys (1990–1995). Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos narys. Lietuvos nusipelnęs artistas (1985). Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija už prasmingą indėlį į miesto kultūrinį gyvenimą (2002, 2013, 2019). Šiaulių miesto garbės pilietis (2023). (Šaltiniai: Kraštiečiai: Šiauliai. Rinktinės biografijos, 2014 m., Kaunas.; Šiaulių miesto savivaldybė, 2023-09-07. Red. 2024-11-14).

VAINIŪNAITĖ AUDRONĖ MARIJA. Gimė 1942 m. liepos 17 d. Šiauliuose. Smuikininkė. 1965 m. baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją. 1967 m. – aspirantūrą šioje konservatorijoje. 1965–1980 m. Lietuvos konservatorijos dėstytoja, 1981–1988 m. docentė, profesorė, nuo 1996 m. – M. K. Čiurlionio menų gimnazijos Smuiko klasės mokytoja. Nuo 1965 m. Vilniaus valstybinio kvarteto primarijus. 16 Lietuvos kompozitorių kūrinių redakcijų autorė. 20 tarptautinių festivalių dalyvė. Lietuvoje ir užsienyje sugrota daugiau kaip 2000 koncertų. Išleistos 27 plokštelės Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, JAV, 20 kompaktinių plokštelių Vokietijoje, Rusijoje ir Prancūzijoje. Aktyviai koncertuoja kaip smuikininkė solistė, propaguoja šiuolaikinę lietuvių muziką. Lietuvos muzikų sąjungos narė. Sąjunginio smuiko konkurso Maskvoje diplomantė (1961), Lježo (Belgija) tarptautinio kvartetų konkurso I vietos laimėtoja (1972). Lietuvos nusipelniusi artistė (1977). Lietuvos valstybinės premijos laureatė (1979). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio

VITAITĖ VERONIKA. Gimė 1939 m. vasario 8 d. Pianistė, pedagogė. 1963 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1976 m. – Maskvos pedagoginio instituto aspirantūrą. Stažavo Vienos aukštojoje muzikos mokykloje pas profesorių H. Kanną. 1963–1974 m. Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos Fortepijono skyriaus vedėja, muzikos mokytoja, 1970–1974 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, 1974–1986 m. Lietuvos konservatorijos dėstytoja, 1986–1987 m. Lietuvos konservatorijos Pedagogikos katedros vedėja, nuo 1987 m. Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros vedėja, profesorė (1993), M. K. Čiurlionio menų gimnazijos muzikos mokytoja ekspertė. Koncertavo su simfoniniais kameriniais orkestrais, buvo Šiauliuose susikūrusio fortepijoninio dueto su A. Povilaičiu atlikėja. Nuo 1980 m. nuolat koncertuoja fortepijoniniuose duetuose su prof. R. Vaitkevičiūte, dukra doc. A. Žvirblyte. Surengė koncertų ciklus su smuikininkais A. Stulgiu, R. Katiliumi, dainininkais R. Maciūte, R. Tamulevičiūte, I. Arguskiene ir kt. Išleistos plokštelės, padaryta per 120 radijo fondo įrašų, TV koncertų įrašų. Gastroliavo Baltijos šalyse, Maskvoje, Sankt Peterburge, Pskove, Novgorode, Tverėje, Rygoje, Minske, Lenkijoje, Japonijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Kipre, Ukrainoje, daugelyje tarptautinių festivalių Lietuvoje ir užsienyje. Aktyvi lietuviškos muzikos propaguotoja, daugelio kompozitorių kūrinių pirmoji atlikėja. Jos studentai ir mokiniai yra per 60 kartų laimėję premijas tarptautiniuose konkursuose. Tarptautinių pianistų konkursų organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė, konkursų JAV, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Suomijoje vertinimo komisijų narė. Daugiau kaip 30 straipsnių, recenzijų autorė, leidinių sudarytoja. Lietuvos nusipelniusi artistė. Tarptautinio biografijos centro prie Kembridžo universiteto išrinkta 1992–1993 Metų moterimi. Apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu (2003).

ŽALALIS STASYS. Gimė 1943 m. balandžio 21 d. Skudutiškyje (Molėtų r.). Mirė 2013 m. spalio 6 d. Šiauliuose. Choro dirigentas, pedagogas. 1977 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. 1968–1980 m. dirbo Kuršėnų vaikų muzikos mokykloje bei vadovavo Kuršėnų kultūros namų mišriam chorui. 1980–1991 m. buvo Šiaulių pedagoginio instituto Estetinio auklėjimo katedros vedėjas ir merginų choro „Pavasaris“ vadovas, nuo 1985 m. šio ir mišraus kamerinio choro „Bičiuliai“ vadovas. Vėliau vadovavo Šiaulių universiteto Meno edukologijos katedrai, docentas. Respublikinių „Dainų švenčių“, chorų konkursų laureatas ir prizininkas. „Mišių jaunimo ir vaikų chorams“ (1984, 1993, 1994) autorius. Baltijos šalių studentų švenčių Gaudeamus (Ryga, Tartu, Vilnius) dirigentas. III J. Naujalio konkurso religinės muzikos chorams laureatas (1998).

ŽALNERAVIČIUS MYKOLAS. Gimė 1943 m. kovo 5 d. Gilvyčių kaime (Šiaulių r.). Folklorininkas, etnomuzikologas. 1976 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Nuo 1961 m. dirbo įvairių saviveiklinių kolektyvų vadovu Šiauliuose. Nuo 1986 m. Šiaulių kultūros centro folklorinio ansamblio „Auda“ vadovas, nuo 1996 m. Šiaulių miesto etninės kultūros centro vadovas, Etninės kultūros draugijos Šiaulių mieste pirmininkas. Ansamblio „Turava“ įkūrėjas (2001) ir meno vadovas. Žemaičių kultūrinio judėjimo vienas iš pagrindinių organizatorių Šiaulių krašte. Daugkartinis įvairių meno saviveiklos kolektyvų respublikinių apžiūrų laureatas (1964–1997). Respublikinių vokalinių ansamblių „Sidabriniai balsai“ laureatas (1987, 1992). Leidinio „Užgavėnės Šiaulių krašte “(1997), autorinio dainų rinkinio „Mano kraštas“ (1997) autorius.

ŽIBŪDIENĖ MARIJA. Gimė 1955 m. sausio 3 d. Semoškų kaime (Lazdijų r.). Choro dirigentė, pedagogė. 1982 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Nuo 1980 m. dirba Šiauliuose. 1980–1994 m. Šiaulių „Nuklono“ gamyklos mišraus choro „Žiburys“ vadovė. Nuo 1982 m. Šiaulių universiteto dėstytoja, docentė (1996), Menų fakulteto prodekanė. 1992 m. įkūrė Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios jaunimo kamerinį chorą, kuris nuo 1995 m. tapo Šiaulių miesto savivaldybės jaunimo choru „Atžalynas“. 1986–1987 m. Šiaulių inžinierių namų mišraus kamerinio choro vadovė, nuo 1997 m. Šiaulių universiteto merginų choro „Littera“ vadovė. Jos vadovaujami chorai tapo daugelio tarptautinių festivalių, konkursų laureatais, prizininkais: Šv. Ignaco jaunimo kamerinis choras tarptautinio chorų konkurso Riva del Gardoje (Italija, 1994) laimėjo aukso diplomą, „Atžalynas“ jaunimo chorų festivalyje pelnė sidabro ir bronzos diplomus (Ryga, 1996), tarptautiniame chorų festivalyje sidabro medalį (Atėnai, 1996), II tarptautiniame bažnytinės ir pasaulinės muzikos konkurse – aukso ir sidabro diplomus (Italija, 1997), tarptautiniame chorų liaudies dainų festivalyje laimėtas Didysis prizas (Ispanija, 1998), F. Mendelssohno chorų festivalyje – sidabro diplomas (Vokietija, 1999) ir kt. Choras „Littera“ – Pasaulio lietuvių dainų šventės konkurso II vietos laimėtojas (Vilnius, 1998), tarptautiniame chorų konkurse pelnė visus galimus apdovanojimus ir Pagrindinį prizą (Graikija, 2002) ir kt. Išleido knygą „Merginų choras „Littera“ (2001). Apdovanota „Meno saviveiklos žymūno“ ženklu (1989), Tautinės dainų šventės medaliu (1990).

ŽITKEVIČIUS JERONIMAS. Gimė 1931 m. kovo 13 d. Panevėžyje. Mirė 2009 m. sausio 20 d. Vilniuje. Choro dirigentas, pedagogas. 1963 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija). 1956–1963 m. Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos muzikos mokytojas, moksleivių mišraus choro vadovas. 1963–1970 m. Šiaulių 9-osios vidurinės mokyklos mokytojas, jaunučių ir jaunių chorų vadovas. Šiaulių moksleivių namuose įkūrė berniukų chorą ir kurį laiką jam vadovavo. 1961–1964 m. Šiaulių pedagoginio instituto muzikos dėstytojas, 1964–1973 m. Estetinio lavinimo katedros vyr. dėstytojas, 1973–1978 m. šios katedros vedėjas. 1959–1976 m. vadovavo Šiaulių mokytojų mišriam chorui „Varsa“, su kolektyvu dalyvavo 1960, 1965, 1970, 1975 respublikinėse dainų šventėse, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1972–1978 m. buvo Šiaulių pedagoginio instituto mergaičių choro „Pavasaris“ vadovas, su kuriuo pelnė prizinių vietų įvairiuose konkursuose. Buvo Šiaulių miesto dainų švenčių, 1973 ir 1978 m. respublikinių chorų sąskrydžių Šiauliuose dirigentas. Nuo 1973 m. Vilniaus pedagoginio instituto Estetikos katedros docentas, 1988–1992 m. šios katedros vedėjas, nuo 1992 m. Muzikos katedros vedėjas. Iki 1991 m. studentų dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ choro vadovas. Respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas. Parašė knygą „Muzikos kalba ir dainavimo pratybos“ (2001). Lietuvos nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas (1975).

ŽVIRBLIS VYTAUTAS. Gimė 1930 m. rugsėjo 22 d. Linkuvoje (Pakruojo r.). Choro dirigentas, pedagogas. 1952–1956 m. mokėsi Šiaulių muzikos mokykloje, tuo pačiu metu vadovavo Šiaulių dviračių gamyklos chorui. 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1961–1973 m. buvo Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas, direktoriaus pavaduotojas. Vadovavo Šiaulių „Elnio“ kombinato mišriam ir vyrų chorams, dainų ir šokių liaudies ansambliui, miesto medicinos darbuotojų moterų chorui, „Jovaro“ dainų ir šokių liaudies ansamblio chorui ir kitiems kolektyvams. Šiaulių miesto ir respublikinių dainų švenčių dirigentas ir konsultantas. Nuo 1973 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytojas. Nuo 1985 m. kurį laiką buvo Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblio „Rūta“ chormeisteris ir meno vadovas. 1988–1992 m. choro dirigavimo dėstytojas Lietuvos konservatorijoje.

LITERATŪRA

Juodelė, Petras. Skamba kankliai. Vilnius, 1994.
Kas yra kas Lietuvoje 2002. Kaunas, 2002.
Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Mokslas ir menas Šiaulių universitete 2004 m. Šiauliai, 2005.
Muzikos enciklopedija. T. 1–2. Vilnius, 2000–2003.
Šiauliečiai kompozitoriai, muzikai, atlikėjai (sudaryt. A. Vaišvilienė). Šiauliai, 1970.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių konservatorija 1939–1999. Šiauliai, 1999.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Visuotinė lietuvių enciklpedija. T. 1–10. Vilnius, 2001–2006.
Zubrickas, Boleslovas. Tarybų Lietuvos chorvedžiai. Vilnius, 1984.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ADOMAITIS JONAS. Gimė 1903 m. sausio 10 d. Damelių kaime (Joniškio r.). Mirė 1981 m. sausio 26 d. Šiauliuose. Pedagogas, vertėjas, teatro kritikas. 1925 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1932 m. – Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. 1925–1948 m. dirbo įvairiose Šiaulių miesto mokyklose. 1948–1950 m. buvo Šiaulių mokytojų instituto Kalbų ir literatūros katedros vedėjas. 1958–1961 m. mokytojavo 5-ojoje vidurinėje mokykloje, nuo 1961 m. iki mirties dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių pedagoginiame institute. Rašė kultūros, švietimo klausimais. Buvo „Žinijos“ draugijos lektorius, Šiaulių dramos teatro meno tarybos narys. Miesto spaudoje paskelbė daugiau kaip 30 recenzijų apie naujausius teatro spektaklius. Išvertė pedagoginės, grožinės literatūros, literatūros kritikos darbų, daug M. Gorkio apsakymų, A. Makarenkos „Knygą tėvams“, V. Lacio romaną „Audra“ (su T. Stoniu) ir kitų veikalų. Šiauliuose išleista J. Krivicko knyga „Mokytojų mokytojas Jonas Adomaitis“ (2003). Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1960).

ADOMAVIČIUS KAZIMIERAS. Gimė 1937 m. birželio 2 d. Kaune. Mirė 1998 m. kovo 15 d. Šiauliuose. Pedagogas, poetas. 1962 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1962 m. dirbo Tverų aštuonmetėje mokykloje. 1962–1982 m. mokytojavo Plungės 1-ojoje ir 4-ojoje vidurinėse mokyklose. Nuo 1982 m. gyveno Šiauliuose, nuo 1988 m. iki mirties buvo Šiaulių S. Šalkauskio vidurinės mokyklos mokytojas. Sukūrė per 200 eilėraščių, kuriuos publikavo Klaipėdos, Šiaulių, Plungės miestų laikraščiai. Išleistas pomirtinis poezijos rinkinys „Žodis – būties atspindys: eilėraščiai ir draugų prisiminimai“ (sudaryt. E. Adomavičienė, 1999).

ADOMAITIS REMIGIJUS. Gimė 1965 m. vasario 9 d. Kazlų Rūdoje, Marijampolės r. Muzikos pedagogas, chorvedys, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas. 1983–1990 m. muziką studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1990–1999 m. Šiaulių miesto moksleivių namų berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas. Jo iniciatyva 1991 m. įkurta berniukų choro studija, o 1994 m. Šiaulių 2-ojoje muzikos mokykloje įsteigtas berniukų chorinio dainavimo skyrius, kuriame buvo atskirų klasių chorai ir bendras pagrindinis choras. Nuo 1992 m. Šiaulių miesto ir Šiaulių krašto dainų švenčių dirigentas; 2005 m. jam suteikta muzikos mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. 2014 m. suteiktas Šiaulių m. garbės piliečio vardas. 2018 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis. 2021 m. paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. (Red. 2021-02-22).

ALEKSANDRAVIČIENĖ VANDA HALINA. Gimė 1920 m. lapkričio 4 d. Dauguose (Alytaus r.). Mirė 1988 kovo 21 d. Šiauliuose. Pedagogė. Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje. 1941 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Pedagoginį darbą pradėjo Kiaunorių pradinėje mokykloje. Nuo 1950 iki 1977 m. buvo Šiaulių S. Šalkauskio vidurinės mokyklos mokytoja. 24 metus dainavo „Varsos“ mokytojų chore. Buvo renkama miesto Liaudies teismo tarėja, aktyviai dalyvavo profsąjungų veikloje. Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1967).

ANANJEVAS IRINARCHAS. Gimė 1893 m. lapkričio 13 d. Breslavo valsčiuje (Lenkija). Mirė 1964 m. Šiauliuose. Pedagogas. 1915 m. baigė Panevėžio realinę gimnaziją. 1916 m. Rostove prie Dono (Rusija) lankė aukštesniuosius piešimo kursus ir dirbo dailininko akademiko dirbtuvėje. 1917 m. dėstė piešimą. 1922–1934 m. buvo piešimo mokytojas Šiaulių berniukų gimnazijoje. Čia įkūrė piešimo kabinetą, kuriame buvo daug modelių ir vaizdinių priemonių. Kasmet organizuodavo moksleivių kūrybos parodas. Sukūrė Šiaulių J. Janonio gimnazijos vėliavą „Res non verba“ (darbais, ne žodžiais).

AUGUSTAITIS VYTAUTAS. Gimė 1904 m. balandžio 9 d. Lygumuose (Pakruojo r.). Mirė 1958 m. birželio 28 d. Kaune. Pedagogas, kūno kultūros ir sporto veikėjas. 1925 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1931 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. 1926–1932 m. dėstė lietuvių kalbą, gimnastiką Šiauliuose, Veiveriuose. Nuo 1933 m. vadovavo Kauno miesto ir apskrities Sporūtos komitetui. 1938–1940 m. su kitais VDU įkūrė Kūno kultūros katedrą, buvo jos vedėjas. 1939–1940 m. Lietuvos olimpinio komiteto pirmininkas. Žurnalo „Fiziškasis auklėjimas“ vyr. redaktorius (1934–1940), vienas žurnalo „Tautos mokykla“ leidėjų. 1940 m. ištremtas į Rusiją. 1945 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Kūno kultūros institute Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėju.

AUGUTIS PRANAS. Gimė 1927 m. rugsėjo 13 d. Kretingoje. Mirė 2010 m. gruodžio 29 d. Šiauliuose. Pedagogas, socialinių mokslų daktaras (1982). 1950 m. baigė Klaipėdos mokytojų institutą. 1954 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1950–1953 m. dirbo Gelvonų (Širvintų r.) vidurinėje mokykloje. Mokytojavo Mosėdžio (Skuodo r.), Pakruojo vidurinėse mokyklose, buvo šių mokyklų direktorius. Nuo 1976 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, buvo pradinio mokymo metodikų katedros vedėjas, docentas. Išleido knygas: „Mokymo procesų valdymo galimybės pradinių klasių lietuvių kalbos pamokose“ (1984). „Lietuvių kalbos mokymo pradinėse klasėse metodikos įvadas“ (1989). „Pedagoginės sąveikos ir mokymo proceso valdymo aspektai pamokoje“ (1996). Dalyvavo mokslinėse konferencijose pedagogikos, metodikos, kalbos kultūros klausimais, straipsnius skelbė respublikos mokslinėje spaudoje.

BALIUTAVIČIUS JONAS VYTAUTAS. Gimė 1943 m. balandžio 2 d. Kartokių kaime (Kelmės r.). Pedagogas. 1961–1966 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1965–1971 m. Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas, 1971–1972 m. Joniškėlio tarybinio ūkio-technikumo dėstytojas, 1972–1979 m. Tauragės 4-osios vidurinės mokyklos mokytojas, 1979–1980 m. Šiaulių 13-osios vidurinės mokyklos mokytojas. Nuo 1980 m. Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos, pilietiškumo, ekonomikos ir geografijos mokytojas, mokytojas ekspertas (2001). Įgyvendino projektą „Politinė sistema su Norvegijos, Latvijos gimnazijomis“ (1999–2000). Parašė vadovėlį „Šiaulių istorija iki 2000 metų“ (su S. Baliutavičiene, 1999), parengė mokymo priemones „Pilietinis mokymas mokykloje“ (1998), „Istorijos mokymo problemos“ (2001) ir kt. Šiaulių miesto istorijos mokytojų metodinės tarybos narys (nuo 2000), mokyklos metodinės tarybos narys (nuo 1997), socialinių mokslų metodikos grupės pirmininkas (nuo 1993).

BALIUTAVIČIŪTĖ ELENA BIRUTĖ. Gimė 1927 m. balandžio 10 d. Žaliukėse (Šiaulių r.). Pedagogė. 1954 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą. 1948–1954 m. dirbo Šiaulių 3-joje pradinėje mokykloje, 1954–1961 m. Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje, 1961–1983 m. – Respublikinės ekskursinės turistinės stoties direktoriaus pavaduotoja. 1983–1993 m. – metodininkė, sekretorė mašininkė. Organizavo kraštotyros konferencijas, turistų sąskrydžius ir varžybas, orientavimosi sporto rungtynes, jiems teisėjavo. Knygų „Rašytojai – Nobelio premijos laureatai“ (1994), „Rašytojų žmonos ir mūzos“ (2001) autorė. Orientacinio sporto veteranė, tarptautinės kategorijos teisėja.

BARTKUS VIKTORAS. Gimė 1929 m. vasario 20 d. Šašelių kaime (Radviliškio r.). Pedagogas. 1953 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1957 m. dirbo Plungės rajono švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1957–1959 m. Šiaulių rajono Meškuičių vidurinės mokyklos direktorius, mokytojas. Nuo 1961 iki 1963 m. Šiaulių 2-osios mokyklos internato auklėtojas, vėliau 2-osios aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1965 m. – Šiaulių m. švietimo skyriaus mokyklų inspektorius. Parašė ir išleido knygas: „Mokytojo odisėja“ (1997), „Tėvo ir sūnaus pamokos“ (1999), „Ištikimi pareigai ir pašaukimui“ (2000), „Senas kaimas prie Saruskalnio“ (2001), „Prie Šušvės vidupio“ (2002), „Nuo parapinės mokyklos iki gimnazijos“ (2004), „Ištikimi žemei ir žmogui“ (2007), „Kartos nuo žagrės keliu“ (2008). Parengė kraštotyros darbą „Kai kurie Šiaulių miesto Liaudies švietimo skyriaus veiklos bruožai 1940–1982 metais“ (rankraštis, 1982). Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1974).

BERNOTAS LEONARDAS. Gimė 1930 m. balandžio 27 d. Šiauliuose. Mirė 2009 m. kovo 5 d. ten pat. Pedagogas. 1950 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1953 m. – Šiaulių mokytojų institutą, 1957 m. – Vilniaus pedagoginį institutą, kur įgijo istorijos mokytojo specialybę. 1950–1951 m. dirbo Slikių (Kėdainių r.) septynmetėje mokykloje ir rajono Švietimo skyriuje. 1955–1960 m. buvo LKP Šiaulių m. komiteto lektorius, politinio kabineto vedėjas. 1961–1974 m. vadovavo Šiaulių 2-ajai mokyklai-internatui. 1974–1991 m. buvo Šiaulių 10-sios vidurinės mokyklos (dabar Dubijos pagrindinė mokykla) direktorius. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1969).

BIKAUSKIENĖ JŪRATĖ. Gimė 1959 m. kovo 11 d. Šiauliuose. Pedagogė. 1981 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1981 m. Šiaulių Didždvario gimnazijos pradinių klasių mokytoja ekspertė. Su bendraautorėmis A. Sajiene ir Z. Bilevičiene parengė Visuminės integracijos ugdymo I klasės programą (1997), kurią pagal projektą Švietimas Lietuvos ateičiai rėmė ALF. Sudarė ideografinio vertinimo sistemą pradinėms klasėms (1998) ir šiai sistemai pritaikyto dienyno projektą (1999) bei I-II ir III-IV klasių mokinio pasiekimų knygeles. Visuminės integracijos ugdymo II klasės projekto autorė. Lietuvos pradinio ugdymo pedagogų asociacijos Šiaulių grupės pirmininkė. Suteiktas Metų mokytojos vardas(1999) ir nacionalinė premija.

BUBINAS DONATAS. Gimė 1896 m. vasario 15 d. Tryškiuose (Telšių r.). Mirė 1976 m. liepos 23 d. Vilniuje. Pedagogas, prozininkas, vertėjas. 1919–1935 m. Užvenčio pradinių mokyklų mokytojas, vedėjas. 1926 m. eksternu baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1944–1950 m. Šiaulių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas, pedagogikos ir psichologijos dėstytojas Šiaulių mokytojų institute. 1950–1952 m. instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo ir mokymo reikalams. 1954–1957 m. Kauno pedagoginės mokyklos mokytojas. Paskelbė apsakymų, paliko apysakų rankraščių, išvertė A. Čechovo prozos. Rankraščiuose liko romanai „Martynas“, „Ežero dukra“, „Prarasta laimė“, „Vargo mokykla“ ir kt. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1945).

BUČINSKIENĖ REGINA. Gimė 1931 m. gegužės 7 d. Suntupių kaime (Zarasų r.). Pedagogė. 1955 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1955 m. Šiaulių J. Janonio gimnazijos fizikos ir astronomijos mokytoja ekspertė. Vadovavo Šiaulių pedagoginio instituto Fizikos fakulteto studentų praktikai, rengė Šiaulių miesto mokinius fizikos olimpiadoms ir čempionatams, bendradarbiavo su fizikų mokykla Fotonas, įsikūrusia Šiaulių pedagoginiame institute. Recenzavo Šiaulių universiteto dėstytojų leidžiamus fizikos uždavinynus, bendradarbiavo leidžiant fizikos istoriją. Šiaulių miesto fizikos mokytojų metodinio ratelio pirmininkė, Lietuvos fizikos mokytojų asociacijos narė.

BUDRAITIS RIMAS. Gimė 1956 m. birželio 8 d. Dainų kaime (Šiaulių r.). Pedagogas. 1979 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1979–1983 m. Mažeikių rajono Leckavos aštuonmetės mokyklos mokytojas, 1983–1984 m. Šiaulių 11-osios vidurinės mokyklos mokytojas, 1984–1988 m. Šiaulių Juliaus Janonio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, 1988–1996 m. – direktorius, 1996–2021 m. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos direktorius. (Red. 2022-05-03).

BURAČIENĖ AURELIJA. Gimė 1949 m. gruodžio 24 d. Skapiškyje (Rokiškio r.). Pedagogė. 1973 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1973–1978 m. dirbo Kauno miesto mokyklose dailės mokytoja. 1979–1991 m. Šiaulių 7-osios vidurinės mokyklos mokytoja, nuo 1991 m. – Šiaulių Jovaro vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, technologijų mokytoja ekspertė. Parengė tekstilės programą profiliuotų mokyklų XI–XII klasėms. „Drabužių dizaino“ vadovėlio recenzentė. Dalyvauja tarptautinėse bei respublikinėse metodinėse konferencijose, jose skaito pranešimus, veda seminarus miesto ir respublikos mokytojams. Įvairių projektų mokykloje su miesto, respublikos, užsienio partneriais dalyvė ir vadovė. Parengė vadovėlį XI–XII klasėms „Tekstilės technologijos“. Lietuvos švietimo technologijų dalyko nepriklausoma ekspertė, Šiaulių miesto technologijų metodinės grupės narė, technologijų mokymo konsultantė ir kt.

DAMSKIENĖ VIOLETA. Gimė 1952 m. spalio 24 d. Šiauliuose. Pedagogė. 1975 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1975–1978 m. Šiaulių F. Žemaičio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1978–1985 m. – Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos mokytoja, 1978–1979 m. direktoriaus pavaduotoja, 1985–1986 m. Šiaulių 15-osios vidurinės mokyklos mokytoja, 1986–1992 m. Švietimo skyriaus inspektorė, 1992–1993 m. vedėjo pavaduotoja, nuo 1993 m. Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja. Stažavosi Švedijoje (1993, 1998), Danijoje (1994) ir kt. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja.

DIEVAITIS VLADAS. Gimė 1902 m. sausio 22 d. Tbilisyje (Gruzija). Mirė 1973 m. gegužės 3 d. Šiauliuose. Pedagogas, visuomenės veikėjas. 1926 m. baigė mokytojų kursus Šiauliuose. 1920–1927 m. dirbo mokytoju Šiauliuose, o nuo 1928 iki 1944 m. elektros energijos ruože. Nuo 1946 m. buvo Šiaulių miesto ir rajono švietimo darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininku, vėliau Šiaulių srities švietimo darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininko pavaduotoju. 1956–1960 m. vadovavo Šiaulių dramos teatrui.

ELIJOŠIENĖ IRENA, PUMPUTYTĖ. Gimė 1943 m. balandžio 28 d. Šiauliuose. Mirė 2018 m. sausio 28 d. Palaidota Ginkūnų kapinėse. 1961 m. baigė Šiaulių 8-ąją vidurinę mokyklą sidabro medaliu. Tais pačiais metais įstojo į Šiaulių Pedagoginio instituto Pedagogikos fakultetą, kur studijavo ir 1966 m. su pagyrimu baigė defektologijos ir pradinių klasių mokytojo specialybę. Nuo 1966 m. iki 1970 m. dirbo Šiaulių pagalbinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja ir dėstytoja Šiaulių pedagoginiame institute. 1974 m. baigė Leningrado A. Gerceno pedagoginio instituto aspirantūrą ir apgynė pedagogikos mokslų (specialiosios pedagogikos) disertaciją. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginio instituto Defektologijos katedroje, kuriai beveik dešimtmetį (1992–2000) vadovavo. Irena Elijošienė daugelį metų buvo ne tik katedros vedėja, bet puiki dėstytoja, mokslinių publikacijų bei vadovėlių mokykloms autorė. Būrė specialiuosius pedagogus, įkūrė Lietuvos Specialiųjų pedagogų asociaciją ir jai kurį laiką vadovavo. Apdovanota daugeliu LR Švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštų už aktyvią pedagoginę veiklą ir specialiųjų pedagogų rengimą. (Šaltinis: Šiaulių naujienos, 2018 m. sausio 30 d., p. 2. Red. 2018-01-31.)

EIGIRDIENĖ JANINA. Gimė 1957 m. Kaunatavoje (Telšių r.). Mirė 2020 m. Šiauliuose. Baigė Luokės vidurinę mokyklą, 1975 m. įstojo į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir baigė jį įgijusi chemijos ir biologijos mokytojos specialybę. 1980 m. atvyko dirbti į Radviliškio 5-ąją vidurinę mokyklą, nuo 1987 m. ėjo mokytojos pareigas Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2020 m. birželio 16 d., p. 2. Red. 2020-06-16.)

GIEDRAITIS VYTAUTAS. Gimė 1955 m. Akmenėje. Pedagogas, visuomenės veikėjas. 1973–1977 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, įgijo fizikos mokytojo specialybę. 1977–1981 m. buvo Radviliškio rajono Sidabravo vidurinės mokyklos mokytojas, 1981–1986 m. – šios mokyklos direktorius. 1986–1987 m. dirbo Šiaulių 7-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1988 m. – Šiaulių Romuvos gimnazijos direktorius. 2000–2003 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas.

GILYS BRONIUS. Gimė 1928 m. rugsėjo 15 d. Robaičių kaime (Pakruojo r.). Mirė 2005 m. kovo 31 d. Šiauliuose. Pedagogas. 1950 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją, 1955 m. Šiaulių mokytojų institutą. 1967 m. neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1955 m. dirbo pedagogu. Buvo direktoriaus pavaduotojas Lingailių ir Ginkūnų septynmetėse bei Šiaulių 11-ojoje vidurinėje mokykloje. Dešimt metų vadovavo Šiaulių rajono Lieporių septynmetei mokyklai, o nuo 1969 iki 2002 m. buvo Šiaulių S. Šalkauskio vidurinės mokyklos direktorius. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1977).

GINIOTIENĖ JUOZAPA. Gimė 1932 m. sausio 6 d. Šarkių kaime (Joniškio r.). Mirė 2008 m. gruodžio 13 d. Šiauliuose. Pedagogė, skaitovė, poetė. 1949–1951 m. mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, 1951–1953 m. studijavo Šiaulių mokytojų institute, 1959 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1953 m. dirbo Šiaulių 4-ojoje septynmetėje, 2-oje vidurinėje mokyklose. 1971–2001 m. Šiaulių Juventos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė. Kurį laiką dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1973 m. dirbo gide Šiaulių ekskursijų biure. Nuo 1953 m. Šiaulių mokytojų choro „Varsa“ koncertų, mieste vykusių dainų švenčių, sąskrydžių, susitikimų, vakaronių, ceremonialų vedančioji ir skaitovė. 1969–2002 m. surengė devynis autorinius kūrybos vakarus Šiauliuose, Kuršėnuose, Panevėžyje, Akmenėje, Pakruojyje, Joniškyje, Radviliškyje, Kaune, Vilniuje ir kt. Skaitė Maironio, S. Nėries, V. Mykolaičio-Putino, S. Bulzgio ir kt. kūrybą. Renginius vedė su Šiaulių dramos teatro aktoriais K. Tumkevičiumi, P. Piauloku, S. Jakubausku, J. Žibūda ir kt. Išleido eilėraščių rinkinį „Trys langai“ (1997). Dviejų respublikinių skaitovų konkursų laureatė (1957, 1974). Suteiktas I kategorijos skaitovės vardas (1988).

GINIOTIS JUVITAS. Gimė 1958 m. balandžio 2 d. Šiauliuose. Pedagogas. 1980 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, fiziką. 1980–1984 m. mokėsi Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Švietimo vadybos magistras (2003). 1978–1980 m. buvo Šiaulių 12-osios vidurinės mokyklos fizikos mokytojas, 1980–1983 m. direktoriaus pavaduotojas. 1983–1989 m. Šiaulių 18-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, nuo 1989 m. – direktorius. Nuo 2003 m. Šiaulių universiteto gimnazijos direktorius.

GREBENIČENKAITĖ PETRĖ VALDA. Gimė 1944 m. balandžio 17 d. Kelmėje. Pedagogė. 1965 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1965 m. pradėjo dirbti Šiaulių Salduvės vidurinėje mokykloje matematikos mokytoja. Dabar dirba Šiaulių S. Šalkauskio vidurinėje mokykloje, mokytoja ekspertė. Parengė ir išleido metodinę literatūrą: „Jaunajam matematikui“, „Pakartokime matematiką“, „Stereometrijos uždavinynas X–XII klasei“, „Parametras“, „Matematikos korepetitorius“, „Pasiruoškime baigiamajam matematikos egzaminui“ ir kt. Skaito pranešimus Lietuvos matematikų draugijos, Šiaulių universiteto, respublikinėse matematikos mokytojų asociacijos organizuojamose konferencijose. Švietimo plėtotės centro nepriklausoma ekspertė. Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos valdybos narė. Apdovanota LR Prezidento padėkos raštu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino IV laipsnio medaliu, išrinkta Šiaulių „Metų mokytoja“ (2005).

GUŽAITYTĖ ALDONA. Gimė 1925 m. gruodžio 16 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m, kovo 23 d. Šiauliuose. Pedagogė, choreografė. Lankė Šiaulių mergaičių gimnaziją bei choreografinę mokyklą prie Šiaulių dramos teatro. 1944 m. baigusi gimnaziją dirbo matematikos mokytoja 2-ojoje mergaičių gimnazijoje. 1950 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą, 1975 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1953 m. dirbo Šiaulių F. Žemaičio vidurinėje mokykloje, vėliau Šiaulių 12-ojoje vidurinėje mokykloje. 1971–1984 m. buvo šios mokyklos direktorė. Čia įrengė choreografijos salę, paruošė ritmikos programą. Nuo 1945 m. dirbo su Šiaulių mokyklų choreografiniais kolektyvais. Jos vadovaujami šokių kolektyvai 7 kartus tapo respublikos vaikų šokių kolektyvų laureatais. Sukūrė daugiau kaip 100 įvairių šokių vaikams ir jaunimui. 1947–1957 m. buvo vaikų teatro baletmeisterė. Miesto ir respublikinių moksleivių švenčių vyr. choreografė ir režisierė. Už sukurtus šokius „Plaukė žąselė“ ir „Mano tėvelis buvo kalvelis“ suteikta II Valstybinė premija (1964). Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1964).

HERLITAS ANATOLIJUS. Gimė 1891 m. Kremenece (Ukraina). Mirė 1945 m. Berlyne (Vokietija). Pedagogas, kalbininkas. 1914 m. baigė Peterburgo universitetą. Gyveno Liuksemburge, Anglijoje ir kt. 1926–1941 m. mokytojavo gimnazijose: Šiaulių (1926–1937), Pagėgių, Kauno. Gimnazijose dėstė anglų, lotynų, rusų kalbas. Dirbo lektoriumi anglų kalbos kursuose. Parašė anglų kalbos vadovėlius (1928, 1936), „Angliškąjį lietuviškąjį žodyną“ (1931), „Trumpą anglų kalbos gramatiką“ (1936), „Lotynų kalbos dėstymą“ (1938).

IVOŠKUS PETRAS. Gimė 1933 m. kovo 24 d. Aunuvėnų kaime (Kelmės r.). Mirė 2012 m. birželio 4 d. Šiauliuose. Pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas. Baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1951 m. suimtas ir už antisovietinę veiklą nuteistas 25-eriems metams kalėjimo ir 5-eriems metams tremties. 1975 m. pradėjo dirbti Šiaulių S. Šalkauskio vidurinėje mokykloje, vėliau dirbo Tarpmokykliniame gamybinio mokymo kombinate, Jaunųjų technikų stotyje, Autotransporto mokymo komitete. 1992–2003 m. Šiaulių Aukštabalio vidurinės mokyklos direktorius. 1990–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. 1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) dalyvis, LPS miesto tarybos narys. Nuo 2003 m.– LPS Šiaulių skyriaus pirmininkas ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Apdovanotas „Sausio 13-osios atminimo“ medaliu (1992).

JAKIMČIENĖ VIOLETA MARCELĖ. Gimė 1936 m. gegužės 10 d. Mirė 2018 m. sausio 8 d. 1951–1955 m. mokėsi Šiaulių pedagoginėje mokykloje, 1955–1960 m. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi institutą, dirbo V vidurinėje mokykloje (dabar – Didždvario gimnazija) lietuvių kalbos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, o nuo 1973 m. iki 1980 m. – mokyklos direktore. Persikėlusi į Druskininkus, tęsė mokytojos darbą Druskininkų I ir III vidurinėse mokyklose. (Šaltinis: Šiaulių naujienos, 2018 m. sausio 10 d., p. 2. Red. 2018-01- 11.)

JOKUBAITIS VYTAUTAS . Gimė 1958 m. kovo 16 d., Šiauliuose. Mirė 2018 m. balandžio 17 d. ten pat. Palaidotas K. Donelaičio gatvės kapinėse. Pedagogas. Baigęs J. Janonio vidurinę mokyklą, 1976 m. įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą ir pasirinko defektologijos (oligofreno pedagogikos su logopedija) specialybę. Savo profesinę patirtį pradėjo kaupti Šiaulių 1-oje pagalbinėje mokykloje – internate, vėliau – Šakių rajono Gelgaudiškio pagalbinėje mokykloje – internate. Po karinės tarnybos 1984 m. grįžo į Šiaulių 1-ąją specialiąją internatinę mokyklą, kur dirbo auklėtoju, nuo 1989 m. – direktoriaus pavaduotoju ugdymui. 1998 m. Vytautas Jokubaitis paskirtas Jono Laužiko specialiosios mokyklos direktoriumi, nuo 2011 m. vadovavo Šiaulių ,,Ringuvos“ specialiajai mokyklai. (Šaltinis: Šiaulių „Ringuvos“ specialiosios mokyklos oficiali interneto svetainė. Red. 2018-04-23.)

JONAITIS ALEKSANDRAS. Gimė 1925 m. kovo 1 d. Moniūnų kaime (Pakruojo r.). Mirė 2017 m. liepos 13 d. Šiauliuose. Pedagogas, Šiaulių sanatorinės mokyklos kūrėjas, ilgametis direktorius. II pasaulinio karo veteranas. Baigė Šiaulių dvimetį mokytojų institutą. Įsidarbino II septynmetėje mokykloje. Įgijo aukštąjį išsilavinimą Šiaulių pedagoginiame institute. Kai Šiauliuose buvo įkurtas mokykla-internatas vaikams iš asocialių šeimų, 1960–1970 m. dirbo fizikos mokytoju. 1970 m. mokyklą-internatą pertvarkius į sanatorinę mokyklą, jai vadovavo iki 1991 m. Aktyvus Šiaulių miesto bendruomenės gyvenimo dalyvis, straipsnių autorius, visuomenininkas, dainavo švietimo darbuotojų chore „Varsa“, dalyvavo senjorų mokytojų klubo „Šviesa“ veikloje.

JUREVIČIUS STANISLOVAS. Gimė 1876 m. lapkričio 3 d. Šapnagių kaime (Šiaulių r.). Mirė 1942 m. gegužės 25 d. Šiauliuose. Pedagogas, chemikas, provizorius. 1908 m. baigė Maskvos universitetą, dirbo Jaltoje. 1922 m. grįžo į Lietuvą. Šiauliuose įsteigė chemijos-bakteriologijos kabinetą, o 1923 m. gavo mokytojo vietą Šiaulių valstybinėje gimnazijoje. Gimnazijos komercinėse klasėse dėstė prekių mokslą ir paruošė vadovėlį aštuntai klasei. Nuo 1927 m. dėstė ir suaugusiųjų gimnazijoje chemiją su laboratoriniais bandymais, nuo 1928 m. chemiją dėstė mokytojų seminarijoje. 1935 m. išleido vadovėlį aukštosioms mokykloms „Organinė chemija“.

KARTANAS JONAS. Gimė 1890 m. sausio 4 d. Aukštosios Kulvos kaime (Jonavos r.). Mirė 1944 m. liepos 13 d. Vorkutoje. Pedagogas. 1930 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1913–1915 m. mokytojavo Višakio Rūdos, 1915–1918 m. – Penzos lietuvių, 1918–1920 m. Jonavos pradinėse mokyklose. 1920–1932 m. Jonavos progimnazijos, 1932–1933 m. Kėdainių, 1933–1939 m. Šiaulių, 1940 m. Raseinių gimnazijų direktorius. Sovietinių represinių struktūrų suimtas 1940 m. liepos 13 d.

KLUPŠAS ANTANAS. Gimė 1882 m. Aleknaičių kaime (Šiaulių r.). Mirė 1940 m. liepos 25 d. Šiauliuose. Pedagogas, visuomenininkas. 1902 m. baigė Šiaulių vyrų gimnaziją. 1907 m. – Petrapilio universitetą. Nuo 1907 m. mokytojavo Lodzėje. 1918 m. su Šiaulių visuomenininkais įkūrė mišrią Šiaulių gimnaziją. Iki 1922 m. buvo jos direktorius, vėliau mokytojas. 1938 m. buvo perkeltas į Joniškį, kur dirbo iki mirties.

KONDRATAS MIKALOJUS. Gimė 1921 m. balandžio 27 d. Mirė 2006 m. sausio mėn. Šiauliuose. Pedagogas. 1946 m. baigė Vilniaus universitetą. 1947–1950 m. dirbo Vilniaus ir Šiaulių pedagoginiuose institutuose. 1951–1957 m. mokytojavo Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, buvo direktoriaus pavaduotojas, direktorius. 1957–1960 m. dirbo Salduvės vidurinėje mokykloje, 1970–1976 m. – Dubijos mokyklos mokytojas ir filmotekos vedėjas. 1976–1979 m. J. Janonio vidurinės mokyklos mokytojas, nuo 1979 m. 43-osios PTM istorijos dėstytojas. Išleido turistinio pobūdžio knygą „Dubysa“ (1961), 1994 m. – „Lietuvių tautos ir valstybės istoriją“ (I dalis). Sudarė „Šiaulių sportininkų žinyną“. Sūnus R. Kondratas išleido jo knygą „Pasaulio civilizacijų seniausieji centrai“ (po mirties, 2006).

KRAUSAS ANTANAS. Gimė 1905 m. gegužės 10 d. Sedoje (Mažeikių r.). Mirė 1970 m. gegužės 3 d. Melburne (Australija). Pedagogas. 1930 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1930–1933 m. Šiaulių valstybinės berniukų gimnazijos mokytojas ir vicedirektorius. 1933–1937 m. Šiauliuose priklausė „Gyvulių globos“ draugijai ir buvo jos sekretorius. Įsteigė pirmąjį Lietuvos moksleivių Gyvulių globotojų ratelį gimnazijoje ir išleido gyvulių globos antologiją „Mūsų bičiuliai“ (1936). Skuodo valstybinės gimnazijos direktorius 1937–1939 m., Rokiškio valstybinės gimnazijos inspektorius 1939–1940 m., Kelmės vidurinės mokyklos mokytojas 1940–1941 m. Karo išvakarėse pasitraukė į Vakarus. Vėliau persikėlė į Australiją. Įkūrė lietuvišką mokyklą, platino lietuviškas knygas ir rūpinosi, kad Australijos lietuviai neužmirštų lietuvių kalbos.

KUPRYS PETRAS. Gimė 1927 m. spalio 10 d. Pušalote (Pasvalio r.). Mirė 2007 m. rugpjūčio 4 d. Šiauliuose. Pedagogas. 1951 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos-matematikos fakultetą. Mokytojavo Kuršėnuose, Tryškiuose, Šiaulių 3-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1968–1997 m. dirbo Šiaulių 9-oje vidurinėje mokykloje, buvo matematikos mokytojas ekspertas. Išgarsino mokyklą kaip jaunųjų matematikų centrą Šiauliuose. Jo parengti mokiniai laimėdavo įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse matematikų olimpiadose.

LOKICKAS JUOZAPAS. Gimė 1939 m. balandžio 5 d. Bajorų kaime (Rokiškio r.). Pedagogas, logopedas ekspertas. 1964 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1965–1967 m. Šiaulių specialiosios internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, 1967–1975 m. ir 1991–2005 m. Šiaulių logopedinės internatinės mokyklos direktorius, 1975–1991 m. – direktoriaus pavaduotojas mokymui. Skaitė pranešimus Lietuvos ir užsienio šalių mokslinėse konferencijose. Per 40 rašinių, išspausdintų įvairiuose periodiniuose leidiniuose, autorius. Apdovanotas N. Krupskajos medaliu.

MARGEVIČIENĖ RITA. Gimė 1970 m. gegužės 1 d. Naisiuose (Šiaulių r.). Pedagogė, kraštotyrininkė. 1988 m. baigė Meškuičių (Šiaulių r.) vidurinę mokyklą, 1991 m. – Vilniaus kultūros mokyklą, 2008 m. – Šiaulių universitetą. Nuo 2003 m. dirba Šiaulių J. Janonio gimnazijoje. 2001–2008 m. ir nuo 2014 m. gimnazijos Jono Krivicko muziejaus vadovė. 2003–2012 m. vadovavo Šiaulių jaunųjų turistų centro Mikelių mokyklai, paruošė ir išleido devynias jaunųjų kraštotyrininkų laidas. J. Janonio gimnazijoje organizuojamo projekto „Šakotas giminės medis“ vadovė. Leidinių „Keturiasdešimt muziejaus akimirkų“ (ekspresyvus kontaktas, 2010), „O mano odisėja kaip nesibaigia, taip nesibaigia… Jonas Krivickas“ (su kitais, 2011) bei „Juliaus Janonio gimnazija: ištakos ir dabartis“ (su kitais, 2011) sudarytoja. Suteiktas Šiaulių miesto 2012 Metų Mokytojo vardas. Apdovanota LR Seimo padėka (2011, 2013), Mikelio prizu (2014) ir kt.

MARKAUSKAS VLADAS. Gimė 1875 m. lapkričio 3 d. Utenoje. Mirė 1968 m. vasario 2 d. Šiauliuose. Pedagogas. 1898 m. baigė Peterburgo miškininkystės institutą, 1917 m. – Peterburgo universitetą. 1899–1918 m. tarnavo Estijos akcizo valdyboje. 1922–1923 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Ukrainoje. 1923–1934 m. ir 1945–1954 Šiaulių berniukų gimnazijos matematikos mokytojas. Po karo dėstė ir Šiaulių pedagoginiame institute. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1951).

MEJERYTĖ BARBORA. Gimė 1898 m. gruodžio 15 d. Vainagiuose (Šiaulių r.). Mirė 1982 m. sausio 3 d. Kurtuvėnuose (Šiaulių r.). Pedagogė, vertėja, kritikė, prozininkė. Mokėsi Vytauto Didžiojo universitete. 1922–1936 m. mokytojavo Kražių, 1936–1939 m. Skuodo, 1939–1945 m. Šiaulių 2-ojoje gimnazijose, 1945–1949 Bazilionių progimnazijoje. Išvertė iš anglų į lietuvių kalbą: J. Galsworthy „Forsaitų saga“ (1950–1951, I t. vertė viena, o II t. drauge su kitais vertėjais), W. Scotto „Aivenhas“ (1954), Ch. Dickenso „Dombis ir sūnus“ (1958).

MILTENIENĖ JANĖ. Gimė 1944 m. balandžio 13 d. Bajorų kaime (Utenos r.). Pedagogė. 1967 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, biologijos specialybę. 1961–1969 m. buvo Utenos, Švenčionėlių vidurinių mokyklų mokytoja. 1969–1970 m. Šiaulių 4-osios aštuonmetės mokyklos mokytoja, 1970–1988 m. ir 1991–1992 m. Šiaulių 7-osios vidurinės mokyklos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja. Nuo 1992 m. Šiaulių „Romuvos“ vidurinės mokyklos biologijos mokytoja ekspertė. Buvo Šiaulių miesto biologijos mokytojų metodinio ratelio pirmininkė. „Romuvos“ gimnazijos ekologinio klubo prezidentė.

MILTENIS ALGIMANTAS. Gimė 1942 m. birželio 4 d. Plungės r. Mirė 1999 m. liepos 28 d. Šiauliuose. Pedagogas. Baigęs Plungės rajono Šateikių vidurinę mokyklą, dirbo Šauklių septynmetėje mokykloje. Vėliau baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1969 m. dirbo Šiaulių 7-ojoje vidurinėje mokykloje karinio parengimo, kūno kultūros ir geografijos mokytoju. Nuo 1975 m. iki mirties buvo Šiaulių Lieporių vidurinės mokyklos direktorius. Šioje vidurinėje mokykloje įsteigta A. Miltenio vardo krepšinio taurė.

MORKYTĖ JANINA. Gimė 1925 m. rugsėjo 17 d. Šiauliuose. Mirė 1995 m. kovo 15 d. Vilniuje. Pedagogė, pedagogikos mokslų kandidatė (1959). Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1949 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą , 1952 m. – Dailės institutą. Nuo 1960 m. dirbo šioje aukštojoje mokykloje Dailės pedagogikos katedros vedėja, o nuo 1982 m. – Vaizduojamosios dailės fakulteto dekanė. 1989 m. perėjo dirbti į Pedagogikos institutą, įsitraukė į tautinės mokyklos koncepcijos kūrimo darbą, su kitais autoriais parengė dailės programas, vadovėlius, metodines knygas mokytojams. Išleido „Dailės ir darbelių vadovėlį“ (1995). Lietuvos nusipelniusi dėstytoja (1985).

MURKA JONAS. Gimė 1889 m. spalio 21 d. Juodžiūnuose (Kupiškio r.). Mirė 1945 m. lapkričio 13 d. Šiauliuose. Pedagogas, vadovėlių autorius. 1909 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1909–1915 m. mokytojavo Auksučiuose. Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Rusijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dėstyti Šiaulių gimnazijoje lietuvių kalbą. 1920 m. jo iniciatyva atidaryti parengiamieji kursai, vėliau tapę suaugusiųjų gimnazija. 1921–1922 m. dirbo Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, 1922–1923 m. Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1926–1927 m. Šiaulių suaugusiųjų gimnazijos mokytojas. Bendradarbiavo žurnaluose „Vairas“, „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“. 1920 m. buvo „Mokyklos ir gyvenimo“ redakcinės kolegijos narys. 1916–1932 m. išspausdintas lietuvių kalbos pradžiamokslis „Vaikų darbymečiui“ (4 dalys), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1917), „Metodikos etiudai“ (1919), „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“ (2 dalys), „Diktantai pradžios mokyklai“ (1925), ir kt. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. (1928). 1998 m. išleista knyga „Mokytojas Jonas Murka“ (sudaryt. L. Jovaiša).

MUSNECKIENĖ BIRUTĖ MARIJA. Gimė 1942 m. rugsėjo 28 d. Mažeikiuose. Pedagogė, fotografė, kraštotyrininkė. 1960 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą, 1965 m. – Šiaulių pedagoginį institutą (ŠPI), Ikimokyklinio auklėjimo pedagogiką ir psichologiją. 1979 m. ŠPI įgijo defektologo specialybę. 1965–2008 m. dirbo Šiaulių miesto ikimokyklinėse įstaigose, Logopediniuose vaikų globos namuose. Fotografija susidomėjo nuo jaunystės. Pagrindinis fotografavimo objektas – medžiai. Nuotraukos eksponuotos Šiaulių universitete, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Dusetų dailės galerijoje, Biržų kraštotyros muziejaus Vabalninko filiale, Mažeikių lopšelyje-darželyje „Bitutė“ ir kt. Parengė Narvydiškių (Biržų r.) kaimo istorijos kompiuterinį variantą (su kitais, 2010), išleido fotoalbumą „Sakmė medžiui“, skirtą vyro Algirdo Musneckio jubiliejui (2011), surinko medžiagą Nainių ir Rudžių giminės istorijai (kn. 1–3, 2011–2013). Apdovanota Mikelio prizu (2013).

ORLAUSKIS JUOZAS. Gimė 1887 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Mirė 1970 m. liepos 7 d. Šiauliuose. Pedagogas, visuomenininkas. 1908 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1913 m. – Peterburgo universitetą. Nuo 1918 m. pradėjo mokytojauti Šiaulių gimnazijoje. 1919–1920 m. buvo Šiaulių miesto burmistras. Prisidėjo ruošiant naują miesto planą, jo pastangomis atgaivinta Šiaulių ugniagesių draugija, pradėta naujų namų statyba. Buvo Šiaulių mokytojų seminarijos įsteigėjas (1919), dirbo mokytoju ir direktoriumi iki 1940 m. dirbo Lietuvai pagražinti draugijoje buvo šios draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Jo rūpesčiu 1935 m. Šiauliuose pastatytas paminklas 1863 m. sukilimo aukoms ir dalyviams pagerbti. 1940 m. dirbo Kaišiadoryse, 1941–1946 m. dėstė fiziką ir matematiką Šiaulių gimnazijoje. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1928).

PAULAUSKAS VACLOVAS. Gimė 1920 m. rugpjūčio 16 d. Kražiuose (Kelmės r.). Mirė 2011 m. rugpjūčio 26 d. Šiauliuose. Pedagogas, kolekcininkas. Nuo 1925 m. gyvena Šiauliuose. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1941 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. 1944–1948 m. dirbo Šiaulių 3-osios pradinės mokyklos mokytoju, vėliau 5-osios septynmetės mokyklos, 1954–1971 m. – 5-osios vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytojas. Nuo 1971 m. buvo Šiaulių specialiosios mokyklos-internato mokytojas-auklėtojas. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1968).

RADAVIČIENĖ VERONIKA ELENA. Gimė 1923 m. sausio 15 d. Šiauliuose. Mirė 2006 m. rugpjūčio 18 d. ten pat. Pedagogė. 1958 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą, 1960 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbo mokytoja geležinkelininkų mokykloje, Lieporių septynmetėje ir Šiaulių valsčiaus švietimo skyriaus mokyklų inspektorė. 1950–1953 m. dirbo srities švietimo skyriuje ir Šiaulių 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Nuo 1954 m. paskirta mokyklos direktorės pavaduotoja mokymo reikalams, o nuo 1958 m. tos pačios mokyklos direktorė. Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1966).

RAULINAITIS ADOLFAS. Gimė 1903 m. kovo 9 d. Šadžiūnų kaime (Lazdijų r.). Mirė 1987 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje. Pedagogas, dramaturgas, istorikas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Lazdijų Žiburio gimnazijoje. 1929 m. baigė Lietuvos universitetą, Teologijos ir filosofijos fakultetą. Nuo 1927 m. gyveno Latvijoje, dėstė Rygos universitete ir lietuvių gimnazijoje. 1936 m. apsigyveno Šiauliuose. Mokytojavo berniukų gimnazijoje, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo su moksleiviais ateitininkais ir pavasarininkais. Raudonajai armijai 1940 m. okupavus Lietuvą įsijungė į antisovietinį pasipriešinimą, priklausė Lietuvos aktyvistų frontui, vadovavo šio fronto Žemaitijos skyriui. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. paskiriamas Šiaulių mokytojų seminarijos direktoriumi. Su kitais miesto inteligentais įkūrė Šiaulių apygardos Meno ir mokslo centrą (1941). Nuo 1944 m. pradėjo mokytojauti Lazdijuose. 1945–1953 m. buvo tremtyje Vorkutoje. 1955 m. apsigyveno Vilniuje, dirbo Mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje, Paminklų restauravimo institute, dėstytojavo Vilniaus universitete. Parašė dramas „Naujais keliais“ (1929), „Vytauto Golgota“ (rankraštis, 1930), scenos vaizdelių.

RIMKUS (RIMKEVIČIUS) JAROSLAVAS. Gimė 1888 m. lapkričio 11 d. Lipske (Lenkija). Mirė 1976 m. rugpjūčio 7 d. Bazilionuose (Šiaulių r.). Pedagogas, dailininkas, publicistas. 1899–1907 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1915 m. baigė Peterburgo universitetą. 1918–1934 m. mokytojavo Šiaulių gimnazijoje. 1949 m. su šeima ištremtas į Sibirą, 1951 m. Irkutske nuteistas 10-čiai metų lagerio. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo spausdinti straipsnius pedagogikos, ekologijos, visuomeninio gyvenimo klausimais Viltyje, Lietuvos mokykloje, Naujojoje romuvoje ir kt. Pasižymėjo ir kaip dailininkas mėgėjas. 1922 m. išleido karikatūrų albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m.“, pasirašęs slapyvardžiu J. Šilietis. Po tremties paskelbė atsiminimų, straipsnių iš kultūros istorijos (apie A. Purėną, K. Būgą ir kt.). Paliko rankraščių: „Šimtametė Šiaulių gimnazijos istorija“, „Nepriklausomos Lietuvos knygnešio atsiminimas“, „Iš Bazilionų senovės“ ir kt.

RUBAŽEVIČIUS VACLOVAS. Gimė 1898 m. rugsėjo 28 d. Smilgių kaime (Panevėžio r.). Mirė 1976 m. Palangoje. Pedagogas, esperantininkas. 1925 m. Kauno universitete baigė keturis kursus. Nuo 1925 m. pradėjo dėstyti lietuvių kalbą Šiaulių berniukų gimnazijoje. Buvo Šiaulių m. Esperanto grupės valdybos narys, skaitė paskaitas apie esperanto kalbą P. Višinskio Liaudies universitete. Nuo 1940 m. persikėlė dirbti į Telšius, nuo 1945 m. – į Klaipėdą.

SABALIENĖ DALIA. Gimė 1939 m. kovo 7 d. Šiauliuose. Mirė 1999 m. sausio 5 d. ten pat. Pedagogė. 1961 m. baigė Vilniaus universitetą ir pradėjo dirbti Mažeikių internatinėje mokykloje anglų kalbos mokytoja. Nuo 1962 m. Šiaulių 2-osios vidurinės mokyklos mokytoja, nuo 1972 m. užklasinio darbo organizatorė. Nuo 1975 m. pradėjo dirbti Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoja, o nuo 1980 m. iki mirties šios mokyklos direktorė. 1999 m. Didždvario gimnazijos taryba įsteigė D. Sabalienės premiją.

SAJIENĖ ANTANINA. Gimė 1931 m. vasario 28 d. Pakalniškių kaime (Šiaulių r.). Pedagogė. 1955 m. baigė Telšių pedagoginę mokyklą, 1976 m. Šiaulių pedagoginį institutą. 1951–1969 m. dirbo pradinių klasių mokytoja Kuršėnų, Telšių, Tytuvėnų, Kelmės mokyklose. 1969–1991 m. ir 1993–2001 m. Šiaulių Didždvario gimnazijos pradinių klasių mokytoja ekspertė. 1992–1993 m. vadovavo atidarant Šiaulių katalikiškąją pradinę mokyklą. Su bendraautorėmis 1997 m. parengė mokinių visumines integracijos ugdymo I klasei, o 2002 m. II klasei programa ideografinio vertinimo sistemą pradinėms klasėms (1998) ir šiai sistemai pritaikytą dienyną, kuris nuo 1999 m. iki šiol yra LR valstybinis dokumentas. Už nuopelnus Lietuvai LR Prezidento apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino II laipsnio medaliu (1997), atminimo medaliu Lietuvos mokykla 1397–1997 (1997). Už reikšmingus pedagogikos darbus, demokratinės kultūros, bendražmogiškų, tautinių ir pilietinių vertybių puoselėjimą LR ŠMM ir LR Vyriausybė suteikė 1999 „Metų mokytojo“ vardą.

SAMALIONIS JONAS. Gimė 1928 m. rugpjūčio 9 d. Pašušvyje (Radviliškio r.). Mirė 2011 m. liepos 22 d. Šiauliuose. Pedagogas. 1974 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1949 m. pradėjo dirbti piešimo mokytoju Raseinių vidurinėje mokykloje. 1954–1963 m. mokytojavo Gudžiūnų vidurinėje mokykloje ir Dotnuvos mokykloje-internate, nuo 1963 m. – Šiaulių 4-toje vidurinėje mokykloje. 1967 m. paskiriamas Šiaulių vaikų dailės mokyklos direktoriumi. Jo dėka mokykloje buvo įrengti patogūs ofortiniai presai, keramikos degimo krosnis, puikiai įruošti tapybos, piešimo, skulptūros kabinetai. Daug metų buvo Šiaulių miesto dainų švenčių vyr. dailininku. Pedagoginio darbo stažas 51 metai. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1979).

SAMUŠIS ANTANAS. Gimė 1932 m. birželio 13 d. Užpelkių kaime (Kelmės r.). Mirė 1999 m. sausio 10 d. Šiauliuose. Pedagogas. 1952–1954 m. mokėsi Šiaulių mokytojų institute, 1965–1969 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1973–1976 m. – Šiaulių pedagoginiame institute. Šiaulių V. Kudirkos vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti 1955 m. direktoriaus pavaduotoju., nuo 1957 m. – mokyklos direktorius. Jam vadovaujant mokykla tapo vidurine, išaugo trys mokyklos priestatai, buvo sustiprintas kūno kultūros dėstymas. 1989 m. mokyklai direktoriaus dėka sugrąžintas V. Kudirkos vardas.

SEREIKIS JONAS. Gimė 1921 m. birželio 24 d. Aukštųjų Kamėnų kaime (Kėdainių r.). Mirė 1974 m. rugpjūčio 3 d. Šiauliuose. Pedagogas, poetas Nuo 1941 m. mokėsi Kauno universitete. Nuo 1945 m. dirbo Krakių gimnazijoje. 1946 m. paskirtas dirbti į Kėdainių 1-ąją vidurinę mokyklą. Dirbdamas mokykloje, baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1953–1958 m. dirbo Kėdainių r. liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1958–1967 m. Kėdainių 2-osios vidurinės mokyklos direktorius. Nuo 1967 m. Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos direktorius. Rašė straipsnius pedagogine tematika, eilėraščius spausdino periodiniuose leidiniuose. Dauguma poezijos liko rankraščiuose.

SIRTAUTIENĖ INA JŪRATĖ. Gimė 1934 m. balandžio 2 d. Marijampolėje. Pedagogė, mokytoja ekspertė. 1948–1952 m. mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, 1952–1954 m. studijavo Klaipėdos mokytojų institute, 1956–1958 m. – Šiaulių pedagoginiame institute. Dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Klaipėdos 3-ojoje septynmetėje mokykloje, Šiaulių S. Šalkauskio vidurinėje mokykloje, dėstė Šiaulių universitete. Viena, su su vyru kalbininku V. Sirtautu bei sūnumi pedagogu V. V. Sirtautu rengia lietuvių kalbos vadovėlius, pratybų sąsiuvinius vidurinėms mokykloms, iš kurių svarbesni: „Lietuvių kalbos pratimai V klasei“ (1986), „Lietuvių kalba V klasei“ (1990, paskirta I bei II laipsnio premijos), „Lietuvių kalbos pratimai V-VII klasei“ (1992), „Teksto paslaptys“ (1995, paskirta I laipsnio premija), „Lietuvių kalba VI klasei“ (1998), „Lietuvių kalbos pratimai V-VI klasei“ (2000), „Lietuvių kalba: pratybų sąsiuvinis V, VI klasei“ (2003) ir kt. Redagavo „Kalbotyros įvadą“, leidinius „Saulės šalyje“, „Samdinys“ ir kt. Daugelį metų buvo Šiaulių miesto lietuvių kalbos metodinio ratelio pirmininkė. Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino II laipsnio medaliu (1997).

SKRIPKAUSKIENĖ BRONĖ. Gimė 1930 m. rugpjūčio 1 d. Gauraičių kaime (Tauragės r.). Pedagogė. 1949 m. baigusi Tauragės gimnaziją mokytojavo Batakių, Bijotų septynmetėse bei Skaudvilės vidurinėje mokykloje. 1953–1958 m. studijavo Šiaulių mokytojų institute. 1964 m. baigė Maskvos pedagoginį institutą, Defektologijos fakultetą. Dirbo Šiaulių muzikos technikume. 1959–1983 m. buvo Šiaulių pagalbinės mokyklos-internato direktorė. Buvo respublikos specialiųjų mokyklų metodinės komisijos pirmininkė, vadovėlių ir mokymo priemonių leidimo metodinės komisijos narė. Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1969).

SKRIPKUTĖ VALERIJA. Gimė 1922 m. liepos 8 d. Joniškio r., Šluostikių kaime. Mirė 2018 m. liepos 22 d. Pedagogė, bibliotekininkė. Nuo 1946 m. dirbo Joniškio r. mokytoja, Šiaulių valsčiaus vykdomajame komitete vyr. buhaltere, dar vėliau, mokytojavo Pakruojo rajone. 1952 m. buvo ištremta, iš tremties į Lietuvą grįžo 1959 m. Dirbo LTSR Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos valdybos Šiaulių skyriuje apskaitininke. 1960 m. dirbo mokytoja Bridų septynmetėje mokykloje. Nuo 1961 m. rugsėjo 1 d. iki 2001 m. liepos 27 d. dirbo Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokykloje pradinių klasių mokytoja, vėliau dėstė lietuvių kalbą, vadovavo mokyklos bibliotekai. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2018 m. liepos 24 d., nr. 140 (7818), p. 2. Red. 2018-07-24.)

STONIS TOMAS. Gimė 1899 m. rugpjūčio 29 d. Šiauliuose. Mirė 1985 m. sausio 22 d. ten pat. Pedagogas, vertėjas. 1920 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1922–1926 m. studijavo Kauno universitete. 1926–1944 m. dirbo pedagoginį darbą Šiaulių gimnazijose, 1944–1945 m. miesto švietimo skyriuje, 1945–1956 m. buvo J. Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, 1949–1950 m. 1-osios septynmetės mokyklos direktorius. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo Šiaulių inteligentų, rašytojų būrelio veikloje. Išvertė latvių, danų, rusų, indų rašytojų kūrinių (V. Kaverino, I. Turgenevo, V. Lacio, R. Tagore), P. Kogano vadovėlį aukštosioms mokykloms „Vakarų Europos literatūra“, II d. (1948). Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1951).

ŠLIAGERIS VACLOVAS. Gimė 1881 m. Jučiuose (Raseinių r.). Mirė 1963 m. sausio 29 d. Tytuvėnuose (Kelmės r.). Pedagogas, visuomenininkas. 1900 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1906 m. – Maskvos universitetą. 1918–1922 m. buvo Radviliškio progimnazijos direktorius, 1922–1931 m. ir 1940–1941 m. dirbo Šiaulių berniukų gimnazijoje fizikos mokytoju. 1922–1929 m. buvo gimnazijos direktorius. Nuo 1932 m. mokytojavo Kretingos gimnazijoje, prieš 1940 m. išėjo į pensiją. 1941 m. ištremtas į Sibirą. Tremtyje išbuvo iki 1956 m. Buvo vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų.

ŠOLUKIENĖ ANTANINA. Gimė 1914 m. liepos 30 d. Pakarnių kaime (Šiaulių r.). Mirė 1988 m. gegužės 23 d. Šiauliuose. Pedagogė. Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, biologiją. 1941–1944 m. mokytojavo Šeduvos gimnazijoje, nuo 1945 m. buvo Šiaulių 2-osios vidurinės mokyklos biologijos mokytoja. Ilgus metus vadovavo mokyklos jaunųjų gamtininkų būreliui. 1947 m. paskirta Šiaulių mokytojų seminarijos direktore. Šiaulių F. Žemaičio vidurinėje mokykloje išdirbo 33 metus. Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1965).

ŠVICKIS VITOLDAS. Gimė 1929 m. balandžio 25 d. Šiauliuose. Mirė 2003 m. balandžio 30 d. ten pat. Pedagogas. 1950 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1954 m. dirbo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje, po to miesto 7-ojoje, 4-ojoje vidurinėse mokyklose. Nuo 1957 m. iki 2002 m. dirbo Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, buvo lietuvių kalbos mokytojas metodininkas. Leido mokinių kūrybos almanachą „Mūsų žodis“, rengdavo literatūrinius teismus, režisuodavo spektaklius.

TREČIOKAS JONAS. Gimė 1892 m. birželio 14 d. Svėdasuose (Anykščių r.). Mirė 1938 m. birželio 14 d. Šiauliuose. Pedagogas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Petrapilio pedagoginiuose kursuose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pradžios mokyklų mokytojas. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Nuo 1919 m. dirbo švietimo ir kooperacijos srityse. 1919–1929 m. mokytojavo Šiaulių gimnazijoje. 1919 m. jo pastangomis buvo įkurta mokytojų profsąjunga, Spaudos fondo įstaiga, pedagoginė biblioteka, išleistas periodinis leidinys „Gyvenimas ir mokykla“. Buvo Šiauliuose veikusios „Kultūros“ bendrovės valdybos narys. „Kultūros“ žurnale vedė jaunimui skirtą skyrių „Daigai“. Turėjo savo pavyzdinį medelyną. Išvertė L. Tolstojaus, E. Osvaldo, M. Twaino, E. Burrougho, Ch. Perraulto ir kt. autorių kūrinius. Išspausdino „Mūsų istorijos pradžiamokslį“ (1924, 1926). (Red. 2021-06-16).

VAIČIULIENĖ AUGUTĖ. Gimė 1946 m. birželio 3 d. Šiauliuose. Pedagogė. 1970 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1970 m. dirba Šiaulių J. Janonio gimnazijoje, anglų kalbos mokytoja ekspertė. Veda seminarus anglų kalbos mokytojams, bendradarbiauja su Šiaulių bei Klaipėdos universitetų Tęstinių studijų institutais, vadovauja studentų praktikai. Įrengė ir organizuoja darbą Šiaulių anglų kalbos centro bibliotekoje, kuruoja kasmetinį I. Poželaitė-Davis rašinio konkursą Šiaulių miesto bei apskrities moksleiviams bei K. Butkaus olimpiadą. Organizuoja seminarus, išvykas anglų kalbos mokytojams Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo tarptautinėse konferencijose, seminaruose Latvijoje, Suomijoje, D. Britanijoje bei J. Janonio gimnazijos moksleivių pasikeitimo programoje (1994). Vedė atviras pamokas Šveicarijos, Vokietijos, Maltos moksleiviams bei mokytojams. Organizavo tarptautinę Lietuvos anglų kalbos mokytojų konferenciją Šiaulių universitete bei J. Janonio gimnazijoje (2006). Šiaulių anglų kalbos mokytojų asociacijos pirmininkė, Lietuvos anglų kalbos mokytojų asociacijos tarybos narė, respublikos anglų kalbos mokytojų atestacijos kvalifikacijos komisijos narė ir kt. Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu (2001), suteiktas Šiaulių „Metų mokytojo“ vardas (2005).

VAIČIURGIENĖ DANUTĖ. Gimė 1942 m. sausio 22 d. Baroniškiuose (Radviliško r.). Mirė 2013 m. kovo 27 d. Šiauliuose. Pedagogė, poetė. Baigė Radviliškio vidurinę mokyklą. 1961–1966 m. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1966–1984 m. dirbo Šiaulių 6-ojoje vidurinėje mokykloje, 1984–1986 m. – Šiaulių 29-ojoje profesinėje mokykloje, 1986–2007 m. – Šiaulių 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Stasio Šalkausko gimnazija). Eilėraščius publikavo miesto ir respublikinėje spaudoje. Išleido poezijos knygą „Gyvenimo vieškeliai platūs“ (2012). S. Šalkausko gimnazijos himno „Svajonių keliais“ žodžių autorė. Priklausė Lietuvos mokytojų literatų klubui „Spindulys“.

VAIŠVILIENĖ PALMYRA. Gimė 1931 m. Minčaičių kaime (Joniškio r.). Mirė 2020 m. lapkričio mėn. Pedagogė. 1951–1953 m. mokėsi Šiaulių mokytojų institute. 1962 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijo geografijos mokytojos specialybę. 1969 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Defektologijos fakultetą. 1953–1956 m. dirbo Šakynos aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. 1956 m. persikėlė gyventi į Šiaulius. Dirbo miesto 6-ojoje ir 2-ojoje vidurinėse mokyklose. 1965–1981 m. buvo Šiaulių logopedinės mokyklos-internato direktoriaus pavaduotoja, vėliau – mokytoja. Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1977).

VAITKUS PETRAS. Gimė 1936 m. vasario 16 d. Paalksnių kaime (Kelmės r.). Pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas, mokytojas ekspertas. 1967 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1978–1984 m. mokėsi aspirantūroje, 1986–1987 m. – Paul Mcdonald tarptautinėje vadybos mokykloje. 1965–1969 m. Šiaulių 13-osios PTM dėstytojas, 1969–1984 m. direktorius, 1984–1986 m. Ued-fodos (Alžyras) profesinio techninio mokymo centro pedagogų vadovas. 1987–2000 m. Šiaulių 100-osios PTM direktorius. 1990–1995 m. Šiaulių miesto tarybos narys. Šiaulių apskrities profesinio mokymo tarybos pirmininkas, Šiaulių „Šviesuolių“ klubo pirmininko pavaduotojas.

VASILIAUSKAS MEČISLOVAS. Gimė 1877 m. lapkričio 20 d. Liudvinave (Marijampolės r.). Mirė 1957 m. gegužės 19 d. Stačiūnuose (Pakruojo r.). Pedagogas, vadovėlių autorius. 1898 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Iki 1901 m. mokytojavo Garliavos apylinkėse. Už lietuvišką veiklą ištremtas į Odesą. 1904 m. mokytojavo Maskvoje. 1905 m. dirbo Kauno Saulės pradinėje mokykloje, bet žandarų persekiojamas turėjo persikelti į Pasvalio rajoną, Skrebotiškį, kur mokytojavo iki 1915 m. 1915–1917 m. mokytojavo Maskvos lietuvių tremtinių mokyklose, dalyvavo jų draugijų veikloje. 1918–1925 m. dirbo Utenos, Jurbarko ir Biržų-Pasvalio apskričių švietimo skyriuose. 1925–1940 m. pavyzdinės pradinės mokyklos prie Šiaulių mokytojų seminarijos vedėjas, 1940–1945 m. Šiaulių seminarijos mokytojas. 1945–1957 m. Stačiūnų septynmetės mokyklos direktorius. 1907–1940 m. išleido 16 knygų: chrestomatijų, elementorių, gramatikų, lietuvių kalbos ir matematikos mokymo metodikų, iš jų svarbesni: „Naujoji dirva“ (1922), „Žibutė“ (1923–1928), „Gimtasis žodis“ (1927), „Praktinis lietuvių kalbos vadovėlis“ (1928) ir kt. Lietuvos nusipelnęs mokytojas (1947).

VILIMAVIČIENĖ BIRUTĖ. Gimė 1930 m. balandžio 19 d. Požerūnuose (Tauragės r.). Mirė 1987 m. gruodžio 7 d. Šiauliuose. Pedagogė. Nuo 1936 m. gyveno Šiauliuose. 1950 m. baigė Šiaulių mokytojų institutą, 1969 m. – Vilniaus pedagoginį institutą, istoriją. Dirbo Šiaulių F. Žemaičio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, vėliau – miesto liaudies švietimo skyriaus inspektorė. Neakivaizdinės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, direktorė (1964–1970). Buvo Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos Šiaulių miesto komiteto pirmininkė (1961–1979). Nuo 1979 m. iki mirties vėl vadovavo Šiaulių Neakivaizdinei vidurinei mokyklai. Buvo Lietuvos „Žinijos“ draugijos miesto valdybos narė, nuo 1956 m. renkama Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos deputate. Apdovanota medaliu „Už darbo šaunumą“ (1960). Lietuvos nusipelniusi mokytoja (1971).

VIŠINSKAITĖ-ČEPIENĖ IRENA. Gimė 1934 m. gegužės 28 d. Šiauliuose. Mirė 2016 m. vasario 21 d. Vilniuje. Pedagogė, etnologė, humanitarinių mokslų daktarė (1975). 1957 m. baigė Maskvos universitetą. 1972–1975 m. mokėsi Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1957–1959 m. dirbo Raseinių vidurinėje mokykloje, 1960–1972 m. Lietuvos kultūros ministerijoje, 1972–1977 m. Vilniaus kultūros mokykloje, 1977–1989 m. Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijoje bei Vilniaus dailės institute. 1989–2001 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo institute. Nuo 1997 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete, docentė (1997). Paskelbė apie 40 mokslinių ir metodinių, apie 70 kitų publikacijų. Dalyvauja Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vykstančiose mokslinėse konferencijose Povilo Višinskio skaitymai, čia skaito pranešimus. Svarbesnieji veikalai: „Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai“ (1977), „Lietuvių etninės kultūros istorija“ (1992), „Mokyklinė kraštotyra“ (su I. Seliukaite, 1996), „Etninė kultūra mokykloje“ (1997), „Vandens ir medžio sakralumas“ (1997), „Etninė kultūra ir ekologija“ (1999) ir kt.

ŽAGRAKALIENĖ IZOLDA. Gimė 1958 m. gruodžio 7 d. Šiauliuose. Pedagogė. 1981 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1981–1984 m. buvo Kauno 52-osios PTM dėstytoja, 1981–1984 m. Kauno 43-osios vidurinės mokyklos dailės mokytoja. 1984–1986 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. 1984–1986 m. Šiaulių farmacijos valdybos dailininkė. Nuo 1986 m. Šiaulių Beržyno vidurinės mokyklos mokytoja, nuo 1994 m. mokytoja ekspertė. Veda seminarus Lietuvos dailės ir technologijų mokytojams taikomosios dekoratyvinės dailės, tekstilės technikų taikymo ir metodikų temomis (nuo 1995 m.). Nuo 2001 m. veda seminarus respublikos mokytojams, verslininkams, valstybės tarnautojams, vadovams temomis „Etiketo protokolas pedagogui“, „Etinė kultūra“, „Profesinė etika“, „Tarnybinis protokolas“, „Kalbos kultūra“, „Sėkmės formulė“ ir kt. Dailės studijos įkūrėja. 1999–2004 m. dirbo tarptautinėje verslo kompanijoje nuo konsultantės iki programos vadovės. Nuo 2004 m. nepriklausoma ekspertė prie Švietimo plėtotės centro. Europos komandos narė (nuo 2005 m.)

ŽUKLIJIENĖ ZINA. Gimė 1949 m. spalio 8 d. Šiauliuose. Pedagogė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. 1972–1975 m. Šiaulių F. Žemaičio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, 1975–1981 m. užklasinio darbo organizatorė. 1981–1993 m. Šiaulių 2-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1993–1999 m. Šiaulių J. Janonio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja. Nuo 1999 m. Šiaulių švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja. Nuo 2001 m. Šiaulių S. Šalkauskio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, nuo 2002 m. šios mokyklos direktorė. Dalyvavo švietimo kaitos seminaruose bei konferencijose Vengrijoje, Latvijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Danijoje. Programos „Lietuvių kalba humanitarinėje gimnazijoje“ bendraautorė, Lietuvos mokyklų pedagogų rengtų dalykinių programų, vadovėlių recenzentė. Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos tarybos narė.

LITERATŪRA

Ažubalis, Algirdas. Matematika lietuviškoje mokykloje. Vilnius, 1997.
Balčiūnaitė, Dalia. Šiauliečių – LTSR liaudies artistų ir nusipelniusių kultūros ir švietimo darbuotojų bibliografinis žodynas: diplominis darbas. Vilnius, 1984/>Bartkus, Viktoras. Ištikimi pareigai ir pašaukimui. Šiauliai, 2000.
Dromantienė, Leta. Šiaulių mokytojų seminarija, 1919–1957. Šiauliai, 1997.
Kas yra kas Lietuvoje 2006. Kaunas, 2006.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Kaunas, 2001.
Krivickas, Jonas. Mokytojų mokytojas Jonas Adomaitis. Šiauliai, 2003.
Krivickas, Jonas. Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851–1991). Kaunas, 1991.
Lietuvių enciklopedija. T. 8, 13, 19, 20, 25, 27, 37. Bostonas. 1956–1985.
Lietuvos farmacija. T. 1. Vilnius, 1998.
Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 1–3. Vilnius, 1966–1971.
Prėskienis Bronius. Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2006. (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Šiaulių kraštotyrininkai: žinynas. Šiauliai, 2002.
Šiaurės Lietuva: 2000 [almanachas]. Šiauliai, 2001.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Vanagas, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996.
Varpai-96 (10). Iliustruotas literatūrinis publicistinis almanachas. Klaipėda, 1996.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–9. Vilnius, 2001–2006.
Žymesni Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos mokytojai ir mokiniai: enciklopedinis žinynas. Šiauliai, 2001.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ALANTAS VYTAUTAS, tikr. Jakševičius. Gimė 1902 m. birželio 18 d. Sidabrave (Radviliškio r.). Mirė 1990 m. balandžio 24 d. Detroite (JAV). Palaidotas Kaune (1992). Prozininkas, dramaturgas, poetas, publicistas. 1912–1923 m. (su pertrauka) mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Dalyvavo gimnazistų literatūrinėje veikloje, rašė į moksleiviškus laikraštėlius, rengė literatūros vakarus. 1929 m. baigė Montpellier universitetą Prancūzijoje. Grįžęs į Lietuvą dirbo žurnalistu Eltoje, redagavo dienraštį „Lietuvos aidas“ (1934–1939). 1940 m. vadovavo Lietuvos žurnalistų sąjungai. Karo metais buvo Vilniaus teatro direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Pirmąją publikaciją parašė 1921 m. Šiauliuose. Pirmoji knyga – novelių rinkinys„ Artisto širdis“ (1930). Lietuvoje išleido knygas „Tarp penkių ir septynių“ (1934), „Žygiuojanti tauta“ (1939). Išeivijoje išleido penkias apsakymų ir novelių knygas („Ant siūbuojančios žemės“, „Svetimos pagairės“, „Atspindžiai ūkanose“ ir kt.), šešis romanus („Pragaro pošvaistės“, „Šventaragis“, „Liepkalnio sodyba“ ir kt.), apybraižų, penkiolika dramų. Šiaulių dramos teatras pastatė jo pjesę „Užtvanka“ (1932). 1967–1971 m. buvo Lietuvių žurnalistų draugijos pirmininkas. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu (1933).

ANDRIJAUSKIENĖ DANUTĖ. Gimė 1938 m. spalio 20 d. Čečelių kaime (Kupiškio r.). Mirė 2018 m. spalio 18 d. Šiauliuose. Poetė. Mokėsi Kauno kino technikos mokykloje, vėliau baigė Vilniaus geležinkelininkų technikumą. Nuo 1960 m. gyvena ir dirba Šiauliuose. Išleido eilėraščių rinkinius suaugusiems ir vaikams „Kryžkelės“ (1997), „Išdegusi saulė“ (2000), „Edelveiso žydėjimas“ (2002), „Šaltinio gelmių sidabras“ (2005), „Per vasaros sniegą“ (2006), „Vaikystės varpeliai“ (2007), „Baltosios tylos užkalbėjimas“ (2008), „Pasižvalgymai gamtoje“ (2008). Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Šiaulių literatų susivienijimo narė. Paskirta Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos mecenatės dr. N. Bataitytės (JAV, Los Andželas) literatūrinio fondo S. Bataičio premija (2007).

ANGLICKIS STASYS. Gimė 1905 m. gruodžio 22 d. Bernotave (Plungės r.). Mirė 1999 m. vasario 26 d. Vilniuje. Poetas, prozininkas, vertėjas, pedagogas. 1923–1927 m. mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje, 1933 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. 1933–1940 m. mokytojavo Šiaulių berniukų gimnazijoje, 1943–1966 m. dirbo Kuršėnuose (progimnazijoje ir vidurinėje mokykloje). Mokytojaudamas Kuršėnuose, gyveno Olesinės kaime. 1954 m. buvo pašalintas iš Lietuvos rašytojų sąjungos. Pirmoji eilėraščių knyga „Žingsniai prie sfinkso“ (1931). Dirbant Šiauliuose išleistos dar trys poezijos knygos: „Kraujo auka“ (1934), „Septynios didžiosios nuodėmės“ (1935), „Didžioji kančia“ (1937). Redagavo literatūrinį žurnalą „Linija“ (1932), sudarė Žemaitijos rašytojų poezijos ir prozos antologiją „Žemaičiai“ (1938). Iš viso išėjo penkiolika poezijos rinkinių, parašė dramą „Rūmai be pamato“ (1933), autobiografinį romaną „Čiupikai“ (1990). Išvertė M. Lermontovo, H. Heines kūrinių. Apie jį išleistos knygos: „Ir aš esu…“ (sudaryt. D. Mukienė, 1996), „Prisiminimai apie Stasį Anglickį“ (sudaryt. S. Rumbinas ir R. Rumbinaitė, 2000) bei V. Kirkučio „Pasaulin žvelgęs akimis Ventos…“ (2005). Viena Kuršėnų miesto mokykla pavadinta jo vardu. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1996).

ANTAKAUSKĖ ELONA (liter. slapyvardis Erla). Gimė 1955 m. spalio 26 d. Šiauliuose. Mokėsi Šiaulių dailės mokykloje. 1973 m. baigė Šiaulių J. Janonio gimnaziją. 1981 m. – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetą. Rašyti paskatino lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vitoldas Švickis, klasės auklėtojas, dėstantis sustiprintą gimtosios kalbos kursą. Išleido poezijos ir prozos knygą ,,Pleištas į akmenį“ (2013), eilėraščių rinkinį vaikams ,,Raitelis jau balną ruošia“ (2013). Su kūrybine grupe parengė poezijos CD ,,Raisto kardas“ (tekstų autorė E. Antakauskė, 2015). Sudarė Alfredo Stancelaičio eilėraščių knygą ,,Raktas“ (2014), poezijos almanachą ,,Jausmų džiazas“, kn. 1 (2014), kn. 2 (2015). Šio almanacho kūrinių bendraautorė. Kūrybą publikavo „Šiaulių naujienose“, „Šiaulių krašto“ literatūriniame priede „Atolankos“. Šiaulių krašto literatūros apžvalgą skelbia elektroniniame žurnale „Rankos“, dalyvauja internetinės kūrybinės svetainės „Rasyk“ veikloje, čia skelbia tekstus, knygų recenzijas. Kūrybą publikuoja interneto portalai „Alkas“, „Etaplius“, „Tiesos“, JAV lietuvių tinklapis „Bičiulystė“. Bendradarbiauja su Pasaulio lietuvių laikraščio „Draugas“ priedo „Kultūra“ redakcija. (Red. 2018-11-02.)

AUGINAS BALYS, tikr. Augustinavičius. Gimė 1917 m. rugpjūčio 17 d. Taline (Estija). Mirė 2001 m. gruodžio 10 d. Klivlende (JAV). Poetas. Nuo 1922 m. gyveno Lietuvoje. 1936 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Mokydamasis Šiauliuose lankė literatų būrelį, kuriam vadovavo rašytoja P. Orintaitė. 1937–1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą bei lituanistiką. Karo metais dirbo Kauno radiofone diktoriumi. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, mokytojavo Ravensburgo lietuvių gimnazijoje, dalyvavo išeivijos meno saviveikloje. 1947 m. įstojo į Lietuvių rašytojų tremtinių draugiją. Nuo 1950 m. gyveno JAV, dirbo fabrike. Klivlende įkūrė lietuvišką radijo laidą „Tėvynės garsai“ ir iki 1967 m. jai vadovavo. Pirmoji eilėraščių knyga „Pamažu vis degu“ išleista Lietuvoje 1940 m. Išeivijoje išleido dar penkias poezijos knygas: „Paparčio vėduoklė“ (1956), „Giesmės žydėjimo metas“ (1979), „Metaforų smuikas“ (1992), „Kalėdų paukštė“ (1995), „Namų pašvaistė“ (2000). Šiaulių „Aušros “muziejuje saugomas B. Augino asmeninis fondas (93 eksponatai).

BALAŠAITIENĖ AURELIJA MARIJA. Gimė 1923 m. rugsėjo 25 d. Radviliškyje. Mirė 2008 m. rugsėjo 3 d. Klyvlende (JAV). Prozininkė, publicistė, visuomenės veikėja. 1940 m baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. Buvo gimnazijos literatų būrelio, vadovaujamo mokytojo J. Adomaičio, pirmininkė. Studijavo Kauno universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1959 m. persikėlė į JAV. 1953–1979 m. dėstė lietuvių literatūrą lituanistinėse mokyklose. Bendradarbiauja JAV lietuvių periodiniuose leidiniuose „Dirvoje“, „Drauge“, „Tėviškės žiburiuose“, „Pasaulio lietuvyje“ ir kt. Rašo nuo 1946 m. Išleido novelių rinkinį „Susitikimas pamary“ (1982), romanus „Skeveldros“ (1987), „Žarijos ir pelenai“, „Praradimų ženkle“ (abu 1995), eilėraščių rinkinį „Tarp dviejų tėvynių“ ir kt. Tarptautinės žurnalistų federacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. Apdovanota skautų ordinu „Už nuopelnus“ (1991).

BALČIŪNAS PETRAS. Gimė 1950 m. liepos 13 d. Medeikių kaime (Biržų r.). Mirė 2021 m. lapkričio mėn. Poetas, publicistas. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, bet studijų nebaigė. Vėliau šiame universitete baigė žurnalistiką. Nuo 1973 m. dirbo laikraščio „Biržiečių žodis“ redakcijoje. Šiauliuose gyveno nuo 1981 m., dirbo Lietuvos radijo ir televizijos korespondentu Šiaulių regione, miesto laikraštyje „Šiaulių naujienos“, buvo šio leidinio vyr. redaktorius, redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 2002 m. – savaitraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistas. Pirmieji eilėraščiai publikuoti 1968 m. Išleido poezijos rinkinius „Takažolė“ (1980), „Aš – vėjo brolis“ (1986, rusų k.), „Žiburio brydė“ (1987). Z. Gėlės literatūrinės premijos laureatas (1981). (Red. 2021-12-08).

BRIDŽIUS KAZYS. Gimė 1908 m. sausio 15 d. Šunskuose (Marijampolės r.). Mirė 1982 m. gruodžio 3 d. Toronte (Kanada). Poetas, žurnalistas. Mokėsi Marijampolės ir Šiaulių gimnazijose, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1925–1927 m. dirbo savaitraščio „Šešupės bangos“ redakcijoje. 1927–1928 m. redagavo laikraštį „Šiaulietis“. Kurį laiką bendradarbiavo Šiaulių miesto laikraštyje „Momentas“. Tuo pačiu metu dirbo Kaune leidžiamame meno kritikos žurnale „Kultūra“ 1930–1940 m . Marijampolėje, redagavo savaitraščius „Suvalkietį“, vėliau – „Suvalkų kraštą“. 1940 m. Marijampolėje su K. Tumkevičiumi įsteigė ir vadovavo Darbo teatrui. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, kur redagavo lietuvių bendruomenės informacinį biuletenį. 1947 m. emigravo į Kanadą, dirbo aukso kasyklose. 1983 m. palaikai pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Šiauliuose, K. Donelaičio kapinėse. Išleido eilėraščių rinkinį „Gyvenimo kryžkely“ (1931, slapyv. Alfredas Banga).

BŪDAVAS STASIUS. Gimė 1908 m. kovo 19 d. Papilėje (Akmenės r.). Mirė 1966 m. rugsėjo 9 d. Nort Palm Byče (JAV). Prozininkas, poetas, kunigas. 1922–1927 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, 1927–1929 m. – Kauno kunigų seminarijoje. 1929–1933 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo kapelionu Šiauliuose, Kaune. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. atvyko į JAV, čia kunigavo, reiškėsi išeivijos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Pirmąjį eilėraštį paskelbė 1922 m. Mokydamasis Šiauliuose išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Širdies stygoms virpant“ (1926). Parašė romanus „Mokytojas Banaitis“ (1935), „Loreta“ (1936), „Sala“ (1939), novelių knygą „Vidurnakčio svečiai“ (1943). Išeivijoje išėjo apysakos „Varpai skamba“ (1952), „Rūsti siena“ (1959) ir kt.

BUDREVIČIENĖ BRONĖ. Gimė 1943 m. sausio 1 d. Vyskupiškių kaime (Klaipėdos r.). Mirė 1988 m. sausio 31 d. Šiauliuose. Poetė, pedagogė. Vaikystėje buvo ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį. 1961–1966 m. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą bei muziką, buvo instituto literatų būrelio pirmininkė. Baigusi studijas dirbo mokytoja Šiaulių 6-oje, 11-oje, 18-oje vidurinėse mokyklose. Dalyvavo miesto literatų veikloje. Eilėraščius publikavo miesto ir respublikinėje spaudoje. Šiauliuose išleistas pomirtinis kūrybos rinkinys „Nespėjau vasaros atšvęsti“ (sudaryt. J. Sabaliauskas, 1988).

BUIVYDAITĖ de STROZZI ELENA. Gimė 1936 m. rugsėjo 19 d. Šiauliuose. Prozininkė. 1959 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1959–1962 m. dirbo Šiaulių miesto vykdomajame komitete. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo Projektavimo institute, Statybos ministerijoje, 1980–1994 m. dėstė Vilniaus mokymo centre. Kuria pramoginę literatūrą – meilės romanus iš serijos „Lietuvių meilės romanas“. Išleido per 10 knygų: „Šiaurės rožė“ (1995), „Galindijos princesė“ (1996), „Salve Regina“ (1997), „Lemties šypsenos“ (1998), „Moteris sniegynuose“ (2000), „Vienos pokylis“ (2001), „Aktorės vaidina tiktai scenoje“ (2002), „Nuodėmių kartoteka“ (2003), „Gyvenimas kaip ilgesys“ (2004), „Gailutė“ (2005), „Lasanijos princas“ (2005), „Lemtingoji klaida“ (2006), „Švelni klaida“ (2007) ir kt.

BUIVYDAITĖ-KUPČINSKIENĖ IRENA. Gimė 1954 m. balandžio 27 d. Šiauliuose. Prozininkė, vertėja. 1972 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą, lankė Muzikos mokyklą. 1972–1977 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas apsigyveno Alytuje, čia dirbo anglų kalbos mokytoja, bibliotekininke. Nuo 1999 m. Alytaus kolegijos dėstytoja. Išleido romanus: „Šimtas baltų mersedesų“ (1995), „Laimingojo namo melodramos“ (1997), „Laiko tiek nedaug“ (1998), „Ironiški stebuklai“ (1999), „Telefoninis romanas“ (2001), „Takas per jūrą“ (2004), „Geriausios draugės“ (2006). Greitu laiku pasirodys nauja knyga „Padovanok man savaitgalį“. Iš anglų kalbos yra išvertusi 26 leidinius. Tai B. Cartland, M. Puzo, E. Title, C. Applegate, S. Brown, C. Alliot, S. Dunan ir kitų rašytojų romanai. Verčia mokslo populiarinimo knygas iš serijų „Žvilgsnis į pasaulį“, „Naudingi patarimai“, „Kelionių vadovai“ ir kt. Spaudoje yra paskelbusi publikacijų iš kelionių po užsienio šalis.

BULZGIS STASYS. Gimė 1935 m. vasario 2 d. Aukštelkų kaime (Radviliškio r.). Mirė 2017 m. gruodžio 24 d. Kaune. Poetas, publicistas, kraštotyrininkas. 1954–1959 m. studijavo Vilniaus universitete. Trumpai mokytojavo, 1962–1972 m. dirbo Radviliškio rajoninio laikraščio redakcijoje. Nuo 1972 m. gyvena ir dirba Šiauliuose. Buvo ekskursijų vadovas, miesto laikraščio „Šiaulių naujienos“ darbuotojas (iki 2001 m.). Pirmieji kūriniai spaudoje paskelbti 1962 m. Išleido eilėraščių knygas„ Pro baltą ūką“ (1994), „Elnias devyniaragis“ (1999), „Saulė šoks Velykų rytą“ (2004), poemų rinkinį „Ant šventovės vartų“ (2003), misteriją „Karalienė Morta“ (2005), rinkinį „Vidurnakčio novelės“ (2005), baladžių rinktinę „Ar ne tau į veidą pučia vėjas“ (2006), „Būties pakluonės“ (2016), „Laiko kultuvės“ (2018) ir kt. Rašo kraštotyros pobūdžio knygas: „Šiauliai“ (1985), „Šiaulių rajonas“ (1988), „Pupų Dėdė“ (1996), „Šiaulių Mikeliai“ (1997), „Šventojo Florijono globoje“ (2002), „Turistinė Šiaurės Lietuva“ (2004) ir kt. Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Šiaulių literatų susivienijimo, Lietuvos kraštotyros draugijos narys. Garbės kraštotyrininkas (2000). Už kraštotyros veiklą apdovanotas Mikelio prizu (1999).

BUTKIENĖ-ČEKONYTĖ VLADĖ. Gimė 1917 m. sausio 19 d. Gruzdžiuose (Šiaulių r.). Mirė 1989 m. gegužės 19 d. Klivlende (JAV). Poetė, prozininkė. 1928–1936 m. mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje. 1937–1943 m. studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, studijavo Bonos universitete. 1949–1962 m. gyveno Naujojoje Zelandijoje, čia redagavo laikraštį „Naujosios Zelandijos lietuvis“. Nuo 1962 m. apsistojo JAV. Klivlende baigė bibliotekininkystės studijas, dirbo universiteto bibliotekoje. Išleido eilėraščių rinkinį „Išmarginta drobulė“ (1975), prozos knygą „Molinis arkliukas ir kiti apsakymai“ (1984). Abi knygas pati iliustravo.

GABRIŪNAITĖ JADVYGA. Gimė 1936 m. rugsėjo 10 d. Laukminiškių kaime (Kupiškio r.). Mirė 1990 m. birželio 13 d. ten pat. Poetė. 1966 m. baigė Vilniaus universitetą, bibliotekininkystę. Nuo 1957 m. gyveno Šiauliuose, dirbo miesto 2-oje masinėje bibliotekoje, Šiaulių pedagoginiame institute. Pirmieji eilėraščiai respublikinėje spaudoje publikuoti 1971 m. Poezijos rinkinys „Vardynos“ išleistas 1978 m. Buvo parengusį antrąją knygą „Rasoti rytmečiai“, bet staigi mirtis sutrukdė ją išleisti. Poezija išversta į rusų kalbą.

GASPARAVIČIUS VYTAUTAS. Gimė 1944 m. gegužės 5 d. Šapnagių kaime (Akmenės r.). Mirė 2018 m. Humoreskų kūrėjas, poetas. 1964 m. baigė Šiaulių politechnikumą. 1967–1994 m. dirbo Šiaulių televizorių gamykloje. Kūriniai publikuojami nuo 1980 m. Rinkinių „Taurovizija“ (1993), „Atvertys“ (2006) ir kt. bendraautoris. Išleido eilėraščių rinkinį „Vakarvynis“ (2002), humoreskų knygą „Musės ir politika“ (2004). Šiaulių literatų klubo „Verdenė“ narys. (Red. 2018-11-27.)

GEGECKAS (GEGECKA) PRANAS. Gimė 1907 m. rugsėjo 9 d. Šapnagių kaime (Šiaulių r.). Mirė 1984 m. gegužės 8 d. Kaune. Poetas, pedagogas. 1928 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Mokytojavo Šiaulių krašte: Junkiluose, Pakapėje, Skiemiuose. Pokario metais buvo Grinkiškio progimnazijos direktorius, vėliau dėstė Aukštosios Fredos sodininkystės technikume. Rašė nuo 1926 m. Priklausė Šiaulių jaunųjų literatų grupei. Šiauliuose 1930–1931 m. leistame žurnale „Taškas“ paskelbė per dešimt savo eilėraščių. 1930 m. Šiauliuose išleistas jo poezijos rinkinys „Sutemų“ dainos. Apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu (1937).

GRAKAVINAS ALGIMANTAS. Gimė 1949 m. liepos 2 d. Kunigiškių kaime (Ukmergės r.). Poetas, inžinierius. 1982 m. baigė Kauno politechnikos institutą, 2003 m. – Šiaulių universitetą, viešąjį administravimą. Nuo 1976 m. gyvena Šiauliuose, dirbo įvairiose miesto įmonėse. Nuo 1993 m. – Šiaulių valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis inspektorius. 1990–1995 m. buvo Šiaulių miesto tarybos narys. Išleido poezijos rinkinius „Tobulybėje laivas paklydęs“ (1999) ir „Sklaidomos sielos“ (su V. Grakavinu, 2003). Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys.

GRUŠAS JUOZAS. Gimė 1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose (Šiaulių r.). Mirė 1986 m. gegužės 21 d. Kaune. Dramaturgas, prozininkas, eseistas, vertėjas. 1924 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Gimnazijoje priklausė literatų ir menininkų būreliui „Mūza“, redagavo moksleivių leidinėlį „Ateities žiedai“. 1924–1931 m. studijavo Kauno universitete. 1928–1939 m. mokytojavo, dirbo žurnalistu. Vienas Lietuvių rašytojų draugijos steigėjų, 1937 –1938 m. pirmininkas. 1944–1947 m. buvo Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. 1949 m. persikėlė gyventi į Kauną ir atsidėjo kūrybiniam darbui. Pirmieji kūriniai – novelių rinkiniai „Ponia Bertulienė“ (1928), „Sunki ranka“ (1937), romanas „Karjeristai“ (1935). Sukūrė per penkiolika dramaturgijos kūrinių: „Herkus Mantas“ (1957), „Zigmantas Sierakauskas“ (1966), „Adomo Brunzos paslaptis“ (1967), „Barbora Radvilaitė“ (1972), „Pijus nebuvo protingas“ (1976), „Unija“ (1977), „Rekviem bajorams“ (1978), „Gintarinė vila“ (1979), „Mykolas Glinskis“ (1984) ir kt. Šiaulių dramos teatre pastatytos jo pjesės „Tėvas ir sūnus“ (1945), „Meilė džiazas ir velnias“ (1969). Kūrinių išversta į anglų, lenkų, vokiečių, bulgarų, vengrų ir kt. kalbas. Išleistos apie jį knygos: „Neramios šviesos pasauliai“ (sudaryt. A. Samulionis, 1976), J. Lankučio „Etiudai apie Juozą Grušą“ (1981), P. Palilionio „Svajojęs gražų gyvenimą“ (2001). Lietuvos liaudies rašytojas (1971), Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1976).

GUTAUSKAS GINTARAS. Gimė 1968 m. birželio 16 d. Šiauliuose. Mirė 2000 m. gegužės 29 d. Kaune. Poetas. Augo ir mokėsi Kaune. 1986 m. baigė Kauno profesinę technikos mokyklą. Išleido eilėraščių knygas „Pasivaikščiojimas be šuns“ (1991), „Žaidimai Dievo laukuose“ (1996), „Metas keliaut, mylimoji“ (po mirties, 2001). Eilėraščiai žaismingi, sudėlioti iš bohemiško gyvenimo detalių, miesto realijų.

JAKUTIS RIČARDAS. Gimė 1952 m. vasario 15 d. Šiauliuose. Prozininkas, eseistas, vertėjas, buvęs kunigas. 1969 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą, 1983 m. – Kauno kunigų seminariją. 1983–1997 m. dirbo Nemenčinės bažnyčioje, buvo vikaras, klebonas. Įkūrė Nemenčinės parapijinius namus (1992). Nuo 1998 m. vėl gyvena Šiauliuose. Dirba Šiaulių televizijos, dienraščio „Šiaulių naujienos“ žurnalistu. Išleido prisiminimų knygas „Gyvenimo palūkanos“ (1998), „Prie arklių skėčiai neišskleidžiami“ (2001), sudarė monografiją „Lietuvių dvasininkai kūrėjai“ (2000). Iš lenkų kalbos išvertė K. Wojtylos (Popiežiaus Jono Pauliaus II) pjesę „Priešais juvelyro parduotuvę“ (1993) ir kt.

JANAVIČIUS JURGIS VINCAS. Gimė 1926 m. birželio 27 d. Aleksandrijos dvare (Šiaulių r.). Mirė 2012 m. balandžio 18 d. Sidnėjuje (Australija). Poetas, prozininkas, dailininkas. 1944 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Pasitraukė į Vakarus. 1946–1947 m. studijavo Vokietijoje. 1948 m. apsigyveno Australijoje, tęsė studijas Sidnėjaus universitete. Kūrybą skelbti pradėjo Australijoje. Publikavosi „Literatūros lankuose“, „Aiduose“, „Metmenyse“, po 1990 m. – „Šiaurės Atėnuose“ ir kt. Išleido poezijos rinkinį „Kelionė į Mėnulį“ (anglų k., 1971). Lietuvoje išleista jo paties iliustruota miniatiūrų knyga „Tada ir mes: laiškai iš Australijos“ (2001). Kaune surengta personalinė dailės darbų paroda (su J. Janavičiene, 2005).

JANAVIČIUS VYTAUTAS STEPONAS. Gimė 1924 m. sausio 19 d. Kaune. Mirė 1995 m. liepos 27 d. Sidnėjuje (Australija). Palaidotas Aleksandrijoje (Šiaulių r.). Prozininkas. 1940 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1941–1943 m. Vilniaus universitete studijavo mediciną. Pasitraukė į Vokietiją, studijavo Freiburgo universitete ekonomiką, bet studijų nebaigė. 1950 m. atvyko į Australiją. Literatūroje reiškėsi nuo 1952 m., tada parašė romaną „Vaikystė“ (nebaigtas). Išleido apysaką „Pakeliui į Atėnus“ (1962), romaną „Nevykėlio užrašai“ (1975), pjesę „Aukso puodas“ (išsp. 2004) ir kt. Rašė eilėraščius anglų kalba. Lankydavosi Lietuvoje, buvo Kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos garbės narys. Po mirties Lietuvoje išleisti „Raštai“ (sudaryt. V. Šiukščius, 2004).

JANKAUSKAS KAZYS. Gimė 1906 m. lapkričio 24 d. Šiauliuose. Mirė 1996 m. gegužės 1 d. Kaune. Prozininkas, vertėjas. 1921–1929 m. dirbo Šiaulių geležinkelyje, mokėsi Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje. 1943 m. baigė Vilniaus universitetą, rusų kalbą ir literatūrą. Nuo 1940 m. mokytojavo Šiaulių mergaičių gimnazijoje. 1943–1944 m. redagavo Šiauliuose leidžiamą almanachą „Varpai“ (2 knygos). 1951 m. buvo suimtas, kalintas lageriuose Rusijoje. Grįžo į Lietuvą 1955 m. Iki 1966 m. dirbo mokyklos bibliotekininku Kaune. Kūrinius periodikoje publikavo nuo 1930 m. Išleido romanus „Jaunystė prie traukinio“ (1936), „Vieškelyje plytų vežimai“ (1938), „Žygyje“ (1940), „Ne pirmas kartas“ (T. 1–2, 1988, 1993), apsakymų bei apysakų rinkinius „Dulkini batai“ (1938), „Juodojo milžino žmonės“ (1939), „Krito kaštonai“ (1959), „Dvi galaktikos“ (1990) ir kt. Vertė M. Gorkį, A. Čechovą, ir kt. Jo vardu pavadinta viena Šiaulių miesto gatvė, atidengta memorialinė lenta (2004).

JANKEVIČIŪTĖ ROŽĖ. Gimė 1925 m. gegužės 3 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. rugpjūčio 31 d. Vilniuje. Vertėja. 1954 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1945–1972 m. dirbo redaktore „Vagos“ leidykloje, 1972–1979 m. – Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje. Verčia iš prancūzų kalbos. Išvertė H. Barbusse, A. France, V. Hugo, A. Camus, Ch. de Costero, G. Duhamelio, G. Simenono, J. Verne ir kt. rašytojų prozos kūrinių.

JARAS JUOZAS. Gimė 1937 m. kovo 22 d. Joniškyje. Mirė 2003 m. sausio 3 d. Kaune. Palaidotas Šiauliuose. Poetas. Mokėsi Šiaulių muzikos technikume, 1970 m. baigė Šiaulių neakivaizdinę vidurinę mokyklą. Eilėraščiai miesto ir respublikos periodikoje spausdinami nuo 1971 m. Šiauliuose išleisti trys poezijos rinkiniai: „Po griaustinio šviesa“ (1995), „Laiškai iš provincijos“ (1998), „Marioms ąžuolinės durys“ (2001). Išvertė iš latvių kalbos poeto K. Skujenieko eilėraščių. Šiaulietis kompozitorius D. Andrulis pagal jo tekstus sukūrė keliolika dainų. Nuo 2000 m. priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai.

JASUKAITYTĖ VIDMANTĖ. Gimė 1948 m. liepos 10 d. Pumpučiuose, Šiaulių r. Mirė 2018 m. liepos 14 d., palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje. Poetė, prozininkė. Nuo 1955 m. mokėsi Toliočiuose, Voveriškių aštuonmetėje, Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti. 1966 m. baigė Šiaulių 3-iąją vakarinę vidurinę mokyklą. 1967–1971 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo pataisos darbų įstaigų valdyboje, „Minties“ leidykloje, LSSR kultūros ministerijoje. Atgimimo metais su kitais įsteigė „Sietyną“ – kultūros ir teatro studiją. 1990–1992 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo seimo deputatė, Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1979 m. Išleido septynias poezijos knygas, dvi apysakų knygas, esė, keturis romanus. Rašytoja yra Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės ir Juozo Paukštelio literatūrinių premijų laureatė. Apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2018 m. liepos 17 d., p. 2. Red. 2018-07-17.)

JOVAIŠAITĖ JANINA. Gimė 1929 m. gegužės 12 d. Šiauliuose. Mirė 2019 m. birželio 25 d. Šiauliuose. Poetė. 1961–1965 m. mokėsi Vilniaus prekybos technikume, įgijo knygų prekybos žinovės specialybę. Dirbo Šiaulių autoūkio įmonėje, Fotografijos muziejuje. Miesto literatų veikloje dalyvauja nuo 1955 m. Eilėraščius publikuoja miesto, respublikos, JAV lietuvių spaudoje, įvairiuose almanachuose. Įkūrė Šiaulių literatų kolegiją „Taškas“ (su E. Puzanausku, R. Šileika ir kt., 1992). Prie savo namų atidarė kiemynę „Žalčio lūšna“ (1994). Organizuoja respublikinius mitologinės poezijos konkursus, literatūrines vakarones moksleiviams ir suaugusiems. Išleido poezijos rinkinius „Saulės laikrodis“ (1989), „Jonvabalių jungas“ (su J. Jurkaičiu, 2001), „Trys paukščiai liepoje“ (2003), „Artemidės ženkle“ (2006), „Saulėgrąžų veidrodžiai“ (2006), „Krikštatėvių krykštavimai“ (su E. Puzanausku, 2006), „Piligrimystė į pradžią“ (2007), „Pegaso pievos“ (2007), „Meilės potvynis“, „Sonata baltajai akacijai“ (2010), „Liepsnojantys sodai“ (su J. Kulniu, 2014), „Kuparas, raižytas gėlėmis“ (2018), „Lietaus akvarelės“ (2019). Lietuvos rašytojų sąjungos narė. (Red. 2019-06-26.)

JOVARAS, tikr. Jonas Krikščiūnas. Gimė 1880 m. sausio 13 d. Žadžiūnuose (Šiaulių r.). Mirė 1967 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Poetas, knygnešys. Iki 1946 m. gyveno tėviškėje, ūkininkavo. 1946 m. persikėlė į Šiaulius ir čia gyveno iki mirties. Buvo Šiaulių jaunųjų literatų sekcijos valdybos garbės narys. Pirmuosius poezijos rinkinius išleido XX a. pradžioje: „Žibutė“ (1906), „Jausmų kibirkštėlės“ (1908), „Pirmieji žiedai“ (1909), „Sielos aidas“ (1913) ir kt. 1923 m. Šiauliuose išleista knyga „Parinktosios eilės“. Sovietiniais metais išleisti kūrybos rinkiniai „Eilės ir dainos“, „Neliūdėk, berželi“, „Pavasario rytas“. Nemažai poeto sukurtų eilėraščių virto dainomis. Jo vardu pavadintas Šiaulių dainų ir šokių ansamblis (1953), nuo 1986 m. name, kuriame jis gyveno, veikia memorialinis muziejus, atidengta memorialinė lenta. Šiaulių mieste yra Jovaro gatvė ir pagrindinė mokykla. Žadžiūnuose – Jovaro biblioteka (2020). Išleista B. Prėskienio monografija „Jovaras“ (1995). Lietuvos liaudies poetas (1960). (Red. 2020-10-08.)

JURGELEVIČIENĖ MARIJA. Gimė 1948 m. rugsėjo 22 d. Dirgėlų kaime (Šilalės r.). Poetė, prozininkė, eseistė, fotografė. 1972 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetą. 1973–1980 m. dirbo Šiaulių miesto mokyklose, P. Višinskio viešojoje bibliotekoje. 1989–1991 m. Šiaulių suaugusiųjų aklųjų vidurinės mokyklos mokytoja. 1991–1992 m. dviračių gamyklos „Vairas“ savaitraščio redaktorė. 1993–1998 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. Šiuo metu laisva menininkė. Nuo 2006 m. gyvena ir kuria Londone. 1999 m. įkūrė humanitarinę kūrybinio rašymo studiją „Plėviasparniai“, kuri padėjo atsiskleisti jauniems kūrėjams. Surengė meninės fotografijos parodas (2001, 2002). Respublikinėje spaudoje debiutavo 1984 m. Kūryba publikuota almanache „Varpai“, rinkiniuose „Poezijos pavasaris“, „Kas esi“, „Jungtys“, „Literatūroje ir mene“ ir kt. Išleido eilėraščių rinkinius „Dvišalis eismas“ (1987), Plėviasparnis (1998), novelių knygą „Tikra mergaitė“ (Mari Poisson slapyvardžiu, 2005). Lietuvos rašytojų sąjungos narė (nuo 1999). Z. Gėlės premijos laureatė (1988).

Jurgelevičienės Marijos ranka rašyta autobiografija.

KASTĖNAITĖ-SKEIRIENĖ RITA. Gimė 1940 m. balandžio 15 d. Juodupėje (Rokiškio r.). Poetė. 1959 m. baigė Vilniaus kultūros-švietimo technikumą, bibliotekininkystę. Išvyko gyventi į Leningradą, ten 1967 m. baigė A. Gerceno pedagoginį institutą. Grįžusi į Lietuvą dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja įvairiose mokyklose. Išleido eilėraščių ir miniatiūrų knygas „Kol esu“ (2002), „Ramybę į save geriu“ (2003), „Išdainuosiu Tau šimtus pavasarių“ (2006). Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Šiaulių literatų susivienijimo narė.

KATILIŠKIS MARIUS, tikr. Albinas Vaitkus. Gimė 1914 m. rugsėjo 26 d. Gruzdžiuose (Šiaulių r.). Mirė 1980 m. gruodžio 17 d. Lemonte (JAV). Prozininkas. Mokėsi Žagarėje. Nuo 1936 m. tarnavo kariuomenėje Šiauliuose, buvo Pasvalio bibliotekos vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Pirmuosius eilėraščius išspausdino 1931 m. Šiaulių laikraštyje „Naujienos“, prozos kūrinius – 1932 m. „Trimite“. Lietuvoje parašė romaną „Senojo kareivio sugrįžimas“, bet rankraščiai dingo karo metais (knyga išleista Šiauliuose, 2003). Emigracijoje parašė keturis romanus, dvi novelių knygas, kelionių apybraižas: „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo“ (1957), „Išėjusiems negrįžti“ (1958), „Šventadienis už miesto“ (1963), „Pirmadienis Emerald gatvėje“ (1993) ir kt. Čikagoje 1986 m. išleista knyga „Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje“ (sudaryt. V. Kelertienė). Gruzdžiuose jo vardu pavadinta gatvė, atidengta memorialinė lenta (1994), tais pačiais metais Pasvalio viešajai bibliotekai suteiktas M. Katiliškio vardas.

KIRKUTIS VYTAUTAS. Gimė 1956 m. gegužės 4 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). Poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas. 1974–1978 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių pedagoginiame institute, 1985–1990 m. – žurnalistiką Vilniaus universitete. Penkerius metus dirbo mokytoju. Žurnalisto darbą pradėjo 1984 m. Šiaulių rajono laikraštyje. Nuo 1991 m. buvo dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, redaktorius. Nuo 2003 m. kovo mėn. dirba Šiaulių rajono Kuršėnų seniūnijoje. Įsteigė Šiaurės Lietuvos literatų draugiją ir keletą metų jai vadovavo, dabar – pirmininko pavaduotojas. Išleido poezijos rinkinius „Atotakos“ (1994), „Randai ant rentinio“ (1996), „Tarpuamžio lopšinė“ (2001), „ad Ventus“ (2006), eilėraščių proza knygą „Veidrodis altoriuje“ (1998). Parengė atsiminimų knygas „Tylios mano dainos“ (apie poetą Z. Gaidamavičių-Gėlę, 1994), „Baltosios nakties paukštis“ (apie poetą J. Ruzgį, 2000), „Pasaulin žvelgęs akimis Ventos“ (apie rašytoją S. Anglickį, 2005), sudarė „Kuršėnų enciklopediją“ (su S. Lipskiu, 2005) ir kt. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1999). Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto skyriaus tarybos narys. L. Ivinskio (1992, 1995), Z. Gėlės (1995) premijų laureatas. 2002 m. Šiaulių savivaldybės nominacija „Metų rašytojas“ už knygą „Ateik bangosna užmiršties“. Geriausias Šiaulių rajono kraštotyrininkas (2003).

KNYVA VALERIJONAS. Gimė 1909 m. lapkričio 29 d. Tartu (Estija). Hitlerininkų sušaudytas 1941 m. spalio 2 d. Paneriuose. Poetas, publicistas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Nuo 1923 m. gyveno Šiauliuose, 1930 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Studijavo Kauno universitete, įsijungė į komunistinę veiklą. 1934–1940 m. – Lietuvos žinių atstovas Šiauliuose. 1935 m. buvo išrinktas į Šiaulių miesto savivaldybę. 1940–1941 m. buvo Komunalinio ūkio liaudies komisaras. Spaudoje bendradarbiavo nuo 1926 m. Išleido brošiūrą „Nūdienės šeimos tragedija“ (1931), išvertė V. Hugo, A. Serafimovičiaus, V. Bulgakovo kūrinių.

KUDULYTĖ-KAIRIENĖ AUDRONĖ. Gimė 1953 m. birželio 19 d. Šiauliuose. Vertėja, humanitarinių mokslų daktarė. 1971 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. 1976 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą bei klasikinių kalbų specializaciją. 1979–1981 m. mokėsi Leningrado universiteto aspirantūroje. Nuo 1981 m. dirba Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedroje, docentė. Stažavosi Atėnų universitete, ten studijavo naująją graikų kalbą. Verčia iš senosios bei naujosios graikų ir lotynų kalbos. Yra išvertusi Hesiodo, Sapfo, Euripido, Platono, Filodemo, Teokrito ir kitų Antikos autorių kūrinių.

KULNYS JAUNIUS. Gimė 1950 m. gegužės 28 d. Joniškyje. Poetas. 1971 m. baigė Tauragės politechnikumą, 1977 m. – aukštesniąją aviatransportinių lėktuvų technikų mokyklą Rubcovske. 1984–1990 m. studijavo istoriją Vilniaus pedagoginiame institute. Iki 1959 m. gyveno tremtyje, Irkutsko srityje. Nuo 1971 m. gyvena Šiauliuose, dirbo „Nuklono“ gamykloje, Zoknių aerodrome, Krašto apsaugos ministerijos aviabazėje. Nuo 1997 m. – dimisijos kapitonas. Išleido poezijos knygas „Mėnulio nudaužtas akmuo“ (2001), „Ne tas ruduo“ (2004), „Monos Lizos kerštas“ (2005), „Išplėštas lapas“ (2007), „Varpo gaudimas“ (2008). Parašė istorinę dramą „Utenis“. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Šiaulių „Saulės“ klubo pirmininkas, Šiaurės Lietuvos literatų draugijos narys, Šiaulių literatų susivienijimo pirmininko pavaduotojas. Apdovanotas kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu (1996). Paskirta Nepriklausomų rašytojų sąjungos mecenato E. Šulaičio (JAV, Čikaga) literatūrinio fondo premija (2007).

LAURINČIUKAS ALBERTAS. Gimė 1928 m. sausio 1 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. sausio 8 d. Vilniuje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas, žurnalistas. 1948 m. baigė Šiaulių J. Janonio gimnaziją, 1950 m. – Šiaulių mokytojų instituto Fizikos matematikos fakultetą, 1959 m. – Vilniaus universitetą, žurnalistiką. 1949–1953 m. mokytojavo Šiauliuose, vėliau persikėlė į Vilnių. Laikraščio„ Komjaunimo tiesa“ redaktorius (1954–1959), „Moscows News“ ir „Tiesos“ korespondentas JAV, akredituotas prie JT (1959–1963 ir 1968–1970), „Tiesos“ redaktorius (1971–1988). Išleido kelionių apybraižų ir politinės publicistikos knygų: „Vienos balandžiai“ (1960), „Trečioji dolerio pusė“ (1964), „Juodasis kraujas“ (1969), „Varinė saulė“ (1972), „Amžini beržai“ (1980), „Taifūno rūstybė“ (1984), „Nematomi dangoraižiai“ (1986), apsakymų vaikams „Matadoras“ (1971), „Taiklioji ranka“ (1979), „Tigro gyvenimas ir mirtis“ (1998), pjesių „Vidutinė moteris“ (1971), „Akimirka teisybės“ (1976), „Neapykantos spalva“ (1978) „Paskutinis prašymas“ (1983) ir kt. Kūryba išversta į rusų, čekų, latvių kalbas. 1975–1988 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1971). V. Kapsuko, A. Tolstojaus, Varovskio, V. Tamulaičio premijų laureatas. Lietuvos nusipelnęs žurnalistas (1975).

LIDEIKIENĖ KAZIMIERA VILMA. Gimė 1933 m. balandžio 30 d. Garliavoje (Kauno r.). Mirė 2020 m. sausio mėn. Poetė, tautodailininkė. 1962 m. baigė Kauno prekybos mokyklą. Nuo 1966 m. gyvena ir dirba Šiauliuose. Išleido pačios iliustruotus poezijos rinkinius „Baltas sekmadienis“ (1999), „Šviesa ir šešėliai“ (2007). Dalyvauja respublikinėse liaudies meno parodose. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Šiaulių literatų susivienijimo, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. (Red. 2020-02-05.)

LIEPIENĖ ONA ALDONA. Gimė 1937 m. sausio 24 d. Lieporių kaime (Šiaulių r.). Prozininkė, medikė. Baigė Šiaulių medicinos mokyklą, vėliau – Lietuvos žemės ūkio akademiją. Gyveno Kaune, Biržuose. Nuo 2004 m. gyvena Šiauliuose. Rašo trumpus apsakymus, pasakas suaugusiems ir vaikams. Išleido knygas „Pagreitėjęs laikas“ (2003) ir „Pusnynuos nykštukai miega“ (2004). Nuo 1999 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Šiaulių literatų susivienijimo, Biržų literatų klubo „Versmė“ narė.

LINKEVIČIUS MYKOLAS. Gimė 1909 m. gegužės 11 d. Plauginių kaime (Raseinių r.). Mirė 1941 m. sausio 12 d. Kaune. Poetas. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, bet jos nebaigė. Vėliau studijavo literatūrą Vytauto Didžiojo universitete. Tarnavo Šiaulių miesto savivaldybėje, mokytojavo Kretingoje. Susirgęs džiova, gydėsi sanatorijose Kaune. Dalyvavo Žemaičių rašytojų sambūrio veikloje, važinėjo po Žemaitiją, susitikdavo su skaitytojais. Bendradarbiavo „Ateityje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Jaunojoje kartoje“ ir kt. Išleido eilėraščių rinkinius „Žydrynių atspindžiuose“ (1929) ir „Ateina Dievas (1936). Pluoštas eilėraščių paskelbti antologijoje „Žemaičiai“. Rankraščiais paliko poezijos rinkinį „Žmogus pakelėj“, nebaigtą romaną „Bedarbiai“ ir kt.“

LIUMAITĖ-JUODEIKIENĖ EUGENIJA. Gimė 1958 m. gruodžio 20 d. Vališkių kaime (Radviliškio r.). Poetė, pedagogė. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 2003 m. – Šiaulių universitetą, anglų filologiją. Dirba Šiaulių logopedinėje internatinėje mokykloje. Išleido eilėraščių rinkinius „Tyliu ir klausiu“ (1994), „Be atsako“ (1998), knygelę vaikams „Raidės pokštininkės“ (2000). Redagavo šiauliečių O. Valantinienės ir T. Račienės poezijos knygas. Su kitais įkūrė Šiaulių literatų klubą „Verdenė“ (1991), jam vadovauja. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, Lietuvos rašančių mokytojų „Spindulio“ draugijos tarybos narė.

LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ ONA. Gimė 1906 m. sausio 29 d. Šiauliuose. Mirė 1983 m. gruodžio 4 d. ten pat. Poetė, memuaristė, bibliotekininkė, rezistencinės kovos dalyvė. 1922 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, 1932 m. – Kauno universitetą. Mokytojavo Joniškyje, Aukštadvaryje, dirbo Radviliškio bibliotekoje, buvo Šiaulių viešosios bibliotekos direktorė (su pertraukomis, 1935–1945). Karo metais gelbėjo bibliotekos fondus nuo sunaikinimo. Viena iš Šiauliuose 1943–1944 m. leisto „Varpų“ almanacho iniciatorių. 1946 m. Vilniuje suimta, iki 1955 m. kalinta. Grįžusi iš lagerių gyveno Šiauliuose. Nuo 1976 m. priklausė Lietuvos Helsinkio grupei, sovietinės valdžios buvo persekiojama. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Brangiausias pėdas“ (1933), antrasis – „Eilėraščių kraitis“ (1939). Grįžusi iš tremties parašė atsiminimus „Lagerio pasakos“, Šiaulių miesto lyrinė kronika, paskelbtus po mirties periodikoje. 2006 m. Šiauliuose išleista jos kūrybos ir prisiminimų apie ją knyga „Apie laisvę ir tulpės žiedą“ (sudaryt. D. Striogaitė). Po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus IV laipsnio ordinu (1999).

MUIŽĖ ALEKSAS. Gimė 1922 m. sausio 9 d. Šiauliuose. Mirė 1979 m. gruodžio 15 d. ten pat. Prozininkas, poetas. 1940 m. baigė Šiaulių prekybos mokyklą. Išvyko į Kauną, dirbo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Prasidėjus karui sugrįžo į Šiaulius, 1946–1951 m. dirbo miesto laikraščio korespondentu. Pablogėjus regėjimui, 1952 m. įsidarbino Lietuvos Aklųjų draugijos Šiaulių gamybinio mokymo kombinate. Rašė eilėraščius, apsakymus, humoreskas. 1983 m. išleista humoreskų ir groteskų knyga (Brailio raštu). Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijai priklausė nuo 1956 m.

NASVYTYTĖ ALDONA IRENA. Gimė 1920 m. birželio 10 d. Šiauliuose. Poetė. 1940 m. baigė Tauragės gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo Kauno universitete, 1943–1945 m. – Austrijos ir Vokietijos universitetuose. Nuo 1950 m. gyvena JAV, Klivlende. Nuo 1953 m. eilėraščius spausdina išeivijos periodiniuose leidiniuose bei Lietuvos spaudoje. Išleido poezijos rinkinį „Vėjo dainos“ (1955). Išeivijos kritika šį rinkinį įvertino palankiai. Eilėraščius rašo ir anglų kalba.

NAVICKAS STASYS. Gimė 1936 m. sausio 25 d. Galvydiškiuose (Kelmės r.). Mirė 2021 m. Prozininkas. 1955 m. baigė Kauno geležinkelininkų mokyklą. Dirbo Šiaulių geležinkelyje, kariniame aerodrome. Teko dirbti Egipte, Afganistane. Rašė humoreskas, pirmoji paskelbta 1984 m. Šiaulių rajono spaudoje. Išleido humoreskų knygas „Kaip tapti protingam“ (1997), „Ideali žmona“ (2000), „Mūšis dėl teisybės“ (2003), „Vidinis balsas“ (2007) „Nematomoji pusė, arba Erirono vizijos (2008). Buvo Šiaulių literatų susivienijimo narys. (Red. 2021-11-08).

ORINTAITĖ-JANUTIENĖ PETRONĖLĖ. Gimė 1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose (Šakių r.). Mirė 1999 m. gruodžio 16 d. Los Andžele (JAV). Poetė, prozininkė, pedagogė. 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją. 1925–1929 m. studijavo Kauno universitete. Dirbo mokytoja Tauragėje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje. 1932–1937 m. buvo Šiaulių berniukų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vadovavo gimnazijos literatų būreliui, organizavo mieste švietėjiškus renginius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Pirmuosius eilėraščius paskelbė 1926 m. Išleido eilėraščių rinkinius „Vingių vingiai“ (1930), „Dirvonų dukterims“ (1939), „Šulinys sodyboje“ (1951), poemų knygą „Legendų liepsnos“ (1986) ir kt. Parašė novelių rinkinius „Iš sostinės“ (1932), „Jurgučio pieva“ (1938), „Marti iš miesto “(1948), ypač išgarsėjo romanais „Paslėpta žaizda“ (1934) ir „Daubiškės inteligentai“ (1937). Balės Vaivorytės slapyvardžiu kūrė knygeles vaikams. Išleido atsiminimus apie S. Nėrį „Ką laumės lėmė“ (1965). Nuo 1992 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Po mirties apie ją išleistos knygos: J. Kundrotas „Gyvenimas kaip legenda“ (2000), V. Čeplinskas „Pokalbiai“ (2000), „Petronėlė Orintaitė – rašytoja ir rašytojų mokytoja“ (sudaryt. B. Juškienė, A. Velioniškienė, 2005), biobibliografinė rodyklė „Petronėlė Orintaitė“ (sudaryt. D. Striogaitė, 2002).

PAUKŠTELIS JUOZAS tikr. Ptašinskas. Gimė 1899 m. kovo 2 d. Titonių kaime (Pakruojo r.). Mirė 1981 m. liepos 20 d. Kėdainiuose. Prozininkas, dramaturgas, vertėjas. 1923 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1927 m. – Kauno universitetą, teologijos ir filosofijos fakultetą. 1926–1946 m. mokytojavo Kėdainių gimnazijoje. Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje rašė eilėraščius, vaizdelius. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Vidurnakčių baladė“ (1928). Parašė romanus „Našlės vaikas“ (1932), „Pirmieji metai“ (1936), „Kaimynai“ (1939). Tarybiniais metais išleido trilogiją „Jaunystė“ (1959), „Netekėk, saulele“ (1963), „Čia mūsų namai“ (1969), memuarų knygą „Dažnai atsimenu juos“ (1979) ir kt. Apdovanotas LSSR valstybine premija (1969). Pakruojo rajone įsteigta J. Paukštelio literatūrinė premija (1985), jo vardas sutriktas Pakruojo viešajai bibliotekai. Išleista E. Bukelienės monografija „Juozas Paukštelis“ (1985). Lietuvos liaudies rašytojas (1974).

PELECKIENĖ SILVIJA. Gimė 1946 m. rugpjūčio 28 d. Šiauliuose. Prozininkė, eseistė. 1968 m. baigė Vilniaus universitetą. 1969–1971 m. Šiaulių miesto laikraščio kūrybinė darbuotoja, 1972–1993 m. – pedagogė, nuo 1993 m. – literatūros almanacho „Varpai“ redaktorė. Eseistikos knygos „Sugriautų namų vaikai“ (1995), novelečių knygų „Padovanok man edelveisą“ (1997), „Vita Vitam“ (2001), „Sibilės sapnai“ (2005), „Laukianti stebuklo“ (2009), novelečių romano „Vilties durys“ (2002), „Liūdesio krikštas“ (2012) autorė. Jos kūryba versta į vokiečių, rusų kalbas. Lietuvos žurnalistų draugijos narė. Nuo 1996 m. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Šiaulių apskrities bajorų vado pavaduotoja kultūros reikalams. Lietuvos žurnalistų draugijos premijos laureatė (1996). Už aktyvią veiklą apdovanota Šiaulių miesto administracijos Kultūros skyriaus Padėkos raštu (2004). 2012 m. Kultūros ministerijos Padėkos raštas už pasiaukojantį, kruopštų ir kūrybingą 20 metų darbą puoselėjant leidinį bei aktyvią kūrybinę veiklą. Šiaulių miesto savivaldybės mero padėka „Už literatūros meno puoselėjimą, „Varpų“ idėjos sklaidą 25-erių metų leidinio atnaujinimo ir 30-ojo almanacho numerio išleidimo proga“ (2014).

PELECKIS MINDAUGAS. Gimė 1975 m. rugsėjo 12 d. Šiauliuose. Mirė 2023 m. balandžio 17 d. Vilniuje. Poetas, prozininkas, žurnalistas. 1993 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. 1993–1999 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus ir Utrechto (Olandija) universitetuose. Dirbo žurnalistinį darbą dienraštyje „Respublika“ (reporteris, skyriaus vedėjas, redaktorius), šiuo metu internetinio dienraščio www.vakarai.us korespondentas. Filosofijos doktorantas. Jauniausias knygų autorius Lietuvoje, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Išleido eilėraščių, pasakų, fantastikos knygą „Vienaragis“ (1990), siaubo apsakymų rinkinį „Velnio kiaušinis“ (1992), vizijų knygą „Ugninių paukščių kelionė“ (1994), eilėraščių rinkinius „Mano tylusis angelas“ (1995), „Nestosiu į angelų sąjungą“ (2005), miniatiūrų ir (ne)supratimų knygą „Septyni tiltai pasaulio centre “(2007), „Lietuva Afganistano kare. Prisiminimai“ (2010), „2012 artėjanti pasaulio pabaiga? Mokslininkai ir pranašai aiškinasi, ar teisinga senovės majų pranašystė“ (2010), „Lietuvos rokas. Ištakos ir raida“ (2011). Jauniausias pasaulio rekordų knygos (Guiness) vertėjas į lietuvių kalbą. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 2008). (Red. 2023-04-19).

PELECKIS-KAKTAVIČIUS LEONAS. Gimė 1946 m. gegužės 4 d. Paitaičių kaime (Šiaulių r.). Rašytojas, prozininkas, literatūros istorikas ir tyrinėtojas, eseistas, publicistas, poetas, žurnalistas, visuomenės veikėjas. 1975 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1971–1989 m. Šiaulių medžio apdirbimo kombinato inžinierius konstruktorius. 1988 metais atnaujino literatūrinio almanacho „Varpai“, ėjusio 1943–1944 m. Šiauliuose, leidybą. Nuo 1989 m. literatūros almanacho „Varpai“ vyriausiasis redaktorius ir leidėjas. 1992–2004 m. – dienraščio „Lietuvos aidas“ Šiaulių skyriaus vedėjas. Nuo 2005 m. žurnalo „Lietuvos bajoras“ vyriausiasis redaktorius. Užsienio lietuvių dienraščio „Draugas“ (JAV) korespondentas Lietuvoje. Literatūros vakarų Šiauliuose su žymiais rašytojais organizatorius ir vedėjas. Aktyvus Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių, Kazio Jankausko, Algirdo Juliaus Greimo, Vaclovo Peleckio atminimo įamžinimo Šiauliuose iniciatorius. Išleido per 30 knygų. Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, Lietuvių PEN centro, Lietuvos žurnalistų draugijos narys. LBKS Šiaulių apskrities bajorų vadas (1996–2006). Suteiktas Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Garbės bajoro vardas (2006). 2013 metų Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatas. S. Lozoraičio žurnalistinės premijos laureatas (2002). Apdovanotas Kultūros ministerijos (2011, 2014), Lietuvos rašytojų sąjungos (2012) Padėkos raštais, Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2009), LATGA-A aukso plunksna (2006), LATGA-A diplomu ir Aukso žvaigžde (2014), nominuotas Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai (2015), apdovanotas Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2016), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2016) ir kitų institucijų padėkomis ir raštais.

PETKEVIČIŪTĖ-VALATKIENĖ STEFA. Gimė 1932 m. birželio 13 d. Klaipėdos r. Poetė. Nuo 1934 m. gyvena Šiauliuose. 1955 m. baigė Šiaulių medicinos seserų mokyklą. Vėliau Kaune išklausė visuomeninio maitinimo kursą. Ilgą laiką dirbo Šiaulių miesto autobusų parke. Poeziją kuria nuo jaunystės. Išleido eilėraščių knygas „Žodžių žaismas“ (2001), „Laiko gijos“(2003), „Ateik į mano mėnesieną“ (2004), „Kalbėsiu žemei“ (2004), „Ten kur šviesa lijo“ (2005), „Prie Salduvės prigludęs“ (2006), „Pusiau su velniu“ (2006), „Delčios šviesa“ (2008). Šiaulių literatų susivienijimo narė.

PLATELIS KORNELIJUS. Gimė 1951 m. sausio 22 d. Šiauliuose. Poetas, vertėjas. 1957–1968 m. mokėsi Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje. 1973 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kelių statybos inžinierius. 1975–1988 m. dirbo inžinieriumi Druskininkuose, 1988–1991 m. – laisvas rašytojas. 1991–1993 Lietuvos Kultūros ministerijos viceministras, 1993–1995 m. Lietuvos miestų sąjungos konsultantas, 1995–1996 m. Druskininkų miesto mero pavaduotojas, 1996–1998 m. „Vagos“ leidyklos direktorius, nuo 2001 m. savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. 1990–1995 m. ir 1995–1997 m. buvo Druskininkų miesto tarybos narys. Išleido poezijos knygas: „Žodžiai ir dienos“ (1980), „Namai ant tilto“ (1984), „Pinklės vėjui“(1987), „Luoto kevalas“ (1990), „Prakalbos upei“ (1995), „Atoslūgio juosta“ (2000), „Palimpsestai“ (2004), esė knygą „Būstas prie Nemuno“ (1989). Išvertė T. S. Elioto, C. Miloszo, E. Poud, S. Heaney ir kt. užsienio rašytojų kūrinių. Lietuvos rašytojų sąjungos (1988), Lietuvių PEN centro (1989) narys. Jotvingių premijos (1985), „Poezijos pavasario“ (1996), Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2002) laureatas.

PUZINAS BORISAS. Gimė 1940 m. spalio 14 d. Gorkoje (Rusija). Mirė 2007 m. balandžio 5 d. Aukštelkėje (Šiaulių r.). Poetas, vertėjas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Akmenės rajone, baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. 1959–1964 m. studijavo Vilniaus universitete, rusų kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Skuodo, Kėdainių rajonų mokyklose. Nuo 1967 m. gyveno Šiauliuose. 1967–1971 m. dirbo 10-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau – Šiaulių pedagoginiame institute, „Aušros“ muziejuje, Televizorių gamykloje ir kt. Eilėraščius spaudoje pradėjo publikuoti nuo 1956 m. Kūryba skelbta almanache „Varpai,“ antologijose „Kas esi“, „Per žvirgždą“, „Prie tėvonijos šaltinio“, „Vasaros slėniai“ ir kt. Išleido knygą „Žalias vėjas“ (1997), kurios nemažą dalį sudaro S. Jesenino poezijos vertimai. Rašė eilėraščius ir rusų kalba.

RAČIENĖ TERESĖ. Gimė 1942 m. liepos 10 d. Rimkiškių kaime (Raseinių r.). Poetė. Mokėsi Tauragės vidurinėje mokykloje. 1967 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbo vaikų darželyje, Šiaulių pedagoginiame institute. Eilėraščiai respublikinėje periodikoje publikuojami nuo 1962 m. Rašo eilėraščius suaugusiems ir vaikams, pasakėčias. Išleido poezijos knygas „Pavasarį veduos“ (2004), „Einu per tylą“ (2007), knygos „Atvertys“ (2006) bendraautorė ir kt. Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Šiaulių literatų klubo „Verdenė“ narė.

RAVKA VLADAS. Gimė 1924 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Mirė 2006 m. liepos 29 d. ten pat. Publicistas, poetas, visuomenininkas. Baigė Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją. 1948–1957 m. kalėjo Rusijos lageriuose. Grįžęs į Šiaulius, dirbo Statybos treste. 1979–1988 m. ir nuo 1996 m. Šiaulių kolektyvinio sodo „Margiai“ bendrijos pirmininkas, įkūrė šio sodo muziejų. Dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje, 1991–1992 m. šios sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Išleido publicistikos knygą „Gyvenimo padiktuota“ (1997), eilėraščių rinkinį „Iš vienos širdies“ (2006). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. Šiaulių miesto garbės pilietis (2004).

ROSTOVAITĖ TATJANA. Gimė 1926 m. rugpjūčio 4 d. Šiauliuose. Dingo be žinios 1993 m. Poetė, literatūros ir teatro kritikė, vertėja. Mokėsi Šiaulių mergaičių gimnazijoje, kurią baigusi 1943–1946 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. 1950 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Išleido poezijos rinkinius „Nugalėtojai“ (1951), „Tarp jūros ir marių“ (1966), „Ugnis ir vanduo“ (1970), „Saulės paunksnėj“ (1974) ir kt. Paskelbė kritikos darbų rinkinius „Heroika ir svajonė“ (1976), Scenoje – lietuvių dramaturgija (1977). Išvertė M. Lermontovo, H. Ibseno, H. Heine ir kt. rašytojų kūrinių.

RŪKAS ANTANAS. Gimė 1907 m. rugsėjo 23 d. Šiauliuose. Mirė 1967 m. liepos 21 d. Čikagoje (JAV). Poetas, prozininkas, dramaturgas, aktorius. 1927 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir iki 1933 m. mokytojavo Šiaulių miesto ir apskrities mokyklose. Priklausė Šiaulių literatų grupei „Šiauliškių jaunųjų literatų collegija“. 1933–1939 m. studijavo Kauno universitete. Iki 1944 m. dirbo redakcijose, buvo Vilniaus „Vaidilos“ teatro aktorius. Pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Kūrybą skelbė nuo 1926 m. Išleido poezijos rinkinius „Posmai“ (1938), „Bokštai, meilė ir buitis“ (1951), romaną „Sužalotieji “(1958) ir kt. Yra parašęs apie 10 dramos veikalų. Nuo 1938 m. buvo Lietuvių rašytojų draugijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

RUSKICH JEVGENIJ. Gimė 1957 m. Šiauliuose. Prozininkas. Baigė Barnaulo medicinos institutą. Dirbo Sibire provizoriumi, dėstė medicinos mokykloje. Gyvena Šiauliuose. 1993–2000 m. dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“, leidžiamo rusų kalba, korespondentu Šiaurės Lietuvai. Išleido apsakymų rinkinius „Atsakymo nėra“ (rusų k., 1998), „Vilkolakis“ (lietuvių k., 2006). Rusijos rašytojų sąjungos Baltijos skyriaus narys.

SABALIAUSKAS JUOZAS. Gimė 1930 m. gruodžio 14 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. lapkričio 15 d. Šiauliuose. Poetas, publicistas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, bet jos nebaigė. 1968 m. baigė Šiaulių neakivaizdinę vidurinę mokyklą, kurį laiką studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. 1951–1996 m. dirbo miesto laikraštyje „Šiaulių naujienos“ korespondentu. Kūrybą skelbė almanachuose, respublikinėje spaudoje, Šiaulių miesto ir rajono laikraščiuose. Išleido poezijos ir publicistikos knygas „Paoškit, klevai, mano dainą“ (1997), „Širdy dar švinta“ (2000), „Ar pabudėsi, eilėrašti?“ (2002), „Prieš ilgąją kelionę“ (2006). Parengė mirusių poetų J. Ruzgio, R. Biržinytės, B. Budrevičienės knygas. Nuo 1952 m. buvo ilgalaikis Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. Šiaulių literatų susivienijimo narys.

SAKALAUSKAS TOMAS. Gimė 1932 m. vasario 10 d. Šiauliuose. Mirė 2015 m. balandžio 27 d. Vilniuje. Kultūros eseistas, dailėtyrininkas. 1945–1951 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1951–1956 m. studijavo Vilniaus universitete. 1954–1956 m. dirbo Vilniaus profsąjungų klube, 1957–1962 m. – Radijo komiteto „Muzikos ir literatūros“ redakcijoje, nuo 1963 m. „Švyturio“ redakcijoje. Parašė 20 knygų: „Karaliai be karūnos“ (1976), „Kalbantis sfinksas“ (1978), „Monologai: Miltinio gyvenimas“ (1981), „Beatričė“ (1982, 2004), „Antanas Gudaitis: septyni vakarai su dailininku“ (1989), „Kelionė: dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas “(1991), „Išmintingųjų puota“ (1992), „Šventės mansardose: esė apie dailę ir dailininkus“ (1992), „Čakona: užmario smėlio kalnai ir XXX vizijų“ (1994), „Regėjimų naktis: poeto Vytauto Mačernio gyvenimas ir vizijos“ (1994, 1996), „Miltinio apologija“ (1999), „Liudas Truikys: Scenos alchemikas“(2005 ), „Missa Vilensis: Susitikimas su Vilniaus kūrėjais“ (2006) ir kt. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1994). Lietuvos nusipelnęs žurnalistas (1979).

SAULIENĖ RAMUTĖ. Gimė 1959 m. gegužės 11 d. Kaliningrado srityje (Rusija). Mirė 2022 m. sausio mėn. Šiauliuose. Poetė. Nuo 1964 m. gyveno Lietuvoje. 1981 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, fiziką-matematiką. Rašo eilėraščius. Kūryba publikuota almanache „Jungtys“, „Nemune“, „Literatūroje ir mene“. Išleido poezijos knygas „Šilkinės kojinės“ (2003) bei jos vertimą į švedų kalbą (2005, vertėjas G. Saulis), „Apkask mane lapais“ (2008). Nuo 2004 m. priklausė Šiaurės Lietuvos literatų draugijai. Buvo Humanitarinės studijos „Plėviasparniai“ narė (1999). (Red. 2023-12-29).

SIMANONIS KAZYS. Gimė 1923 m. vasario 11 d. Gudonyse (Anykščių r.). Mirė 2001 m. vasario 4 d. Viekšniuose (Mažeikių r.). Prozininkas, poetas, pedagogas, socialinių mokslų daktaras. 1962 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo mokytoju Krakėse, Viekšniuose, Vievyje. 1978–1991 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, docentas. Kūrinius spausdinti pradėjo išeivijos periodikoje. Išleido novelių rinkinį „Velnio kilpa“ (1994), poezijos knygą „Už bočių žemę“ (1995), romanus „Likimo keliais“ (1996), „Oi neverk, motušėle“ (2001). Paskelbė straipsnių literatūros pedagogikos, etikos klausimais.

SKABEIKA LEONAS. Gimė 1904 m. rugpjūčio 20 d. Žiogaičių kaime (Mažeikių r.). Mirė 1936 m. sausio 22 d. ten pat. Poetas. 1921–1925 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1925–1930 m. – Kauno universitete. Baigęs mokslus dirbo Žemės ūkio rūmuose. Eilėraščius rašyti pradėjo mokydamasis Šiauliuose, čia jis brendo kaip poetas ir publicistas. Bendradarbiavo „Moksleivių varpuose“, „Jaunime kultūroje“, „Šiaulių naujienuose“ ir kt. 1931 m. jo kūryboje įvyko posūkis į kairę. Tais pačiais metais susirgo džiova, ligos patale išbuvo apie penkerius metus. Spėjo išleisti vienintelį poezijos rinkinį „Po juodo angelo sparnais “(1928). 1964 m. išleistas raštų rinkinys „Vidurnakčių aikštėse“, kuriame publikuojami ir poeto laiškai, atsiminimai apie jį.

SKAČKAUSKAS ŽILVINAS. Gimė 1951 m. rugsėjo 21 d. Tomsko srityje (Rusija). Humoreskų kūrėjas, poetas, vertėjas. 1971–1975 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1973 m. iš Radviliškio persikėlė gyventi į Šiaulius. Iki 1977 m. dirbo Aušros muziejuje, 1980–1982 m. – Šiaulių televizorių gamykloje, nuo 1982 m. – laisvas kūrybinis darbuotojas. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1981 m. Almanachuose, periodikoje paskelbė daugiau kaip 100 humoreskų. Yra humoreskų knygos „Taurovizija“ (1993) bendraautoris. Paskelbė meilės lyrikos eilėraščių knygoje „Mudviejų vakaras“ (1996). Išleido humoreskų rinkinius „Tik nenuvertink Lietuvos“ (2000), „Burna pati juokias“ (2003). Išvertė K. Hamsuno romaną „Užžėlusiais takais“ (2001) ir kt. Nuo 2006 m. leidžia žurnalą „Man įdomu“ (red. D. Markauskas).

SKRIPKAUSKAS ANTANAS. Gimė 1904 m. Ritinės dvare (Mažeikių r.). Nužudytas 1941 m. gruodžio 18 d. Nižnij Novgorode (Rusija). Prozininkas, poetas, pedagogas. Baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Nuo 1926 m. mokytojavo Minupiuose, Sereikiuose, Telšiuose, Ariogaloje, Naujojoje Vilnioje ir kitur. 1930 m. su kitais organizavo „Šiaulių jaunųjų literatų kolegiją“. Prasidėjus sovietų okupacijai įsitraukė į rezistencinę veiklą, buvo pogrindinio laikraščio „Laisva Lietuva“ redakcijos narys ir bendradarbis. 1941 m. buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Literatų veikloje dalyvavo dar tebesimokydamas Šiauliuose, bendradarbiavo „Taške“, „Šiaulietyje“, „Šiaurės Lietuvoje“ ir kituose leidiniuose. Parašė ir išleido romanus „Jis ir moteris“ (1931), „Romanas be moters“ (1934), „Savanoriai aria“ (1936), „Mokytojo dalia“ (1937). Po mirties apdovanotas „Vyčio kryžiaus“ ordinu (1997).

STANCELAITIS ALFREDAS. Gimė 1950 m. birželio 22 d. Meišlaukiuose (Šilutės r.). Inžinierius, literatas, visuomenės veikėjas. 1970 m. baigė Klaipėdos aukštesniąją technikos mokyklą,1982 m. – Kauno technologijos universitetą, kur įgijo pramonės įrenginių elektros pavarų ir automatizavimo specialybę. 1970–1987 m. dirbo Energetikos priežiūros įmonės Šiaulių skyriaus techniku inspektoriumi, vyr. inspektoriumi. 1987–1990 m. dirbo Pakruojyje. Nuo 1990 m. pradėjo dirbti vyr. mechaniku AB ,,Šiaulių oda“. Vėliau įkūrė individualią įmonę ,,Fredona”. Išleido poezijos rinkinį „Raktas“ (sudaryt. E. Antakauskė, 2014). Eilėraščius spausdino almanachuose „Atvertys“, „Jungtys“, „Ten, kur kloniai žali“, „Jausmų džiazas“, „Rudens šviesa“. Dalyvauja kūrybinių organizacijų „menų šaltinis“ ir „Šiaulių verdenė“ veikloje. 1996 m. įkūrė Lietuvos socialinio teisingumo partijos iniciatyvinę grupę, šios politinės organizacijos Šiaulių skyriaus pirmininkas.

STAPONKUTĖ DALIA. Gimė 1964 m. rugpjūčio 14 d. Švendriuose (Šiaulių r.). Vertėja, eseistė, kultūrologė. 1982 m. baigė Šiaulių 11-ąją vidurinę mokyklą, 1987 m. – Leningrado universitetą, filosofiją. 1982–1987 m. dirbo dėstytoja Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1989 m. gyvena Kipre, dėsto literatūros teoriją universitete. Verčia iš graikų, anglų, rusų kalbų. Išvertė N. Kazantzakio filosofinę apybraižą „Asketika“, romanus „Paskutinis gundymas“ (abu 1997), „Dievo neturtėlis“ (2006), I. Kambanellis romaną „Manthauzenas“ (1999), savo pačios sudarytą poezijos rinktinę „Sala: 10 Kipro poetų“ ir kt. Parašė esė rinktinę „Lietumi prieš saulę“ (2006), kurios pristatymas vyko Šiauliuose. Į graikų kalbą išvertė S. Parulskio poezijos rinkinį.

ŠALTENIS JURAS ARNAS. Gimė 1911 m. gegužės 6 d. Paželvių kaime (Ukmergės r. ). Mirė 1959 m. birželio 5 d. Vilniuje. Dramaturgas, vertėjas, teatrologas. 1931 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1931–1935 m. buvo Šiaulių dramos teatro sekretorius, literatūrinės dalies vedėjas. Redagavo 1934–1935 m. Šiauliuose leistą žurnalą „Menas“. Nuo 1938 m. gyveno Kaune, Vilniuje, dirbo Valstybės, Lietuvos dramos teatruose. Parašė 12 dramos kūrinių bei inscenizacijų: „Saulės vaikai“, pastatyta 1934 m. Šiauliuose, „Grafaitė Marija,“ pastatyta 1936 m. Klaipėdoje ir kt. Rankraščiu paliko Lietuvių teatro istoriją, apžvelgiančią 1889–1949 m. laikotarpį.

ŠEŠPLAUKIS-TYRUOLIS ALFONSAS. Gimė 1909 m. rugsėjo 23 d. Linkuvoje. (Pakruojo r.). Mirė 2006 m. birželio 6 d. JAV. Poetas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, filosofijos mokslų daktaras. 1933 m. baigė Kauno universitetą. Mokytojavo Kaune, Marijampolėje, Šiaulių berniukų gimnazijoje (1937–1944). Priklausė Šiauliuose veikiančiam literatų būreliui, bendradarbiavo „Varpuose“. 1941 m. Šiauliuose išleistas jo parengtas „Lietuviškai vokiškas ir vokiškai lietuviškas žodynas“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Dėstė kolegijoje, universitete, profesorius. Lietuvoje išleido eilėraščių rinkinį „Pavasario saulėj“ (1935), išeivijoje išėjo dar šeši poezijos rinkiniai: „Kelionė“ (1950), „Laukų liepsnos“ (1953), „Sacra Via“ (1961), „Metų vingiai“ (1963) ir kt. Išleido keletą poezijos antologijų, vadovėlių, studijas „Religinis pradas Maironio kūryboje“ (1967), „Lietuva pasaulinėje literatūroje“ (1985), sudarė straipsnių rinkinį „Linkuva: Šiaurės Lietuvos švietimo židinys“ (1978) ir kt. Išvertė A. Dantes, W. Scotto, F. Schillerio, J. W. Goethes ir kt. kūrinius.

ŠNIUOLIS JONAS VYTAUTAS. Gimė 1924 m. sausio 1 d. Miežaičių kaime (Radviliškio r.). Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miške (Radviliškio r.). Poetas, Lietuvos laisvės kovų dalyvis. 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Dirbo Radviliškio geležinkelio apygardoje vertėju. Prasidėjus sovietinei okupacijai tapo partizanu. Buvo Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, redagavo partizanų spaudą, Vytenio slapyvardžiu skelbė joje savo eilėraščius. Eilėraščiai publikuoti antologijoje „Kovos keliu žengiant“ (1991), L. Jučo knygoje „Nuvytę neužmirštuolių žiedai“ (1991), rinkinyje „Takai prie šaltinio“ 1999), almanache „Varpai“, „Nemune“ ir kt. Po mirties apdovanotas „Vyčio kryžiaus“ I laipsnio ordinu.

TAUGINAS DARIUS. Gimė 1972 m. kovo 2 d. Šiauliuose. Prozininkas. 2000 m. baigė Šiaulių universitetą. Dirbo vadybininku. Rašyti pradėjo studijuodamas. Išleido detektyvinius romanus „Manipuliacijų poligonas“ (2000), „Sunku mylėti moteris“ (2001), „Košmarų kronikos“ (2004). Rašo scenarijus lietuviškiems televizijos serialams. Šiaulių literatų susivienijimo narys.

TIRKŠLYTĖ-GASPARAVIČIENĖ REGINA. Gimė 1956 m. gruodžio 3 d. Šilutėje. Prozininkė. 1978–1983 m. studijavo ikimokyklinę pedagogiką ir psichologiją Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete. 1976–2000 m. dirbo auklėtoja vaikų darželyje. Nuo 2000 m. gyvena Šiauliuose. Išleido apsakymų rinkinį „Žiedas su briliantine akute“ (2005), novelečių knygą „Spąstai“ (2006). Šiaulių literatų klubo „Verdenė“ narė.

VALIULIS KAZYS ALGIMANTAS. Gimė 1932 m. vasario 21 d. Pašvitinyje (Pakruojo r.). Mirė 2009 m. sausio 9 d. Šiauliuose. Prozininkas, poetas. Mokėsi Vilniaus universiteto Parengiamajame skyriuje. Nuo 1950 m. gyveno Šiauliuose, dirbo Šiaulių geležinkelyje. Išleido eilėraščių rinkinius „Kuproti medžiai“ (1999), „Mirštančios žvakės“ (2005), prozos kūrinius „Turgadienis“ (2000), „Kalnų dvasios gimdo meilę“ (2001), „Frenkelio naginės“ (2006). Parašė knygų paaugliams ir vaikams. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Šiaulių literatų susivienijimo narys.

VALSIŪNIENĖ VALERIJA. Gimė 1907 m. gegužės 17 d. Žydeliuose (Panevėžio r.). Mirė 1955 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje. Poetė, prozininkė, pedagogė. Jaunystėje gyveno Šiauliuose, kurį laiką studijavo Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1930 m. baigė Telšių mokytojų seminariją. Iki 1940 m. mokytojavo Šiaulių miesto ir apylinkių pradžios mokyklose. 1941 m. buvo ištremta į Sibirą. 1943–1944 m. dirbo per karą evakuotų lietuvių vaikų namuose Udmurtijoje. Grįžusi, nuo 1945 m., gyveno Vilniuje, dirbo Lietuvos rašytojų sąjungoje. Išleido eilėraščių rinkinius „Šviesi diena“ (1947), „Iš širdies“ (1948), „Lyrika“ (1953), poemą „Veronika“ (1962), apysaką „Keliai keleliai“ (1957), poezijos vaikams rinkinius ir kt. Kūryba išversta į rusų kalbą.

VANAGIENĖ LILIJA. Gimė 1927 m. rugpjūčio 15 d. Panevėžyje. Mirė 2011 m. liepos 17 d. Vilniuje. Vertėja, pedagogė. 1950 m. baigė Vilniaus universitetą, anglų kalbą ir literatūrą. 1950–1954 m. dirbo Šiaulių miesto Liaudies švietimo skyriuje, 1954–1961 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1963 m. iki 1987 m. dirbo Lietuvos konservatorijos Kalbų katedroje. Iš anglų kalbos išvertė J. F. Cooperio, M. Twaino, W. Faulknerio, O. Wildes, A. Hailay, J. Steinbeko, J. Updike, A. Heilio, J. O. Curwoodo, D. Bisseto ir kitų rašytojų kūrinių. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

VASAITYTĖ AUKSĖ. Gimė 1947 m. sausio 15 d. Vilniuje. Mirė 1988 m. gegužės 31 d. Šiauliuose. Poetė, vertėja. Vaikystėje tapo neįgali, nevaikščiojo. Nuo 1953 m. gyveno Šiauliuose. 1970 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, vėliau – užsienio kalbų kursus Maskvoje. Dirbo Šiaulių televizorių gamykloje vertėja. Išleido poezijos rinkinius „Laukimo puokštė“ (1980), „Stipriau už likimą“ (1988). Po mirties, 1999 m. išėjo eilėraščių knyga vaikams „Sunku būti pasaka.“ Periodikoje paskelbė publicistikos, eseistikos straipsnių. Išvertė kelias knygas iš rusų kalbos. Buvo Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos narė. Šiauliuose išleista knyga „Žiedlapiai byra ir byra: poetės A. Vasaitytės in memoriam“ (sudaryt. D. Striogaitė, 1995).

Auksės Vasaitytės ranka rašyti eilėraščiai

Eilėraščiai su autorės prierašais

VITKAUSKAS ARĖJAS. Gimė 1925 m. sausio 31 d. Šiauliuose. Mirė 1994 m. spalio 8 d. Vilniuje. Poetas, vertėjas, dailininkas. 1943 m. baigė Kauno gimnaziją. Studijavo Kauno taikomosios dailės institute, Vilniaus konservatorijoje. 1948–1955 m. kalintas lageriuose. 1963–1988 m. dainavo Valstybiniame televizijos ir radijo chore. Išleistas poezijos rinkinys „Balta dovana“ (2000). Jo poezijos žodžiais parašyta nemažai dainų. Išvertė dainų iš vokiečių, prancūzų, rusų kalbų. Buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

VITKAUSKAS LEONAS. Gimė 1902 m. liepos 11 d. Šiauliuose. Mirties metai nežinomi. Poetas, prozininkas. Kurį laiką gyveno Škotijoje. Savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Šiauliuose su kitais įsteigė Laisvamanių Etinę kultūros draugiją (1924), redagavo laikraštį „Šiaulių naujienos“ (apie 1924–1925 m.). Vėliau dirbo „Lietuvos žiniose“. 1933 m. išvyko į JAV. Išleido poezijos rinkinius „Spinduliai ir šešėliai“ (1926), „Po baltąja skraiste“ (1927), eilėraščių ir apsakymų rinkinį „Už tėvynę“ (1923), poemą „Numirėlis iš karsto“ (1936) ir kt. Gyvendamas užsienyje, rašė eilėraščius anglų kalba.

ZAGORSKIENĖ ROMUALDA. Gimė 1933 m. spalio 12 d. Šiauliuose. Vertėja. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo „Vagos“ leidykloje. Verčia iš anglų, rusų kalbų. Išvertė A. Conon Doyle, T. M. Reido, D. Weisso, G. Moore ir kitų rašytojų kūrinių. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

ZAIKAUSKAS VALENTINAS. Gimė 1941 m. spalio 6 d. Čekonių kaime (Anykščių r.). Prozininkas. Vaikystėje neteko regėjimo. Mokėsi Kauno aklųjų mokykloje. 1965 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Dvylika metų mokytojavo Kauno suaugusiųjų aklųjų vidurinėje mokykloje. 1976–1984 m. dirbo dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute. Buvo Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos narys, bendradarbiavo miesto bei rajono spaudoje. Nuo 1984 m. gyvena Vilniuje, dirbo žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijoje (1984–1987), vėliau dirbo VU Specialiosios psichologijos mokslinio tyrimo laboratorijoje. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1976 m. Išleido novelių rinkinius „Iš miesto A į miestą B“ (1982), „Sniegas“ (1988), apysaką „Pėdsakai baigiasi rojuje“ (2000), romaną „Būgnininkų rūmai“ (2006). Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės premija (1989).

ŽYMANTIENĖ BIRUTĖ. Gimė 1944 m. balandžio 24 d. Joniškyje. Pedagogė, žurnalistė, memuaristė, poetė. Buvo ištremta į Irkutsko sritį. 1959 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Joniškio 2-oje vidurinėje mokykloje. 1968 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą. Dešimt metų dirbo pedagoge Šiaulių rajono ir miesto mokyklose, vėliau buvo Šiaulių miesto Savivaldybės vyriausioji specialistė, atstovė spaudai. 1991 m. dirbo dienraščio „Šiaulių kraštas“ korespondente, vėliau – Šiaulių radijo centro žinių redaktore, kūrė Šiaulių televizijos laidas. Išleido biografines knygas „Testamentas: kunigo ir skulptoriaus Antano Rimavičiaus gyvenimo ir darbų pėdsakais“ (1998), „Viki-Viktoras” (apie architektą, skulptorių Vytautą Kunicką, 2008), „Našlaičių dalia” (su bendraaut, 2009), „Tiltas: mokytoja Eugenija Rudytė“ (2011), „Giminė. Laurinaičiai” (2014), „Maestro Stasys Žalalis” (2014), eilėraščių rinkinį „Trapumas“ (2014), „Antanas Račas“ (2017) ir „Advokatas Leopoldas Petrauskas“ (2018). Įvairiuose almanachuose, periodiniuose leidiniuose publikavo kelias dešimtis straipsnių. Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos narė, Lietuvos našlaičių brolijos Šiaulių skyriaus vadovė, šv. Kazimiero ordino narė, (buvusi Ordino Šiaulių komtūrijos komtūrė). (Red. 2018-11-05.)

LITERATŪRA

Egzodo rašytojai: autobiografijos. Vilnius, 1994.
Griniūtė, Valerija. Rašytojai, susiję su Šiauliais: diplominis darbas. Vilnius, 1984.
JAV lietuviai: biografijų žinynas. T. 1–2. Vilnius, 1998, 2002.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Kaunas, 2001.
Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001.
Norkutė, Roma. Šiaulių literatai. 1970–1990: diplominis darbas. Vilnius, 1991.
Petravičienė, Emilija. Šiaulių literatai ir jų kūryba: diplominis darbas. Vilnius, 1970.
Prėskienis, Bronius. Šiaulių krašto literatūros panorama. Šiauliai, 2003.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius.1996–2006 (sudaryt. D. Darbutienė). Šiauliai, 1995–2005.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Tarybų Lietuvos rašytojai. Vilnius, 1967.
Vanagas, Vytautas. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius, 1996.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–10. Vilnius, 2001–2006.

A B C Č D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ADAŠKEVIČIENĖ EUGENIJA, BUGAREVIČIŪTĖ. Gimė 1944 m. spalio 20 d. Šiluvoje (Raseinių r.). Slidininkė, kūno kultūros bei sporto mokslininkė. Pedagogė, habilituota socialinių mokslų daktarė (1994). 1962 m. baigė Šiluvos vidurinę mokyklą, 1966 m. – Šiaulių pedagoginį institutą (ŠPI), 1976 m. – aspirantūrą Maskvoje. 1966–1976 m. ŠPI dėstytoja, 1977–1991 m. ŠPI Klaipėdos ikimokyklinio fakulteto dėstytoja, nuo 1991 m. Klaipėdos universiteto dėstytoja, profesorė (1998). Daugiau kaip 70 mokslinių, metodinių darbų autorė. Mokslinių tyrimų kryptis – kūno kultūros ir sveikatos ugdymas vaikystėje, kūno kultūros teorija ir didaktika. Daugkartinė Lietuvos slidinėjimo čempionė ir prizininkė (1962–1973). Pirmasis treneris Juozas Rauckis (1932–2007). SSRS sporto meistrė (1968). Apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1994), Sporto garbės kryžiumi (2006), Sporto garbės komandoro ženklu (2009).

AMBRAZAS SVAJŪNAS. Gimė 1967 m. vasario 20 d. Šiauliuose. Orientacininkas, sporto organizatorius. 1984 m. baigė Šiaulių 7-ąją vidurinę mokyklą, 1990 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1984 m. Šiaulių vaikų ekskursinės turistinės bazės orientavimosi sporto būrelio vadovas, nuo 1999 m. – verslininkas. 1988–2006 m. Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narys. Daugkartinis Lietuvos orientavimosi sporto čempionas (1988, 1989, 1991, 1994–2006), SSRS čempionatų prizininkas. Lengvosios atletikos, bėgimo kalnais čempionatų dalyvis ir laimėtojas, ekstremalaus sporto turnyrų dalyvis. Pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynėse Japonijoje 2-osios vietos laimėtojas (2001). Pasaulio veteranų orientavimosi sporto čempionato Italijoje 1-osios vietos laimėtojas (2013). Pirmoji trenerė Nijolė Veršinskienė. SSRS sporto meistras (1989). Dienraščio „Šiaulių kraštas“ organizuotų rinkimų „Metų viltis“ laureatas (2011).

BAIKAUSKAITĖ LAIMUTĖ. Gimė 1956 m. birželio 10 d. Gaideliuose (Šilutės r.). Lengvaatletė, (bėgikė), pedagogė, olimpinė vicečempionė. 1975 m. baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1979 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. 1979–1981 m. Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos trenerė, 1981–1993 m. Kūno kultūros ir sporto departamento instruktorė, 1993–1995 m. Vilniaus 46-osios vidurinės mokyklos mokytoja. Nuo 1995 m. gyvena Čikagoje (JAV), verslininkė. Lietuvos bėgimo čempionė (14 kartų, 1973–1991), gerino Lietuvos bėgimo rekordus (13 kartų). SSRS 800 m. bėgimo vicečempionė (1980), SSRS 1500 bėgimo čempionė (1988), Seulo olimpinių žaidynių (1988) 1500 m. bėgimo sidabro medalio laimėtoja. Pirmasis treneris Antanas Šertvytis. SSRS sporto meistrė (1978), SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė (1980). Apdovanota Lietuvos tautino olimpinio sporto komiteto (LTOK) Olimpine žvaigžde (2011).

BALČIŪNAITĖ EGLĖ. Gimė 1988 m. spalio 31 d. Šiauliuose. Lengvaatletė (bėgikė). 2011 m. baigė Šiaulių universitetą. Sportuoti pradėjo 2000 metais. Pagrindinė rungtis – 800 m. bėgimas. Lietuvos čempionė (2010, 2011, 2017). Studentų žaidynių laimėtoja (2008, 2009). Lietuvos uždarų patalpų bėgimo rekordininkė. Lietuvos olimpinės rinktinės narė, Pekino (2008) ir Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių (2016) dalyvė. Treneris Aleksandras Kitanovas. Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (2009), Šiaulių universiteto metų sportininkė (2011). (Red. 2020-03-18).

BALŽEKAS REMIGIJUS. Gimė 1957 m. spalio 1 d. Radviliškyje. Tenisininkas, teniso, žolės riedulio treneris. 1975 m. baigė Dotnuvos (Kėdainių r.) vidurinę mokyklą, 1981 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1981–1984 m. dirbo Elektrėnuose. Nuo 1984 m. Šiaulių teniso mokyklos treneris, 1992–2006 m. – direktorius. Lietuvos vyrų Deviso taurės varžybų komandos kapitonas. Žymiausi auklėtiniai A. Balžekas, R. Berankis A. Parazinskaitė ir kt. Lietuvos teniso sąjungos narys, Lietuvos nusipelnęs treneris. Apdovanotas ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007), Sporto garbės kryžiumi (2008), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpine žvaigžde (2008).

BAŠKYS TEODORAS. Gimė 1939 m. liepos 9 d. Užventyje (Kelmės r.). Mirė 2001 m. gruodžio 26 d. Šiauliuose. Treneris, pedagogas, sporto organizatorius. 1962 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1962–1965 m. Užvenčio vidurinės mokyklos mokytojas, 1965–1967 m. Šiaulių sporto mokyklos direktorius, 1967–1969 m. miesto kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojas, 1969–2001 m. „Žalgirio“ sporto draugijos Šiaulių miesto tarybos pirmininkas. 1967–1969 m. treniravo Šiaulių lengvosios atletikos rinktinę, vėliau subūrė ir treniravo miesto slidininkų komandą. Naujojo jachtklubo Rėkyvoje, Bubių slidinėjimo bazės, „Žalgirio“ stadiono statybų Šiauliuose iniciatorius. Treniravo T. Raponavičienę, M. Jonaitienę, E. Adaškevičienę, l. Mozerytę-Bobrovą ir kt. LSSR nusipelnęs treneris (1989).

BESELIENĖ VIDA, ŠULSKYTĖ. Gimė 1956 m. rugpjūčio 17 d. Šiauliuose. Krepšininkė, pedagogė, olimpinė ir pasaulio čempionė. 1986 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1990–2008 gyveno ir dirbo Izraelyje, nuo 2008 m. gyvena JAV. 1973–1988 m. žaidė Vilniaus „Kibirkšties“ krepšinio komandoje. 1974–1975 m. SSRS jaunių krepšinio rinktinės, 1975–1987 m. Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žaidėja. Lietuvos moterų krepšinio čempionė (7 kartus). 1974–1983 m. SSRS moterų krepšinio rinktinės žaidėja. SSRS čempionatų sidabro (1979), bronzos (1984) medalių laimėtoja. Europos (1976, 1978, 1980), pasaulio (1983), Maskvos olimpinių žaidynių (1980) čempionė. Pirmasis treneris Algimantas Gedminas (1932–2011). SSRS nusipelniusi sporto meistrė (1980). Nuo 1990 m. gyvena ir dirba Izraelyje. (Red. 2020-03-18).

BITYTĖ BRONĖ VIDA. Gimė 1942 m. rugsėjo 20 d. Mankiškiuose (Radviliškio r.). Alpinistė. Mokėsi Radviliškio V. Valsiūnienės vidurinėje mokykloje. 1964 m. baigė Šiaulių medicinos mokyklą. Nuo 1964 m. dirbo įvairiose Šiaulių miesto medicinos įstaigose. 1968–1983 m. užsiiminėjo alpinizmu. Baltijos šalių varžybų (Estija, 1974) laimėtoja. Pirmosios SSRS alpiniados (Tian Šanis, 1969), antrosios (Kaukazas, 1972) dalyvė. Kurį laiką vadovavo Šiaulių miesto alpinizmo sekcijai. Organizavo ir vedė jaunųjų keliautojų Kalnų turizmo mokyklos užsiėmimus.

BOBROVA LAIMUTĖ, MOZERYTĖ. Gimė 1947 m. spalio 30 d. Stulgiuose (Kelmės r.). Mirė 2024 m. rugsėjo 11 d. Slidininkė. Pedagogė, edukologijos mokslų daktarė (1979). 1969 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 1977 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1976–1979 m. studijavo aspirantūroje. 1969–2008 m. dėstė Šiaulių universitete, 2003–2008 m. Edukologijos fakulteto prodekanė. Kūno kultūros vadovėlių, metodinių priemonių, mokslinių straipsnių apie moksleivių kūno kultūros ugdymą autorė. Lietuvos slidinėjimo rinktinės narė (1968–1972). Lietuvos slidinėjimo lenktynių čempionė (1971), vicečempionė (1972). Pirmasis treneris Juozas Rauckis (1932–2007). SSRS sporto meistrė (1971). (Red. 2024-01-01)

BUČINSKAS ROLANDAS. Gimė 1961 m. spalio 3 d. Tauragėje. Kultūristas, treneris. 1985 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1998 m. gyvena JAV ir yra asmeninis treneris. Lietuvos čempionas: absoliutusis (1995, 1997), savo svorio kategorijoje (4 kartus), Europos čempionas (1991, 1996). Pirmasis Lietuvos kultūristas su SSRS rinktine dalyvavęs Europos čempionate (1989). Pasaulio čempionato dalyvis (4 vieta, 1998). Pirmasis treneris V. Varnas. Geriausias Lietuvos metų atletas (1998). SSRS sporto meistras (1989). Apdovanotas medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus“ (1996). (Red. 2020-01-08).

ČAIKAUSKAS RIMANTAS. Gimė 1955 m. kovo 14 d. Ukmergėje. Mirė 2024 m. sausio 15 d. Vilniuje. Žolės riedulio treneris. 1973 m. baigė Šiaulių 11-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1979–1980 m. Šiaulių „Žalgirio“ sporto mokyklos, 1980–1993 m. Šiaulių sporto mokyklos „Saulė“, 1993–2001 m. Šiaulių sporto mokyklos „Klevas“, nuo 2001 m. Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“ žolės riedulio treneris. 1980–1990 m. Lietuvos moterų žolės riedulio rinktinės treneris. Jo vadovaujama Šiaulių „Tauro“ komanda tapo daugkartine Lietuvos žolės riedulio čempione, SSRS čempionate iškovojo bronzos medalius (1985), laimėjo I. Gandi (1987) ir Dž. Kenedžio (1989, 1990, 1995) taures. Treniravo V. Povilionytę-Čaikauskienę, O. Kanaporienę, R. Baniulytę-Čepienę ir kt. LSSR nusipelnęs treneris (1987), Lietuvos nusipelnęs treneris (2005). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpine žvaigžde (2005). (Šaltinis: Lietuvos sporto enciklopedija. Red. 2024-11-14)

ČAIKAUSKIENĖ VIRGINIJA, POVILONYTĖ. Gimė 1964 m. gruodžio 16 d. Vilniuje. Žolės riedulininkė, teisėja. Mokėsi Vilniaus 43-ojoje vidurinėje mokykloje. 2004 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1983–2001 m. gyveno Šiauliuose, dirbo Televizorių gamykloje, miesto sporto klubuose. Nuo 2001 m. dirba Vilniaus „Žemynos“ gimnazijoje. Lietuvos čempionė (15 kartų, su Šiaulių „Tauru“). Lietuvos uždarų patalpų čempionė (5 kartus) vicečempionė (8 kartus). SSRS čempionato bronzos medalininkė (1985), Europos čempionato bronzos medalininkė (1987). Europos uždarų patalpų žolės riedulio čempionato sidabro medalininkė (2002). I. Gandi (1987), Dž. Kenedžio (1989, 1990, 1995) taurių laimėtoja. Teisėjauja nuo 2002 m. Pirmoji trenerė D. Bilevičiūtė. SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė (1987), tarptautinės kategorijos teisėja (2005).

ČEPULIS JONAS. Gimė 1939 m. rugpjūčio 11 d. Joniškėlyje (Pasvalio r.). Mirė 2015 m. gegužės 28 d. Kaune. Boksininkas, olimpinis vicečempionas. 1948–1957 m. buvo ištremtas. 1967 m. baigė Kauno politechnikumą. 1961–1965 m. Šiaulių gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos šaltkalvis, 1965–1970 m. „Žalgirio“ sporto draugijos instruktorius, 1970–1994 m. Kauno „Pergalės“ gamyklos šaltkalvis. Boksuotis pradėjo 1957 m. Šiauliuose. Ringe kovėsi 230 kartų, laimėjo 203 kovas. Lietuvos vyrų bokso (6 kartus), Baltijos šalių (1962) čempionas. SSRS čempionatų sidabro (1965, 1968) ir bronzos (1968) medalių laimėtojas. Mechiko olimpinių žaidynių (1968) vicečempionas. Pirmasis treneris Vaclovas Peleckis. SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1968). Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (1965). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1999), Lietuvos tarptautinio olimpinio komiteto (LTOK) Aukso žvaigžde (2004). (Red. 2020-03-18).

ČMILIS VIKTORAS. Gimė 1957 m. sausio 18 d. Šiauliuose. Boksininkas, bokso ir šachmatų treneris. 1982 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1978–1995 m. Šiaulių „Žalgirio“, Šventupio, „Dubysos“ sporto mokyklų bokso, nuo 1996 m. „Dubysos“ sporto mokyklos šachmatų treneris. 1973–1982 m. kultivavo boksą. Lietuvos jaunių bokso sunkiojo svorio čempionas (1974). Geriausios Lietuvos šachmatininkės Viktorijos Čmilytės treneris. Lietuvos nusipelnęs treneris (2003). Apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2007), „Už sporto pergales“ (2008).

ČMILYTĖ-NIELSEN VIKTORIJA. Gimė 1983 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. Šachmatininkė, politinė veikėja. 2000 m. baigė Šiaulių Didždvario gimnaziją. 2002–2007 m. studijavo Rygos (Latvija) universitete. Būdama šešerių pradėjo žaisti šachmatais. Europos mergaičių čempionė (1993), pasaulio mergaičių čempionė (1995). Atstovavo Lietuvai daugelyje tarptautinių šachmatų varžybų ir čempionatų. Aukščiausi pasiekimai: 2000 m. ir 2004 m. – Pasaulinės šachmatų Olimpiados aukso medalio laimėtoja, 2006 m. – Pasaulio moterų čempionato bronzos medalio laimėtoja, 2011 m. – Europos moterų šachmatų čempionato aukso medalio laimėtoja, 2013 m. – Europos moterų komandinio čempionato aukso medalio laimėtoja. Pirmasis treneris Viktoras Čmilis. Lietuvos olimpinės rinktinės narė. Tarptautinės šachmatininkų profesionalų asociacijos narė. Tarptautinė moterų šachmatų didmeistrė (1999), tarptautinė vyrų šachmatų meistrė (2001). Geriausia Lietuvos sportininkė (2006). Geriausia pasaulio šachmatininkė (2008). Apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1996), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi (2011). Šiaulių miesto garbės pilietė (2011). Lietuvos Respublikos seimo narė (2012–2016 ir 2016–2020 m. kadencijos). Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė (nuo 2020 m.). (Red. 2021-01-08).

DAMBRAUSKAS APOLINARAS. Gimė 1929 m. gegužės 16 d. Maniušiuose (Šiaulių r.). Mirė 2022 m. rugsėjo 20 d. Šiauliuose. Plaukimo treneris, teisėjas. 1949 m. baigė Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją, 1953 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1953–1957 m. dėstė Čardžou (Turkmenija) pedagoginiame institute, 1957–1964 m. plaukimo treneris Sankt Peterburge (Rusija), 1964–1967 m. – Vilniuje. 1967–2006 m. Šiaulių sporto mokyklos plaukimo treneris. Žymesnieji ugdytiniai V. Penkauskaitė, P. Viktoravičius. LSSR nusipelnęs treneris (1975), Nacionalinės kategorijos teisėjas (1977). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1999). (Red. 2022-09-26).

DAULYTĖ DEIMANTĖ. Gimė 1989 m. vasario 22 d. Šiauliuose. Šachmatininkė. 2008 m. baigė Šiaulių J. Janonio gimnaziją. 2008–2012 m. studijavo Šiaulių universitete, 2012–2014 m. – Mykolo Riomerio universitete. Lietuvos merginų šachmatų čempionė (3 kartus), moterų – (4 kartus). Europos čempionatų sidabro ir bronzos medalių laimėtoja ir kt. Lietuvos studentų pirmenybių nugalėtoja. Pirmoji trenerė Regina Turauskienė. Tarptautinė moterų šachmatų didmeistrė (2009), tarptautinė vyrų šachmatų meistrė (2014).

DOVYDAITYTĖ AIDA, PRANIENĖ. Gimė 1976 m. gegužės 12 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). Imtynininkė, teisininkė. 2002 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, 2007 m. – Mykolo Riomerio universitetą. Nuo 1994 m. dirbo Šiauliuose policininke, nuo 2006 m. – Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato vyriausioji tyrėja. Pirmasis treneris Nikolajus Kurušinas. Europos jaunimo savigynos imtynių čempionato (1994), pasaulio čempionato (1996) bronzos medalių laimėtoja, Europos čempionato (1996) vicečempionė. Geriausioji Šiaulių apskrities seklė (2009).

DRAZDAUSKAITĖ RASA. Gimė 1981 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Lengvaatletė (bėgikė), trenerė. 2010 m. baigė Šiaulių universitetą. Nuo 2004 m. dirba Šiaulių lengvosios atletikos mokykloje. Karaliaus Mindaugo husarų bataliono karė. Lietuvos ilgų nuotolių bėgimo čempionė (11 kartų), daugkartinė varžybų laimėtoja ir rekordininkė. Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Lisabonoje užėmė 2-ąją vietą (1997), pasaulio jaunių olimpiadoje – 3-ąją vietą (1998). Dalyvavo Pekino (2008), Londono (2012) ir Rio de Žaneiro (2016) olimpinėse žaidynėse. Laimėjo Nepriklausomybės bėgimą Lenkijoje (2013). Pirmoji trenerė V. Povilaitienė. Tarptautinės klasės sporto meistrė (2008). Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (2001, 2012). Apdovanota medaliu „Už sporto nuopelnus kariuomenei“. (Red. 2020-03-18).

EŽERSKIENĖ VALENTINA. Gimė 1939 m. kovo 17 d. Kretingoje. Lengvaatletė (bėgikė). Mokėsi Šiaulių 2-oje vakarinėje vidurinėje mokykloje. Baigusi studijas dirbo Šiaulių televizorių gamykloje. Sportuoti pradėjo 1957 m. Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionato 1500 m. rungties nugalėtoja (1972), Lietuvos maratono čempionė (1987), PDG SSRS čempionato antrosios vietos laimėtoja (1989), Europos sporto veteranų lengvosios atletikos varžybų 20 km. rungties vicečempionė. 2003–2006 m. veteranų plaukimo varžybų čempionė ir prizininkė. Pirmasis treneris Povilas Ivanovas. Lietuvos savanorių sąjungos narė (nuo 1990). Apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2009), Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2013).

EŽERSKIS MINDAUGAS. Gimė 1977 m. rugpjūčio 2 d. Šiauliuose. Imtynininkas, treneris. Biologijos mokslų daktaras (2010). 2001 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Nuo 1998 m. Lietuvos olimpinio sporto centro, olimpinės rinktinės narys. Nuo 2001 m. Lietuvos kariuomenės fizinio parengimo instruktorius. Lietuvos graikų-romėnų imtynių nacionalinės rinktinės treneris. Lietuvos graikų-romėnų imtynių čempionas (14 kartų). Europos jaunių čempionato vicečempionas (1995), bronzos medalininkas (2005), suaugusiųjų čempionato vicečempionas (2012). Pasaulio jaunių (1994) ir suaugusiųjų (2007, 2008) vicečempionas. Trijų olimpinių žaidynių (2000, 2004, 2008) dalyvis. Pirmasis treneris Edmundas Skrickas. Apdovanotas medaliu „Už sporto pergales“ (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2007) ir kt.

GADEIKIS TOMAS. Gimė 1984 m. sausio 30 d. Šiauliuose. Irkluotojas (kanojininkas), pasaulio čempionas. 2002 m. baigė Šiaulių Šventupio vidurinę mokyklą, vėliau – Lietuvos kūno kultūros akademiją. Studijuoja Mykolo Riomerio universitete. Irkluoja dvivietę kanoją (su Raimundu Labucku). Daugkartinis pasaulio čempionas ir Lietuvos olimpinės rinktinės narys. Pekino olimpinių žaidynių (2008) dalyvis. Lietuvos irklavimo čempionas (7 kartus). Europos irklavimo čempionatų medalininkas ir vicečempionas. Pirmasis treneris Pranciškus Gadeikis. Tarptautinės kategorijos sportininkas (2007). Apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

GALINAUSKAS VYTAUTAS. Gimė 1949 m. birželio 3 d. Šiauliuose. Dviratininkas. 1967 m. baigė Šiaulių 23-ąją profesinę mokyklą. Nuo 1968 m. gyvena Rygoje (Latvija), dirba dviračių mechaniku. Sportavo 1964–1981 m. Lietuvos 100 km. komandinių lenktynių čempionas (1969, su Šiaulių komanda), SSRS čempionato 100 km. komandinių lenktynių bronzos medalininkas (1969, su Lietuvos komanda). Atstovaudamas Latvijai tapo SSRS čempionu (1975, 1978), SSRS čempionatų sidabro (1976), bronzos (1974) medalininku. SSRS komandinėse daugiadienėse lenktynėse pirmosios vietos laimėtojas (1974), antrosios – (1973), trečiosios – (1971). Pirmasis treneris Vytautas Balčiūnas. Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (1971).

GIEDRAITIS ROBERTAS. Gimė 1970 m. rugpjūčio 29 d. Kaune. Krepšininkas, treneris. 1988 m. baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą, 1993 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. 1994–2006 m. žaidė „Šiaulių“ krepšinio vyrų komandoje. 2005–2009 m. „Šiaulių“ komandos treneris. 2010–2012 m. Utenos „Juventos“ klubo vyr. treneris, 2012–2013 m. Panevėžio „Lietkabelio“ vyr. treneris. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas (2001). Lietuvos čempionatų bronzos medalininkas (2000, 2001, 2004, 2005). Pirmasis treneris Vytautas Sarpalius.

GOGELIS RIMANTAS. Gimė 1939 m. birželio 2 d. Šiauliuose. Keliautojas, sporto organizatorius, teisėjas. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. 1966–1991 m. Lietuvos respublikinės turizmo ir ekskursijų tarybos skyriaus vedėjas. Nuo 1991 m. – Lietuvos keliautojų sąjungos generalinis sekretorius. Pirmųjų sportinių – turistinių ekspedicijų į Tian Šanį, Jakutiją, Čiukčiją rengėjas, Lietuvos turizmo čempionatų ir Baltijos šalių turizmo sąskrydžių vienas iš rengėjų. Lietuvos turizmo čempionas (4 kartus). Knygų „Turisto vadovas“ (1978) bendraautorius, „Atmintinė turistui“ (1969, 1988) sudarytojas. SSRS turizmo sporto meistras (1973). Nacionalinės kategorijos teisėjas (1978). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1999), Sporto garbės kryžiumi (2009).

GRABAUSKAS ARŪNAS. Gimė 1959 m. kovo 23 d. Skaudvilėje (Tauragės r.). Rankininkas, treneris, pedagogas. 1981 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1977–1981 m. Kauno „Atleto“ komandos žaidėjas. Nuo 1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Šiaulių universitetas) Edukologijos fakulteto dėstytojas. Treniravo ŠPI rankinio komandą, Lietuvos ir Europos čempionę. 1983–1989 m. dirbo Šiaulių „Tauro“ komandos treneriu. 1984 m. buvo Lietuvos studentų rinktinės, SSRS universiadoje iškovojusios 3-ąją vietą, treneris. Žymesnieji auklėtiniai R. Valuckas, S. Vasiliauskas, A. Mikučionis ir kt. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2009).

GRIŠKONIS ALGIRDAS. Gimė 1926 m. liepos 21 d. Kaune. Mirė 2006 m. liepos 20 d. Šiauliuose, čia ir palaidotas. Futbolininkas, ledo ritulio treneris. Mokėsi Kauno 20-ojoje vidurinėje mokykloje. 1948–1998 m. dirbo Šiaulių odos ir avalynės kombinate „Elnias“. Futbolą pradėjo žaisti 1944 m. Kaune. 1949–1968 m. žaidė Šiaulių „Elnio“ futbolo komandoje, buvo šios komandos kapitonas. 1949–1953 m. treniravo „Elnio“ ledo ritulio komandą. SSRS jaunių čempionas (1946). Lietuvos čempionas (7 kartus), Lietuvos vicečempionas (3 kartus), sidabro medalininkas (3 kartus). Lietuvos futbolo taurės laimėtojas (4 kartus). Buvo Lietuvos veteranų futbolo klubo „Meistrai“ garbės narys. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005).

JAVTOKAS ROBERTAS. Gimė 1980 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Krepšininkas. 2009 m. baigė Šiaulių universitetą, 2012 m. – Lietuvos sporto universitetą ir Vusterio (Anglija) universitetą. Žaidė Šiaulių „Šiaulių“ (1996–1999), Vilniaus „Lietuvos ryto“ (1999–2006), Atėnų „Panathinaikos“ (2006–2007), Maskvos „Dinamo“ (2007–2008) ir kt. komandose. Daugkartinis Lietuvos vyrų krepšinio, Graikijos (2007), Eurolygos (2007) čempionas. ULEB taurės laimėtojas (2005). Lietuvos vyrų rinktinės žaidėjas (2001–2012), Europos krepšinio čempionato bronzos medalio laimėtojas (2007), sidabro – (2013, 2015). Pasaulio krepšinio čempionato bronzos medalio laimėtojas (2010). Karaliaus Mindaugo taurės čempionas (2017). Apdovanotas Sporto garbės Komandoro ženklu (2006), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2007). 2017 metais oficialiai baigė savo profesionalaus krepšininko karjerą. (Red. 2020-03-18).

JUOZAPAITIS VYGANTAS. Gimė 1957 m. kovo 26 d. Šiauliuose. Mirė 2007 m. kovo 14 d. Sporto meistras, daugkartinis Lietuvos šaudymo iš lanko čempionas, lankininkų treneris. Parengė vienuolika sporto meistrų šaulių. 1972 m. įvykdė kandidato į TSRS sporto meistrus normatyvą. 1973–1974 m. tapo LTSR jaunių čempionu. Nuo 1980 m. dirbo Šiaulių dviračių gamyklos „Vairas“ sporto metodistu ir Šiaulių kompleksinės vaikų ir jaunių sporto mokyklos šaudymo iš lanko treneriu. 1984 m. tapo dukart LTSR šaudymo iš lanko čempionu. 1991 m. Lietuvos kūno kultūros institute įgijo kūno kultūros dėstytojo kvalifikaciją, tapo vieninteliu Lietuvos profesionaliu šaudymo iš lanko treneriu. 1992–2000 m. – Lietuvos čempionas. 2004 m. suteiktas Lietuvos lankininko meistro vardas. Treneriai Viktoras Černiauskas (pirmasis), Algirdas Vitkauskas. (Informaciją pateikė VšĮ sporto klubas „Klaipėdos lankininkai“) (Red. 2023-05-03).

KAČIUŠKA ALGIMANTAS. Gimė 1954 m. lapkričio 6 d. Stungiuose (Joniškio r.). Šaškininkas, psichologas, ūkio veikėjas. 1973 m. baigė Žagarės vidurinę mokyklą, 1978 m. – Vilniaus universitetą. 1982–1986 m. Šiaulių „Elnio“ gamybinio mokymo meistras, 1986–1990 m. mokymo kursų kombinato direktorius, 1990–1994 m. AB „Elnias“ psichologas, 1994–1997 m. administracijos vadovo padėjėjas, 1997–1998 m. generalinio direktoriaus pavaduotojas, generalinis direktorius. Nuo 1998 m. UAB „Batuva“, vėliau – UAB „TDL oda“ direktorius. Lietuvos šaškių kompozicijų sudarymo čempionas (6 kartus). Aukščiausias sporto pasiekimas – 8-oji vieta pasaulio čempionate (2006 m.). Nuo 2001 m. (su pertrauka) Pasaulinės šaškių federacijos (FMJD) kompozicijos komiteto narys. FMJD arbitras. 1980–2010 m. Lietuvos šaškių federacijos Kompozicijos komisijos pirmininkas, Lietuvos šaškių kompozicijos mėgėjų sąjungos prezidentas. Biuletenio „Šaškių kaleidoskopas“ redaktorius (1991–2007). Šaškių kompozicijos sporto meistras (1996).

KANAPORIENĖ ONUTĖ. Gimė 1960 m. birželio 12 d. Vaiguvoje (Kelmės r.). Žolės riedulininkė, trenerė, teisėja, pedagogė. 2005 m. baigė Šiaulių universitetą. Nuo 1994 m. Šiaulių sporto mokyklos „Klevas“ mokytoja, nuo 1995 m. moterų žolės riedulio komandos „Šiauliai“ trenerė. 1978–2006 m. žaidė žolės riedulį „Tauro“, „Šiaulių“ komandose. Lietuvos čempionė (19 kartų). 1978–2000 m. Lietuvos žolės riedulio rinktinės, 1982–1988 m. SSRS rinktinės narė. SSRS čempionato bronzos (1985), Europos čempionato bronzos (1987) medalininkė. SSRS taurės laimėtoja (1985, 1987). Žaisdama Šiaulių „Šiauliuose“ Europos čempionų taurės turnyre užėmė 3-ąją vietą (1995). Pirmasis treneris Feliksas Paškevičius. Šiaulių moterų veteranių klubo „Tauras“ prezidentė, žolės riedulio ir teniso klubo „Šiauliai“ pirmininkė. SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė (1987), Lietuvos nacionalinės kategorijos trenerė (2003), tarptautinės kategorijos teisėja (2007). Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (1986).

KANČELSKIS ČESLOVAS. Gimė 1949 m. vasario 2 d. Šiauliuose. Futbolininkas. 1967 m. baigė Šiaulių 6-ąją vidurinę mokyklą. Pradėjo žaisti futbolą 1965 m. Žaidė Šiaulių „Statybininko“, Vilniaus „Žalgirio“, Klaipėdos „Atlanto“, Smolensko (Rusija) „Iskros“ komandose. Lietuvos futbolo vicečempionas (1966), „Tiesos“ futbolo taurės laimėtojas (1974), Lietuvos futbolo čempionas (1977), sidabro medalio laimėtojas (1978). Pirmasis treneris Pijus Paukštis. Futbolą žaidžia jo sūnūs Deivis ir Tomas Kančelskiai. (Red. 2020-01-08).

KANČELSKIS TOMAS. Gimė 1975 m. rugpjūčio 19 d. Šiauliuose. Futbolininkas gynėjas. Mokėsi Šiaulių 14-oje vidurinėje mokykloje. Baigė Lietuvos valstybinę Kūno kultūros akademiją (dab. LSU). Karjeros pradžioje atstovavo Šiaulių „Tauro“ ir „Sakalo“ komandoms. Devynis kartus Lietuvos futbolo čempionas su Mažeikių „Romar“ (1994), Šiaulių „Kareda“ (1997, 1998), Kauno FBK „Kaunas“ (2000–2004, 2006) komandomis. 6 kartus Lietuvos futbolo taurės laimėtojas: su „Kareda“ (1996, 1999), su FBK „Kaunas“ (2002, 2004, 2005, 2008). Keturis kartus supertaurės laureatas su „Kareda“ (1996) ir FBK „Kaunas“ (2002, 2004, 2008). Už Lietuvos nacionalinę rinktinę 1995–2002 m. sužaidė 14 rungtynių. Pirmasis treneris – Saulius Petrauskas. (Informaciją pateikė A. Petraitis. Red. 2020-01-08).

KANIUŠAS STASYS. Gimė 1934 m. gegužės 1 d. Kairiuose (Šiaulių r.). Lengvaatletis, treneris, sporto organizatorius. 1966 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1953–1961 m. buvo ištremtas į Irkutsko sritį (Rusija). 1961–1974 m. gyveno ir dirbo Panevėžyje. Nuo 1974 m. įvairių Šiaulių miesto sporto įstaigų vadovas, treneris, sporto renginių organizatorius. Buvo SSRS tautų spartakiadų, čempionatų, žinybinių varžybų teisėjas. 1998–2007 m. Šiaulių veteranų sporto klubo viceprezidentas, nuo 2007 m. – pirmininkas. Lietuvos lengvosios atletikos veteranų pirmenybių prizininkas ir laimėtojas. Lietuvos nusipelnęs treneris. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) medaliais, medaliu „Už nuopelnus Šiaulių kraštui“ ir kt.

KARBOČIUS JONAS. Gimė 1946 m. liepos 27 d. Kutiškiuose (Kėdainių r.). Irkluotojas, treneris, pedagogas, visuomenės veikėjas. 1964 m. baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą, 1969 m. – Vilniaus pedagoginį institutą. 1969–1970 m. fizinio lavinimo mokytojas Panevėžyje, 1972–1987 m. akademinio irklavimo treneris Šiauliuose, 1987–1993 m. Šiaulių sanatorinės internatinės mokyklos mokytojas, 1994–2012 m. Šiaulių kūno kultūros mokyklos direktorius. Lietuvos irklavimo rinktinės treneris (1981–1988). Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Šiaulių apskrities tarybos atsakingasis sekretorius (nuo 1998), asociacijos „Sportas visiems“ Šiaulių miesto koordinacinės tarybos pirmininkas (nuo 2001). Treniravo J. Pinskų, S. Brazauskaitę, V. Bernotaitę ir kt. Lietuvos nusipelnęs treneris (1980). Geriausias šimtmečio Šiaulių miesto treneris (1999). Nusipelnęs Lietuvos treneris. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2006). (Red. 2020-03-18).

KAUŠAITĖ JURGITA. Gimė 1970 m. lapkričio 30 d. Šiauliuose. Krepšininkė, trenerė, Europos čempionė. 1993 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, 2000 m. – Emporijos universitetą (JAV). 1990–1997 m. Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narė. Nuo 1995 m. žaidė užsienyje. Šiuo metu Švedijos moterų rinktinės vyriausiojo trenerio asistentė. Lietuvos krepšinio čempionė (5 kartus), „Sporto“ krepšinio taurės laimėtoja (3 kartus), Baltijos šalių krepšinio čempionė (2 kartus). Europos čempionė (1997). Suomijos (2002), Švedijos (2008, 2009) moterų krepšinio čempionė. Apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1997).

KAUŠAITĖ VILMA. Gimė 1973 m. kovo 22 d. Šiauliuose. Imtynininkė, pedagogė. 1998 m. baigė Šiaulių universitetą. Gyvena ir dirba Šiauliuose. Lietuvos savigynos imtynių čempionė (5 kartus). Europos sambo imtynių čempionato sidabro medalininkė (1993), Europos ir pasaulio čempionatų bronzos medalininkė (1994). Pirmasis treneris Nikolajus Kurušinas.

KUKULSKIS SIGITAS. Gimė 1958 m. kovo 19 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). Regbininkas, treneris. 1977 m. baigė Šiaulių politechnikumą, 1988 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1979–1984 m. „Vairo“ sporto klubo pirmininkas, 1982–1991 „Vairo“ regbio komandos kapitonas. Nuo 1992 „Vairo“ regbio komandos vyriausiasis treneris. 1992–1993 ir 1996–1997 m. Lietuvos nacionalinės regbio rinktinės vyriausiasis treneris, 2002–2006 Lietuvos regbio septynetukų rinktinės treneris. Lietuvos taurės laimėtojas (11 kartų). Lietuvos čempionas (16 kartų), vicečempionas (3 kartus), Lietuvos čempionato bronzos medalininkas (1981). Europos čempionato (1993), Pasaulio taurės turnyrų (1993, 1997) dalyvis. Pirmasis treneris Feliksas Paškevičius. 1993–2009 Lietuvos regbio federacijos Trenerių tarybos pirmininkas. SSRS sporto meistras (1895). Apdovanotas medaliais „Už nuopelnus plėtojant regbį Lietuvoje (2003), „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2008). Išrinktas geriausiu Lietuvos regbio treneriu (2012, 2013) ir kt.

KVIETKAUSKAITĖ NIJOLĖ. Gimė 1946 m. sausio 1 d. Kaune. Lengvaatletė (bėgikė, penkiakovininkė). 1964 m. baigė Ukmergės 2-ąją vidurinę mokyklą, 1968 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1968–1974 m. Kauno „Žalgirio“, 1974–1983 m. Šiaulių „Žalgirio“ miesto tarybos instruktorė, nuo 1983 m. Šiaulių profesinės buitininkų mokyklos darbuotoja. Lietuvos barjerinio bėgimo, penkiakovės, septynkovės čempionė (31 kartą). 1968–1981 m. gerino Lietuvos rekordus (42 kartus). 1969–1975 m. SSRS rinktinės sudėtyje dalyvavo tarptautinėse varžybose su VDR ir VFR. Pirmasis treneris Zenonas Šveikauskas. SSRS sporto meistrė (1975).

LADIETA ALGIS. Gimė 1939 m. kovo 9 d. Matuizuose (Varėnos r.). Imtynininkas, treneris. 1968 m. baigė Šiaulių neakivaizdinę vidurinę mokyklą. 1968–1973 m. studijavo Lietuvos kūno kultūros institute. Nuo 1960 m. Šiaulių „Atžalyno“ sporto mokyklos laisvųjų imtynių treneris. Lietuvos laisvųjų imtynių čempionas (20 kartų), Latvijos laisvųjų imtynių čempionas (3 kartus), SSRS jaunių žaidynių 3-osios vietos laimėtojas, įvairių sporto draugijų pirmenybių nugalėtojas bei prizininkas. Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (1962). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2009). Už ilgametę sportinę veiklą 80-mečio proga įteiktas specialus Kūno kultūros ir sporto departamento padėkos medalis (2019). (Red. 2020-03-18).

LANKAS ANTANAS. Gimė 1957 m. lapkričio 13 d. Šiauliuose. Irkluotojas (baidarininkas), baidarių ir kanojų treneris, teisėjas. 1982 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Nuo 1982 m. Šiaulių sporto draugijos „Lokomotyvas“, sporto mokyklos „Atžalynas“ treneris. Lietuvos keturvietės baidarės irklavimo čempionato sidabro medalio laimėtojas (1978). Baidarininkų, Lietuvos čempionų Mindaugo Lanko ir Aurimo Lanko treneris. Teisėjauja įvairaus rango respublikinėse baidarių ir kanojų irklavimo varžybose. Nacionalinės kategorijos sporto treneris (2003). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2007).

LANKAS MINDAUGAS. Gimė 1980 m. birželio 20 d. Šiauliuose. Irkluotojas (baidarininkas). Baigė Šiaulių vakarinę vidurinę mokyklą, vėliau studijavo Šiaulių universitete. Nuo 2007 m. gyvena ir dirba Norvegijoje. Lietuvos čempionas (12 kartų), Europos jaunių baidarių ir kanojų irklavimo čempionatų trečiosios vietos (1998, 1999), Europos jaunimo čempionato antrosios vietos laimėtojas (2000). Pirmasis treneris Antanas Lankas. Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (2002). Apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento Atminimo medaliu (2004).

LAURUTIENĖ SANDRA, TAMOŠAITYTĖ. Gimė 1973 m. liepos 17 d. Šiauliuose. Šaškininkė, trenerė, teisėja, pedagogė. 1991 m. baigė Šiaulių S. Šalkauskio vidurinę mokyklą, 1997 m. – Šiaulių pedagoginį institutą, 2010 m. – Šiaulių universiteto magistrantūrą. Nuo 1991 m. Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa“ trenerė. Lietuvos greitųjų (1991) ir paprastų (1994, 1995, 1999–2001, 2003) šaškių čempionė, komandinių čempionatų laimėtoja. Žymesni auklėtiniai A. Kybartas, S. Kulakauskaitė, E. Petrauskas ir kt. Teisėjavo pasaulio Europos jaunimo ir jaunių čempionatuose. Pirmasis treneris Vladas Valantinas. Buvo Lietuvos šaškių federacijos viceprezidentė. Lietuvos metų trenerė (2005, 2006).

LIULYTĖ DANUTĖ, VIKŠRIENĖ. Gimė 1958 m. liepos 1 d. Šiauliuose. Irkluotoja (baidarininkė). 1977 m. baigė Šiaulių 12-ąją politechnikos mokyklą. Priklausė Šiaulių sporto draugijai „Lokomotyvas“. Lietuvos spartakiados vienvietės baidarės irklavimo čempionė (1978), SSRS baidarių irklavimo čempionatų vicečempionė (1978, 1981), bronzos medalininkė (1977, 1979, 1980), SSRS dvivietės baidarės irklavimo taurės laimėtoja (1981). Pirmasis treneris Jurgis Geringsonas. SSRS sporto meistrė (1976), SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė (1980). Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (1978–1980).

LUKAVIČIUS SIGITAS. Gimė 1949 m. lapkričio 26 d. Šiauliuose. Mirė 2018 m. vasario 20 d. Palaidotas K. Donelaičio gatvės kapinėse, Šiauliuose. Daugkartinis Lietuvos klasikinių imtynių, sambo, dziudo čempionas, treneris, teisėjas, sporto organizatorius. 1956–1961 m. mokėsi Šiaulių 1-ojoje septynmetėje mokykloje, 1961–1964 m. Šiaulių 9-ojoje vidurinėje mokykloje, 1964–1973 m. – Šiaulių 3-iojoje vakarinėje vidurinėje mokykloje, 1970–1973 m. – Radijo pramonės trimetėje meistrų mokykloje, 1964–1973 m. – Panevėžio hidromelioracijos technikume, 1980–1992 m. studijavo Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute. Kurį laiką dirbo ir gyveno Panevėžyje. 1989–1990 m. dirbo Šiaulių 100-osios profesinės technikos mokyklos dziudo treneriu, 1990–1994 m. Šiaulių kūno kultūros ir sporto skyriaus savigynos imtynių treneriu-dėstytoju. Nuo 1991 iki 2012 m. dirbo dziudo ir sambo imtynių treneriu Šiaulių sporto mokykloje „Atžalynas‘. Per daugiau kaip 40 metų trenerio karjerą S. Lukavičius parengė įvairių turnyrų nugalėtojų ir prizininkų. Jo treniruojami imtynininkai yra tapę įvairių imtynių rūšių (sambo, alyš, kurašo, sumo ir kt.) Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojais ir prizininkais. 2015 m. jo dėka Šiauliuose surengtas Europos sumo U-18, U-21, U-23 ir suaugusiųjų čempionatas, kuriame dalyvavo per 300 sportininkų iš 13 valstybių. S. Lukavičius buvo FILA kategorijos teisėjas (nuo 2011 m.). Jam suteiktos tarptautinės sambo, kuraš, alyš, ir sumo imtynių teisėjo kategorijos. 2003 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. Apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (bronzos – 1999 m., sidabro – 2009 m.), „Už sporto pergales“ (2004, 2011, 2012 m.), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2009 m.), Sporto garbės komandoro ženklu (2010 m.). 2015 m. Kūno kultūros ir sporto departamentas S. Lukavičių už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanojo Sporto garbės kryžiumi. Už nuopelnus dziudo sportui Lietuvos dziudo federacija nusipelniusiam imtynių treneriui suteikė 6 daną. S. Lukavičius buvo imtynių sporto klubo „Lokys“ prezidentas, Lietuvos dziudo federacijos Veteranų tarybos narys, Šiaulių miesto dziudo teisėjų tarybos pirmininkas, Lietuvos kuraš imtynių federacijos prezidentas, Šiaulių apskrities kuraš imtynių generalinis sekretorius, Europos alyš imtynių sporto direktorius. (Šaltiniai: Šiaulių kraštas, 2018 m. vasario 22 d., p. 5; Kraštiečiai: Šiauliai. Rinktinės biografijos, 2014 m., Kaunas. Red. 2018-02-26).

MATJUŠAITYTĖ IRMA, LAŠKEVIČĖ. Gimė 1980 m. balandžio 24 d. Šiauliuose. Žolės riedulininkė, trenerė, pedagogė, Europos čempionė. 2002 m. baigė Šiaulių universitetą. Žaidė Šiaulių „Gintroje“ bei užsienio žolės riedulio klubuose. Lietuvos čempionė: futbolo (2000) ir žolės riedulio (7 kartus). LTO žolės riedulio varžybų laimėtoja (2002). Europos šalių klubų taurių laimėtojų taurės B diviziono grupės turnyrų 3 vietos (1997) ir 1 vietos (1998, 2001) laimėtoja. Belgijos taurės laimėtoja (2005–2006), Belgijos aukščiausiosios lygos čempionė (2006–2007, 2007–2008). Lietuvos jaunimo ir moterų žolės riedulio rinktinių žaidėja. Europos jaunimo uždarų patalpų žolės riedulio vicečempionė (1999), čempionė (2001), Europos moterų uždarų patalpų vicečempionė (2002). Pasaulio čempionato dalyvė (2002). Pirmoji trenerė J. Simonavičiūtė.

MENDZARYTĖ ALDONA, ŽUKAITIENĖ. Gimė 1961 m. sausio 23 d. Judrėnuose (Telšių r.). Mirė 2006 m. gruodžio 27 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). Lengvaatletė (bėgikė), trenerė, teisėja, pedagogė. 1979 baigė Šiaulių 2-ąją internatinę vidurinę mokyklą. 1979–1984 m. Nemuno sporto draugijos lengvosios atletikos mokyklos trenerė dėstytoja, 1984–1987 Nemuno Respublikinės tarybos instruktorė, 1987–2006 M. Kuršėnų sporto mokyklos trenerė, 1999–2006 Kuršėnų S. Anglickio pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoja. SSRS jaunimo čempionė (1979), SSRS čempionato (1983, 1984), SSRS tautų spartakiados (1983) bronzos medalininkė. Lietuvos bėgimo čempionė (8 kartus), gerino Lietuvos bėgimo rekordus (9 kartus). Pirmasis treneris A. Šertvytis. Teisėjavo įvairaus rango lengvosios atletikos varžybose (1986–2006). SSRS sporto meistrė (1979).

MIKŠYTĖ ROMA. Gimė 1979 m. sausio 3 d. Šiauliuose. Imtynininkė, pasaulio čempionė. 1997 m. baigė Šiaulių Medelyno vidurinę mokyklą. Priklausė Šiaulių „Tori“, vėliau – Kauno „Rifi“ klubams. Kiokušin karate Lietuvos čempionė (1996, 1999), Europos čempionė (1997, 1999, 1998, 2000), pasaulio čempionė (1997), Europos vicečempionė (1996). Pirmasis treneris Igoris Mazinas. Apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1997).

NAINIS STANISLOVAS. Gimė 1950 m. lapkričio 25 d. Pasvalyje. Rankininkas, treneris. Inžinierius elektrikas. 1977 baigė Kauno politechnikos institutą. Dirbo Šiaulių televizorių gamykloje. 1983–1995 treniravo Šiaulių „Tauro“ komandą. 1991–1994 m. Lietuvos rankinio rinktinės vyriausiasis treneris. Dabar Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa“ treneris. Nuo 1972 m. žaidė Kauno Žalgirio“, „Politechnikos“ bei Šiaulių „Tauro“ rankinio komandose. Lietuvos vyrų rankinio čempionas (4 kartus), vicečempionas (4 kartus). Pabaltijo rankinio čempionas (1978). Lietuvos rankinio taurės laimėtojas (3 kartus), Lietuvos spartakiados rankinio varžybų pirmosios vietos laimėtojas (1974), antrosios vietos (1978, 1983). Žymiausi auklėtiniai G. Černiauskas, A. Gedvilas, T. Repšys ir kt. Pirmasis treneris A. Valinskas. SSRS sporto meistras (1981). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2000, 2010).

NEVERAUSKAITĖ INGA. Gimė 1980 m. lapkričio 5 d. Šiauliuose. Kultūristė, kūno rengybininkė, trenerė, pasaulio ir Europos čempionė. Sportuoti pradėjo 1997 m. Šiauliuose. Nuo 2001 m. gyvena Didžiojoje Britanijoje, nuo 2004 m. – profesionali sportininkė. 2010 m. baigė Notingamšyro (Anglija) koledžą. Lietuvos tarptautinės kultūristų federacijos (IFBB) čempionė (6 kartus), Europos IFBB čempionė (2 kartus), pasaulio IFBB čempionė (2003). Yra vienintelė šiaulietė, du kartus (2006, 2007) dalyvavusi aukščiausio reitingo „Olympia“ profesionalių turnyre. Pirmasis treneris Romualdas Miškūnas. Apdovanota medaliais „Už sporto pergales“ (2004), „Už nuopelnus neolimpiniam sportui“ (2004). (Red. 2020-01-08).

PAŠKEVIČIUS FELIKSAS. Gimė 1949 m. vasario 12 d. Kairėnėliuose (Radviliškio r.). Žolės riedulininkas, regbininkas, treneris, sporto organizatorius. Sporto gydytojas. 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, 1979 m. Stavropolio (Rusija) karinį medicinos institutą. 1973–1981 m. dirbo terapeutu Šiaulių miesto medicinos įstaigose, dėstė Šiaulių medicinos mokykloje. Nuo 1984 m. gyvena ir dirba Vilniuje. 1977 m. Šiauliuose subūrė pirmąją Lietuvoje moterų žolės riedulio komandą „Tauras“ ir iki 1980 m. ją treniravo. Vėliau įkūrė vyrų žolės riedulio komandas Kėdainiuose bei Vilniuje. Šiaulių miesto regbio federacijos pirmininkas (1974–1978). Žymiausios auklėtinės O. Kanaporienė-Šimkutė, A. Bučmienė-Maldonytė ir kt. Monografijos „Elektroimpulsinės terapijos taikymo stacionare analizė“ (1974) autorius. Parašė knygas „Šiaulių regbio dešimtmetis“ (su S. Kukulskiu, 1983), „Saulės miesto regbis“ (2001) ir dar per 20 knygų apie sportą. LSSR nusipelnęs treneris (1985). Nacionalinės kategorijos teisėjas (1992). Apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1997, 1999).

PELECKIS VACLOVAS. Gimė 1910 m. rugpjūčio 28 d. Šiauliuose. Mirė 2009 m. balandžio 19 d. ten pat. Čia ir palaidotas. Boksininkas, treneris, teisėjas. Inžinierius statybininkas, rašytojas. 1930 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. Dirbo Šiaulių statybos ir remonto valdyboje. Treniravosi nuo 1927 m. Lietuvos bokso čempionas (1935). 1945–1949 m. Lietuvos bokso rinktinės treneris. Teisėjavo pasauliniame bokso turnyre Maskvoje (1957). Išugdė 18 Lietuvos jaunimo ir 26 suaugusiųjų bokso čempionus. Žymiausieji auklėtiniai J. Čepulis, I. Serapinavičius, S. Valiukas ir kt. Atsiminimų knygos „Tuoj nuaidės gongas“ (1997) bei kitų knygų apie Lietuvos boksą autorius. Nuo 2007 m. Šiauliuose rengiamas tarptautinis V. Peleckio taurės turnyras. Tarptautinės klasės teisėjas (1964). LSSR nusipelnęs treneris (1964). Geriausias 20 amžiaus Lietuvos bokso treneris (1999). Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, Olimpiniu atminimo medaliu (2008), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

PENKAUSKAITĖ VIOLETA, KRAJAUSKIENĖ. Gimė 1960 m. birželio 14 d. Šiauliuose. Plaukikė. 1978 m. baigė Šiaulių „Juventos“ vidurinę mokyklą, 1995 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. Gyvena ir dirba Alytuje. Nuo 1977 m. SSRS plaukimo rinktinės narė. Lietuvos plaukimo čempionė (6 kartus), komandinio plaukimo, Lietuvos spartakiados plaukimo laimėtoja. Gerino Lietuvos rekordus (10 kartų). SSRS jaunių plaukimo čempionė (1977), SSRS plaukimo krūtine vicečempionė, bronzos medalio laimėtoja (1977). Europos plaukimo čempionato (1977, Švedija) dalyvė. Pirmasis treneris Apolinaras Dambrauskas. SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė (1977). Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (1977).

PETRAITIS ARŪNAS. Gimė 1958 m. rugsėjo 10 d. Šiauliuose. Pedagogas, žurnalistas, treneris, sporto istorikas. 1981 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, piešimo, braižybos ir darbų mokytojo specialybę. 1981–1985 m. mokytojavo Klaipėdos r. 1985–1994 m. dirbo treneriu Šiaulių KVJSM ir sporto-medicininių paslaugų kooperatyve prie Šiaulių kūno kultūros ir sporto skyriaus. 1994–2001 m. dirbo korespondentu UAB „Šiaulių kraštas“, o 2001–2002 m. – UAB „Šiaulių naujienos“. 2000 m. išrinktas geriausiu šimtmečio Šiaulių žiniasklaidos atstovu. Nuo 2003-ųjų dirba treneriu Šiaulių kultūrizmo sporto klube „Elada“. 1995 m. suteiktas Kultūrizmo tarptautinės kategorijos (IFBB) teisėjo vardas. 2014 m. įgijo kūno kultūros ir sporto veiklos licenciją. Apdovanotas Tarptautinės kultūrizmo federacijos prezidento Aukso (2008) ir Sidabro (1991) medaliais; Lietuvos kultūrizmo ir fitneso federacijos Aukso ženkliuku (2005); Europos kultūrizmo ir fitneso federacijos apdovanojimu „Už ypatingus nuopelnus „Šiaulių naujienos“ (2006); medaliu „Už nuopelnus Lietuvos neolimpiniam sportui“ (2004). Knygų „45 metai Šiaulių kultūrizmui: 1968–2013” (2014), „Lietuvos kultūrizmas 1965–2015. Iliustruota „geležinio“ sporto istorija“ (2016), „9 Šiaulių krepšinio dešimtmečiai. Iliustruota istorija nuo 1925-ųjų“ (2018) autorius. Kontaktai: el. p. arunas.petraitis@splius.lt. (Informaciją pateikė A. Petraitis. Red. 2018-01-15).

PETRAITIS KĘSTUTIS. Gimė 1959 m. kovo 27 d. Dotnuvoje (Kėdainių r.). Sporto organizatorius, visuomenės veikėjas. 1976 m. baigė Radviliškio V. Valsiūnienės vidurinę mokyklą. 1980 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą, 2004 m. – Vytauto Didžiojo universitetą. 1980–1980 m. Šiaulių vaikų sporto mokyklos treneris, 1985–1987 m. direktorius. 1987–1990 m. Šiaulių miesto kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas, 1990–2008 m. Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas. Nuo 2008 m. bendrovės „Žmogus“ direktorius. Prisideda prie kūno kultūros ir sporto plėtros, sporto renginių organizavimo Šiauliuose bei Lietuvoje. FAFISA Pasaulio sporto visiems žaidynių „Šiauliai – 2012“ direktorius. Apdovanotas Sporto garbės Komandoro ženklu (2008). (Red. 2020-03-18).

PINSKUS JONAS. Gimė 1959 m. rugsėjo 22 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). Irkluotojas, sporto organizatorius, pasaulio čempionas. Ekonomistas, politikos bei visuomenės veikėjas. 1978 m. baigė Šiaulių politechnikumą, 1985 m. – Vilniaus universitetą. 1990–1994 m. įvairių Akcinių bendrovių (AB) vadovas, savininkas. Lietuvos Respublikos Seimo narys (2004–2008, 2008–2012 m. kadencijos). Nuo 2011 m. Vilniaus miesto vicemeras. Sportuoti pradėjo Šiauliuose 1977 m. Lietuvos irklavimo čempionas (3 kartus), SSRS čempionas (7 kartus), pasaulio čempionato trečiosios vietos laimėtojas (1983), antrosios vietos – (1986). Pasaulio aštuonvietės irklavimo čempionas (1981, 1985). Maskvos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas (1980). Daugkartinis tarptautinių regatų nugalėtojas. SSRS vyrų irklavimo rinktinės narys (1979–1988). Sporto veteranų asociacijos „Penki žiedai“ prezidentas (1996–2000). Pirmasis treneris Jonas Karbočius. SSRS nusipelnęs sporto meistras (1981). Šiaulių krašto šimtmečio sportininkas (2001). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1998). (Red. 2020-03-18).

PLŪKAITĖ GRAŽINA. Gimė 1956 m. liepos 24 d. Paežeriuose (Pakruojo r.). Žolės riedulininkė. 1974 m. baigė Pakruojo vidurinę mokyklą. 1982–1987 m. studijavo Lietuvos kūno kultūros institute. Dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, Vandens ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje, miesto Labdaros centre. Žaidė Šiaulių žolės riedulio komandoje „Tauras“. Lietuvos čempionė (10 kartų), SSRS žolės riedulio čempionatų bronzos medalininkė, SSRS taurės laimėtoja (2 kartus). Įvairių tarptautinių turnyrų nugalėtoja ir prizininkė. SSRS sporto meistrė. Apdovanota medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus“ (1985, 1988).

PLUNGĖ GINTAUTAS JURGIS. Gimė 1938 m. sausio 22 d. Utenoje. Šachmatininkas, treneris. Baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1969 m. dirbo šachmatų treneriu Panevėžio vaikų ir jaunių sporto mokykloje, nuo 1994 m. – Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa“ treneris. 1981–1986 m. Lietuvos moksleivių rinktinės vyriausiasis treneris. Europos taurės korespondencinių šachmatų laimėtojas (1972). Žymiausioji auklėtinė Viktorija Čmilytė. Kandidatas į sporto meistrus. Tarptautinės šachmatų federacijos FIDE arbitras (1994). Lietuvos nusipelnęs treneris (1995).

RAPONAVIČIENĖ TERESĖ. Gimė 1933 m. Lengvaatletė (bėgikė). Dirbo „Elnio“ fabrike. Sportuoti pradėjo 1953 m. Daugkartinė Lietuvos lengvosios atletikos čempionatų, tarptautinių varžybų, krosų nugalėtoja, prizininkė. 1500 metrų bėgimo rekordininkė. Ketvirtose pasaulio lietuvių žaidynėse (1991) pirmoji įveikė 12-kos kilometrų trasą. Hamburgo maratono dalyvė. Pirmasis treneris Povilas Ivanovas. Šiaulių miesto veteranų sporto klubo narė. SSRS sporto meistrė (1968). Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (1968).

RAZMAITĖ RITA. Gimė 1967 m. birželio 29 d. Kretingoje. Dviratininkė, trenerė. 1982–1986 m. mokėsi Šiaulių buitininkų mokykloje. 1992 m. baigė Sankt Peterburgo (Rusija) kūno kultūros institutą. 1999–2002 m. Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa“ instruktorė, nuo 2002 m. Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos trenerė. Lietuvos nacionalinės rinktinės narė (1991–1998). Lietuvos spartakiados sprinto lenktynių čempionė (1986), SSRS čempionė (1989), Baltijos jūros šalių žaidynių laimėtoja (1993), pasaulio čempionato bronzos medalininkė (1990). Barselonos (1992) ir Atlantos (1996) olimpinių žaidynių, pasaulio čempionatų (5 kartus) dalyvė, įvairių tarptautinių žaidynių prizininkė ir nugalėtoja. Pirmasis treneris A. Danilkin. SSRS sporto meistrė (1986), SSRS tarptautinės klasės sporto meistrė (1988). Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (1992–1995). Apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1998).

RIMŠA ALBERTAS. Gimė 1944 m. balandžio 15 d. Narušaičiuose (Šiaulių r.). Dviratininkas, mažųjų dviračių kroso (BMX) treneris, sporto vadybininkas. Inžinierius mechanikas. 1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1968–1976 m. Šiaulių precizinių staklių inžinierius. 1976–1986 m. Šiaulių „Žalgirio“, 1986–1988 m. Vilniaus „Žalgirio“, 1989–1990 m. Vilniaus dviračių, 1990–1994 Šiaulių kompleksinės, 1994–2005 m. Šiaulių „Šventupio“, nuo 2005 m. Šiaulių „Dubysos“ sporto mokyklų dviračių sporto, BMX sporto treneris. Pabaltijo jaunių čempionas (1961), Lietuvos spartakiados trečiosios vietos laimėtojas (1963). Lietuvos dviračių sporto rinktinės narys (1963–1970). BMX sporto pradininkas Lietuvoje. Šiaulių miesto BMX sporto klubo pirmininkas. Treniravo D. Čivinską, V. Rimšaitę ir kt. SSRS sporto meistras (1969). Lietuvos nusipelnęs treneris (1997). Apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1994), „Už sporto pasiekimus“ (2005, 2009).

RIMŠAITĖ VILMA. Gimė 1983 m. vasario 24 d. Šiauliuose. Mažųjų dviračių kroso (BMX) dviratininkė, pasaulio čempionė. Verslo vadybininkė. 2002 m. baigė Šiaulių Didždvario gimnaziją, 2005 m. – Šiaulių universitetą. Lietuvos BMX (2007, 2010), Europos (2005), pasaulio (2007) čempionė. Daugkartinė Europos čempionatų ir Pasaulio čempionatų prizininkė. Nuo 2001 m. patenka į geriausių pasaulio BMX sportininkų šešioliktuką moterų elito grupėje. Treneris Albertas Rimša (nuo 1990). Tarptautinės klasės sporto meistrė (1997). Geriausia Šiaulių miesto sportininkė (2003). Apdovanota medaliu „Už sporto pergales“ (2007, 2009).

SINICKAS KĘSTUTIS. Gimė 1953 m. Šiauliuose. Irkluotojas (baidarininkas). Mokėsi Šiaulių 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinės narys. Rungtyniavo vienviete, dviviete ir keturviete baidare. Porininkai šiauliečiai sporto meistrai Vygantas Ventas ir Jonas Šileika, vilnietis Anatolijus Korolkovas. Lietuvos ir užsienio čempionatų prizininkas. 1973 m. SSRS sporto meistras. 1975 m. Lenkijos žvaigždžių regatoje tapo pirmuoju tarptautinės klasės sporto meistru Šiauliuose. 1975 m. išrinktas geriausiu Šiaulių miesto sportininku. Treneriai Jurgis Geringsonas (pirmasis) ir Leonidas Feorenko.

SIPAVIČIUS ANTANAS. Gimė 1916 m. vasario 26 d. Velikije Luki (Rusija). Mirė 1958 m. kovo 20 d. Moldavijoje. Futbolininkas, treneris. 1938 m. baigė Kauno karo mokyklą. Žaidė Šiaulių „Sakalo“ (1934–1935), Klaipėdos KSS (1938–1939), Šiaulių „Spartako“ (1947), Šiaulių „Elnio“ (1948–1953) vyrų futbolo komandose. Šiaulių „Elnio“ komandos treneris (1954–1958). Treniravo Šiaulių rinktinę, Lietuvos spartakiados futbolo rungtynių nugalėtoją (1956). Teisėjavo įvairaus rango respublikinėse futbolo varžybose. Lietuvos futbolo čempionas (4 kartus), vicečempionas (4 kartus), bronzos medalių laimėtojas (2 kartus). Lietuvos tautinio olimpinio (LTO) futbolo varžybų nugalėtojas (1938). Respublikinės kategorijos teisėjas (1947).

SIREIKA ANTANAS. Gimė 1956 m. gegužės 11 d. Bazilionuose (Šiaulių r.). Krepšininkas, treneris. 1974 m. baigė Bazilionų vidurinę mokyklą, 1978 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1978–1994 m. žaidė įvairiose Šiaulių miesto krepšinio komandose. 1978–1983 m. Šiaulių sporto mokyklos krepšinio treneris. Krepšinio komandų Šiaulių „Kelininko“, „Šiaulių“ (1983–2002 ir nuo 2008), Kauno „Žalgirio“ (2002–2006), Kazanės „Unics“ (Rusija, 2007–2008), Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris (2008). Lietuvos rinktinės, Europos krepšinio čempionės, treneris, vyr. treneris (1997–2006). Su Lietuvos rinktine laimėjo Europos čempionato aukso medalį (2003). Žymesnieji auklėtiniai M. Žukauskas, D. Slanina, R. Javtokas ir kt. Pirmasis treneris Kazys Petkevičius. Lietuvos nusipelnęs treneris (1996). Šiaulių miesto garbės pilietis (2003). Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi (2003). Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) olimpine žvaigžde.

SKALIKAS TOLVYDAS. Gimė 1960 m. lapkričio 21 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). Lengvaatletis (bėgikas, daugiakovininkas), treneris, sporto organizatorius. 1984 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, 2007 m. – Šiaulių universitetą. 1984–1988 m. Šiaulių lengvosios atletikos mokyklos treneris, nuo 1988 m. direktorius. Lietuvos lengvosios atletikos čempionas (3 kartus). Gerino Lietuvos dešimtkovės rekordus (3 kartus). Lietuvos lengvosios atletikos daugiakovių rinktinės vyr. treneris (nuo 2004). Žymiausieji auklėtiniai M. Šerpetka, E. Reinotas, A. Stanelis ir kt. SSRS sporto meistras (1982). Apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Atminimo medaliu (2005), medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2010).

SKARBALIUS ANTANAS. Gimė 1947 m. rugpjūčio 25 d. Skaudvilėje (Tauragės r.). Rankininkas, treneris, pedagogas. Habilituotas socialinių mokslų daktaras (2003). 1969 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1971–1972 m. Šiaulių „Tauro“ komandos vyr. treneris, 1972–1975 m. Šiaulių kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas. Nuo 1995 m. dirba Lietuvos sporto universitete, profesorius (2005). Monografijų ir knygų autorius. Žaidė Kūno kultūros instituto (1965–1969), Kauno „Žalgirio“ (1969, 1971–1972), Maskvos CASK (1970), Šiaulių „Tauro“ (1972–1976) vyrų rankinio komandose. Kauno „Granito“ komandos vyr. treneris (1981–1993), Lietuvos vyrų rinktinės vyr. treneris (1981–1994, 2003–2006). Treniravo Urugvajaus moterų ir vyrų nacionalines rinktines. Pirmasis treneris M. Zelba. LSSR nusipelnęs treneris (1979), SSRS nusipelnęs treneris (1988). Apdovanotas medaliais „Už aukštus sportinius pasiekimus“ (visų laipsnių), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpine žvaigžde (2001), Sporto garbės komandoro ženklu (2007) ir kt.

SKRICKAS EDMUNDAS. Gimė 1950 m. sausio 4 d. Šiauliuose. Imtynininkas, treneris. Baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą. 1978–1983 m. studijavo Lietuvos kūno kultūros institute. Nuo 1970 m. Šiaulių sporto mokyklos „Atžalynas“ treneris-sporto mokytojas. Lietuvos graikų-romėnų imtynių čempionas (2 kartus). Žymiausieji auklėtiniai M. Ežerskis, V. Žibutis, S. Vyšniauskas ir kt. Lietuvos nusipelnęs treneris (2007). Apdovanotas garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007), Sporto garbės kryžiumi (2010).

SLANINA DONATAS. Gimė 1977 m. balandžio 23 d. Šiauliuose. Krepšininkas, Europos čempionas. 1995 m. baigė Šiaulių 15-ąją vidurinę mokyklą, 2002 m. – Kauno technologijos universitetą. Žaidė Šiaulių „Šiaulių“ (1993–1999), Kauno „Žalgirio“ (1999–2002), įvairiose Europos vyrų krepšinio komandose (2002–2011). Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas (1999–2007). Lenkijos krepšinio čempionas (2007, 2008), Lenkijos lygos naudingiausias žaidėjas (2007). Europos čempionas (2003), Atėnų (2004) olimpinių žaidynių krepšinio varžybų ketvirtosios vietos laimėtojas. Pirmasis treneris Antanas Sireika. Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (1998). Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2003).

ŠAUČIKOVAS DAINIUS. Gimė 1973 m. birželio 24 d. Šiauliuose. Lengvaatletis (bėgikas). Mokėsi Šiaulių Didždvario gimnazijoje. 1998 m. baigė Šiaulių universitetą. Nuo 1998 m. dirba treneriu Šiaulių universitete bei Lengvosios atletikos mokykloje. Lietuvos bėgimo čempionas (15 kartų), vicečempionas (11 kartų), bronzos medalininkas (5 kartus). SSRS moksleivių kliūtinio bėgimo čempionas (1990), tarptautinių varžybų Lietuva-Latvija-Estija pirmosios vietos laimėtojas (1993, 1997). Įvairių bėgimų ir maratonų Lietuvoje bei užsienio šalyse dalyvis bei prizininkas. Pirmasis treneris Pranas Šaučikovas. Lietuvos lengvosios atletikos sporto meistras (1994).

ŠAUČIKOVAS PRANAS. Gimė 1949 m. sausio 16 d. Kražiuose (Kelmės r.). Lengvosios atletikos treneris. 1972 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. 1972–1979 m. Šiaulių televizorių gamyklos metodininkas, 1979–1984 m. Šiaulių buitininkų mokyklos dėstytojas, nuo 1984 m. Šiaulių lengvosios mokyklos treneris. Visą gyvenimą aktyviai sportavo, bėgdavo ilgų nuotolių distancijas. Žymiausieji auklėtiniai V. Misiūnas, D. Šaučikovas, B. Basalykas ir kt. Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2009), Lietuvos lengvosios atletikos federacijos Atminimo medaliu (2009).

ŠERTVYTIS ANTANAS. Gimė 1942 m. birželio 2 d. Švėkšnoje (Šilutės r.). Mirė 1995 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Palaidotas Šiauliuose. Lengvaatletis, treneris. 1961 m. baigė Švėkšnos vidurinę mokyklą, 1966 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1965–1974 m. Pasvalio, Šilutės vaikų ir jaunimo sporto mokyklų darbuotojas, 1974–1978 m. Šiaulių 2-osios vidurinės mokyklos-internato treneris, 1978–1986 m. Šiaulių lengvosios atletikos sporto mokyklos direktorius, vyr. treneris, 1986–1993 m. Vilniaus sporto mokyklos-internato direktoriaus pavaduotojas, 1993–1995 m. Šiaulių lengvosios atletikos sporto mokyklos treneris. Lietuvos ieties metimo vicečempionas (1966). Žymiausieji auklėtiniai L. Baikauskaitė, A. Mendzarytė, J. Gendvilaitė ir kt. Respublikinės kategorijos teisėjas (1975), LSSR nusipelnęs treneris (1979).

TIDIKYTĖ VIOLETA, LEKNICKIENĖ. Gimė 1962 m. gruodžio 11 d. Šiauliuose. Irkluotoja. 1979 m. baigė Šiaulių irklavimo sporto mokyklą, 1986 m. – Lietuvos kūno kultūros institutą. 1986–1993 m. Vilniaus „Spartos“ fabriko trenerė, nuo 1997 m. Vilniaus „Versmės“ vidurinės mokyklos mokytoja. Lietuvos čempionė (3 kartus), SSRS čempionė (2 kartus), bronzos medalininkė (2 kartus), Pabaltijo respublikų irklavimo varžybų laimėtoja (1982, 1984), pasaulio jaunimo vicečempionė (1980). Įvairių tarptautinių čempionatų, regatų dalyvė ir prizininkė. Pirmasis treneris Jonas Karbočius. SSRS sporto meistrė (1980).

TUČKUS VLADAS. Gimė 1932 m. lapkričio 21 d. Šiauliuose. Mirė 1988 m. lapkričio 19 d. Rygoje (Latvija). Palaidotas Vilniuje. Futbolininkas, treneris. Žaidė Šiaulių „Spartako“ (1948), „Elnio“ (1949–1950), Vilniaus „Spartako“ meistrų (1951–1953), Maskvos „Spartako“ meistrų (1954–1957), Rygos „Daugavos“ meistrų (1960–1961), „Kompresors“ komandose. Vienas geriausių Lietuvos ir SSRS vartininkų. Lietuvos (1949), SSRS (1956) futbolo čempionas. Lietuvos (1950), SSRS (1954, 1955) vicečempionas. Lietuvos futbolo taurės laimėtojas (1950). Dirbo treneriu įvairiose SSRS respublikose, teisėjavo Latvijos pirmenybėse.

UOGELĖ ANICETAS. Gimė 1933 m. balandžio 12 d. Žagarėje (Joniškio r.). Mirė 2020 m. balandžio 20 d. Šachmatininkas, treneris, teisėjas, Europos čempionas. Statybos technikas. 1972 m. baigė Šiaulių politechnikumą. 1962–1969 m. Šiaulių sporto mokyklos treneris, 1969–1978 m. inžinierius Šiaulių miesto įmonėse, 1979–2001 m. Šiaulių šaškių ir šachmatų klubo vadovas. Lietuvos korespondencinių šachmatų čempionas (3 kartus), Europos čempionas (1981), Europos bronzos medalininkas (1997). Europos taurės korespondencinių šachmatų komandinių varžybų laimėtojas (1971). SSRS (1984), Europos (1983) korespondencinių šachmatų komandinių čempionatų laimėtojas, Europos korespondencinių šachmatų vicečempionas (2003). Europos ir pasaulio neįgaliųjų šachmatininkų čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Teisėjavo SSRS tautų spartakiadų komandinėms šachmatų varžyboms. Knygos „Mano šachmatai“ autorius (1993). Žmonių su fizine negalia sporto klubo „Entuziastas“ narys. Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (1983). SSRS sporto meistras (1971), ICCF vyresn. tarptautinis meistras (1999). Lietuvos šachmatų didmeistris. Sąjunginės kategorijos teisėjas (1978). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2003), tarptautinės fizinės negalios šachmatininkų asociacijos (IPCA) vardiniu medaliu (2004) ir kt. (Red. 2020-04-23).

URBONAITĖ ZITA. Gimė 1973 m. rugsėjo 3 d. Šiauliuose. Mirė 2008 m. gegužės 26 Montebelunoje (Italija). Dviratininkė, profesionali plento lenktynininkė. Sportininkės karjerą pradėjo Panevėžio dviračių sporto klube „Fortūna“. Nuo 1997 m. gyveno Italijoje, čia ir treniravosi. Daug metų atstovavo Lietuvos dviračių rinktinei. Lietuvos plento čempionė (1999, 2002). Laimėjo Šveicarijoje vykusių lenktynių „Tour de Suisse“ etapą (2000). Dalyvavo lenktynėse „Giro d′Italia“ (1999). Sportininkės karjerą baigė 2006 m.

URBONAVIČIUS ČESLOVAS. Gimė 1948 m. gegužės 15 d. Šiauliuose. Futbolininkas, nusipelnęs Lietuvos futbolo treneris. 1973 m. baigė Kūno kultūros institutą Kaune. Dirbo Šiaulių Vaikų sporto mokykloje, treniravo Šiaulių Televizorių gamyklos futbolo komandą „Tauras“, dirbo Klaipėdos m. meistrų komandos, Šiaulių futbolo komandos „Sakalas“ vyr. treneriu. Kaip futbolininkas, 1969 m. atstovaudamas Šiaulių futbolo komandą „Statybininkas“ ir 1970 m. žaisdamas už Kūno kultūros instituto komandą „Atletas“, tapo Lietuvos čempionu. Kaip treneris Lietuvos čempiono titulą pelnė 1974 m. treniruodamas Šiaulių futbolo komandą „Tauras“. Treniravo Šiaulių „Gintros“ moterų komandos vyr. trenerį Rimą Viktoravičių. (Informaciją pateikė Č. Urbonavičius. Red. 2020-04-01).

URBŠIENĖ JULIJA, VERBICKAITĖ. Gimė 1918 m. gruodžio 8 d. Prienuose. Mirė 2006 m. spalio 17 d. Kaune. Stalo tenisininkė, trenerė. Mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. 1944 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1949–1957 m. Šiaulių 5-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, 1957–1983 m. Šiaulių sporto mokyklos stalo teniso trenerė. Žaisti pradėjo 1936 m. Lietuvos stalo teniso čempionė (3 kartus), Lietuvos tautinės olimpiados stalo teniso moterų vieneto varžybų (1938) ir komandinio čempionato (1954) laimėtoja. SSRS moterų dvejeto čempionė (1952), vicečempionė (1954), SSRS komandinio stalo teniso čempionė (1953), vicečempionė (3 kartus). Žymiausi auklėtiniai A. Majorovas, A. Zablockis, V. Kuzminskas ir kt. Lietuvos stalo teniso asociacijos garbės narė (1990). SSRS sporto meistrė (1953), LSSR nusipelniusi trenerė (1967).

URNIKAS ROMUALDAS. Gimė 1929 rugsėjo 25 d. Mirė 2024 kovo 13 d. Šiauliuose. Futbolininkas, treneris, sporto organizatorius. Šiaulių futbolui paskyrė daugiau nei 35-erius metus. Jo pirmoji sporto šaka buvo boksas, kurioje jis atstovaudamas „Elnio“ sporto kolektyvui bei miesto rinktinei tapo respublikos jaunių pirmenybių nugalėtoju (1947). Taip pat žaidė futbolą antrojoje „Elnio“ komandoje. Netrukus pradėjo dirbti sporto draugijos „Spartakas“ Šiaulių skyriaus sporto metodininku, bei atstovavo ne tik „Spartako“ futbolo, bet ir prie draugijos veikusios įvairių verslų artelės „Pirmyn“ krepšinio komandai. Dalyvaudavo ir kitų sporto šakų varžybose. 1953–1957 m. jau rungtyniavo „Elnio“ komandos pagrindinėje sudėtyje, su ekipa du kartus tapo Lietuvos čempionu (1953, 1957). „Tiesos“ futbolo taurės laimėtojas (1957). Dirbo Šiaulių Statybos treste ir 1958–1962 m. žaidė Šiaulių „Statybininko“ komandoje, vėliau (1963–1986) šią ekipą treniravo. Su ja dukart (1969 ir 1977) laimėjo Lietuvos čempionatą ir kartą (1974) – Lietuvos taurę. Apie dešimtmetį (nuo 1979) vadovavo Šiaulių futbolo federacijai. Taip pat buvo Statybos tresto sporto komplekso (iki jo nugriovimo 1991-aisiais) vadovas. Sporto draugijos „Žalgiris“ garbės narys (1975). LTSR nusipelnęs treneris (1979). LTSR kūno kultūros ir sporto žymūnas (1987). Apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1999, 2005), Lietuvos futbolo federacijos III laipsnio ordinu už viso gyvenimo nuopelnus futbolui (2017). (Red. 2024-05-16)

VALUCKAS RAIMONDAS. Gimė 1959 m. balandžio 19 d. Šiauliuose. Rankininkas, pasaulio čempionas. 1979–1983 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Rankinį žaisti pradėjo 1971 m. Nuo 1989 m. gyvena ir dirba Vokietijoje. Žaidė Kauno „Granito“, Šiaulių „Tauro“ komandose. Lietuvos rankinio čempionas (1978, 1981, 1983), SSRS vicečempionas (1981, 1985), bronzos medalininkas (1979, 1986). Buvo Lietuvos ir SSRS rankinio komandų rinktinės narys. Su SSRS rinktine tapo pasaulio čempionu (1982). Pasaulio ir Europos taurių laimėtojas bei prizininkas. Pirmasis treneris Antanas Skarbalius. SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1982).

VERŠINSKAS ROMUALDAS. Gimė 1947 m. vasario 19 d. Dargaičiuose (Šiaulių r.). Orientacininkas, treneris, sporto organizatorius. 1964 m. baigė Gruzdžių (Šiaulių r.) vidurinę mokyklą, 1969 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją. Nuo 1970 m. dirbo Šiaulių jaunųjų turistų centre, 1986–2000 m. vadovavo šiai įstaigai. Nuo 2009 m. bendrovės „Perlo paslaugos“ darbuotojas. Lietuvos orientavimosi sporto čempionas (6 kartus). Lietuvos moterų orientavimosi sporto rinktinės vyr. treneris (1982–1994). Knygų apie orientacinį sportą autorius. Žymiausieji auklėtiniai S. Ambrazas, E. Liekmanis, N. Veršinskienė ir kt. Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (1982). SSRS sporto meistras (1979), LSSR nusipelnęs treneris (1984). Apdovanotas Sporto garbės kryžiumi (2008).

VERŠINSKIENĖ NIJOLĖ. Gimė 1956 m. rugsėjo 5 d. Šiauliuose. Orientacininkė, sporto organizatorė. Žurnalistė. 1974 m. baigė Šiaulių 8-ąją vidurinę mokyklą, 1983 m. – Vilniaus universitetą. 1974–1984 m. Šiaulių jaunųjų turistų centro darbuotoja. 1984–2004 m. dirbo dienraščiuose „Šiaulių naujienos“, „Šiaulių kraštas“, „Respublika“. Nuo 2004 m. dirba Šiaulių universitete. Lietuvos orientavimosi sporto čempionė (1980, 1982), SSRS čempionė (1982), vicečempionė (1983). Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narė (1980–1985). Treneris Romualdas Veršinskas. Knygos „Šiaulių sportas“ autorė (su kitais, 1998). SSRS sporto meistrė (1978).

VIETA ARTŪRAS. Gimė 1961 m. gegužės 30 d. Šiauliuose. Irkluotojas (baidarininkas ir kanojininkas), pasaulio čempionas. Irkluoti pradėjo Šiauliuose. 2003 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. Gyvena Trakuose, dirba treneriu Kūno kultūros ir sporto centre. Artūro Vietos sporto klubo pirmininkas (nuo 2003). Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės narys (1979–1991), Lietuvos nacionalinės rinktinės narys (1991–1994). Lietuvos baidarių irklavimo čempionas (12 kartų), vicečempionas (3 kartus). SSRS baidarių irklavimo čempionas (20 kartų), vicečempionas (7 kartus), bronzos medalininkas (3 kartus). Pasaulio keturvietės baidarės irklavimo čempionas (3 kartus), vicečempionas (6 kartus), bronzos medalininkas (2 kartus). Barselonos olimpinių žaidynių (1992) dalyvis. Pirmasis treneris Jurgis Geringsonas. SSRS sporto meistras (1977), SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1979). Apdovanotas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpine žvaigžde (2011).

VIKTORAVIČIUS PAULIUS. Gimė 1984 m. lapkričio 4 d. Šiauliuose. Plaukikas, kūno kultūros ir sporto pedagogas. 2003 m. baigė Šiaulių Lieporių vidurinę mokyklą, 2007 m. – Šiaulių universitetą. Sportuoti pradėjo 1991 m. Lietuvos plaukimo čempionas (16 kartų), bronzos medalininkas (6 kartus), Lietuvos plaukimo rekordininkas (4 kartus). Europos jaunių čempionato bronzos medalio laimėtojas (2002). Lietuvos plaukimo rinktinės narys (nuo 2003). Atėnų (2004) ir Pekino (2008) olimpinių žaidynių dalyvis. Pirmoji trenerė Jūratė Lazdynaitė. Tarptautinės klasės sporto meistras (2006). Geriausias Šiaulių miesto sportininkas (2004, 2005, 2006). Nuo 2017 m. eina Šiaulių plaukimo centro „Delfinas“ direktoriaus pareigas. (Red. 2020-03-18).

VILIUS SAULIUS. Gimė 1971 m. gruodžio 15 d. Šiauliuose. Alpinistas, sporto organizatorius, kelionių gidas. Pradėjo kopti į kalnus 1987 m. Lietuvos alpinizmo čempionas (8 kartus), Baltijos šalių čempionas (4 kartus). Atliko per 70 kopimų į pasaulio kalnų viršūnes. Sudėtingiausias įkopimas į Everesto viršūnę Himalajų kalnyne (2003). Įveikė Šiaulių viršūnę Pamyre (2006). Vadovavo alpinistų ekspedicijoms. Šiaulių alpinistų klubo prezidentas (1994–1999). Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas (2007–2009). Geriausias Lietuvos alpinistas (2003, 2006). Apdovanotas Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medaliu (2003).

VINČA JUOZAS. Gimė 1905 m. lapkričio 27 d. Šiauliuose. Mirė 1990 m. rugpjūčio 29 d. Bostone (JAV). Boksininkas, imtynininkas. Pradėjo sportuoti 1925 m. Šiauliuose. 1929–1931 m. gyveno JAV. Trumpam grįžo į Lietuvą, o 1932 m. išvyko į Prancūziją. 1934–1938 m. tarnavo jūrų policijoje Klaipėdoje. Prieš antrąjį pasaulinį karą gyveno Vokietijoje, kur buvo imtynininkų sąjungos narys. 1950 m. apsigyveno JAV. Lietuvos bokso čempionas (1926, 1927, 1928, 1934), Pabaltijo bokso čempionas (1927, 1928). Amsterdamo olimpinių žaidynių (1928) dalyvis. Po olimpinių žaidynių tapo profesionaliu boksininku. Gyvendamas JAV, iki 1954 m. dalyvavo amerikietiškųjų imtynių varžybose. Ringe kovojo 61 kartą, 48 kartus kovas laimėjo. Pirmasis treneris Steponas Darius. 1989 m. Kaune įsteigtas Juozo Vinčos sporto klubas.

ŽILINSKIENĖ NELĖ, SAVICKYTĖ. Gimė 1969 m. gruodžio 29 d. Telšiuose. Lengvaatletė (šuolininkė į aukštį). Pedagogė, socialinių mokslų daktarė (2008). 1977–1986 m. mokėsi Šiaulių Lieporių vidurinėje mokykloje. 1992 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, 2002 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo magistro laipsnį. Nuo 2003 m. dirba Lietuvos edukologijos universitete, docentė. Lietuvos šuolio į aukštį čempionė (10 kartų), rekordininkė – kartus). Pasaulio universiados (1993) sidabro, Europos čempionato (1994) bronzos medalio laimėtoja. Atlantos (1996) ir Sidnėjaus (2000) olimpinių žaidynių dalyvė. Lietuvos nacionalinės rinktinės narė (1991–1997), Lietuvos olimpinės rinktinės narė (1997–2001). Pirmoji trenerė Janina Ūsienė. SSRS sporto meistrė (1986). Geriausia Lietuvos lengvaatletė (1993–1995). Apdovanota medaliu „Už aukštus sporto pasiekimus“ (1993, 1994, 1995), Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1996).

ŽUKAUSKAS ALGIMANTAS. Gimė 1944 m. kovo 19 d. Šiauliuose. Krepšininkas, treneris. 1968 m. baigė Lietuvos kūno kultūros ir sporto institutą, 1985 m. – Kauno maisto pramonės technikumą. Žaidė Kauno „Atleto“ (1963–1967), „Bangos“ (1964–1967), „Žalgirio“ (1963–1976) vyrų krepšinio komandose. Lietuvos krepšinio čempionas (4 kartus). Lietuvos krepšinio taurės laimėtojas (1978). SSRS krepšinio čempionatų bronzos medalininkas (1971, 1973). Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjas (1963–1975). 1976–1983 m. Kauno „Žalgirio komandos, 1992–1994 m. Kauno „Žalgirio“, 1994–2010 m. Arvydo Sabonio krepšinio mokyklų treneris. Pirmasis treneris B. Lenkovičius. SSRS sporto meistras (1965). LSSR nusipelnęs treneris (1983).

ŽUKAUSKAS MINDAUGAS. Gimė 1975 m. rugpjūčio 24 d. Šiauliuose. Krepšininkas, Europos čempionas. 1993 m. baigė Šiaulių 14-ąją vidurinę mokyklą, 1997 m. – Kauno technologijos universiteto Šiaulių fakultetą. 1993–2012 m. žaidė krepšinio komandose „Šiauliai“, Kauno „Žalgiryje“, Slovėnijos, Italijos sporto klubuose. Lietuvos vyrų krepšinio čempionas (1998, 1999). Lietuvos rinktinės žaidėjas (1996–2006). Su šia rinktine tapo Europos čempionu (2003). Atlantos olimpinių žaidynių (1996) bronzos medalio laimėtojas, Atėnų olimpinių žaidynių (2004) dalyvis, 4-osios vietos laimėtojas. Eurolygos čempionas (1999) ir prizininkas. Pirmasis treneris Antanas Sireika. Apdovanotas Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1996), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2003). Nuo 2016 m. eina krepšinio klubo „Šiauliai“ direktoriaus pareigas. (Red. 2020-03-18).

LITERATŪRA

Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Kaunas, 2001.
Katkienė, Zita. Šiauliečiai laikraščio puslapiuose. Šiauliai, 2011.
Kraštiečiai: Šiauliai. Rinktinės biografijos. Kaunas, 2014.
Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija. Vilnius, 1996.
Lietuvos sporto enciklopedija. T. 1. Vilnius, 2010.
Lietuvos sporto enciklopedija. T. 2. Vilnius, 2013.
Šiaulių rajono sportas: istorija ir dabartis. Šiauliai, 2007.
Šiaulių sportas: istorijos metmenys. Kaunas, 1998.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ABROMAVIČIENĖ JADVYGA. Gimė 1924 m. birželio 5 d. Vudubalėje (Pasvalio r.). Mirė 2008 m. Tekstilininkė, audėja. 1938 m. baigė Krinčino M. Valančiaus pradinę mokyklą ir pradėjo tarnauti pas ūkininkus. Iki 1951 m. gyveno savo tėviškėje, dirbo kolūkyje melžėja. 1951–1967 m. gyveno ir dirbo Pasvalyje, Linkuvoje, Pakruojyje. Nuo 1967 m. gyveno Šiauliuose, nuo 1983 m. – Žeimiuose (Šiaulių r.). Meninius sugebėjimus paveldėjo iš tėvo. Nuo 1949 m. audžia rankšluosčius, staltieses, lovatieses, neria servetėles. Dalyvavo liaudies meno parodose Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje. 1994 m. Šiauliuose paminėtas jos 70-metis, surengta rankdarbių paroda. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių bendrijos narė. (Red. 2020-04-02).

ADOMAVIČIUS VACLOVAS. Gimė 1937 m. kovo 12 d. Verškainiuose (Ukmergės r.). Mirė 2021 m. gruodžio 26 d. Šiauliuose. Medžio drožėjas, pedagogas. 1958 m. baigė Ukmergės 1-ąją vidurinę mokyklą. Mokėsi Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. 1976 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo 1962 m. dirbo Šiaulių rajono bei miesto mokyklose. Parodose dalyvauja nuo 1976 m. Surengė autorines parodas Šiauliuose (1978), Ukmergėje (2008). Kūryboje dominuoja taikomosios dekoratyvinės dailės darbai: skrynelės, lėkštės, prieverpstės, kaukės, rankšluostinės, klumpės, švilpukai, sodo baldai. Sukūrė koplytstulpius, skirtus Šiaulių Didždvario gimnazijos 100-jų metų jubiliejui (1998) bei savo gimtajam kaimui (2010). Medžio drožėjų dienos Plateliuose laureatas (1987). Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1978), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys (nuo 2005). Suteiktas meno kūrėjo statusas (2005). (Red. 2022-01-05).

BIMBA KAZYS. Gimė 1951 m. vasario 24 d. Mikailaičiuose (Šiaulių r.). Akmens kalėjas, skulptorius. Mokėsi Kauno 23-iojoje technikos mokykloje. 1979 m. baigė Kairių vidurinę mokyklą. Nuo 1969 m. dirbo „Nuklono“ gamykloje, Šiaulių paminklų ir antkapių dirbtuvėje. Nuo 1978 m. pradėjo kūrybinę veiklą. Dirba su granitu, marmuru, medžiu, metalu. Svarbesni kūriniai: akmens skulptūros „Laumė“ Molėtuose, „Ko liūdi, berželi“ poeto Jovaro gimtinėje Kalniškiuose, „Samogitas“ (žemaitis) Šiauliuose, koplytstulpis rašytojo J. Griciaus gimtinėje Šiupyliuose ir kt. Sukūrė apie 300 antkapinių paminklų. Surengė personalinę kūrybos parodą Šiaulių dailės galerijoje (2011), išleido šios parodos katalogą. Dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose, simpoziumuose, pleneruose. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1978), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys (nuo 2005). Suteiktas meno kūrėjo statusas (2006). Apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija (2008).

BISKIS VILIUS. Gimė 1954 m. liepos 8 d. Šiauliuose. Medžio drožėjas, skulptorius. 1961–1972 m. mokėsi Šiaulių 6-ojoje vidurinėje mokykloje. Lankė Vaikų dailės mokyklą. 1975–1992 m. dirbo dailininku apipavidalintoju Šiaulių prekybos valdyboje, trikotažo fabrike „Verpstas“, dviračių gamykloje „Vairas“, Radviliškio miškų ūkio urėdijoje. Kuria daugiausia iš medžio, akmenį jungia su bronza, žalvariu. Sukūrė kavinės „Žvejo užeiga“, fabriko „Verpstas“ interjerus. Daug jo darbų yra iškeliavę į Vengriją, Vokietiją, Italiją, JAV, bet daugiausia jų – Kryžių kalne. Nuo 1980 m. dalyvauja įvairiose tautodailės parodose, kūrybinėse stovyklose Lietuvoje ir užsienyje. Surengė šešias autorines parodas. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1981), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys (nuo 2010). Žemaitijos dailininkų sąjungos narys. Suteiktas meno kūrėjo statusas.

BUKAUSKAS JULIJUS. Gimė 1949 m. sausio 1 d. Radviliškyje. Kalvis, inžinierius-technologas. 1967 m. baigė Radviliškio V. Valsiūnienės vidurinę mokyklą. 1967–1973 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete. 1976–1986 m. dirbo Radviliškyje, Šilutėje, Vilniuje. Kurti pradėjo apie 1965 m. Iš metalo kala antkapinių paminklų saulutes, tvoreles, vartus, langų apkaustus ir kt. Nuo 1986 m. gyvena ir dirba Šiauliuose, nuo 2010 m. – UAB „Šiaulių plentas“ kalvis. Dalyvauja tautodailininkų kūrybos parodose, senųjų amatų dienose, mugėse. Surengė per dešimt autorinių parodų. SSRS liaudies dailininkų ir meistrų parodos laureatas (1967). Pauliaus Galaunės premijos laureatas (1991).

DAPKUTĖ-PUKĖNIENĖ ANTANINA. Gimė 1940 m. kovo 5 d. Padratvinyje (Kelmės r.). Tapytoja, poetė. 1964 m. baigė Tytuvėnų vidurinę mokyklą, 1972 m. – Panevėžio vakarinę meno mokyklą. 1979–1982 m. mokėsi Rygos dailės studijoje. 1967–1990 m. dirbo dailininke apipavidalintoja Panevėžio ir Šiaulių miesto įmonėse. Tapo peizažus, gėles, natiurmortus. Parodose dalyvauja nuo 1976 m. Surengė trisdešimt šešias autorines, dalyvavo per šešiasdešimtyje bendrų parodų. Jos darbų yra Šiaulių, Kėdainių, Vilniaus muziejuose, daugelyje užsienio šalių. Pirmuosius literatūrinius kūrinius paskelbė 1966 m. Išleido poezijos bei tapybos knygas „Eilės ir žiedai“ (1996), Kaštonų lietus (2014). Savo eilėms kuria muziką. Kūryba spausdinta rinkiniuose, almanachuose, antologijose, Šiaulių krašto laikraščiuose. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1977), Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (nuo 2005) narė. Šiaulių literatų klubo „Verdenė“ narė (1990). Suteiktas meno kūrėjo statusas (2005). Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatė (2010).

DUNDULIS ANTANAS. Gimė 1934 m. balandžio 5 d. Kuosėnuose (Kupiškio r.). Mirė 2021 m. Palaidotas Šiaulių Donelaičio kapinėse. Juostų audėjas, pedagogas. 1953 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą. 1953–1957 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1957–1963 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, 1963–1989 m. – Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete. Apie 1974 m. pradėjo austi juostas. Nuo 1975 m. dalyvavo per penkiasdešimtyje tautodailės parodų. Su žmona Birute Dunduliene surengė autorines parodas Šiauliuose ir Kupiškyje. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1980). Respublikinės Audėjų dienos laureatas (1988), liaudies meno parodos „Aukso vainikas laureatas (2009). (Red. 2023-03-06)

GANUSAUSKAS ADOMAS. Gimė 1927 m. lapkričio 2 d. Labūnavoje (Kėdainių r.). Mirė 2007 m. rugsėjo 1 d. Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių Ginkūnų kapinėse. Akmens kalėjas, kryždirbys, eiliuotojas, visuomenės veikėjas. Anksti likęs našlaičiu, neturėjo sąlygų mokytis. Stažavosi įvairiuose kursuose, dirbo įvairiuose darbuose mechaniku, tobulinosi Maskvoje ir Leningrade. Išryškėjus meniniams gabumams, tapo liaudies menininku – drožė Rūpintojėlius, kalė akmenines skulptūras. Prisidėjo prie Šiaulių Sukilėlių kalnelio paminklo atstatymo. Statė kryžius Kryžių kalne, koplytėles ir kryžius žuvusiems partizanams. Šv. Kazimiero skulptūrą padovanojo Punsko lietuviams. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo ilgametis Sausio 13-osios draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas.

GENDVILAS KOSTAS. Gimė 1920 m. gegužės 22 d. Dapkūnuose (Šiaulių r.). Mirė 2005 m. gruodžio 23 d. ten pat. Tapytojas, eiliuotojas. Nuo vaikystės dirbo tėvų ūkyje. 1951–1956 m. buvo Šiaulių „Elnio“ fabriko mašinų derintojas, 1956–1980 m. dirbo suvirintoju Meškuičių kolūkyje. Apie 1970-uosius metus išryškėjo jo kūrybiniai polinkiai. 1980 m. savo sodyboje įkūrė muziejų, kuris vėliau pavadintas „Prisikėlimo“ muziejumi. Muziejuje pastatė švyturį, malūną, senovinį traukinį, dviaukštį laivą – „Gyvenimo laivą“ ir kt. Surengė autorines tapybos parodas Šiauliuose, Joniškyje, Kuršėnuose. Paveikslus eksponavo Rusijoje. Parašė per 2000 eilėraščių, kurie buvo publikuoti almanachuose, periodinėje spaudoje. Eilėraščiais, posakiais išrašyti ir visi sodybos statiniai. Apie jo kūrybinę veiklą sukurti keturi filmai. Apdovanotas SSRS liaudies meno festivalio bronzos medaliu (1987).

JANULYTĖ DANUTĖ. Gimė 1957 m. Žalgiryje (Šiaulių r.). Tapytoja. Mokėsi Ginkūnų S. ir V. Zubovų mokykloje. Baigė Lygumų vidurinę mokyklą. Vadovavo Šiaulių dailės studijai „Rėkyvos vaivorykštė“. Nuo 1987 m. dalyvauja parodose. Surengė autorines parodas Šiauliuose, Panevėžyje, Pakruojyje, Ignalinoje, Visagine. Rengia Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyriaus plenerus. Tapo gamtovaizdžius, gėlių kompozicijas, natiurmortus. Šiauliuose įkūrė paveikslų rėminimo dirbtuvę. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1989), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (nuo 2012) narė. Suteiktas meno kūrėjo statusas.

JASAITIS ROMUALDAS. Gimė 1935 m. vasario 8 d. Jurdaičiuose (Joniškio r.). Kalvis. Baigė Šiaulių politechnikumą. Dirbo kino mechaniku Užventyje ir Kelmėje. Persikėlęs gyventi į Šiaulius įsidarbino Staklių gamykloje, vėliau – KPI Šiaulių vakarinio fakulteto metalo pjovimo staklių laboratorijoje ir kt. Aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose. Krašto apsaugos savanoris (nuo 1991), puskarininkis. Nuo 1979 m. dalyvauja liaudies meno parodose, mugėse. Iš metalo kala, pjausto, lieja, suvirina žvakides, vazas, rėmelius, groteles, židinio reikmenis, žibintus. Yra padaręs detalių antkapiniams paminklams: kryžių, saulučių, girliandų su žiedais ir lapais. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1984).

KALINAS HENRIKAS. Gimė 1945 m. Bazilionuose (Šiaulių r.). Gintaro, metalo juvelyras, liaudies muzikantas. Gyvena ir dirba Šiauliuose. Kuria suvenyrus, proginius medalius. Parodose dalyvauja nuo 1966 m. Darbai eksponuoti per keturiasdešimtyje tautodailės parodų, surengė vieną autorinę parodą. Šiaulių folkloro kolektyvo „Margulis“ dainininkas, muzikantas. Aktyvus kūrybinių seminarų, amatų mokymų, švenčių dalyvis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1966).

KALINAS VALERIJONAS. Gimė 1916 m. birželio 16 d. Kotovece (Rusija). Mirė 1991 m. sausio 31 d. Mekiuose (Šiaulių r.). Palaidotas Bazilionų kapinėse. Odininkas, gintaro, metalo juvelyras, liaudies muzikantas. 1934 m. baigė Šiaulių amatų mokyklos odos apdirbimo skyrių. Sovietmečiu dirbo puodžių artelėse Viekšniuose, Kuršėnuose. Šiauliuose suorganizavo įmonę, gaminusią produkciją iš odos ir tekstilės atliekų. Iš tos įmonės vėliau išaugo Odos galanterijos fabrikas, kurio pirmuoju direktoriumi jis ir buvo. Gamino suvenyrus iš odos, gintaro, metalo. Padarė daug proginių medalių iš molio. Puoselėjo ir puošė savo sodybą Mekiuose, kurioje vykdavo Šiaulių krašto tautodailininkų seminarai, ją lankydavo ekskursijos. priklausė Lietuvos tautodailininkų sąjungai (nuo 1960). Apdovanotas LSSR meno saviveiklos žymūno ženklu.

KAVALIAUSKIENĖ DALYTĖ. Gimė 1949 m. balandžio 15 d. Kašeliškiuose (Biržų r.). Odininkė. 1971 m. baigė Vilniaus lengvosios pramonės technikumą. 1971–1975 m. dirbo dailininke modeliuotoja Vilniuje. Nuo 1975 m. gyvena ir dirba Šiauliuose. Tobulinosi Vilnius dailės akademijoje, tarptautiniuose seminaruose. Kūrybos sritis – odos dailė, meninis knygų įrišimas. Daro rankines, pinigines, knygeles, aplankus, seges ir kt. Respublikinėse ir tarptautinėse parodose dalyvauja nuo 1978 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1978), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (nuo 2005) narė. Suteiktas meno kūrėjo statusas.

KELMELIENĖ LAIMA. Gimė 1957 m. liepos 10 d. Šiauliuose. Keramikė. 1975 m. baigė Šiaulių 11-ąją vidurinę mokyklą. 1975–1980 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1980 m. dirba Šiauliuose, nuo 1993 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Šiaulių skyriaus pirmininkė. 1986–2013 m. organizavo Šiaulių krašto tautodailininkų dienų, amatų šventes. Nuo 1987 m. rengia tautodailininkų darbų parodas Šiaulių dailės galerijoje ir kitose miesto įstaigose. 2002 ir 2005 m. organizavo tarptautines kūrybines keramikų dirbtuves-stovyklas. Surengė per dešimt konferencijų liaudies meno klausimais. LTS narė (nuo1988 m.), LTS garbės narė. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė. Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2005). Suteiktas meno kūrėjo statusas (2005). Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatė (2005).

KRYŽANAUSKIENĖ IRENA. Gimė 1942 m. spalio 15 d. Užpaliuose (Utenos r.). Verbų rišėja, audėja, gydytoja. 1960 m. baigė Užpalių vidurinę mokyklą, 1966 m. – Kauno medicinos institutą. Nuo 1966 m. dirbo gydytoja Zarasuose, Šiauliuose. 1977–1990 m. dėstė Šiaulių medicinos mokykloje, 1978–1981 m. – Šiaulių pedagoginiame institute. Audžia, riša verbas. Parodose dalyvauja nuo 1990 m. Kūriniai eksponuoti aštuoniolikoje parodų, surengė vieną autorinę parodą. Dainuoja Šiaulių folkloro ansamblyje „Margulis“. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1993).

LAMAUSKIENĖ ALDONA ELENA. Gimė 1943 m. kovo 2 d. Joniškyje. Tekstilininkė, mezgėja. 1961 m. baigė Joniškio vidurinę mokyklą, 1965 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. 1962–2006 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, miesto tarybos vykdomajame komitete, LAD gamybinio mokymo kombinate, Šiaulių universitete. Mezga ir audžia pirštines, megztinius, liemenes, staltieses, patiesalus, takelius, suvenyrus ir kt. Parodose dalyvauja nuo 1978 m. Surengė dvi autorines parodas. Dainuoja Šiaulių folkloro ansamblyje „Margulis“. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1980). Rankdarbių parodos-konkurso „Viskas vaikams“ prizininkė. Respublikinėje meno parodoje „Aukso vainikas“ nominuota titulu „Geriausias Šiaulių apskrities meistras“ (2013).

LIAUDANSKIENĖ ASTA. Gimė 1969 m. Gudžiūnuose (Kėdainių r.). Tekstilininkė, žaislų kūrėja, pedagogė. Gyvena Šiauliuose. Dirba vyr. auklėtoja lopšelyje-darželyje „Sigutė“. Parodose dalyvauja nuo 2004 m. Aktyvi kūrybinių seminarų, amatų mokymų, tautodailės mugių ir švenčių dalyvė. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 2005).

MALAKAUSKIENĖ LEONIJA. Gimė 1941 m. Raseiniuose. Tekstilininkė, juostų audėja, vertėja iš lenkų kalbos. Parodose dalyvauja nuo 1968 m. Kūrinius eksponavo per trisdešimtyje tautodailės parodų, mugių. Juostas austi išmokė savo dukras Vitaliją Monkienę ir Sigitą Milvidienę bei vaikaičius. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1970). Apdovanota Šiaulių meno ir kultūros premija (2014).

MARTINAITIS ALBERTAS. Gimė 1953 m. liepos 21 d. Irkutsko srityje (Rusija). Kalvis, akmens kalėjas, visuomenės veikėjas. Baigė Vilniaus technikos mokyklą. Dirbo Šiaulių hidrogeologijos ekspedicijoje. Drožia medį, kala akmenį, kuria įvairius muzikos instrumentus, Užgavėnių kaukes. Drožia kankles, kurias skiria iškiliems Lietuvos žmonėms. Pagal archeologinius radinius atkuria senuosius žalvarinius lietuvių papuošalus. Sukūrė akmenines skulptūras „Kaimo muzikantas“, „Akmentašys“, „Motina“ ir kt. Parodose dalyvauja nuo 1983 m. Šiaulių folkloro klubo „Patrimpas“ vadovas. 1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, 1990–1995 m. Šiaulių miesto tarybos narys. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1983). Apdovanotas Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija (2003).

MILVIDIENĖ SIGITA. Gimė 1965 m. kovo 9 d. Viduklėje (Raseinių r.). Tekstilininkė, juostų audėja, mezgėja. 1987 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1987 m. dirbo Šiaulių 43-iojoje technikos mokykloje, Šiaulių universitete, Šiaulių kultūros centre. Nuo 2009 m. – Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. Parodose dalyvauja nuo 1987 m. Surengė aštuonias autorines parodas Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje. Dalyvauja tarptautiniuose liaudies meno festivaliuose, respublikinėse ir Šiaulių krašto tautodailininkų darbų parodose, mugėse. Juostas audžia iš natūralių siūlų – vilnos, lino, medvilnės. Jos austų rinktinių juostų yra įsigijęs Šiaulių „Aušros“ ir Lietuvos nacionalinis muziejai. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1996), Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narė (nuo 2011). Parodos-konkurso „Aukso vainikas“ metų nominacijos, skirtos geriausiam liaudies menininkui regioniniame ture laimėtoja (2005). Už rinktines juostas ir riešines suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.

MOCKEVIČIUS JONAS. Gimė 1949 m. birželio 24 d. Skaudviliuose (Šiaulių r.). Medžio drožėjas, skulptorius, pedagogas. Mokėsi Kurtuvėnų vidurinėje mokykloje. 1972 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Mokytojavo įvairiose Šiaulių mokyklose, dirbo dailininku-apipavidalintoju rajono ūkiuose ir įstaigose. Pradėjęs kurti nedideles figūrėles, vėliau perėjo prie kryžių, koplytstulpių, skulptūrinių stulpų kūrybos. Tokių kūrinių poreikis ypač išaugo atkūrus nepriklausomybę. Jo kryžiai statomi Kryžių kalne, bažnyčių šventoriuose, atmintinose vietose. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

NARBUTAS AMALIJUS STEPONAS. Gimė 1934 m. liepos 10 d. Klaipėdoje. Grafikas, literatas, inžinierius. 1954 m. baigė Radviliškio vidurinę mokyklą, 1969 m. – Kauno politechnikos institutą (KPI). Nuo 1959 m. dirbo įvairiose Šiaulių miesto gamyklose, dėstė KPI Šiaulių vakariniame fakultete. Nuo 1989 m. leido žurnalą „Titnagas“. Šiuo metu A. S. Narbuto leidyklos Šiauliuose savininkas. Meno pažinimą studijavo savarankiškai. Kūrybos sritys: grafika, dizainas, karikatūra, humoreskos, pamfletai, filosofija, knygų vertimas, knygos grafika. Jo sukurti J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos portretai naudojami LRT televizijos užsklandose. Sukūrė simbolinių ženklelių, vinječių, bukletų, kvietimų, knygų viršelių, interjerų, stendų maketus. Surengė per dešimt autorinių grafikos parodų Šiauliuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Plungėje, Druskininkuose ir kt. Dalyvauja tarptautinėse karikatūrų parodose. Knygų „Rimtai kitaip“ (1995), „Nenorėk, kad katinas grotų pianinu“ (2004) autorius. Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Lietuvos inžinierių sąjungos narys.

ONAITIS VACLOVAS. Gimė 1942 m. sausio 3 d. Puodkaliuose (Skuodo r.). Medžio drožėjas, skulptorius. 1950–1961 m. mokėsi Kauno kurčiųjų mokykloje. 1961–2009 m. dirbo staliumi Šiaulių medžio apdirbimo kombinate. Kuria skulptūrėles, rūpintojėlius, šachmatų figūras. Dirbiniuose ryški liaudies skulptūros tradicija. Ignalinos nacionaliniam parkui sukūrė aštuonių metrų aukščio stogastulpį (1977), pagamino daugiau nei vieno metro aukščio „Didžiuosius šachmatus“, kuriuos 2012 m. eksponavo autorinėje parodoje Šiaulių dailės galerijoje. Nuo 1966 m. dalyvauja parodose. Surengė dvi autorines, dalyvavo apie penkiasdešimtyje respublikinių ir tarptautinių parodų. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1968), Lietuvos kurčiųjų draugijos narys.

POCIENĖ ALEKSANDRA. Gimė 1928 m. sausio 11 d. Biržiuose (Šiaulių r.). Mezgėja, viena pirmųjų Šiaulių tautodailininkių. 1948–1949 m. dirbo Šiaulių trikotažo fabrike „Verpstas“. 1949–1959 m. buvo ištremta į Sibirą. 1964 m. įsijungė į miesto liaudies menininkų gretas. Parodose dalyvauja nuo 1966 m. Kūrinius eksponavo per trisdešimtyje respublikinių tautodailės darbų parodų, o taip pat UNESCO renginiuose Prancūzijoje ir Vokietijoje. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1966). Laimėjo pirmąją vietą Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuotame gražiausių vilnonių pirštinių konkurse (2007). Apdovanota garbės raštais ir padėkomis.

RAUDONIS ANTANAS. Gimė 1871 m. balandžio 23 d. Pakalniškiuose (Šilalės r.). Mirė 1939 m. Šiauliuose. Palaidotas senosiose (Talšos) kapinėse. Akmens kalėjas, liaudies skulptorius, knygnešys. Buvo savamokslis, bet raštingas ir apsiskaitęs. Tarnavo carinės Rusijos armijoje, dalyvavo rusų-japonų kare. Kurį laiką gyveno Joniškyje. 1912 m. su šeima persikėlė į Šiaulius, dirbo geležinkelyje. Apie 1924 m. susidomėjo skulptūra. Šiauliuose įkūrė dirbtuves ir ėmė tašyti akmenį. Kūrė antkapinius paminklus, tašė kryžius. Sukūrė S. Daukanto antkapinį paminklą Papilės kapinėse (1925). Granitinė skulptūra „Perkūnas“ (sukurta 1930) puošia „Aušros“ muziejaus Venclauskių namų kiemelį. Jo nebaigtą darbą „Motina“ yra įsigijęs „Aušros“ muziejus. Neišlikusi nei viena skulptoriaus nuotrauka.

RIMAVIČIUS ANTANAS. Gimė 1865 m. spalio 28 d. Šakynoje (Šiaulių r.). Mirė 1933 m. liepos 7 d. Daugpilyje (Latvija), palaidotas Rubeniuose. Kunigas, medžio drožėjas, skulptorius. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1890 m. baigė Peterburgo dvasinę seminariją. Kunigauti buvo paskirtas į Latviją. Dirbo įvairiuose miesteliuose, ilgiausiai, net aštuoniolika metų Balvoje. Paskutinė gyvenamoji vieta – Rubeniai. Nesimokė jokioje dailės mokykloje, buvo drožėjas savamokslis. Visą gyvenimą kūrė skulptūras, kurių dauguma religinės, bet sukūrė ir istorinių asmenybių, dekoratyvinių drožinių. Jis dirbo krucifiksus, kryžius, antkapius. Sukūrė kompozicijas „Kristaus kančios kelias“, „Paskutinė vakarienė“, „Pieta“ ir kt. Dalyvaudavo Latvijoje ir Lietuvoje organizuojamose parodose. Šiauliuose jo darbų paroda buvo surengta 1933 m. Testamentu didelę savo kūrybos ir surinktų meno vertybių kolekcijos dalį (132 vnt.) paliko Šiaulių „Aušros“ muziejui. Kita kūrybos dalis liko Latvijos muziejuose, bažnyčiose ir privačiose kolekcijose. Šiauliuose apie jį išleistos dvi knygos: Arūno Vasiliausko „Antanas Rimavičius. Skulptūra: kančių kelias“ (1997) ir Birutės Žymantienės „Testamentas: kunigo ir skulptoriaus Antano Rimkevičiaus gyvenimo ir darbų pėdsakais“ (1998). Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje įrengta Kryžiaus kelio ekspozicija, kurioje eksponuojami A. Rimavičiaus sukurti bareljefai.

RUDAUSKIENĖ JOANA. Gimė 1923 m. balandžio 26 d. Gedaičiuose (Šiaulių r.). Mirė 2017 m. lapkričio 4 d. Pynėja. 1936–1940 m. mokėsi Žagarės progimnazijoje, 1944 m. baigė Joniškio gimnaziją. Buvo ištremta į Sibirą. 1960–1971 m. dirbo buhaltere Šakynos tarybiniame ūkyje. 1971–1978 ir 1984–1986 m. – Klaipėdos „Dailės“ kombinato pynėja namudininkė. Pina krepšelius, pintines, vyges, žibintų gaubtus, vazas ir kt. Kūrinius eksponavo penkiasdešimtyje tautodailės parodų, surengė tris personalines parodas. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Meno saviveiklos žymūnė (1979). Respublikinėje pynėjų dienoje išrinkta Pynėjų pynėja (1992). (Red. 2020-04-02).

SAMALIONIS KĘSTUTIS. Gimė 1955 m. gruodžio 28 d. Radviliškyje. Medžio drožėjas, skulptorius, pedagogas. 1974 m. baigė Radviliškio 3-ąją vidurinę mokyklą. 1977–1981 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1981–2004 m. dirbo Radviliškyje mokytoju, dailininku. Nuo 2010 m. – Šiaulių darbo rinkos mokymo centro mokytojas. Sukūrė Šiaulių parko „Beržynėlis“ skulptūras, lauko baldus, laipynes, baltų stulpus Salduvės parko papėdėje, Rėkyvos vaikų poilsio aikštelę, baltų dievų skulptūras Naisiuose ir kt. Nuo 2003 m. dalyvauja parodose, skulptorių pleneruose, įgyvendina tarptautinius kūrybinius projektus. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) narys (nuo 2004). LTS Šiaulių skyriaus medžio drožėjų pirmininkas.

SMAILIENĖ NIJOLĖ. Gimė 1959 m. gegužės 14 d. Šiauliuose. Tekstilininkė, audėja, pynėja, inžinierė. 1977 m. baigė Šeduvos vidurinę mokyklą, 1980 m. – Vilniaus lengvosios pramonės technikumą, 1985 m. – Kauno politechnikos institutą, 2001 m. – Šiaulių universitetą. Nuo 1985 m. dirba Šiauliuose. Parodose dalyvauja nuo 1997 m. Gaminius eksponavo per dvidešimtyje respublikinių ir užsienio tautodailės parodų. Organizuoja renginius, akcijas, dalyvauja amatų šventėse, mugėse. Šiaulių folkloro ansamblio „Margulis“ dainininkė. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 2000). Respublikinės liaudies meno parodos-konkurso „Aukso vainikas“ 2-osios vietos laimėtoja (2009), 3-osios (2010).

SMOLENSKIENĖ ALVINA. Gimė 1930 m. balandžio 1 d. Linkuvoje (Pakruojo r.). Mirė 2006 m. Šiauliuose, čia ir palaidota. Žaislų kūrėja. Nuo septynerių metų tarnavo pas ūkininkus. Mokėsi Pasvalyje. 1945 m. baigė Vilniaus suaugusiųjų gimnaziją. 1949–1983 m. dirbo įvairiose Šiaulių miesto įmonėse ir įstaigose. Žaislus pradėjo kurti apie 1975 m. 1983–1986 m. savo sukurtus darbus pristatinėjo Klaipėdos dailės kombinatui. Parodose dalyvavo nuo 1978 m. Surengė keturias autorines, dalyvavo per trisdešimtyje tautodailės parodų. Per visą gyvenimą sukurtų lėlių kolekciją padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, miesto bibliotekoms. Buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1979). Apdovanota „Meno saviveiklos žymūno“ ženklu (1985). Parodos-konkurso „Viskas vaikams“ pirmos vietos laimėtoja (1996).

STEPONAVIČIENĖ ANGELĖ. Gimė 1945 m. vasario 14 d. Trumpaičiuose (Joniškio r.). Karpytoja, senojo karpymo amato meistrė. Baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Dirbo auklėtoja Šiaulių vaikų lopšelyje-darželyje „Varpelis“. Ryškiausia kūrybos dalis yra taikomojo pobūdžio karpiniai: popierinės užuolaidėlės, lentynų papuošalai, servetėlės. Surengė septynias autorines karpinių parodas. Nuo 1986 m. dalyvauja zoninėse ir respublikinėse liaudies meno parodose. Savo karpinius pristatė Vokietijoje ir Švedijoje. Šiaulių folkloro ansamblių „Auda“ ir „Margulis“ narė. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1986). Įteiktas tautinio paveldo sertifikatas už popieriaus karpinius langų užuolaidoms ir lentynoms papuošti (2011). Konkurse „Aukso vainikas“ yra laimėjusi prizines vietas (2008–2014).

STEPONAVIČIUS ALEKSAS FELIKSAS. Gimė 1949 m. birželio 4 d. Ožkėnuose (Šiaulių r.). Mirė 2013 m. balandžio 1 d. Šiauliuose. Medžio drožėjas, stalius. 1968 m. baigė Šiaulių 2-ąją internatinę mokyklą. 1968–1971 m. studijavo Telšių taikomosios dailės technikume. Dirbo dailininku Šiaulių televizorių gamykloje, Elektros tinkluose. Kūrė vaikiškus baldus, žaislus, buities reikmenis, drožė kryžius, koplytstulpius. Sukūrė užeigos „Juonė pastogė“ medinę skulptūrinę reklamą. Nuo 1970 m. buvo tautodailės parodų, amatų dienų, mugių dalyvis. Dalyvavo daugiau kaip penkiasdešimtyje parodų, buvo surengęs šešias autorines parodas. 2014 m. Šiaulių dailės galerijoje surengta pomirtinė jo darbų paroda „Negaliu, kad medis tylėtų“. Pastatė per dvidešimt kryžių (Kryžių kalne, Ožkėnuose, Joniškyje, Skaistgiryje ir kt.), keletą koplytstulpių (Kužių kapinėse, Lyduvėnuose). Buvo Šiaulių folkloro ansamblių „Auda“ ir „Margulis“ narys. Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1973), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (nuo 2005) narys. Jo drožtiems kaušams ir samčiams suteiktas tautinio paveldo sertifikatas. Šiaulių miesto metų tautodailininkas (2004). Apdovanotas Šiaulių miesto meno ir kultūros premija. Suteiktas meno kūrėjo statusas.

SUTKEVIČIENĖ JANINA. Gimė 1916 m. spalio 25 d. Gabrijoliuose (Šiaulių r.). Mirė 2001 m. Šiauliuose. Audėja. Buvo viena iš pirmųjų liaudies meno parodų organizatorė ir dalyvė, stovėjusi prie tautodailės judėjimo ištakų. Audė lovatieses, staltieses, užuolaidas, rankšluosčius, juostas, juosteles rankšluosčiams ir kt. Parodose dalyvavo nuo 1959 m. Jos darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Savo audinius, mezginius teikė Kauno „Dailės“ kombinatui. Priklausė Lietuvos tautodailininkų sąjungai (nuo 1959).

ŠIDLAUSKIENĖ DANUTĖ. Gimė 1933 m. vasario 11 d. Gintaro apdirbėja. Gyvena Šiauliuose. Nuo 1970 m. dirbo Kauno „Dailės“ kombinate. Gintarą jungia su variu, sidabru, melchioru. Kuria papuošalus, dekoratyvinius pano. Sukūrė ažūrinį kilimą „Baltijos saulė“, keturių dalių kompoziciją „Metų laikai pajūryje“. Parodose dalyvauja nuo 1968 m. Šiauliuose surengė jubiliejinę savo dirbinių parodą (1983). Jos darbai buvo eksponuojami Prancūzijoje, Japonijoje, Indijoje, Graikijoje, Vokietijoje ir kitose užsienio šalyse. Gintaro gaminių yra įsigiję daugelis šalies muziejų. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Apdovanota VLŪPP bronzos medaliu.

ŠUFINSKIENĖ VIRGILIJA SILVESTRA. Gimė 1938 m. gruodžio 31 d. Šiauliuose. Keramikė. 1946–1957 m. mokėsi Šiaulių 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 1964 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės mokyklą. Gyvena Kuršėnuose. 1964–1989 m. dirbo Kauno gamykloje „Jiesia“, Klaipėdos dailės kombinate. Iš molio kuria servizus, puodynes, vazas, suvenyrus. Išskirtinis jos keramikos bruožas – varpeliai bei juodosios keramikos dirbiniai. Sukūrė ir monumentaliųjų darbų: pano „Šiaulių“ viešbučio restoranui, Odinės galanterijos fabrikui ir kt. Nuo 1970 m. dalyvauja Šiaulių regiono ir respublikinėse tautodailininkų parodose. Surengė autorines parodas Šiauliuose, Kuršėnuose. Darbus eksponavo Švedijoje. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1979). Suteiktas meno kūrėjo statusas. Išrinkta Šiaulių rajono metų tautodailininke (2011). Liaudies meno parodos „Aukso paukštė“ 2-osios vietos laimėtoja (2015).

TAMULIS SAULIUS. Gimė 1965 m. balandžio 22 d. Šemetiškiuose (Šiaulių r.). Medžio drožėjas. Nuo 1979 m. gyvena Šiauliuose. Baigė Šiaulių 6-ąją vidurinę ir Šiaulių 12-ąją profesinę mokyklas. Ilgus metus dirbo Šiaulių odos ir avalynės susivienijime „Elnias“. Drožia Užgavėnių kaukes. Rengia autorines darbų parodas, dalyvauja regioninėse, respublikinėse parodose. Daug kartų dalyvavo Žemaitijos nacionalinio parko rengiamame Užgavėnių kaukių konkurse, laimėjo prizines vietas (2008–2014). Turi sukaupęs apie 160 kaukių kolekciją. Jo kaukės yra iškeliavusios į JAV, Kanadą, Vokietiją, Daniją ir kt. Išleido knygą „Šalta žiema, bėk iš kiemo“ (Šiauliai, 2014). Šiaulių folkloro ansamblio „Auda“, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ narys. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Konkurso „Aukso vainikas“ 2-osios vietos laimėtojas (2011).

VAICEKAUSKAS JONAS. Gimė 1949 m. Šakniuose (Kaišiadorių r.). Akmentašys, skulptorius, literatas. Gyvena Šiaulių priemiestyje Ginkūnuose. Dirbo Šiaulių V. Kudirkos, Gegužių vidurinėse mokyklose. Kuria figūrines ir abstrakčias skulptūras, antkapinius paminklus. Akmentašių seminare sukūrė skulptūras „Paukščių takas“, „Vaivorykštė“ (1981, su K. Bimba). Nuo 1977 m. dalyvauja parodose, kūrybiniuose seminaruose, skulptorių simpoziumuose ir pleneruose. Surengė tris autorines parodas. Išleido novelių knygą „Įžeminimas“ (2013). Lietuvos tautodailininkų sąjungos (nuo 1977), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (nuo 2005) narys. Suteiktas meno kūrėjo statusas. Šiaulių metų tautodailininkas (2013).

VAIDILAUSKIENĖ IRENA. Gimė 1923 m. lapkričio 11 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. lapkričio 8 d. Keramikė. 1939 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1961–1966 m. dirbo Šiaulių odos galanterijos fabrike, 1970–1978 m. – televizorių gamykloje „Tauras“. Apie 1970 m., paraginta V. Kalino, pradėjo lipdyti iš molio. Dalyvavo keramikų seminaruose Merkinėje, Kuršėnuose. Kuria suvenyrines figūrėles, taupykles, švilpynes ir kt. Jos kūriniai yra plačiai pasklidę Lietuvoje ir užsienyje. Figūrėlė „Pikčiurnienė“ ir keraminė plokštė „Duonos kepimas kaimo pirkioje“ eksponuojami M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Šiaulių folkloro ansamblio „Margulis“ dainininkė, pasakorė. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1974). Meno saviveiklos žymūnė (1984). Amatų dienose apdovanota keturiais respublikiniais prizais. (Red. 2020-04-02).

VAIŠVILA ZIGMAS. Gimė 1932 m. liepos mėn. 24 d. Dausiškiuose (Šiaulių r.). Mirė 2002 m. kovo 14 d. Šiauliuose. Medžio drožėjas. Mokėsi Šiaulių vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1965 m. baigė Maskvos dailės universiteto Neakivaizdinį skyrių. Mokytojavo įvairiuose Šiaulių mokyklose, dėstė Pedagoginiame institute, dirbo „Ventos“ baldų gamykloje. Buvo vienas iš liaudies meno iniciatorių ir pradininkų. Nuo 1959 m. dalyvavo tautodailininkų parodose, drožybos seminaruose. Drožė ir tekino medį, liejo metalą, gamino baldus, įvairius buities reikmenis, suvenyrus. Yra nutapęs paveikslų, nuliejęs akvarelių. Atgimimo metais buvo kviečiamas atstatyti paminklus, kurti naujus atminimo ženklus. Sukūrė kryžių Bazilionuose, tremties ąžuolą „Kenčianti motina“ Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje, kryžių su Šv. Pranciškaus figūra Juodkrantėje, statė kryžius, rūpintojėlius Kryžių kalne ir kt. Surengė dvi autorines parodas (1967, 1982). Buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1966). Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veikloje, LPS Šiaulių miesto tarybos narys. Meno saviveiklos žymūnas (1967). Apdovanotas LSSR valstybine premija (1986).

VARGONAS FELIKSAS. Gimė 1912 m. vasario 5 d. Kuzavinėje (Šiaulių r.). Mirė 1992 m. gegužės 16 d. Šiauliuose. Palaidotas Ginkūnų kapinėse. Medžio drožėjas. Mokėsi Bazilionų pradinėje mokykloje. Vaikystėje piemenavo pas ūkininkus. 1933–1935 m. tarnavo 8-jame pėstininkų pulke Šiauliuose. Po kariuomenės dirbo plentų tiesimo darbuose. 1941 m. persikėlė gyventi į Šiaulius. Dirbo miesto gaisrinėje, „Vairo“, Staklių gamyklose. Drožinėjo gyvulių, žmonių figūrėles, buities reikmenis, rūpintojėlius. Ypač išgarsėjo savo sukurtais dekoratyviniais šaukštais. Sukūrė 72 ornamentus, kuriais dekoravo apie 3000 šaukštų. Yra išdrožęs ir tris pirmuosius Mikelio prizus (1989, 1990, 1991), skiriamus geriausiems Šiaulių kraštotyrininkams. Dalyvavo pirmoje pokario metų tautodailininkų darbų parodoje (1952). Buvo nuolatinis Drožėjų dienų, Amatų dienų, liaudies meno švenčių ir mugių dalyvis. Surengė jubiliejinę darbų parodą (1982). Didžiausia jo palikimo dalis saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 2002 m. muziejus suruošė parodą iš savo rinkinių, skirtą tautodailininko 90-mečiui paminėti. Priklausė Lietuvos tautodailininkų sąjungai (nuo 1966). Meno saviveiklos žymūnas (1962).

VONSAVIČIENĖ ANELĖ. Gimė 1929 m. Bariūnuose (Joniškio r.). Mirė 2007 m. Tekstilininkė, mezgėja. Nuo 1960 m. gyvena Šiauliuose. Dirbo gėlininke Šiaulių kukurūzų gamykloje. Gamyklai ji padarė daugybę įvairių dirbinių – nupynė dekoratyvinių pano, numezgė užuolaidų, širmų, gaubtų lempoms, medžio ir metalo lentynėlių, stovų ir kt. Nuo jaunystės dalyvavo miesto ir respublikinėse tautodailės parodose, mugėse. 1997 m. parodoje buvo eksponuojama jos numegzta skara iš savo plaukų. Priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. (Red. 2020-04-02).

ZIBALIENĖ AUDRONĖ. Gimė 1961 m. gegužės 1 d. Vilniuje. Tekstilininkė, drabužių modeliuotoja, pedagogė. 1974–1984 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1984 m. dirba pedagoginį darbą Šiauliuose, nuo 1997 m. – Didždvario gimnazijos technologijų mokytoja. Kuria įvairios paskirties tekstinės darbus, skirtus namų interjerui, papuošalus, aksesuarus. Kurdama savo darbus naudoja tradicines technikas: mezgimą, nėrimą, siuvimą, vėlimą bei mišrias technikas. 1985 ir 1999 m. surengė autorines parodas Šiauliuose. Suteikta technologijos mokytojo metodininko kvalifikacinė kategorija. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė (nuo 1979).

ZIBALIS ALGIRDAS. Gimė 1960 m. balandžio 3 d. Šiauliuose. Tapytojas, pedagogas. 1978 m. baigė Šiaulių 12-ąją vidurinę mokyklą, 1979–1984 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1987 m. dirba technologijų mokytoju Šiaulių universiteto gimnazijoje. Darbai įvairūs: akvarelės ir aliejaus tapyba, paspalvinti architektūriniai piešiniai, dekoratyvinė medžio drožyba. Nuo 1988 m. rengia autorines akvarelės, tapybos ir medžio darbų parodas Šiauliuose, Vilniuje, Telšiuose, Jurbarke ir kt. Dalyvauja respublikinėse ir zoninėse tautodailininkų darbų parodose, mugėse. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1990), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys (nuo 2011). Suteiktas meno kūrėjo statusas.

ŽALYS ČESLOVAS. Gimė 1935 m. gegužės 18 d. Dainiuose (Šiaulių r.). Kalvis, inžinierius. Mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. 1951–1958 m. gyveno tremtyje Sibire. Grįžęs į Lietuvą dirbo gamyklose suvirintoju. 1980 m. baigė Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinį fakultetą. Nuo 1985 m. dirbo Kauno dailės kombinato kūrybinių darbų meistru ir nuo to laiko susidomėjo dekoratyvine kalvyste. Pirmasis darbas – Beržėnų dvaro metaliniai vartai. Sukūrė šimtus memorialinių paminklų, tvorų ir tvorelių, dekoratyvinių interjero kūrinių, židinio komplektų, žvakidžių ir kt. Dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1989).

ŽENKUS ANTANAS. Gimė 1923 m. kovo 29 d. Tamošiškiuose (Radviliškio r.). Medžio drožėjas, inkrustatorius. 1937 m. baigė Liekių pradinę mokyklą. 1937–1940 m. privačiai mokėsi staliaus amato. Iki pokario metų dirbo staliumi savo gimtajame kaime. 1944–1946 m. dirbo Radviliškio stiklo fabrike. Nuo 1949 m. buvo Šiaulių baldų gamybinio susivienijimo „Venta“ stalius. Kūrė buities reikmenis, ypač mėgo inkrustacinę techniką. Yra sukūręs portretų, albumų viršelių, dėžučių papuošalams. Dalyvavo zoninėse ir respublikinėse liaudies meistrų parodose. Šeši jo darbai yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1962 m.). Apie jį šiaulietis kraštotyrininkas Danielius Balčiūnas parengė darbą „Baldininkas, liaudies meistras, Darbo šlovės III laipsnio ordininkas Antanas Ženkus“ (Šiauliai, 1987), kuris saugomas P. Višinskio viešojoje bibliotekoje.

ŽICKIS ELIGIJUS. Gimė 1970 m. gruodžio 1 d. Kėdainiuose. Pynėjas. 1988 m. baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą. 1988–1992 m. studijavo Kauno taikomosios dailės mokykloje. Nuo 1992 m. dalyvauja Šiaulių miesto ir respublikinėse tautodailės parodose. Surengė dvi autorines parodas (2007, 2010). Svarbiausia kūrybinė sritis – baldų pynimas. Nupynė didžiausią krepšį, įtrauktą į Lietuvos rekordų knygą (2001), natūralaus dydžio motociklus, apie trijų metrų aukščio vazą, visą senovės kario aprangą ir kt. Jo nupinti krepšiai, vazos puošia Akmenės, Šiaulių miestų gatves švenčių dienomis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1997). Apdovanotas už nupintą didžiausią plaukymo priemonę, originaliausią dviratį bei keturratį. Respublikinės taikomosios tautodailės parodos „Iš Džiugo sakmių“ laureatas (2011).

LITERATŪRA

Kas yra kas Šiaulių apskrityje 2001. Kaunas, 2001.
Kraštiečiai. Šiauliai: rinktinės biografijos. Kaunas, 2014.
Rimkus, Vytenis. Mūsų tautodailininkai. Šiauliai, 1995.
Rimkus, Vytenis. Tautodailė Šiauliuose. Šiauliai, 1998.
Šiaulių tautodailininkų fondas F 7. Šiauliai, 1999.
Tautodailės metraštis, 2002, nr. 7.
Tautodailės metraštis, 2011, nr. 21.
Tautodailės metraštis, 2012, nr. 22.

A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U V Z Ž

ADAMKIENĖ-NUTAUTAITĖ ALMA. Gimė 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose. Mirė 2023 m. gegužės 21 d. Vilniuje. Visuomenės veikėja, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus žmona. Šiauliuose gyveno iki aštuonerių metų amžiaus. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje mokėsi Eikšteto gimnazijoje, studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete. 1949 m. persikėlė į JAV. 1949–1951 m. dirbo plieno gamyklos laborante, vėliau – draudimo kompanijoje. 1962–1987 m. vadovavo nuosavai Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru. Čia daug metų vykdavo liberalios pakraipos lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. 1997 m. grįžo į Lietuvą. 1998 m. V. Adamkui tapus LR Prezidentu, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 m. kovo 17 d. įkūrė A. Adamkienės labdaros ir paramos fondą, kuris globoja ir remia vaikų namų auklėtinius, kaimo mokyklas, vaikus su negalia ir kt. (Red. 2023-05-22)

ALIŠAUSKIENĖ JANINA. Gimė 1952 m. sausio 29 d. Joniškyje. Visuomenės ir kultūros veikėja. 1986 m. baigė Vilniaus universitetą. 1970–1974 m. Smilgių (Šiaulių r.) kultūros namų direktorė, 1974–1978 m. Smilgių kaimo bibliotekos vedėja, 1978–1984 m. Šiaulių rajono kultūros namų vyr. metodininkė, 1984–1985 m. – direktorė. 1985–1992 m. Šiaulių mokytojų namų direktorė, 1992–2022 m. – Šiaulių kultūros centro „Laiptų“ galerijos direktorė. Stažavosi Austrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Organizavo projektus „Šiaulių Monmarto Respublika“, „Šventumas“, „Piešiu vaikams ir su vaikais“. Rengia „Advento skaitymus“, festivalius „Literatūrinis žiemkelis“, „Oras“, įžymių dailininkų, fotomenininkų darbų parodas, susitikimus su rašytojais ir kt. Nevyriausybinės organizacijos Pelikso Bugailiškio draugija prezidentė. Sąjunginio poilsio vakarų vedėjų konkurso laureatė (1986). (Red. 2023-05-23)

ALMINAS KAZIMIERAS. Gimė 1941 m. balandžio 6 d. Šliktinėje (Skuodo r.). Pedagogas, poetas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1981 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, tiflopedagogas, tiflopsichologas. Studijavo Kijevo M. Gorkio pedagoginio instituto aspirantūroje. Iki 1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto estetinio lavinimo katedros dėstytojas, bet, atsisakius liudyti prieš Mečislovą Jurevičių, pradėtas persekioti Valstybės saugumo, pašalintas iš darbo, uždrausta mokslinė veikla. Dirbo kalviu, grojo kaimo kapelose. Rašė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“, ją platino. 2011 m. išleido poezijos rinkinį „Tik mylėti…“ Vienas Šiaulių sąjūdžio organizatorių, Šiaulių miesto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Šiaulių sąjūdžio tarybos narys, Sąžinės laisvės ir etikos komisijos pirmininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, jo Nacionalinių klausimų komisijos narys, „Tremtinio“ klubo įkūrėjas. 1989 m. Tautinės dvasios kultūros konferencijos, Žemaičių etnografinės šventės Šiauliuose iniciatorius, žemaitiškų litų ir centų (dizaineris – Vilius Puronas) bei Žemaičių paso idėjos autorius, po šventės – vienas Žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ steigėjų. Vienas Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio iniciatorių ir aktyvistų, Šiaulių tarybos narys. Lietuvos krikščionių demokratų partijos, partijos Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai Šiaulių skyriaus narys. Šiaulių Sausio 13-osios brolijos pirmininkas. 2016 m. suteiktas šv. Kazimiero ordino Riterio titulas.

ASTRAUSKAS VYTAUTAS. Gimė 1930 m. rugsėjo 30 d. Šiauliuose. Mirė 2017 m. rugpjūčio 7 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Valstybės ir politinis veikėjas. 1960 m. baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, 1974 m. – Maskvos kooperacijos instituto Vilniaus filialą. 1952–1953 m. dirbo LKP Šiaulių srities komitete, 1953–1956 m. LKP CK ats. organizatorius. 1960–1966 m. LKP Šeduvos, Radviliškio rajonų komitetų pirmasis sekretorius. 1966–1981 m. LKP CK skyrių vedėjas, nuo 1981 m. LKP CK sekretorius, buvo atsakingas už žemės ūkį. 1987–1990 m. LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininkas, pasisakė už LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1963–1990 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos, 1988–1989 m. SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas. Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1980). (Red. 2023-03-06)

BARAKAUSKAS DAILIS ALFONSAS. Gimė 1952 m. birželio 29 d. Geručiuose (Pakruojo r.). Ekonomistas, inžinierius. politinis veikėjas. 1970–1975 studijavo Kauno politechnikos institute. 1990 m. baigė Vilniaus universitetą, tarptautinių ekonominių santykių specialybę. 1999 m. Harvardo universitete (JAV) įgijo investicijų vertinimo ir vadybos kvalifikaciją. 1975–1992 m. dirbo Šiaulių staklių gamykloje. 1992 m. su kitais Šiauliuose atkūrė „Rotary“ klubą, buvo pirmasis šio klubo prezidentas. 1992–1996 m. – Šiaulių regioninių prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktorius, 1996–2000 m. – generalinis direktorius. 2005–2006 m. „Ekonominių socialinių tyrimų ir mokymo centro“ direktorius. 1997–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2000–2004 m. LR Seimo narys, išrinktas Šiaulių „Aušros“ rinkimų apygardoje. 2001 m. sausį–birželį – Lietuvos susisiekimo ministras. 1992–2002 m. Lietuvos liberalų sąjungos narys, 2002 m. – Lietuvos liberalų demokratų partijos („Tvarka ir teisingumas“) veikėjas.

BENDIKAS VYTAUTAS. Gimė 1931 m. liepos 13 d. Tirkšliuose (Kauno r.). Mirė 1997 m. birželio 15 d. Šiauliuose. Ekonomistas, pedagogas, politinis ir mokslo veikėjas, socialinių mokslų daktaras (1973). 1948 m. mokėsi Vilniaus maisto pramonės mokykloje, kurią baigęs neilgai dirbo Kaune. 1956–1960 m. studijavo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo pramonės ekonomiką, vėliau čia mokėsi aspirantūroje. Nuo 1960 m. gyveno Šiauliuose. 1960–1963 m. dirbo „Vairo“ gamykloje. 1963–1966 m. – LKP Šiaulių miesto komiteto propagandos-agitacijos skyriaus vedėjas, 1966 m. išrinktas LKP Šiaulių komiteto sekretoriumi. Nuo 1963 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, 1975–1991 m. buvo šio instituto rektorius, 1996–1997 m. – Ekonomikos ir vadybos katedros vedėjas, profesorius (1985). Rūpinosi instituto plėtra, inicijavo naujojo mokomojo korpuso statybą (1982). Nuo 1967 m. buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos deputatu, vadovavo miesto „Žinijos“ draugijai. Apdovanotas Garbės ženklo ordinu (1971). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1981). Šiaulių universitete jam atidengta atminimo lenta (2001).

BIELIUKIENĖ LIGIJA. Gimė 1923 m. rugpjūčio 21 d. Šiauliuose. Mirė 1966 m. birželio 28 d. Niujorke (JAV). JAV lietuvių visuomenės veikėja. 1943 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą. Dalyvavo lietuvių antinaciniame pasipriešinime. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1944 m. baigė Miuncheno universitetą, psichologiją. 1945–1947 m. buvo lietuvių studentų atstovybės Miunchene narė, 1946–1947 m. – tarptautinės studentų tarybos Miunchene pirmininkė. Persikėlusi į JAV, 1949–1951 m. veikė sambūryje „Šviesa“. Nuo 1949 m. buvo Pabaltijo moterų tarybos lietuvių atstovybės narė, 1953 m. jos pirmininkė, nuo 1963 m. tarybos pirmininkė. Nuo 1951 m. Lietuvių rezistencinės santarvės vyriausiojo komiteto narė. Vadovavo Lietuvos moterų klubų federacijai.

BIELSKIS VACLOVAS. Gimė 1870 m. gegužės 1 d. Seimeniškiuose (Raseinių r.). Mirė 1936 m. rugsėjo 16 d. Varšuvoje (Lenkija). Inžinierius, visuomenės ir politinis veikėjas. 1880–1889 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kur dalyvavo slaptuose moksleivių būreliuose. 1889–1896 m. studijavo Peterburgo universitete ir Technologijos institute. Iki 1905 m. dirbo Ukrainos geležies fabrikuose. Grįžęs į Lietuvą, 1906–1915 m. Šiauliuose dirbo grafų Zubovų dvarų ūkvedžiu. 1911 m. išrinktas į Šiaulių miesto dūmą. 1916–1918 m. gyveno Petrograde, čia su kitais įsteigė laikraštį „Naujoji Lietuva“, dalyvavo Vasario revoliucijoje (1917). 1918 m. vadovavo Sovietinės Rusijos Lietuvos reikalų komisariato Maskvoje likvidacijos skyriui, trumpai ėjo Lietuvos žemės ūkio liaudies komisaro pareigas. 1919–1923 m. Kaune dirbo Geležinkelių valdyboje, įsitraukė į Lietuvos socialdemokratų partijos veiklą. Nuo 1923 m. gyveno Šiauliuose, čia pasireiškė kaip vienas ryškiausių visuomenininkų, kultūrininkų. 1923–1936 m. vadovavo „Gubernijos“ alaus daryklai. 1925–1931 m. buvo Šiaulių miesto tarybos narys, daug nuveikė miesto tvarkymo darbuose, inicijavo vandentiekio bei kanalizacijos įrengimą Šiauliuose. Nuo 1927 m. iki mirties priklausė „Kultūros“ švietimo draugijai, buvo šios draugijos valdybos pirmininkas, skaitė paskaitas draugijos įsteigtame P. Višinskio liaudies universitete. Jo vadovaujama draugija leido knygas, turėjo savo knygyną. Bendradarbiavo žurnale „Kultūra“, buvo vienas iš jo leidimo vadovų. Veikė Laisvamanių etinės draugijos Šiaulių skyriuje, finansiškai parėmė laisvamanių kapinių steigimą Ginkūnuose, netoli Šiaulių. Kurį laiką vadovavo Šiaulių suaugusiųjų mokyklai. 1928–1932 m. buvo Šiaulių apygardos ligonių kasos valdybos pirmininkas. Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai. 1936 m. miesto visuomenės garbingai palaidotas Šiaulių laisvamanių kapinėse. Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta V. Bielskio vardu.

BILEVIČIŪTĖ-ZUBOVIENĖ SOFIJA. Gimė 1860 m. Kaune. Mirė 1932 m. Šiauliuose. Visuomenės veikėja. 1872 m. įstojo į Elžbietos Vrubliauskienės lenkų mokyklą, po to – į priešpaskutinę rusų gimnazijos klasę. 1880 m. įstojo į Bestuževo kursus – vienintelę Rusijos imperijoje aukštąją mokyklą moterims. 1884 m. ištekėjo už grafo Vladimiro Zubovo. Palaikė glaudžius ryšius su socialistinės partijos „Proletariatas“ jaunimu. Nuo 1890 m. su vyru įsikūrė Ginkūnuose ir pradėjo ūkininkauti. 1890 m. pasistatė naujus rūmus, kuriuos suprojektavo pati. Ginkūnų dvaras tapo svarbiu ekonominiu ir kultūriniu centru. Zubovų šeima steigė lietuviškas mokyklas savo darbininkams. Grafai Zubovai išlaikė mokyklas, mokėjo mokytojams algas. Pirmoji slapta mokykla buvo įsteigta Ginkūnuose 1896 m. (1933 m. jai suteiktas Sofijos ir Vladimiro Zubovų vardas). Nuo 1900 m. jų steigiamos ir globojamos Ginkūnų, Naisių, Gubernijos, Dabikinės, Medemrodės mokyklos buvo oficialios. Nuo 1905 m. mokyklose oficialiai dėstoma lietuvių kalba. S. Zubovienė inspektavo mokyklų darbą, vesdavo gamtos pamokas, skaitė viešas paskaitas suaugusiems. 1904 m. grafai Zubuvai rėmė Kairiuose sušauktą lietuvių šviesuomenės susirinkimą pridengtą gegužinės vardu. Jame dalyvavo apie 300 lietuvių veikėjų. (Šaltinis: Kraštiečiai: Šiauliai. Rinktinės biografijos, 2014 m., Kaunas. Red. 2024-11-14).

BIRŽIŠKA MYKOLAS. Gimė 1882 m. rugpjūčio 12 d. (rugpjūčio 24 d.) Viekšniuose, Mažeikių r. Mirė. 1962 m. rugpjūčio 24 JAV. Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės Akto signataras, kovotojas už lietuvybę, Lietuvos ir Vilniaus universitetų profesorius, gelbėjęs litvakus nacistinės Vokietijos okupacijos metais. 1895 m. gegužės mėn. išlaikė „kvotimus“ ir oficialiai pradėjo mokytis trečioje Šiaulių gimnazijos klasėje. 1900 m. Šiauliuose įkūrė lietuvių kalbos kuopelę, atsivertė į lietuvybę. 1901 m. pavasarį baigė gimnaziją ir išvyko studijuoti į Maskvos universitetą, Teisės fakultetą. 1907 m. baigęs studijas grįžo į Lietuvą ir iki 1922 m. dirbo ir gyveno Vilniuje. Vėliau dėl savo antilenkiškos veiklos buvo ištremtas iš istorinės Lietuvos sostinės ir apsigyveno Kaune. 1944 m. vasarą prof. M. Biržiška su šeima pasitraukė iš Lietuvos. Emigracijoje aktyviai rūpinosi kultūriniu ir moksliniu tautiečių švietimu. (Literatūra: Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai, Vilnius, 2018 m., p. 26–84. Red. 2018-07-30.)

BUBLIENĖ INGRIDA. Gimė 1940 m. lapkričio 23 d. Šiauliuose. JAV lietuvių visuomenės veikėja, verslininkė. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1950 m. gyvena JAV. 1958 m. baigė Klivlendo Villa Angelos aukštesniąją mokyklą, 1962 m. – Uršuliečių kolegiją, chemiją ir matematiką. 1962–1966 m. dirbo chemike tyrinėtoja, 1980–1982 m. bendrovės „IB Consulting“ prezidentė, 1982–1988 m. reklamos bendrovės marketingo ir finansų administratorė. Nuo 1988 m. bendrovės „IB Communications“ prezidentė. Lietuvos parodų rūmų Vilniuje atstovė JAV. Dar būdama moksleive pradėjo dalyvauti lietuvių visuomeniname ir kultūriniame gyvenime. Dalyvauja JAV lietuvių bendruomenės veikloje: 1979–1988 m. Kultūros tarybos pirmininkė, nuo 1991 m. valdybos vicepirmininkė, Klivlendo skyriaus valdybos narė. 1979–1988 m. lietuvių fondo skirstymo komisijos komiteto narė, Klivlendo reklamos klubo (1980–1989), Raudonojo kryžiaus (1980–1989) ir kitų organizacijų narė. 1996 m. paskirta Lietuvos garbės konsule Ohajo valstijoje. Klivlendo garbės pilietė (1964). Apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi (2003).

CIMKAUSKAS VIKTORAS. Gimė 1896 m. kovo 25 d. Šiauliuose. Žuvo 1944 m. Vokietijoje. Teisininkas, bibliofilas, kolekcininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1915 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją. 1920–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1924 m. baigė Kauno universiteto Teisės fakultetą. Dirbo advokatu Šiauliuose (1924–1928), nuo 1928 m. – Kaune. Turėjo gausią privačią biblioteką, kolekcionavo ekslibrisus. 1930 m. su P. Galaune ir V. Steponaičiu įkūrė XXVII knygos mėgėjų draugiją. 1931–1940 m. buvo šios draugijos sekretorius: rašė metraštį, kroniką, tvarkė archyvą. 1939 m. draugija užmezgė ryšį su Lenkijos bibliofilais. Vokiečių okupacijos metais stengėsi išsaugoti nuo sunaikinimo savo biblioteką bei ekslibrisų kolekciją, bet nepavyko, vokiečiai viską išsivežė, o jis pats pakliuvo į Kauno getą. Iš Kauno buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, kur 1944 m. tragiškai žuvo.

DAUGĖLA FELIKSAS. Gimė 1887 m. gegužės 30 d. Rygoje. Mirė 1967 m. gegužės 24 d. Vilniuje. Žemėtvarkininkas, kraštotyrininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1904 m. baigęs mokslus mokytojavo Latvijoje, vėliau – Kriukuose. Čia rengė klojimų vakarus bei mėgėjų spektaklius. 1913 m. Peterburge baigė žemėtvarkos kursus ir sugrįžo į Lietuvą. 1919–1940 m. gyveno Šiauliuose, dirbo Šiaulių apygardos matininku-revizoriumi. Tuo metu Kriukuose organizavo žemės ūkio kooperatyvą, žemės ūkio draugiją. Su kitais Šiaulių miesto inteligentijos atstovais įsteigė knygų leidimo bendrovę „Kultūra“, nuo 1921 m. buvo jos valdybos narys. Buvo vienas pirmųjų Šiaulių kraštotyros draugijos narių. Dirbdamas matininku gerai pažinojo kraštą, žinojo kur, skirstant kaimus į vienkiemius, grėsė pavojus išnykti etnografiniams reliktams. Jo patarimais naudojosi Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai ir praturtino savo fondus. Straipsnius publikavo „Šiaulių metraštyje“, „Gimtajame krašte“, „Žemėtvarkoje ir melioracijoje“ ir kt. Nuo 1934 m. priklausė Šiaulių esperantininkų būreliui, šios veiklos nepamiršo ir vėliau, gyvendamas Zarasuose bei Vilniuje. Pokario metais su šeima gyveno Zarasuose. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Vilniuje rinko medžiagą Lietuvos žemėtvarkos istorijai. Parengė ir Šiaulių „Aušros“ muziejui dovanojo savo atsiminimus apie lietuviško teatro pradžią (1960).

DEGUTIENĖ IRENA. Gimė 1949 m. birželio 1 d. Šiauliuose. Gydytoja, politikos ir visuomenės veikėja. 1968–1974 m. studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1974–1975 m. Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės gydytoja internė, 1975–1976 m. Alytaus centrinės ligoninės gydytoja terapeutė, 1977–1984 m. Vilniaus „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės anesteziologė reanimatologė, 1985–1993 m. – skyriaus vedėja, 1993–1994 m. – vyr. gydytojo pavaduotoja, vyr. gydytoja. 1994–1996 m. Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė. Nuo 1996 m. iki dabar LR Seimo narė. 1996–2000 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Nuo 1999 m. gegužės iki rugsėjo – laikinoji LR Ministrė Pirmininkė. Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnė, Šeimos ir vaiko komisijos narė, Valstybinės šeimos politikos koncepcijos kūrimo grupės narė. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narė nuo 1994 m., partijos prezidiumo narė, vadovauja Krikščionių demokratų frakcijai.

DIELININKAITIS PRANAS. Gimė 1902 m. gegužės 5 d. Juškuose (Šakių r.). Mirė 1942 m. balandžio 6 d. Šiauliuose. Sociologas, visuomenės veikėjas. 1924 m. baigė Marijampolės mokytojų seminariją, 1924–1928 m. studijavo Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Sociologijos mokslų daktaras (1933, disertaciją apgynė Sorbonos universitete). 1933–1940, 1941–1942 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1941–1942 m. Sociologijos katedros vedėjas, docentas (1941). Dalyvavo studentų ateitininkų, „Katalikų veikimo centro“, „Lietuvos katalikų vyrų sąjungos“ veikloje. 1934 m. su P. Dovydaičiu įkūrė krikščionių darbininkų sąjungą, buvo šios sąjungos vicepirmininkas. 1935 m. įsijungė į katalikų intelektualų grupę, pradėjusią kurti naujos valstybės programą. Puoselėjo krikščionišką socialinį auklėjimą, pasisakė įvairiuose susirinkimuose, suvažiavimuose, konferencijose. Dėl opozicinės jaunųjų katalikų sąjūdžio veiklos tautininkų valdžios persekiotas, 1938 m. iš Kauno ištremtas į tėviškę. 1940 m. liepos mėnesį sovietų okupacinės valdžios suimtas ir nuteistas, bet pavyko pabėgti iš Kauno IX forto kalėjimo. 1942 m. susirgo šiltine ir mirė Šiauliuose (čia gyveno jo šeima), kur ir palaidotas. Parašė veikalą „Mokyklos laisvė ir valstybė“ (1933, prancūzų kalba), kuris lietuvių kalba išleistas 2000 m. Šiauliuose. Bendradarbiavo leidiniuose „Dialogas“, „Naujoji Romuva“, „Lietuvos mokykla“, „Židinys“, buvo laikraščio „XX amžius“ redakcinės komisijos narys.

DZIDOLIKAS JUOZAS. Gimė 1941 m. rugsėjo 6 d. Mirė 2011 m. liepos 12 d. Šiauliuose. Pedagogas, visuomenės veikėjas. Vaikystėje neteko regėjimo. 1964 m. baigė Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę. 1979 m. Šiaulių pedagoginiame institute įgijo tiflopedagogo specialybę. 1960–1969 m. dirbo Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) Švėkšnos ir Klaipėdos mokymo kombinatuose. 1969–1986 m. LAD Šiaulių gamybinio mokymo kombinato direktorius. Jam vadovaujant kombinatas plėtėsi, kūrėsi naujos darbo vietos, buvo gerinama neregių ir silpnaregių buitis bei reabilitacija. 1986 m. išrinktas pirmuoju Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentu. 1987–1989 m. buvo LAD centro tarybos pirmininkas, vėliau – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių (LASS) centro tarybos pirmininkas. Nuo 1996 m. LASS įmonės Įranga komercijos direktorius. Dalyvavo meno saviveikloje, buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos deputatu. Knygos „Suaugusių aklųjų mokymas skaityti Brailio raštu“ autorius (1982). Šiaulių miesto garbės pilietis (2002).

FRENKELIS CHAIMAS. Gimė 1857 m. Ukmergėje. Mirė 1920 m. Bad Homburge (Vokietija). Pramonininkas, mecenatas. Balstogėje mokėsi odų apdirbimo amato. Atidarė odų perdirbimo dirbtuvę Ukmergėje. 1879 m. atvyko į Šiaulius ir įsigijo odų rauginimo dirbtuves. Per pirmąjį gyvavimo dešimtmetį dirbtuvės išaugo į stambų fabriką. 1894 m. fabrikas pradėjo gaminti padų odą, modernizuotas ir mechanizuotas gamybos procesas. Ch. Frenkelio odų fabrikas tapo didžiausiu Rusijos imperijos odos pramonės fabriku. Pastatė ir padėjo išlaikyti Šiaulių senelių prieglaudą (dabar Šiaulių universiteto centriniai rūmai), pirmąją mieste ligoninę. 1908 m. įkūrė ugniagesių komandą, kurią sudarė 30 fabriko darbininkų, pastatė religinę mokyklą žydų bendruomenės vaikams, kurioje mokėsi 300 berniukų, 1914 m. – mergaičių mokyklą. Pastatė sinagogą, savo namuose leido įsikurti Šiaulių žydų gimnazijai. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima emigravo į Rusiją, po 1917 m. spalio perversmo persikėlė į Vokietiją. (Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija; Šiaulių „Aušros“ muziejus. Red. 2024-11-28).

GASIŪNAS POVILAS. Gimė 1897 m. balandžio 4 d. Uvainiuose (Rokiškio r.). Mirė 1966 m. birželio 25 d. Šiauliuose. Spaudos kolekcininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Buvo savamokslis. Dirbo Klaipėdos, Kauno, Šiaulių dramos teatruose scenos darbininku. 1925 m. kalintas Kauno VI forto kalėjime. Nuo 1924 m. pradėjo rinkti knygas, 1925 m. gavo oficialų Lietuvos vyriausybės leidimą kolekcionuoti lietuvišką spaudą. Išleido leidinį „Lietuvių periodinės spaudos kolekcija“ (1937). Surengė savo kolekcijų parodas Klaipėdoje (1938), Šiauliuose (1939, 1940), Rokiškyje (1947). Dalis kolekcijos vokiečių okupacijos metais buvo sunaikinta. 1958 m., tapęs pensininku tvarkė, sistemino spaudos rinkinius. Šiaulių „Aušros“, Rokiškio muziejams, Šiaulių apskrities P. Višinskio viešajai bibliotekai padovanojo apie 45 tūkstančius vienetų periodikos, plakatų ir kitų leidinių. Jam atminti išleista Vytauto Gasiūno knygelė „Nesuklupęs gyvenimo kelyje“ (1999). Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys.

GERDAITYTĖ MIGLUTĖ. Gimė 1940 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Gydytoja, politinė ir valstybės veikėja, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą. 1963–1990 ir 1992–1996 m. dirbo Meškuičių (Šiaulių r.) apylinkės ligoninės vyriausiąja gydytoja. 1996–2003 m. Meškuičių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatė, išrinkta Šiaulių kaimiškoje rinkimų apygardoje. SSRS liaudies gydytoja (1987). Apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

GERMANAS NERIS. Gimė 1946 m. gruodžio 7 d. Šiauliuose. Inžinierius fizikas, valstybės ir politinis veikėjas, diplomatas. Mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. 1964–1970 m. studijavo Leningrado politechnikos institute. 1972–1978 m. Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės MTI jaunesnysis mokslinis bendradarbis, sektoriaus vedėjas. 1985–1988 m. LKP CK Mokslo ir mokymo skyriaus instruktorius, 1985–1988 m. vedėjo pavaduotojas, 1988–1989 m. LKP CK I sekretoriaus padejėjas. 1989–1992 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos tarybos grupės vadovas. 1992–1996 m. LR Seimo narys (išrinktas Šiaulių Aušros rinkiminėje apygardoje), nuo 1993 m. Seimo kancleris, Seimo valdybos narys. 1997 m. LR Prezidento patarėjas užsienio politikos klausimais. 1998–2001 m. LR nepaprastasis ir įgaliotas ambasadorius Suomijoje, 2001–2003 m. Užsienio reikalų ministerijos sekretorius. Nuo 2003 m. – nuolatinis Lietuvos Respublikos atstovas prie Europarlamento. Parašė per 30 mokslinių straipsnių. Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 2001). Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2003).

GLUODAS ALGIRDAS. Gimė 1940 m. balandžio 25 d. Plokščių kaime (Šakių r.). Mirė 2020 m. rugpjūčio 1 d., palaidotas Šiaulių m. K. Donelaičio kapinėse. Ilgametis UAB „Rūta“ vadovas, politinis ir visuomenės veikėjas. UAB „Rūta“ vadovavo 1993–2014 m. Sukūrė viziją ir 2012 m. atidarė Šokolado muziejų. Bendrai veiklai aktyviai būrė verslo, valdžios, meno ir švietimo bendruomenes, ypač palaikė jaunimą, moksleiviją, rėmė kultūros ir sporto renginius. 2014 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu; pagerbtas gausybe padėkos raštų ir apdovanojimų. (Šaltinis: Šiaulių kraštas, 2020 m. rugsėjo 4 d. Red. 2022-01-18).

GRICEVIČIUS ANTANAS. Gimė 1877 m. rugpjūčio 31 d. Šiauliuose. Mirė 1949 m. gruodžio 24 d. Šiauliuose. Pramonininkas, konditerijos meistras. 1911 m. su Vladu Vaitkumi įsteigė saldainių dirbtuvę „Birutė“. 1913 m. atsiskyrė ir įkūrė saldainių dirbtuvę „Rūta“. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo evakuotas į Rusiją. Sankt Peterburge baigė konditerių kursus, kūrė verslą. Po 1917 m. spalio perversmo, grįžo į Šiaulius, atkūrė fabriką „Rūta“ ir jam vadovavo. Fabriko produkcija apdovanota aukso medaliais Kaune, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose (1922, 1926, 1928, 1930); aukso medaliu Italijoje, parodoje „Esposizione Mostra Campionaria Citta di Firenze“ (1929). 1940 m. fabrikas buvo nacionalizuotas, A. Gricevičius atleistas. 1993 m. senasis fabrikas „Rūta“ grąžintas Gricevičių šeimai. (Šaltiniai: Peleckis-Kaktavičius, L. Vizitinė kortelė. Šiauliai, 2004; „Rūtos“ šokolado muziejus. Red. 2024-11-21).

ILGŪNAS PETRAS JUOZAS. Gimė 1918 m. gruodžio 2 d. Bebrininkuose (Vilkaviškio r.). Mirė 2016 m. birželio 25 d. Šiauliuose. Agronomas, visuomenės veikėjas. 1938 m. baigė Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą, įgijo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas Lietuvos Respublikos kariuomenės artilerijos atsargos karininku. 1940 m. baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo Vilkaviškio apskrities agronomo įstaigoje, LSSR Žemės ūkio liaudies komisariate. 1946 m. buvo suimtas okupacinės valdžios ir kalintas Lukiškių kalėjime. 1946–1948 m. nuteistas ir kalintas Izvestkovajos lageryje, Chabarovsko kr. 1948–1954 m. buvo Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikų darbuotojas. Nuo 1954 m. gyvena Šiauliuose, kur iki 1988 m. dirbo Šiaulių melioracijos statybos valdyboje agronomu, darbų vykdytoju. 1965–2001 vadovavo Šiaulių miesto sodininkų bendrijai. Į mėgėjiškų sodų bendrijas subūrė įvairių profesijų ir išsilavinimo šiauliečius, kuriuos mokė sodininkystės pradmenų, organizavo paskaitas, seminarus, parodas, muges, apžiūras-konkursus. Šiaulių sodininkai pirmauja Lietuvoje, laimi prizines vietas respublikiniuose konkursuose. Šiaulių miesto garbės pilietis (2001). (Šaltinis: „Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953“, 3 t., p. 270–271. Red. 2023-05-23)

JAKAVIČIUS LIUDVIKAS. Gimė 1871 m. kovo 10 d. Akmenėje. Mirė 1941 m. rugpjūčio 20 d. Anykščiuose. Spaudos darbuotojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Nuo 1988 m. platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1890 m. dirbo Papilėje. Nuo 1891 m. gyveno Rygoje, dirbo raštininku, čia suorganizavo scenos mėgėjų būrelį, įkūrė nelegalią spaudos rėmimo ir platinimo draugiją Šviesa (1901), įsteigė knygyną, spaustuvę (1904), įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją (1910). Nuo 1905 m. Rygoje leido kalendorius, praktinio pobūdžio knygeles, maldaknyges, sapnininkus, periodinius leidinius ir kt. 1918 m. persikėlė į Šiaulius ir čia gyveno iki 1938 metų. 1919 m. atidarė privatų knygyną „Lietuva“ ir toliau leido panašaus pobūdžio literatūrą kaip Rygoje. Su jo knygyno emblema 1919–1938 m. buvo leidžiami įvairūs kalendoriai: „Juokų kalendorius“, „Lietuvių naminis draugas“, „Lietuvių ūkiškasis kalendorius“ ir kt. Dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, organizavo teatro mėgėjų pasirodymus, režisavo policijos, karių ir kt. šventes, su spektakliais gastroliavo po Lietuvos miestelius ir kaimus. 1924 m. su J. Šliūpu įkūrė Laisvamanių etinės kultūros draugiją. Parašė pjesių mėgėjų teatrams, išleido memuarų knygą „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų“ (slap. Lietuvanis, 1939). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (1939).

JASAITIENĖ-LUKAUSKAITĖ SOFIJA. Gimė 1901 m. kovo 29 d. Šiauliuose. Mirė 1981 m. spalio 21 d. Bostone (JAV). Agronomė, visuomenės veikėja. 1919 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1923 m. – Berlyno žemės ūkio aukštąją mokyklą. 1924 m. studijavo gyvulininkystę ir kooperaciją Danijoje. Studijų metais aktyviai reiškėsi lietuvių studentų tarpe. 1925–1944 m. gyveno Šiauliuose. 1925–1926 buvo gyvulininkystės instruktorė, 1926 m. organizavo pirmąją Lietuvos gyvulininkystės parodą Šiauliuose. Redagavo leidinį „Ūkininko vadovas“. 1926–1944 m. buvo „Lietuvos vaiko“ draugijos Šiaulių skyriaus vicepirmininkė, vėliau pirmininkė, centro valdybos narė. Ši draugija Šiauliuose įsteigė vaikų skaityklą, vaikų darželius, vasaros stovyklas. Ilgą laiką vadovavo Gyvulių globos draugijos Šiaulių skyriui, buvo centro valdybos narė, Šiaulių miesto ir apskrities ligonių kasos valdybos narė. 1944 m. su šeima (vyras gydytojas Domas Jasaitis) pasitraukė į Vokietiją. 1945–1947 m. buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus moterų komiteto pirmininkė, rūpinosi lietuvių pabėgėlių reikalais. 1947 m. įsijungė į Pabaltijo šalių moterų judėjimą, buvo išrinkta į socialinių reikalų sekciją. Nuo 1950 m. gyveno JAV, dalyvavo moterų organizacijų veikloje.

JAVTOKIENĖ ALMA. Gimė 1953 m. balandžio 28 d. Marijampolėje. Odontologė, politinė ir visuomenės veikėja. 1974 m. baigė Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą, kur įgijo dantų techniko specialybę. 1984–1988 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, Defektologijos fakultete. 2006 m. baigė Kauno kūno kultūros akademiją, turizmo ir sporto vadybos magistrė. Nuo 1974 m. dirbo Šiaulių stomatologijos poliklinikoje, nuo 1992 m. – privačios odontologijos klinikos savininkė. 2001–2002 m. LR Seimo nario Artūro Paulausko padėjėja. Nuo 2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė, Socialinių reikalų komiteto pirmininkė. 2003 m. balandžio mėn. ir nuo 2007 m. – Šiaulių miesto vicemerė. Socialliberalų-Naujosios sąjungos narė (nuo 1999), šios sąjungos Šiaulių skyriaus tarybos pirmininko pavaduotoja. Šiaulių moterų krepšinio klubo Rūta prezidentė. Lietuvos odontologų rūmų tarybos narė.

JUREVIČIUS MEČISLOVAS. Gimė 1927 m. spalio 29 d. Mimaičiuose (Šiaulių r.). Mirė 1999 m. lapkričio 13 d. Šiauliuose. Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas. 1944–1945 m. Kęstučio apygardos partizanas. 1950–1956 m. buvo kalinamas Dzeskazgano lageryje. 1958 m. grįžo į gimtinę, dirbo Lietuvos Aklųjų Draugijos Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate. Nuo 1972 m. platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. Priklausė „Eucharistijos bičiulių“ būreliui, veikusiam Kuršėnuose. Su kitais organizavo jaunimo eitynes į Kryžių kalną (1973, 1979), į Šiluvą (1979, 1980). 1975 m. už politines ir religines pažiūras atleistas iš darbo, kreipėsi į Šiaulių miesto liaudies teismą, rašė peticijas LKP CK, SSRS AT Prezidiumui, SSKP CK. Nuo 1979 m. buvo Lietuvos Helsinkio grupės narys, pasirašė daugelį šios grupės dokumentų. 1981 m. Šiauliuose suimtas ir nuteistas, iki 1984 m. kalintas Permėje. 1984 m. grįžo į Šiaulius, toliau dalyvavo pasipriešinimo sovietiniam režimui sąjūdyje, nesitaikstė su bedievyste, už tai buvo persekiojamas, šmeižiamas sovietinėje spaudoje. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido invalido vežimėlyje. Buvo gavęs ypatingą apaštališkąjį palaiminimą iš popiežių Pauliaus VI (1975) ir Jono Pauliaus II (1990). Apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (1999).

JURGELIS JURGIS. Gimė 1942 m. rugpjūčio 9 d. Šiauliuose. Politikos ir valstybės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1967 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, matematiką, 1974 m. – Vilniaus universitetą, teisę. 1967–1975 m. dirbo mokytoju Vilniuje, 1975–1990 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Molėtų rinkimų apygardoje. 1993–1998 m. Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. 1996 m. suteiktas Valstybės saugumo generolo laipsnis. 1998–2002 m. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus patarėjas. 2002–2004 m. Ministro pirmininko patarėjas, 2004–2005 m. – Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas, 2005–2007 m. policijos generalinio komisaro patarėjas, nuo 2007 m. – Užsienio reikalų ministerijos patarėjas. Nuo 1988 m. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

JURGELYS MEČYS. Gimė 1891 m. vasario 14 d. Ražuose (Šiaulių r.). Sušaudytas 1942 m. gruodžio 2 d. Sverdlovsko srityje (Rusija). Politinis ir visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, bet jos nebaigė. Vėliau studijavo farmaciją Petropavlovske ir Taškente. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno tėviškėje, dalyvavo jaunimo organizacijų veikloje, vėliau įsijungė į Šiaulių apskrities savivaldybės organizavimą. 1919 m. balandžio 8 d. paskirtas Šiaulių miesto ir apskrities viršininko padėjėju, o po kelių mėnesių – viršininku. Tais pačiais metais persikėlė į Telšius. 1922 m. pabaigoje vėl paskiriamas Šiaulių miesto ir apskrities viršininku. Šiame poste dirbo iki 1925 m. balandžio mėnesio. Vėliau dirbo Ukmergėje, Kaune. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1941 m. su šeima išvežtas į Sibirą, kur ir buvo nužudytas.

JUŠKEVIČIUS HENRIKAS. Gimė 1935 m. kovo 30 d. Šiauliuose. Inžinierius, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1958 m. baigė Leningrado Elektrotechnikos ryšių institutą. 1958–1960 m. Lietuvos radijo ir televizijos centro inžinierius, vyr. inžinierius, 1960–1966 m. Televizijos ir radijo komiteto vyr. inžinierius, 1966–1971 m. Tarptautinės televizijos ir radijo organizacijos (OIRT) Technikos centro direktorius (Praha), 1971–1990 m. SSRS televizijos ir radijo komiteto pirmininko pavaduotojas (Maskva), 1990–2001 m. UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas informacijai ir komunikacijai (Paryžius), nuo 2001 m. patarėjas informacijai, komunikacijai ir administracijai. Vienas iš spalvotosios palydovinės TV kūrėjų. Organizavo TV naujienų pasikeitimo programą tarp Eurovizijos ir Intervizijos, nuo 1968 m. buvo atsakingas už olimpinių žaidynių transliaciją per TV. Vadovavo radijo ir televizijos sistemos programos, technologijos koncepcijos kūrimui. Tarptautinių ryšių instituto patikėtinis, Tarptautinio sistemų bei kibernetikos aukštesniųjų studijų instituto garbės daktaras (1995), Lietuvos žurnalistų sąjungos narys ir kt. Apdovanotas Tarptautinio olimpinio komiteto sidabro medaliu, SSRS raudonosios vėliavos ordinu, SSRS garbės ordinu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1996), Santarvės ordinu (2006) ir kt.

JUŠKUS VYTAUTAS. Gimė 1944 m. vasario 16 d. Tolučiuose (Kelmės r.). Inžinierius, ekonomistas, valstybės ir politinis veikėjas. 1979 m. baigė Kauno politechnikos institutą. 1967–1979 m. Šiaulių televizorių gamyklos darbininkas, 1987–1992 m. gamyklos direktorius. 1987–1992 m. vadovavo Šiaulių dramos teatrui. 1992–1996 m. LR Seimo narys, Ekonominių nusikaltimų tyrimų komisijos pirmininkas. 1996–1998 m. Lietuvos valstybinio komercinio banko Šiaulių skyriaus valdytojas. Nuo 1997 m. Šiaulių universiteto dėstytojas, 1998–2001 m. šio universiteto rektoriaus padėjėjas. 2001–2003 m. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas. 2003–2007 m. – Šiaulių miesto meras. Nuo 2007 m. – Premjero G. Kirkilo patarėjas. 1997–2000 m., 2000–2001 m., 2003–2007 m. ir nuo 2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 2001), LSDP tarybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos tarybos ir valdybos narys. Lietuvos žolės riedulio federacijos garbės prezidentas. Lietuvos automobilių daugiakovės čempionas (1976). Apdovanotas Lietuvos Tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2004), Kūno kultūros ir sporto departamento „Sporto garbės komandoro“ ženklu (2004), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2008).

KAIRYS STEPONAS. Gimė 1879 m. sausio 3 d. Užunvėžiuose, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke (JAV). Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras. 1886–1887 m. mokėsi Kurklių rusiškoje pradinėje mokykloje, 1889–1894 m. – Palangos progimnazijoje, 1894–1898 m. – Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1897 m. buvo vienas iš mokinių kuopelės, kurioje lietuvių kalbos mokėsi apie 20 gimnazijos mokinių, steigėjas, hektografu padaugino 40 Kazimiero Jauniaus lietuvių kalbos gramatikos rankraščio puslapių. 1897 m. rugpjūčio 20 d. už dalyvavimą mokinių maište prieš priverstinį stačiatikių pamaldų lankymą, politinę veiklą ir atsišaukimų rašymą S. Kairį nutarta pašalinti iš gimnazijos, bet Vilniaus mokslo kuratoriui nepatvirtinus Šiaulių pedagogų tarybos nutarimo jis grąžintas į gimnaziją, kurią 1898 m. baigė. (Literatūra: „Šiaulių berniukų gimnazija“, 2018, p. 10. Red. 2018-11-15.)

KALENDRA KOSTAS. Gimė 1898 m. balandžio 11 d. Rygoje. Mirė 1980 m. gegužės 24 d. Toronte (Kanada). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. Iki 1915 m. mokėsi Rygos aukštesniojoje mokykloje. 1915–1920 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje, kovojo su vokiečiais ir bolševikais. 1921 m. grįžo į Lietuvą, 1922–1924 m. Lietuvos kariuomenės karininkas, leitenantas. 1924 m. paleistas į atsargą. 1926–1930 m. studijavo teisę Lietuvos universitete. Nuo 1930 m. Šiaulių apygardos teismo kandidatas, nuo 1931 m. valstybės gynėjo padėjėjas. 1933 m. paskirtas Šakių apskrities viršininku, 1934 m. – Šiaulių apskrities viršininku, 1937 m. – Marijampolės apskrities viršininku. 1939 m. – Švenčionėlių apskrities viršininku. Nuo 1938 m. atsargos leitenantas. 1941–1944 m. Vilniaus miesto ir apskrities piliečių komiteto vidaus reikalų valdytojas, Vilniaus apygardos komisaro patarėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Kanadą. Apdovanotas Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1934), Šaulių žvaigždės (1939) ordinais, Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928) ir kt.

KAUNECKIENĖ JADVYGA. Gimė 1928 m. spalio 5 d. Gailaičiuose (Kelmės r.). Mirė 2017 m. kovo 9 d. Šiauliuose. Pedagogė, kultūros ir visuomenės veikėja. 1948–1950 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. 1950–1954 m. mokytojavo įvairiose mokyklose, 1954–1988 m. Bridų (Šiaulių r.) aštuonmetės mokyklos mokytoja, direktorė. 1988–1990 m. dirbo Šiaulių dramos teatre, 1990–1992 m. Lietuvos kultūros fondo (LKF) Šiaulių krašto knygų leidybos grupės „Delta“ vadovė. Nuo 1992 m. Šiaulių krašto knygų leidyklos „Saulės delta“ vedėja. Vaikų ir suaugusiųjų mėgėjų teatro vadovė, 37 spektaklių režisierė ir scenografijų autorė. Su kitais įkūrė knygų leidyklą „Saulės delta“, kuri leidžia Šiaulių krašto kultūrai bei istorijai reikšmingas knygas, monografijas, albumus, metraščius ir kt. Leidykla dalyvauja šalies ir tarptautinėse knygų parodose, mugėse. Sudarė apie 10 leidinių, iš jų svarbesni: „Šiaulių krašto kalendorius“ (1994, paskirta L. Ivinskio premija), „Žmogus akmuo ir laisvė“, „Nepaprastasis Lietuvos miestelis Pašiaušė“ (2004), „Lietuvos karalienė Morta ir jos vardo premijos laureatai“ (2005) ir kt. Daugelio leidinių meninė ir literatūrinė redaktorė. LKF Šiaulių krašto tarybos narė. Šiaulių krašto knygų leidėjų draugijos pirmininkė. Lietuvos Karalienės Mortos premijos talentingiausiems Lietuvos vaikams mecenatė (nuo 1993). Skaitovų konkursų laureatė. Apdovanota LKF prezidiumo medaliu „Morta – Lietuvos Karalienė“ (2005).

KAZANAVIČIUS VILIUS. Gimė 1936 m. liepos 6 d. Kriaunose (Rokiškio r.). Ekonomistas, valstybės ir visuomenės veikėjas, socialinių mokslų daktaras (1978). 1968 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę. Šiauliuose gyveno ir dirbo 23 metus. 1957–1964 m. Lietuvos geležinkelio Šiaulių apygardos meistras, darbų vykdytojas, viršininkas, 1964–1966 m. Šiaulių antrosios gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos skyriaus viršininkas, 1967–1969 m. gamyklos „Mechanika“ direktorius. 1969–1973 m. buvo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1973–1980 m. – vykdomojo komiteto pirmininkas. Jam vadovaujant Šiauliuose iškilo nauji statiniai, parkai, plėtėsi miesto komunalinis ūkis, suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas. Inicijavo pirmojo Lietuvoje pėsčiųjų bulvaro – Vilniaus gatvės įrengimą. Rėmė Dailininkų, Architektų ir kitų kūrybinių sąjungų, Šiaulių dramos teatro, Inžinierių namų veiklą. Nuo 1975 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas. Išvykęs iš Šiaulių, 1981–1990 m. buvo LSSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1990–1992 m. SSRS atstovas Mozambike. Parašė prisiminimų ir publicistikos knygą „Neišsiųsti laiškai“ (2005). Šiaulių miesto garbės pilietis (2000).

KONČIUS MINDAUGAS. Gimė 1944 m. gegužės 12 d. Kaune. Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1970 m. baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo radijo inžinieriaus specialybę. 1972–1990 m. „Nuklono“, Šiaulių televizorių gamyklos inžinierius bei Šiaulių politechnikumo dėstytojas. 1990–1995 m. Šiaulių savivaldybės tarybos narys, tarybos pirmininko pavaduotojas, komisijos pirmininkas, tarybos sekretoriato vedėjas. 1995–1996 m. Šiaulių ligonių kasos vedėjas. 1996–2000 m. LR Seimo narys. Nuo 2006 m. Šiaulių teritorinės ligonių kasos direktoriaus pavaduotojas, skyriaus vedėjas, vyriausiasis specialistas. Nuo 1988 m. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Lietuvos centro sąjungos narys (1993–2003), pirmininko pavaduotojas, Šiaulių skyriaus pirmininkas. Nuo 2003 m. – Lietuvos nacionalinės centro partijos narys.

KUBILIUS JURGIS (JURAS). Gimė 1890 m. balandžio 27 d. Grumšliuose (Biržų r.). Mirė 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovske (Rusija). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. 1911 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją, 1927 m. – Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Trumpai mokytojavo Plungės bei Pašupių pradžios mokyklose. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, ir iki 1930 m. tarnavo Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje 1927 m. suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1930 m. paleistas į atsargą. 1930–1933 m. buvo Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. Gyvendamas Šiauliuose aktyviai veikė Kalinių globos, Kraštotyros ir kt. draugijose. 1933–1936 m. – Kauno apygardos teismo vyriausiasis notaras, 1936–1938 m. – Klaipėdos krašto gubernatorius. Nuo 1938 m. Valstybės tarybos narys. 1941 m. sovietų suimtas, kalintas Sverdlovsko srityje. SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, ten ir sušaudytas. Apdovanotas Vyties kryžiaus III laipsnio (1927), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1930), Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1933) ordinais.

KUTORGIENĖ-BUIVYDAITĖ ELENA. Gimė 1888 m. liepos 28 d. Šiauliuose. Mirė 1963 m. vasario 13 d. Kaune. Gydytoja oftalmologė, visuomenės veikėja. 1912 m. baigė Maskvos universitetą. Dirbo gydytoja Rusijoje, Maskvoje ir Peterburge. 1922 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto akių ligų klinikoje, vertėsi privačia praktika. Antrojo pasaulinio karo metais Kaune dalyvavo antifašistiniame judėjime, padėjo karo belaisviams, gelbėjo nuo mirties žydus ir kitų tautybių žmones. Knygos „Akių liga trachoma ir kaip su ja kovoti“ (1953) autorė. Po mirties suteiktas Pasaulio teisuolio vardas ir medalis (Izraelis, 1990), apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2001).

LABANAUSKAITĖ ONA. Gimė 1901 m. spalio 14 d. Dovydaičiuose (Akmenės r.). Mirė 1993 m. kovo 3 d. Putname (JAV). Spaudos darbuotoja, visuomenės veikėja. 1924 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, 1933 m. – Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakultetą. Iki 1935 m. Lilio (Prancūzija) universitete studijavo socialinius ir politinius mokslus, gavo daktarės laipsnį. Dalyvavo Pavasarininkų veikloje, 1924 m. rengė jų kongresą Šiauliuose, 1938 m. – Kaune. Pavasarininkų mergaičių sąjungos pirmininkė, nuo 1938 m. garbės pirmininkė. 1939 m. tapo vienuole. Vokiečių okupacijos metais Vilniaus universitete skaitė paskaitas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyvendama Lietuvoje, buvo dienraščio „Rytas“ atsakingoji redaktorė. 1937–1940 m. redagavo žurnalus „Moteris“, „Pavasaris“, „Jaunimo vadas“, „Liepsnos“. Gyvendama JAV, 1949–1956 m. dirbo dienraštyje „Draugas“ . Nuo 1961 m. – šio laikraščio specialioji korespondentė prie Jungtinių Tautų. Išleido knygą „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“ (1949), iš prancūzų kalbos vertė religinio turinio knygas.

LANKAUSKAS ALFREDAS. Gimė 1950 m. gruodžio 12 d. Jakutijoje (Rusija). Fizikas, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas, technologijos mokslų daktaras (1986). 1968–1973 m. studijavo Vilniaus universitete, Fizikos fakultete, 1980–1982 m. – Kauno politechnikos institute (KPI) aspirantūroje. Stažavosi Kanadoje, Nyderlanduose, Vokietijoje. 1973–1976 m. Šiaulių 10-osios vidurinės mokyklos mokytojas, 1976–1978 m. Televizorių gamyklos inžinierius, 1977–1995 m. KPI Šiaulių fakulteto dėstytojas. 1991–1995 m. Šiaulių miesto tarybos pirmininkas, 1995–2000 m. buvo Šiaulių miesto meras. Nuo 2000 m. – Šiaulių universiteto Fizikos Gamtos fakulteto dekanas, docentas. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (nuo 1990), 2002–2003 m. Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas. Lietuvos liberalų demokratų partijos narys (nuo 2002), Šiaulių Aušros skyriaus pirmininkas. Sklandymo sporto meistras (1976).

LAURUTIS VINCAS. Gimė 1946 m. lapkričio 27 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis, visuomenės ir mokslo veikėjas, habilituotas technologijos mokslų daktaras. 1964 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą. 1964–1969 m. studijavo Kauno politechnikos institute, Radiotechnikos fakultete. 1971–1995 m. Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinio fakulteto asistentas, vyr. dėstytojas, docentas (1980), Radiotechnikos katedros vedėjas. 1992–1997 m. – Kauno technologijos universiteto (KTU) Šiaulių politechnikos fakulteto dekanas, profesorius (1996). 1997–2007 m. – Šiaulių universiteto rektorius. Stažavosi Johno Hopkinso universitete (JAV, 1984, 1990). Dirba prie Naumano fondo, ES PHARE programų projektų. Su kitais parengė monografiją „Aukštųjų mokyklų administratorių geros patirties vadovas“ (2000). 1995–2007 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas. Lietuvos centro sąjungos narys (nuo 1993), Šiaulių skyriaus pirmininkas. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys (nuo 2003), Šiaulių skyriaus pirmininkas (2003–2004). 100 mokslinių darbų, tarp jų 15 išradimų autorius. Tarptautinės biomedicininės inžinerijos draugijos narys. Lietuvos valstybinės premijos laureatas mokslo ir technikos srityje (1989). Apdovanotas Garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2006).

LAZDYNAS RIMANTAS. Gimė 1951 m. vasario 28 d. Biržuose. Mirė 2013 m. birželio 2 d. Šiauliuose. Žurnalistas, internetinių enciklopedijų kūrėjas, politinis bei visuomenės veikėjas. 1969 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete 1969–1970 m. studijavo prancūzų filologiją, 1971–1977 m. neakivaizdžiai – istoriją. 1970–1982 m. Mėsos ir pieno pramonės ministerijos Šiaulių statybos ir remonto baro darbininkas, 1983–1993 m. Mažeikių specialiosios Montavimo valdybos dizaineris, brigadininkas, 1993–1999 m. laikraščio „Šiaulių naujienos“ korespondentas, 2000–2001 m. biuletenio „Savivaldybės žinios“ korespondentas, 2003–2010 m. AB „Šiaulių energija“ atstovas spaudai. 1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio narys. 1989 m. su kitais atkūrė Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) Šiauliuose, LSDP Šiaulių skyriaus pirmininkas (1989–1993), pirmininko pavaduotojas (1993–2000), LSDP prezidiumo narys (1991–1993). Šiaulių profesinių sąjungų susivienijimo įkūrimo iniciatorius (1992–1993). Šiaulių miesto tarybos narys (1997–2000, 2000–2003, 2003–2007). Knygos „Savivalda: filosofija, teorija, praktika (2005) autorius. Lietuviškojoje Vikipedijoje paskelbė per 20 tūkstančių straipsnių. Buvo Šiaulių Sąjūdžio pirmeivių klubo, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo klubo „Aukuras“ narys.

LINKEVIČIUS (LINKUS) PETRAS. Gimė 1898 m. lapkričio 19 d. Lizdeikiuose (Pakruojo r.). Mirė 1981 m. birželio 16 d. m. Čikagoje (JAV). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. 1917 m. baigė realinę gimnaziją Rygoje. Tais pačiais metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, baigė Vladimiro karo mokyklą Petrograde. 1918–1919 m. gyveno Rusijoje, buvo Sibiro lietuvių bataliono vadas, dalyvavo kautynėse su bolševikais. 1920 m grįžo į Lietuvą. 1920–1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir kartu studijavo teisę Lietuvos universitete, kurį baigė 1925 m. Suteiktas majoro laipsnis (1926). Tais pačiais metais paleistas į atsargą. 1926–1944 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose. 1926–1927 m. buvo Šiaulių taikos teisėjas, 1928–1938 m. – advokatas, nuo 1935 m. Šiaulių miesto tarybos narys, 1938–1940 ir 1941–1944 m. – miesto burmistras. Būdamas burmistru rūpinosi socialiniais reikalais, inicijavo ligoninės, pašto, viešbučio statybą, tęsė vandentiekio bei kanalizacijos tvarkymo darbus ir kt. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. persikėlė į JAV. 1948–1954 m. redagavo kultūros ir politikos žurnalą „Margutis“. Bendradarbiavo lietuvių spaudoje, išleido atsiminimų knygą „Sibiro batalionas“ (1939). Nuo 1929 m. buvo valstiečių liaudininkų sąjungos narys.

LUKAUSKIS STASYS. Gimė 1869 m. rugsėjo 8 d. Varkaliuose (Raseinių r.). Mirė 1925 m. gegužės 22 d. Šiauliuose. Teisininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1895 m. baigė Šiaulių (kituose šaltiniuose nurodoma Liepojos) gimnaziją, 1899 m. – Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Įgijęs teisininko diplomą, apsigyveno Šiauliuose. Čia dirbo advokatu, dalyvavo miesto visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Prisidėjo prie Šiaulių gegužinių ir pirmųjų lietuviškų spektaklių organizavimo. Nuo 1912 m. buvo Šiaulių tarybos narys, kurios veikloje dalyvavo iki pat mirties. 1915–1918 m. su šeima buvo pasitraukęs į Rusiją, dirbo Peterburge ir Maskvoje. Grįžęs iš Rusijos vėl gyveno ir dirbo Šiauliuose. Priklausė „Varpo“, „Žiburėlio“, Kalinių globos draugijoms, „Kultūros“ bendrovei ir kt. Bendradarbiavo daugumoje miesto ekonominių, švietimo ir labdaros draugijų, komisijų. Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta S. Lukauskio vardu.

MANTAUTIENĖ-PŪTVYTĖ SOFIJA. Gimė 1900 m. spalio 23 d. Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.). Mirė 1984 m. balandžio 5 d. Putname (JAV). Moterų šaulių ir visuomenės veikėja. 1919 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1919–1920 m. dirbo ELTOJE. Aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą. Klaipėdos sukilimui remti komiteto viena iniciatorių, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narė, Lietuvos šaulių sąjungos veikėja (nuo 1920). 1938 m. buvo Lietuvos šaulių moterų vadė. Priklausė Lietuvos vaiko, Savitarpio pagalbos, Kalinių globos ir kt. draugijoms. Buvo Lietuvos prieglaudų inspektorė. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Lietuvos šaulių sąjungos atkūrimo išeivijoje viena iniciatorių, centro valdybos narė, nuo 1954 m. šaulių moterų centro valdybos vadovė. Bendradarbiavo leidiniuose „Trimitas“, „Šaulė“, „Motina ir vaikas“ ir kt. Parašė savo tėvo V. Putvinskio-Pūtvio biografiją.

MARKEVIČIENĖ BERNADETA. Gimė 1935 m. birželio 11 d. Šiauliuose. Pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą, Istorijos-filologijos fakultetą. 1956–1966 m. dirbo mokytoja Šiaulių miesto vidurinėse mokyklose. 1966–1973 m. dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. 1973–1980 m. – Šiaulių miesto LDT Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėja. Režisavo Šiaulių miesto dainų šventes, respublikinius moterų ir vyrų chorų sąskrydžius ir kitus renginius. 1980 m. buvo Respublikinės dainų šventės režisierė. Nuo 1981 m. dirbo Kultūros ministerijoje Kultūros ir švietimo įstaigų valdybos viršininke. Nuo 1992 m. – Lietuvos muzikų rėmimo fonde programų vadove, konkursų bei Stasio Vainiūno namų Vilniuje direktore. Sudarė ir 2006 m. išleido sąvadą „1991–2004 metų muzikos atlikėjai – tarptautinių konkursų laureatai ir jų pedagogai“. 2009 m. parengė ir išleido knygas „Apie Eleną Bindokaitę ir jos Vaikų teatrą“, „Reikalauju kūrybos laisvės“, Knyga apie Kazimierą Kymantaitę“. Yra daugelio publikacijų kultūros klausimais autorė. Lietuvos nusipelniusi kultūros švietimo darbuotoja (1977).

MAZURONIS VALENTINAS. Gimė 1953 m. lapkričio 18 d. Molėtuose. Architektas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1971–1976 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1978 m. pradėjo dirbti Šiaulių televizorių gamykloje estetikos grupės vadovu. 1979–1991 m. „Komprojekto“ Šiaulių skyriaus architektas, grupės vadovas, projektų vadovas, vyriausiasis architektas. 1991–1999 m. UAB „Dailės studija“ prezidentas. Nuo 1999 m. individualaus projektavimo biuro savininkas. Svarbesni darbai Šiauliuose: Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, paverčiant ją pėsčiųjų bulvaru, projektas (su R. ir V. Kačinskais, 1986), parduotuvės „Lelija“, viešbučio „Saulininkas“, prekybos centrų IKI, TAU ir kitų įvairios paskirties pastatų projektai. 1990–2002 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. LR Seimo narys (2004–2008, 2008–2012 m. kadencijos), frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas. Lietuvos liberalų demokratų partijos narys (nuo 2001), šios partijos pirmininkas (nuo 2002), vėliau – pirmininko pirmasis pavaduotojas. 2002 m. išrinktas Liberalų demokratų partijos pirmininku. Lietuvos architektų sąjungos, Rotary klubo narys, šio klubo Šiaulių skyriaus prezidentas (1995–1996). Nuo 2014 m. Europos Parlamento narys. (Red. 2018-07-23.)

MIKŠYS GENADIJUS. Gimė 1956 m. liepos 16 d. Joniškyje. Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1974–1979 m. studijavo Kauno politechnikos institute, Mechanikos fakultete. 1979–1987 m. Šiaulių dviračių gamyklos Vairas inžinierius, Galvaninio cecho viršininko pavaduotojas. 1987–2001 m. dirbo Šiaulių šilumos tinkluose. 2001 m. gyveno Vilniuje, buvo UAB „Naujoji šiluma“ direktorius. 2002 m. grįžo į Šiaulius, vadovavo UAB „Rolvika“ Šiaulių filialui. 2003–2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius, nuo 2007 m. – Šiaulių miesto meras. 2002–2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, išrinktas ir 2003 m., bet, paskirtas Administracijos direktoriumi, mandato atsisakė. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys (nuo 1998), šios sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas (nuo 2004). Šiaulių regbio klubo „Vairas“ prezidentas.

MINKEVIČIUS JOKŪBAS. Gimė 1921 m. kovo 27 d. Ufoje (Baškirija). Mirė 1996 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Filosofas, politinis, mokslo bei visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1971). 1932–1940 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1953 m. baigė Aukštąją partinę mokyklą, 1959 m. – Visuomenės mokslų akademiją. 1946–1954 m. Kaune dirbo partinį darbą, 1959–1963 m. dėstė Kauno medicinos institute, 1963–1971 m. – Vilniaus aukštosios partinės mokyklos filosofijos katedros vedėjas, 1971–1990 m. Lietuvos mokslų akademijos filosofijos katedros vedėjas, profesorius (1974), akademikas, žurnalo „Filosofija ir sociologija“ vyr. redaktorius. Nuo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Kuršėnų rinkimų apygardoje. 1990 m. buvo vienas LKP atsiskyrimo nuo SSKP iniciatorių, priklausė Lietuvos demokratinei darbo partijai. Knygų „Katalikybė ir nacija“ (1971), „Religija daugiataučiame pasaulyje“ (1978), „Žmogaus problema: būti ar nebūti“ (1987) ir kt. autorius. Buvo Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininko pavaduotojas, „Žinijos“ draugijos, kitų užsienio bei Lietuvos visuomeninių bei mokslo organizacijų narys. Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1981). Apdovanotas LSSR medaliais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996) ir kt.

MITKEVIČIUS BRONIUS. Gimė 1928 m. balandžio 10 d. Ylakiuose (Mažeikių r.). Mirė 2018 m. rugpjūčio 27 d. Šiauliuose. Palaidotas Ginkūnų kapinėse. Kultūros ir visuomenės veikėjas. 1949–1950 m. buvo Mažeikių kultūros namų direktorius. 1953 m. persikėlė gyventi į Šiaulius, daugelį metų vadovavo įvairioms miesto kultūros įstaigoms. 1954–1974 m. buvo Šiaulių kultūros namų direktorius. 1968–1982 m. antraeilėse pareigose dirbo Lietuvos valstybinės filharmonijos įgaliotiniu Šiaulių ir Panevėžio miestuose. 1974–1982 m. – Šiaulių kultūros ir poilsio parko direktorius. 1982–2000 m. vadovavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos Šiaulių skyriui. Subūrė ir puoselėjo daugelį meno saviveiklos kolektyvų, organizavo konkursus, renginius, klasikinės muzikos koncertus ir kt. Respublikinio pučiamųjų orkestrų sąskrydžio, tarptautinio fortepijoninių duetų festivalio Šiauliuose ir kitų renginių vienas iš iniciatorių. Populiarino liaudies meną, prisidėjo rengiant respublikines bei miesto dainų ir šokių šventes. Su kitais Šiauliuose įkūrė kolekcininkų ir foto mėgėjų klubą. Dirbdamas Šiaulių filharmonijoje mieste ir apskrityje surengė per 5000 įvairių kolektyvų ir individualių atlikėjų koncertų. Su miesto muzikiniais kolektyvais koncertavo Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Čekoslovakijoje, Italijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Brazilijoje, Argentinoje. Aktyviai bendradarbiavo Šiaulių miesto spaudoje. Lietuvos nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas (1967). Apdovanotas daugybe garbės ir padėkos raštų. (Red. 2018-08-28.)

MORKŪNAS DONATAS. Gimė 1957 m. balandžio 17 d. Druskininkuose. Istorikas, politinis ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1980 m. baigė Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą. 1984–1987 m. mokėsi Minsko universiteto aspirantūroje. 1980–1989 m. – Šiaulių pedagoginio instituto vyr. dėstytojas, 1989–1990 m. – LPK Šiaulių miesto komiteto antrasis sekretorius. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių Žemaitės rinkimų apygardoje. 1992–1993 m. – LR Seimo konsultantas, 1993–1994 m. Prezidento vyr. referentas. 1995–1999 m. „Šiaulių banko“ Zoknių filialo direktorius, 2000–2006 m. – šio banko atstovas ryšiams su visuomene, valdybos pirmininko pavaduotojas. 2006 m. Ministro pirmininko patarėjas Vyriausybės ryšiams su Seimu. 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Šiaulių tarybos narys. 1991–1992 m. Lietuvos liberalų sąjungos, 1992–1996 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Šiaulių skyriaus narys. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

MORKŪNAS POVILAS. Gimė 1932 m. lapkričio 6 d. Jonavoje (Biržų r.). Mirė 2017 m. balandžio mėn. Šiauliuose. Inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1956 m. baigė Kauno politechnikos institutą, Elektronikos fakultetą. 1956–1959 m. dirbo Rygos, Kauno radijo gamyklose. 1959–1960 m. mokėsi Maskvos energetikos institute. 1960–1962 m. dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos konstravimo biure. 1962 m. paskirtas besikuriančios Šiaulių televizorių gamyklos direktoriumi ir šiame poste išdirbo iki 1985 m. Rūpinosi gamyklos rūmų statyba, televizinės aparatūros gamyba, rėmė sportą ir meno saviveiklą. 1985–1990 m. buvo Šiaulių miesto LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas. Jo vadovavimo metais buvo statomi gyvenamieji namai, medicinos, kultūros įstaigos, tvarkomas pėsčiųjų bulvaras, gerinama geriamojo vandens kokybė ir kt. Buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos, LSSR bei SSRS Aukščiausiųjų tarybų deputatu. Lietuvos nusipelnęs inžinierius (1977). Apdovanotas trimis SSRS ordinais (1971, 1976, 1980). Šiaulių miesto garbės pilietis (2003), įteiktas garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007).

MOTIEKAITIS PETRAS. Gimė 1920 m. sausio 29 d. Manaituose (Radviliškio r.). Mirė 1988 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Inžinierius, aviamodeliuotojas, fotografas, visuomenės veikėjas. 1936–1941 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Vėliau baigė Nidos sklandymo mokyklą ir gavo piloto teises. Kurį laiką dirbo inžinieriumi Kauno aviacijos fabrike. Nuo jaunystės domėjosi aviamodeliavimu, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti aviamodelius, sukonstravo ir pastatė 3 sportinius sklandytuvus. 1947–1949 m. vadovavo Vilniaus ir Kauno aviamodeliuotojams. 1950–1988 m. buvo Šiaulių „Elnio“ kombinato vyriausiasis inžinierius konstruktorius, racionalizatorius. Padarė 5 odos gamybos ir 2 spalvotosios fotografijos išradimus. Pagerino 16 pasaulio ir 22 SSRS rekordus. Parašė knygą „Jaunasis aviamodelistas“ (su A. Pranskėčiu, 1957). Apie jį Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas „Oreivis“ (1982). Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje saugomas kraštotyros darbas „Šiauliečio inžinieriaus Petro Motiekaičio susirašinėjimas su akademiku, profesoriumi Tadu Ivanausku“ (parengė D. Balčiūnas, 1985). Lietuvos nusipelnęs išradėjas (1965). SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1971). Apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu (1968).

NEIMANAS LAISVŪNAS. Gimė 1963 m. gruodžio 3 d. Šiauliuose. Inžinierius technologas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1988 m. baigė Mogiliovo (Baltarusija) technologijos institutą. 1988–1989 m. dirbo Joniškio grūdų produktų kombinate. 1989–1991 m. – Šiaulių 2-ojo grūdų produktų kombinato vyriausiasis inžinierius. 1991–1992 m. bendrovės „Gelžbetonis“ inžinierius statybininkas, 1992–1994 m. UAB „Apsaga“ vadybininkas. 2000–2001 m. Šiaulių apskrities viršininkas, 2001–2003 m. Šiaulių apskrities viršininko pavaduotojas. 1999–2006 m. Naujosios Sąjungos (socialliberalų) narys. Nuo 2006 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Šiaulių rajono skyriaus narys. 2000–2003 ir 2003–2007 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2000–2001 m. Naujosios Sąjungos frakcijos seniūnas.

NEKRAŠIUS JONAS. Gimė 1949 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose. Teisininkas, fotografas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1969–1973 m. studijavo Charkovo (Ukraina) juridiniame institute. 1973–1974 m. dirbo juriskonsultu Joniškyje, 1975–1976 m. – teisėju Molėtuose. 1976–1979 m. – Šalčininkų liaudies teismo teisėjas, 1979–1992 m. – Pakruojo apylinkės teismo pirmininkas, 1992–2002 m. – Šiaulių advokatų kontoros advokatas, nuo 2002 m. advokato J. Nekrašiaus kontoros advokatas, vėliau ir Šiaulių universiteto Filosofijos katedros dėstytojas. Vienas iš „Žiemgalos“ draugijos steigėjų ir organizatorių (1988), kultūros laikraščio „Žiemgala“ (1991) įsteigėjas ir vyr. redaktorius (1991–1994). Pakruojyje įkūrė pirmąjį Lietuvoje ekslibriso muziejų (1988). Organizavo 20 tarptautinių Mail art ir ekslibrisų konkursų, sudarė apie 50 parodų bukletų ir katalogų, buvo 40 parodų kuratorius ir organizatorius. Surengė 5 kelionių antropologijos ekspedicijas, 17 personalinių fotografijos parodų, sukūrė 40 vaizdo filmų kelionių antropologijos ir kultūros temomis. Dalyvavo mokslinėse konferencijose bei parodose Japonijoje, Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Estijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt. Parašė knygas „Keliant teisinę kultūrą“ (1982), „Teismas eina“ (1983), „Priima teisėjas“ (1988), „Žmogus atėjo į teismą“ (1988), „Minčių namai“ (2003), apie 1500 straipsnių teisės, antropologijos, kultūros, meno, kelionių ir kt. temomis. Žurnalų „Kelionių magija“, „Lemtis“ bendradarbis. Sudaryta bibliografijos rodyklė „Jonas Nekrašius. 1976–2000“ (sudaryt. D. Darbutienė, 2001). Lietuvos Advokatūros tarybos, Šiaulių kraštotyros draugijos, „Žiemgalos“ draugijos narys, Lietuvos ir Japonijos asociacijos Šiaulių skyriaus pirmininkas ir kt.

NOREIKA JONAS. Gimė 1910 m. spalio 8 d. Šukionyse (Pakruojo r.). Nužudytas 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje. Teisininkas, karininkas, literatas, valstybės veikėjas, antinacinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis. 1929 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1929–1931 m. mokėsi Kauno karo mokykloje. 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakultetą. 1931–1940 m. buvo karininkas, dirbo kariuomenės teisme. 1939 m. suteiktas kapitono laipsnis. 1940–1941 m. gyveno Barstyčiuose, Telšiuose, čia įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą, kilus Vokietijos-SSRS karui dalyvavo Birželio sukilime. 1941 m. rugpjūtį paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Dalyvavo antinacinėje pogrindžio veikloje, buvo Lietuvių fronto slaptos organizacijos „Kęstutis“ Šiaulių apskrities štabo viršininkas. 1943 m. gestapo suimtas ir išvežtas į Štuthofo lagerį. Karo pabaigoje buvo sovietų išlaisvintas. 1945 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Mokslų Akademijoje juriskonsultu. 1946 m. su kitais įkūrė pogrindines organizacijas vienijantį centrą – Lietuvos tautinę tarybą ir jam vadovavo (slapyv. Generolas Vėtra). 1946 m. už patriotinę veiklą NKVD suimtas ir nuteistas mirties bausme. Bendradarbiavo „Lietuvos aide“, „Karyje“, „Židinyje“, „Karde“ ir kt. Periodikoje paskelbė novelių, dalį romano „Penki broliai“ (1940). Gimtajame Šukionių kaime (1995) bei Šiauliuose (1997) jam atidengtos paminklinės lentos. Išleista V. Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“ (1997). Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (1997, po mirties).

NORVILAS ALGIMANTAS. Gimė 1953 m. lapkričio 4 d. Šiauliuose. Aktorius, režisierius, politinis veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1972 m. baigė Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. 1972–1976 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1989 m. baigė Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą. 1976–1986 m. Kauno dramos teatro aktorius ir režisieriaus padėjėjas, 1986–1988 m. Lietuvos valstybinės filharmonijos Kauno filialo režisierius. 1988–1990 m. Kauno menininkų namų direktorius. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Kauno mieste. 1993–1995 m. LR Prezidento referentas, nuo 1996 m. – Lietuvos žvejybos ir žuvies perdirbimo įmonių asociacijos prezidentas. 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys. Tautos pažangos judėjimo narys (nuo 1995). Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

OLSUFJEVAITĖ-ZUBOVIENĖ ALEKSANDRA. Gimė 1840 m. kovo 6 d. Maskvoje (Rusija). Mirė 1913 m. rugsėjo 14 d. Nikolsko-Viazemskije (Rusija). Visuomenės veikėja, filantropė. 1854 m. ištekėjo už Nikolajaus Zubovo. 1874 m. rėmė kairiųjų gimnazistų būrelio, vadovaujamo Jono Bielskio, organizuotą nelegalios literatūros biblioteką. 1875 m. Šiauliuose įsteigė 18 vietų mergaičių našlaičių prieglaudą. Rėmė įvairias labdaros įstaigas Šiauliuose, draugiją „Žiburėlis“. Įsteigė pensioną mergaičių gimnazijos auklėtinėms ir jį globojo. Po vyro mirties 1898 m. apsigyveno pas sūnų Dmitrijų Bubiuose. (Šaltinis: Kraštiečiai: Šiauliai. Rinktinės biografijos, 2014 m., Kaunas. Red. 2024-11-14).

OZOLAS ROMUALDAS. Gimė 1939 m. sausio 31 d. Joniškėlyje (Pasvalio r.). Mirė 2015 m. balandžio 6 d. Vilniuje. Filosofas, politinis, valstybės ir kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1957 m. baigė Bazilionų (Šiaulių r.) vidurinę mokyklą. 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universitete, 1968–1973 m. – šio universiteto aspirantūroje. 1964–1968 m. dirbo žurnalų „Meno saviveikla“, „Kultūros barai“ redakcijose. 1973–1989 m. Vilniaus universiteto dėstytojas, 1975–1980 m. LSSR Ministrų tarybos sekretoriato darbuotojas, 1980–1989 m. – „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1989 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas bei SSRS liaudies deputatas. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių Rėkyvos rinkimų apygardoje. 1990–1991 m. LR Ministro pirmininko pavaduotojas. 1996–1999 m. LR Seimo narys, Seimo pirmininko pavaduotojas. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas (1988–1990). Lietuvos centro sąjungos pirmininkas (nuo 1993). Laikraščio „Atgimimas“ vienas iš steigėjų (1988). Išleido knygas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988), „Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai“ (1992), „Atgimimo ištakose“ (1997), „Išsivadavimas“ (1998) ir kt. S. Šalkauskio premijos laureatas (1991). Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2000).

PAVILIONIS ROLANDAS. Gimė 1944 m. liepos 3 d. Šiauliuose. Mirė 2006 m. gegužės 10 d. Vilniuje. Filosofas ir logikas, politikos bei visuomenės veikėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras (1981). 1962 m., dirbdamas Šiaulių dviračių gamykloje „Vairas“, baigė Šiaulių vakarinę vidurinę mokyklą. 1968 m. baigė Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą. 1968–1971 m. studijavo Ukrainos mokslų akademijos aspirantūroje. 1971–1977 m. dėstė Vilniaus universitete, docentas. 1977–1978 m. stažavosi Paryžiuje, Sorbonos universitete. 1982–1988 m. Vilniaus universiteto profesorius, Filosofijos istorijos ir logikos katedros vedėjas, 1988–1990 m. – prorektorius. 1990–2000 m. Vilniaus universiteto rektorius, akademikas, Lietuvos MA tikrasis narys. 2000–2004 m. LR Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. Nominuotas Tarptautinės filosofijos akademijos nariu (2004). 2004 m. išrinktas Europos parlamento nariu, kur dirbo iki mirties. Parašė knygų lietuvių rusų ir anglų kalbomis: „Kalba ir logika“ (1975, rusų k.), „Kalba. Logika. Filosofija“ (1981), „Prieš absurdą“ (2000, 2004), „Tarp šviesos ir tamsos“ (2000), „Prasmė ir tapatumas, arba kelionė į save“ (2005) ir kt. Priklausė R. Pakso koalicijai „Už tvarką ir teisingumą“. Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1985). Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi (2004), keliais Prancūzijos ordinais.

PETRAUSKAS RAMOJUS. Gimė 1933 m. spalio 17 d. Šiauliuose. Pedagogas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1958 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1958–1959 m. dirbo Lietuvos komjaunimo komitete, 1959–1966 m. – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktorius, užsienio propagandos sektoriaus vedėjas. Nuo 1966 m. buvo Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos prezidiumo pirmininkas. 1980–1985 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1983).

PIMPĖ ALFONSAS. Gimė 1898 m. spalio 7 d. Navikuose (Zarasų r.). Mirė 1994 m. birželio 24 d. Čikagoje (JAV). Teisininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1917–1918 m. studijavo Petrogrado susisiekimo institute. Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose Zarasų krašte ir Radviliškyje. 1920 m. suteiktas karo valdininko laipsnis, dirbo Centriniame prekių sandėlyje. 1923 m. paleistas į atsargą. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Teisių fakultetą. 1928–1929 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos institucijose. Nuo 1930 m. buvo Marijampolės apskrities viršininkas. 1936 m. išrinktas Lietuvos seimo nariu. 1937 m. suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. 1937–1939 m. vadovavo Šiaulių apskričiai. 1939–1940 m. buvo Vilniaus burmistro pavaduotojas. Vokiečių okupacijos metais dirbo „Tauro“ alaus gamyklos direktoriumi, ūkininkavo Kėdainių apskrityje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV. Ilgą laiką gyveno Čikagoje, dirbo geležinkelyje. 1953–1966 m. – maisto prekių parduotuvės savininkas. Dalyvavo Čikagos lietuvių veikloje. Lietuvos šaulių sąjungos narys (nuo 1930). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1928), Vytauto Didžiojo IV laipsnio (1931) ir kitais ordinais bei medaliais.

PLECHAVIČIUS KAZYS. Gimė 1921 m. rugpjūčio 30 d. Šiauliuose. Mirė 2000 m. sausio 20 d. Vilniuje. Valstybės veikėjas. 1958 m. baigė Kauno statybos technikumą. Nuo 1940 m. dirbo įvairiose Šiaulių miesto įmonėse. 1944–1963 m. – Šiaulių miesto komjaunimo komiteto, vykdomojo komiteto darbuotojas. 1957–1964 m. buvo Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas. Jam vadovaujant pastatyta daug kultūros, medicinos, visuomeninės paskirties ir kitų objektų. Inicijavo Šiaulių televizorių gamyklos statybą. 1964 m. persikėlė į Vilnių ir iki 1966 m. buvo Vyriausiosios buitinio gyventojų aptarnavimo valdybos prie LSSR Ministrų Tarybos viršininkas. 1966–1987 m. vadovavo Lietuvos buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijai. Nuo 1963 m. buvo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Lietuvos nusipelnęs buities tarnybos darbuotojas (1971). Apdovanotas SSRS Ministrų Tarybos premija (1977).

POVYLIUS ANTANAS. Gimė 1871 m. rugpjūčio 14 d. Žironuose (Radviliškio r.). Mirė 1961 m. liepos 6 d. ten pat. Kooperatininkas, politikos, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1889–1991 m. mokėsi privačiai Šiauliuose. Vėliau gyveno ir mokėsi Liepojoje, Petrograde. Nuo 1902 m. dalyvavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinime. 1905 m. grįžo Šiaulius ir įsidarbino Gubernijos dvare raštininku. Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai. Dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, organizavo Šiaulių darbininkų streikus, už šią veiklą buvo kalintas. 1906–1907 m. gyveno Vilniuje, buvo išrinktas Rusijos Dūmos deputatu. Atkūrus nepriklausomybę buvo Šiaulių apskrities valdybos narys, 1919 m. – Šiaulių apskrities žemės ūkio įgaliotinis. 1921 m. išrinktas į Steigiamąjį seimą. Buvo Lietūkio (1933), „Pienocentro“ (1938) valdybų narys. Gyvendamas Šiauliuose aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų. Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvos žiniose“, „Tautos ūkyje“, „Gimtajame krašte“, „Kultūroje“ ir kt. Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido jo memuarus „Išgyvento laiko atsiminimų nuotrupos“ (1996), kuriuos užrašė kraštotyrininkas J. Petrulis. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1937).

PUTVYTĖ EMILIJA. Gimė 1910 m. balandžio 5 d. Šilo Pavėžupyje (Kelmės r.). Mirė 1995 m. kovo 22 d. Putname (JAV). Pedagogė, istorikė, visuomenės veikėja. Mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. 1930–1938 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Humanitariniame fakultete. Mokytojavo Kaune, Vilniuje, Kelmėje. Dalyvavo šaulių ir skautų veikloje. 1928 m. vadovavo Kauno skaučių tuntui. 1929 m. suorganizavom šaules moteris Šiauliuose. 1929–1930 m. – šaulių moterų pirmininkė Kelmėje. 1944 m. pasitraukė Vakarus. 1949 m. persikėlė į JAV, dirbo mokyklose, koledže. Studijavo Browno, įgijo magistro laipsnį. Vėliau tapo asocijuota profesore, iki 1976 m. dėstė istoriją. Gyvendama JAV dalyvavo skautų ir šaulių veikloje, 1956–1985 m. laikinos šaulių sąjungos centro vadovybės narė. Bendradarbiavo „Šaulėje“, „Trimite“, „Skautų aide“ ir kt.

RAČKAUSKAS IRENIJUS. Gimė 1949 m. gruodžio 15 d. Radviliškyje. Mirė 2010 m. sausio 19 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas. 1967 m. baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą, 1975 m. Kauno politechnikos institutą, vėliau studijavo Kauno vadybos ir kalbų koledže. 1967–1969 m. Šiaulių televizorių gamyklos darbininkas, 1970–1973 m. Šiaulių elektros tinklų darbuotojas, 1974–1982 m. Šiaulių televizorių gamyklos specialistas, inžinierius, vyriausiasis inžinierius, 1983–1987 m. Šiaulių elektros tinklų vyriausiasis inžinierius, 1988 m. gamyklos „Nuklonas“ Skaičiavimo technikos laboratorijos viršininkas, 1990–1996 m. AB „Gliukozė“ darbininkas. 1997–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, mero pavaduotojas. Nuo 1989 m. buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys, 1988–1990 m. Šiaulių sąjūdžio tarybos narys. Radijo mėgėjas, daugkartinis Lietuvos UTB radijo ryšių čempionatų prizininkas.

RAJECKAS RAIMUNDAS LEONAS. Gimė 1937 m. spalio 27 d. Šiauliuose. Mirė 1997 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje. Ekonomistas, mokslo, politinis ir valstybės veikėjas, habilituotas socialinių mokslų daktaras (1971). 1954–1959 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1967–1968 m. stažavosi Harvardo (JAV) universitete. 1959–1964 m. dirbo Kauno „Inkaro“ fabrike bei „Aušros“ gamykloje. 1967–1973 m. LSSR Valstybinės plano komisijos skyriaus viršininkas, skaičiavimo centro direktorius, 1973–1978 m. – Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotojas. 1967–1987 m. Vilniaus universiteto profesorius (1974), katedros vedėjas, 1987–1992 m. Lietuvos Mokslų akademijos akademikas-sekretorius, viceprezidentas, 1993–1994 m. LR Prezidento patarėjas. 1994–1996 m. LR Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystėje, 1996–1997 m. LR Seimo narys. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio veikloje, buvo iniciatyvinės grupės narys (1988–1990). 14 monografijų (visos rusų k.), daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių autorius. Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1987), Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1989).

RUSTEIKA STEPONAS. Gimė 1887 m. liepos 5 d. Rygoje (Latvija). Nužudytas 1941 m. birželio 24 d. Minske (Baltarusija). Teisininkas, karininkas, valstybės veikėjas. 1914 m. baigė Tartu universitetą, Teisės fakultetą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos kariuomenėje. Tarnaudamas baigė Kazanės karo mokyklą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1919–1920 m. buvo Šiaulių miesto komendantūros teisių skyriaus viršininkas, ėjo ir karo komendanto pareigas. Organizavo Šiaulių miliciją. 1920–1930 m. Telšių miesto ir apskrities karo komendantas, 1930–1931 m. dirbo Kauno miesto kriminalinėje policijoje. 1931–1934 m. buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras, 1935–1940 m. – Kauno burmistro pavaduotojas. 1940 m. sovietų suimtas, kalintas Kaune ir nuteistas mirti.1941 m. sušaudytas Minsko kalėjime. Priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai. Apdovanotas Vyties kryžiaus III laipsnio (1928), Vytauto Didžiojo II laipsnio (1931), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio (1937) ordinais, įvairiais medaliais.

SABALYS ZENONAS EIMUTIS. Gimė 1939 m. sausio 2 d. Kaune. Mirė 2024 m. rusgėjo 26 d. Šiauliuose. Inžinierius, visuomenės veikėjas. 1955–1960 m. studijavo Kauno politechnikos institute, Hidrotechnikos fakultete. Dvejus metus dirbo Šilutėje. Nuo 1962 m. gyvena Šiauliuose. Iki 1975 m. dirbo Šiaulių 6-ojoje mechanizacijos valdyboje (inžinierius, vėliau – viršininkas). 1975–1976 m. Šiaulių statybos tresto vyr. inžinierius, 1976–1979 m. Šiaulių specializuotojo statybos darbų tresto valdytojo pavaduotojas. 1979–1990 m. buvo Šiaulių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, vėliau pirmasis pavaduotojas. Rūpinosi miesto statyba ir architektūra, dalyvavo projektuojant ir statant Šiaulių 750-ties metų jubiliejui skirtus objektus (1986). 1990–2003 m. dirbo bankuose, kurį laiką ėjo banko Snoras Šiaulių filialo direktoriaus pareigas. 1990–1995 m. Šiaulių miesto tarybos deputatas. Lietuvos esperantininkų sąjungos, Žemaičių draugijos „Saulaukis“, „Lions“ klubo narys. Lietuvos nusipelnęs inžinierius (1974). Šiaulių miesto garbės pilietis (2004). (Red. 2024-10-01)

SAKALAUSKAS ROMUALDAS. Gimė 1928 m. spalio 14 d. Šiauliuose. Mirė 2015 m. gruodžio 20 d. Inžinierius statybininkas, pedagogas, valstybės ir ūkio veikėjas. 1939–1945 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1950 m. baigė Kauno universitetą. 1950–1952 m. dirbo statybinėse organizacijose Šiauliuose ir Taline. 1957–1958 m. LSSR statybos ministerijos valdybos viršininkas, 1958 m. Statybos ministro pavaduotojas. 1958–1962 m. Vilniaus statybos tresto vyriausiasis inžinierius. 1962–1978 m. LSSR statybos ministras, 1978–1982 m. SSRS statybos ministro pirmasis pavaduotojas. Nuo 1982 m. buvo LSSR valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininkas. 1988–2000 m. dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute, docentas (1990). 1963–1980 m. ir 1985–1989 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas. Išleido knygą „Statybininko prisiminimai“ (2003). Lietuvos nusipelnęs statybininkas (1961). Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1995). (Red. 2023-03-06)

SARTAUSKAS JUSTINAS. Gimė 1955 m. balandžio 13 d. Kuršiuose (Kelmės r.). Matematikas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1978 m. baigė Vilniaus universitetą, Matematikos ir mechanikos fakultetą. 1981–1983 m. studijavo VU aspirantūroje. 1978–1981 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 1983–1991 m. – Šiaulių skaičiavimo centro programuotojas, 1991–1992 m. – Šiaulių privatizavimo tarnybos viršininko pavaduotojas, 1992–1998 m. šios tarnybos viršininkas. 1998–2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės administratorius, 2003–2007 m. – administracijos direktoriaus pavaduotojas. 2007 m. išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. „Beržynėlio“ vaikų parko įkūrimo Šiauliuose iniciatorius. Lietuvos socialdemokratų partijos narys, Šiaulių miesto Gytarių grupės pirmininkas. Šiaulių šachmatų federacijos prezidentas.

SĖJŪNAS ALGIMANTAS. Gimė 1941 m. balandžio 24 d. Vidiškiuose (Ukmergės r.). Fizikas, politinis ir valstybės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras. 1960–1966 m. studijavo Vilniaus universitete, Fizikos fakultete. 1966–1968 m. stažavosi tame pačiame fakultete 1968–1970 m. „Ventos“ mokslinio tyrimo instituto, MA Fizikos instituto darbuotojas. 1970–1990 m. Šiaulių „Nuklono“ gamyklos inžinierius, cecho viršininkas, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių miesto Dainų rinkimų apygardoje. 1993–1995 m. Šiaulių miesto Sąjūdžio tarybos pirmininkas, laikraščio „Aušros alėja“ vyriausiasis redaktorius. 1995–1996 m. – Šiaulių miesto vicemeras, 1996–2000 m. – LR Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, narys. Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai) narys. Dalyvavo Žaliųjų judėjime. Dviejų mokslinių išradimų mikroelektronikos srityje autorius. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

SIMULIK VALERIJUS. Gimė 1966 m. rugpjūčio 2 d. Šiauliuose. Pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1988 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Fizikos ir matematikos fakultetą. 2001–2003 m. studijavo Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto vadybos magistrantūroje. 1988 m. dirbo Kauno 36-ojoje vidurinėje mokykloje, 1988–1991 m. Šiaulių pedagoginiame institute, Fizikos katedroje. 1991–1994 m. Šiaulių 21-osios mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymo ir auklėjimo reikalams, 1994–2000 m. – Šiaulių Gytarių vidurinės mokyklos direktorius. 2000–2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, išrinktas taip pat ir 2007 m. 2000–2008 m. LR Seimo narys, 2004–2006 Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. Nuo 1999 m. Naujosios sąjungos (socialliberalų) narys, šios sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas (nuo 2002 m.). Radijo mėgėjas trumpabangininkas, Lietuvos radijo mėgėjų draugijos, Lietuvos radijo sporto federacijos narys (nuo 1999).

SMILGYS HUBERTAS. Gimė 1948 m. lapkričio 3 d. Leilėnuose (Telšių r.). Kultūros ir visuomenės veikėjas. 1970–1974 m. Mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, 1976–1980 m. studijavo Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. 1982–1986 studijavo režisūrą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1970–1978 m. Šiaulių rajono Paežerių ir Bridų kultūros namų direktorius, 1978–1990 m. Kelmės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas, 1990–1991 m. Lietuvos kultūros fondo (LKF) Šiaulių krašto įgaliotasis referentas, 1991–1992 m. ir nuo 2000 m. – LKF Šiaulių krašto pirmininkas. 1992–2000 m. Šiaulių miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas. Nuo 2003 m. – LKF tarybos pirmininkas. Kultūros renginių Kelmėje ir Šiauliuose organizatorius bei režisierius. Šiaulių krašto tėvynainių sambūrių iniciatorius. Su kitais įkūrė LKF Šiaulių krašto skyrių ir leidyklą „Saulės delta“, kuri leidžia knygas, monografijas, albumus, metraščius, kalendorius ir kitą svarbią literatūrą. Subūrė Šiaulių krašto kultūros tarybą, kuri remia Šiaurės Lietuvos kultūros projektus. Inicijavo S. Šalkauskio, Karalienės Mortos, P. Pinkauskaitės premijų steigimą, Saulės mūšio įamžinimą ir kt. projektus. Išleido knygas „Iš tėviškės rankų“ (1990), „Šiauliai. Šiaurės Lietuva“ (1995), fotoalbumus „Šiauliai. Šiaurės Lietuva“ (1998), „Kryžių kalnas“ (1999), „Prie Hanzos kelio Šiauliai“ (2000), „Terra Sauleorum. Šiauliai“ (2004) ir kt. Išspausdino per 100 publikacijų periodiniuose leidiniuose. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros narys. Omahos miesto (JAV) garbės pilietis.

SONDECKIS (SONDA) JACKUS. Gimė 1893 m. sausio 15 d. Šašaičiuose (Telšių r.). Mirė 1989 m. spalio 14 d. Maskvoje. Ekonomistas, žurnalistas, visuomenės veikėjas. 1914 m. baigė gimnaziją Vilniuje. 1917–1917 m. studijavo gamtos mokslus Peterburgo universitete. 1918 m. grįžo į Lietuvą, trumpai dirbo Sedoje. 1918–1919 m. buvo Šiaulių apskrities darbo inspektorius. 1920–1924 m. studijavo ekonomiką Vokietijoje, Halės universitete. 1924 m. dirbo Šiaulių vartotojų bendrovių sąjungos instruktoriumi. 1925–1931 m. buvo Šiaulių miesto burmistras, 1931–1940 m. – Šiaulių ligonių kasos direktorius. Būdamas Šiaulių burmistru rūpinosi švietimo, socialinės apsaugos gerinimu, miesto tvarkymu. 1939 m. organizavo ligonių kasos steigimą Vilniuje. 1940–1941 m. dirbo Lietuvos komunalinio banko valdytoju, valdytojo pavaduotoju. Karo metais buvo Šiaulių savivaldybės finansų skyriaus vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. persikėlė į JAV, gyveno Bostone. 1953–1979 m. redagavo JAV lietuvių savaitraštį „Keleivis“. Dirbo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete (VLIK΄e), nuo 1966 m. buvo šio komiteto vadovybės narys. Nuo 1924 m. priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP). Dalyvavo Kultūros ir švietimo, Šiaulių kraštotyros, Lietuvos vaiko ir kitų draugijų veikloje. 1970, 1987, 1988 m. lankėsi Lietuvoje. Mirė pakeliui į Lietuvą, vykdamas į atsikūrusios LSDP konferenciją. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Parašė knygas „Kame mūsų išganymas, arba kas tai yra kooperacija“ (1923), „Lietuvos savivaldybių veikla švietimo srityje per pirmąjį dešimtmetį“ (1928). Šiauliuose išleista knyga apie J. Sondeckį „Gyvenimas Lietuvai“ (sudaryt. J. Sireika, 1993). Viena Šiaulių miesto gatvė pavadinta jo vardu. (1993). Apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1995). Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais suteiktas Pasaulio teisuolio vardas (1997).

Jackaus Sondeckio laiškai (1, 2, 3, 4, 5 ) bibliotekos kolektyvui. Vokai, kuriuose atsiųsti laiškai.

J. Sondeckio atsiliepimas apie Šiaulių miesto kraštotyrininkų parengtus darbus.

S. Galdikienės (JAV) laiškas bibliotekos kolektyvui, rašytas po J. Sondeckio mirties.

J. Sondeckio ir jo sūnaus S. Sondeckio autografai.

STAKVILEVIČIUS MINDAUGAS. Gimė 1931 m. liepos 24 d. Stebuliuose (Lazdijų r.). Fizikas, fizikos ir matematikos mokslų daktaras (1968), pedagogas, politikos ir visuomenės veikėjas. 1956 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universitetą, Fizikos fakultetą. 1956–1989 m. mokytojavo Šiaulių miesto ir rajono mokyklose. 1956–1992 m. Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, docentas. 1989–1990 m. – SSRS liaudies deputatas, LKP Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, išrinktas Šiaulių Lieporių rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. buvo išvykęs į III SSRS liaudies deputatų suvažiavimą. 1992–1996 m. LR Seimo narys, Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininkas. 1996–2000 m. – Šiaulių universiteto Matematikos katedros docentas. Iki 2016 metų vasaros dirbo Šiaulių Universiteto matematikos ir fizikos katedrose pagal savanorio sutartį. Nuo 2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Straipsnių teorinės fizikos klausimais, politikos, mokymo priemonės „Teorinė mechanika, teorinės mechanikos uždaviniai, reliatyvistinė mechanika ir elektromechanika“ autorius. 1990–1996 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP), nuo 1996 m. Lietuvos socialistų partijos narys, šios partijos pirmininkas (1997–2006). Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000). (Red. 2020-10-09.)

STASIŪNAITĖ VIDA. Gimė 1953 m. liepos 16 d. Joniškėlyje (Pasvalio r.). Inžinierė ekonomistė, politinė ir visuomenės veikėja. Nuo 1964 m. gyvena Šiauliuose. 1972 m. baigė Šiaulių 8-ąją vidurinę mokyklą. 1972–1977 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1977–1979 m. dirbo Durpynų statybos valdybos Šiaulių aikštelėje, 1979–1980 m. Šiaulių respublikinės ligoninės remonto tarnybos viršininkė, 1980–1987 m. Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto vyr. ekonomistė, 1987–1990 m. Ryšių statybos valdybos vyr. ekonomistė, 1990–1991 m. Šiaulių miesto tarybos sekretoriato vedėja, 1991–1992 m. Šiaulių privatizavimo tarnybos viršininkė. 1992–1995 m. buvo Šiaulių miesto mero pavaduotoja. 1995–1997 m. bendrovės „Šiaulių skrydis“ direktoriaus pavaduotoja, 1997–2000 m. LR Seimo narė. 2000–2001 m. Šiaulių miesto merė. Nuo 2002 m. Šiaulių universiteto dėstytoja, šio universiteto Mokslo ir technologijų parko direktorė. 1995–1997 ir 2000–2003 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė. Nuo 1989 m. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. 1989–1992 ir 1994–1999 m. Lietuvos socialdemokratų (LSDP) narė, Šiaulių skyriaus pirmininkė (1995–1998). 1999–2002 m. viena iš Naujosios Sąjungos steigėjų, partijos pirmininko pavaduotoja.

STAŠKEVIČIUS ANTANAS. Gimė 1892 m. gruodžio 7 d. Vadžgiryje (Jurbarko r.). Žuvo Tugačo (Rusija) lageryje 1942 m. balandžio 4 d. Karininkas, politinis ir visuomenės veikėjas. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. 1914–1921 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1915 m. baigė Oriolo karo mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, iki 1923 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą dirbo Vidaus reikalų ministerijoje (VRM). Nuo 1925-10-05 Šiaulių apskrities viršininko padėjėjas, nuo 1927-04-07 – viršininkas. 1927 m. paskirtas VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriumi ir žurnalo „Policija“ vyr. redaktoriumi. 1939 m. paskirtas Zarasų apskrities viršininku. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą atleistas, gyveno savo ūkyje Dainų kaime, netoli Šiaulių. 1941 m. suimtas, išvežtas į lagerį Tugače, Krasnojarsko kr. Apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio (1928), Šaulių žvaigždės (1931), skautų svastikos (1933) ordinais , Lietuvos nepriklausomybės (1928), Šaulių žvaigždės (1939) medaliais.

STOSIŪNAS BRONIUS. Gimė 1887 m. sausio 20 d. Dzenkūniškėse (Trakų r.). Mirė 1946 m. liepos 2 d. Južnouralske (Rusija). Spaudos darbuotojas, literatas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Baigė Trakų vidurinę mokyklą. Nuo 1906 m. dirbo „Šaltinio“ redakcijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Semeliškėse. 1918 m. gyveno Vilniuje, dalyvavo atkuriant „Pavasarininkų“ organizaciją, kurį laiką redagavo leidinį „Pavasaris“. 1919 m. paskirtas Trakų apskrities viršininku. 1922 m. su kitais organizavo ir redagavo „Policijos žinias“. 1925–1926 m. buvo Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas. Vėliau dirbo apskrities viršininku Panevėžyje, Ukmergėje, Alytuje ir kt. Vokiečių okupacijos metais vadovavo metrikacijos skyriui. 1945 m. suimtas, kalintas Rusijos lageriuose, kur ir mirė. Išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Čir vir vir pavasaris“ (1910), scenos veikalų, vertė iš rusų kalbos. Buvo Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narys.

STULGIENĖ LIUCIJA. Gimė 1941 m. sausio 27 d. Pakruojyje. Pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja. 1958–1963 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, Fizikos ir matematikos fakultete. 1963–1969 m. dirbo dėstytoja šiame institute. 1969–1976 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja kultūrai. 1976–1991 m. Lietuvos Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus vyr. referentė, konsultantė. Lietuvos muzikų rėmimo fondo įkūrėja (1991) ir direktorė. Fondas rengia koncertus įvairiose Lietuvos vietovėse, telkia lėšas ir remia muzikus, ypač rūpinasi jaunais atlikėjais. Tarptautinių festivalių „Sugrįžimai“ ir „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ vadovė. Viena iš S. Vainiūno namų steigėjų (1998). Lietuvos kultūros kongreso tarybos narė. Apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2001).

STUNDŽIA ZENONAS. Gimė 1954 m. sausio 31 d. Pagaigalėje (Švenčionių r.). Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1972–1977 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1977–1978 m. Panevėžio „Ekrano“ gamyklos inžinierius konstruktorius. 1978–1995 m. dirbo Šiaulių eksploataciniame techniniame ryšių mazge ir Daugėlių statybinių medžiagų kombinate. 1995–1997 m. Kuršėnų miesto seniūno pavaduotojas. 1997–2000 m. – Šiaulių apskrities viršininkas. Nuo 2000 m. Lietuvos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius. 1995–1997 m. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys. Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) narys.

ŠALKAUSKIS STASYS. Gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje (Raseinių r.). Mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. Filosofas, pedagogas, visuomenės veikėjas, filosofijos mokslų daktaras (1920). 1895–1905 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1911 m. baigė Maskvos universitetą, Teisės fakultetą. 1915–1920 m. studijavo filosofiją Fribūro (Šveicarija) universitete. 1922–1940 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1939–1940 m. Šio universiteto rektorius, profesorius (1922). Prasidėjus sovietinei okupacijai liko be darbo. 1941 m. vasarą persikėlė į Šiaulius, kur netrukus mirė. Palaidotas senosiose miesto kapinėse. Lietuvos ateitininkų vadovas (1927–1930). Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigimo (1922) iniciatorius, nuo 1933 m. jos akademikas, pirmininkas (1938–1940). Redagavo leidinius „Romuva“ (1921–1922), „Židinys“ (1932–1934). Svarbesni veikalai: „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Grožis filosofijos šviesoje“ (1928), „Visuomeninis auklėjimas“ (1932), „Ateitininkų ideologija“ (1933), „Bendrieji pedagogikos pagrindai“ (1936), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1938) ir kt. Išleista žmonos J. Šalkauskienės prisiminimų knyga apie S. Šalkauskį „Į idealų aukštumas“ (1998). Šiauliuose jo vardu pavadinta viena miesto gatvė ir vidurinė mokykla. Įsteigta S. Šalkauskio premija (1991).

ŠAVINIS KAZIMIERAS. Gimė 1937 m. vasario 16 d. Kaliekiuose (Utenos r.). Mirė 2018 m. balandžio 3 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis ir valstybės veikėjas. 1954–1959 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1975–1978 m. mokėsi Vilniaus inžinerinio statybos instituto aspirantūroje. 1959–1962 m. Šiaulių automobilių kelių valdybos inžinierius, darbų vykdytojas. 1964–1990 m. Valstybinio automobilių kelių projektavimo instituto Šiaulių skyriaus vyriausiasis projektų inžinierius. Vadovavo kelių Bubiai-Kelmė, Šiauliai-Panevėžys, Šiauliai-Kuršėnai, Kėdainių, Šeduvos, Kuršėnų, Telšių ir kitų aplinkkelių projektams. 1990–1991 m. Šiaulių miesto meras, 1992–1995 m. – mero pavaduotojas. 1995–1996 m. Šiaulių miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas. 1996–2000 m. Lietuvos Seimo narys. 2000–2001 m. Susisiekimo ministerijos viceministras. Nuo 2003 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, Šiaulių mero pavaduotojas. Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių. 1978–1988 m. buvo Šiaulių inžinierių namų Gamtos ir visuomeninių mokslų grupės vadovas. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos, Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos narys. Šiaulių miesto garbės pilietis (2002). (Red. 2018-04-03.)

ŠČEVINSKAS JONAS. Gimė 1928 m. gegužės 15 d. Šiauliuose. Mirė 1979 m. gegužės 17 d. Vilniuje. Inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1948 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1953 m. – Kauno politechnikos institutą. Baigęs mokslus dirbo inžinieriumi Šiaulių vandentiekio ir kanalizacijos įmonėje. 1954–1957 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto skyriaus vedėjas, 1957–1960 m. – vietinio ūkio valdybos viršininkas. 1960–1964 m. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1964–1973 m. – vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuo 1967 m. buvo LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas. 1973 m. persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo gamybinio susivienijimo „Buitinė technika“ generaliniu direktoriumi.

ŠEDŽIUS ALVYDAS. Gimė 1951 m. kovo 12 d. Galintėnuose (Alytaus r.). Inžinierius, politinis ir visuomenės veikėjas. 1968–1973 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1973–1977 m. dėstė Šiaulių K. Didžiulio politechnikume. 1977–1981 m. – Šiaulių miesto komjaunimo komiteto pirmasis sekretorius, 1981–1988 m. „Nuklono“ gamyklos direktoriaus pavaduotojas, 1988–1990 m. LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorius, buvo atsakingas už pramonę, 1990–1991 m. – pirmasis sekretorius, 1991–1993 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) Šiaulių miesto organizacijos pirmininkas, 1993–1995 m. LR Vyriausybės atstovas Šiaulių regione. 1995–1997 m. Šiaulių apskrities valdytojas, 1997–1999 m. banko „Hermis“ Šiaulių filialo darbuotojas, 1999–2001 m. UAB „Manukas“ direktorius. Nuo 2001 m. Šiaulių apskrities viršininkas. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys (1997–2003). Euroregiono „Saulė“ prezidentas. Lietuvos apskričių vadovų sąjungos prezidentas. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, Šiaulių miesto skyriaus pirmininkas (nuo 2001).

ŠEMETA ALEKSAS. Gimė 1903 m. gruodžio 3 d. Šiauliuose. Mirė 1968 m. gruodžio 13 d. Klivlande (JAV). Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, žurnalistas, visuomenininkas. Kužių partizanų būrio vado Felikso Šemetos brolis. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1919 m. priklausė Kužių partizanų būriui. 1930–1932 m. Kauno šaulių būrio valdybos pirmininkas. Tarnavo Vidaus reikalų ministerijos valdininku. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Po penkerių metų Vokietijos pabėgėlių stovykloje, 1949 m. gavo leidimą persikelti į JAV. 1956 m. su kitais įsteigė Klivlando lietuvių demokratinių grupių prezidiumą. Nuo 1930 m. bendradarbiavo spaudoje. Rašė Lietuvos laikraščiuose „Trimitas“, „Įdomus mūsų momentas“, Amerikos lietuvių laikraščiuose „Naujienos“, „Keleivis“. (Šaltiniai: Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai: biografijų žinynas. Vilnius, 2002.; Šemeta, A. Eilinio partizano atsiminimai. Vilnius, 2019. Red. 2024-11-21).

ŠEMETA FELIKSAS. Gimė 1897 m. birželio 1 d. Šiauliuose. Sušaudytas bolševikų 1936 m. rudenį Derbente (Rusija). Visuomenininkas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis. Baigė Šiaulių miesto mokyklą. 1919 m. rudenį organizavo Kužių partizanų būrį ir jam vadovavo kovose su bermontininkais. Iki 1923 m. spalio pabaigos vadovavo partizanų būriams kovose su lenkais. 1923 m. lapkričio 27 d. suimtas bolševikų kertant Latvijos–Rusijos sieną. Iki 1924 m. rugsėjo pabaigos laikytas Lubiankos kalėjime Maskvoje. Trims metams ištremtas į Solovkų koncentracijos stovyklą, vėliau dešimtmečiui ištremtas į Sibirą. (Šaltiniai: Lietuvių enciklopedija. Boston, 1963. Šemeta, A. Eilinio partizano atsiminimai. Vilnius, 2019. Red. 2024-12-03).

ŠLEŽEVIČIUS ADOLFAS. Gimė 1948 m. vasario 2 d. Mirčiškyje (Šiaulių r.). Mirė 2022 m. gruodžio 6 d. Inžinierius, politinis ir valstybės veikėjas, ekonomikos mokslų daktaras (1982). 1965 m. baigė Šiaulių 9-ąją vidurinę mokyklą. 1967–1971 m. studijavo Kauno politechnikos institute. 1971–1977 m. Kauno pieno kombinato vyresnysis inžinierius konstruktorius, vyriausiasis mechanikas, vyriausiasis inžinierius, 1977–1981 m. – LSSR mėsos ir pieno pramonės ministro pavaduotojas, 1983–1989 m. LKP CK agropramoninio komplekso darbuotojas, 1989–1990 m. Žemės ūkio ministro pirmasis pavaduotojas. 1991–1993 m. Lietuvos-Norvegijos įmonės C. Olsen Baltic prezidentas. 1993–1996 m. Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas. Nuo 1996 m. verslininkas Lietuvoje ir Rusijoje. Išleido knygas „Tarp Scilės ir Charibdės“ (1998), „Metai, kai nebuvo didvyrių“ (2008). Kelmės rajono garbės pilietis (2006). (Red. 2022-12-09).

ŠLIŪPAS JONAS. Gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose (Šiaulių r.). Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne (Vokietija). Gydytojas, literatūros istorikas ir kritikas, publicistas, visuomenės veikėjas, medicinos mokslų daktaras (1923), humanitarinių mokslų daktaras (1925). 1880 m. baigė Mintaujos gimnaziją. Studijavo Maskvos (1880–1882) ir Peterburgo (1882), universitetuose. 1884–1919 m. gyveno JAV, baigė Merilando medicinos mokyklą. 1901–1912 m. „Aušros“ draugijos narys. Gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m. 1914–1919 m. „Sandaros“ politinės organizacijos veikėjas. 1919–1920 m., Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje. 1921 m. – Lietuvos banko direktorius, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1922–1924 m. Šiaulių berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą bei higieną, kartu buvo Šiaulių prekybos ir pramonės banko direktorius. 1923 m. Šiauliuose įsteigė spaustuvę „Titnagas“. Vienas iš Laisvamanių etinės kultūros draugijos (įkurta Šiauliuose 1924) organizatorių ir svarbiausių veikėjų. Prisidėjo prie laikraščių „Šiaulių naujienos“ (1923–1928), „Laisvoji mintis“ (1933–1941) leidimo. 1923–1930 m. Kauno universiteto dėstytojas, 1933–1940 m. – Palangos burmistras. 1944 m. pasitraukė į Austriją. Parašė darbų medicinos, religijos, moralės, Lietuvos istorijos ir etnografijos klausimais. 1966 m. išleisti „Rinktiniai raštai“. Apie J. Šliūpą veikalus išleido Juozas Jakštas, Julius Būtėnas, Gražina Pranckietytė, jo sūnus Vytautas Šliūpas ir kt. Prie namo, kur Šiauliuose gyveno J. Šliūpas 1981 m. atidengta paminklinė lenta, gimtajame Rakandžių kaime atidengtas paminklas (2004).

ŠNIUOLIS VIKTORAS. Gimė 1925 m. lapkričio 8 d. Miežaičiuose (Radviliškio r.). Mirė 2011 m. gruodžio 8 d. Šiauliuose. Visuomenės veikėjas, Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio dalyvis, dimisijos majoras (2001). Į pasipriešinimo kovas įsijungė 1945 m. 1948 m. tapo Prisikėlimo apygardos vado, Vyriausiosios partizanų vadovybės visuomeninės dalies viršininko, adjutantu. 1949 m. dalyvavo organizuojant Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Balandiškiuose ir Minaičiuose (Radviliškio r.). 1953 metais pateko į nelaisvę ir buvo nuteistas Sibiro lageriuose kalėti 25 metus. Dėl sveikatos iš lagerio paleistas anksčiau. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, padėjo organizuoti LLKS prezidiumo veiklą, buvo vienas iš Prisikėlimo apygardos vadų. Yra paskelbęs prisiminimus tremtinio Romualdo Baltučio knygoje „Sibiro Alma Mater“, bei spaudoje. Apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. (1949), dviem Vyčio kryžiaus II laipsnio ordinais (1950, 1952), Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju komandoro kryžiumi (2003).

TEPLIAJEVA JANINA. Gimė 1947 m. birželio 12 d. Šaukėnuose (Kelmės r.). Pedagogė, kultūros ir visuomenės veikėja, vertėja. 1970 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo mokytoja Šiaulių specialioje mokykloje-internate, 43-ojoje profesinėje technikos mokykloje. 1980–1983 m. – Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėja. Trumpai dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1983–2003 m. buvo Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja. 2001–2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narė, 2003–2007 m. Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė. 2003–2007 m. – Šiaulių miesto tarybos sekretoriato vedėja. P. Višinskio bibliotekoje įkūrė (1991) klasikinės muzikos gerbėjų klubą „Muzikos damos ir riteriai“, buvo šio klubo prezidentė. Skaitovė, kultūrinių renginių scenarijų autorė ir vedėja. Iš rusų kalbos išvertė J. Ruskich apsakymų rinkinį „Vilkolakis“ (2006). Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) narė (nuo 1990), Lietuvos socialdemokratų partijos narė (nuo 2001). Šiaulių miesto savininkams grąžinamų namų gyventojų teisių gynimo komiteto pirmininkė. Lietuvos kultūros žymūnė (1990).

TOMAŠEVIČIUS BENEDIKTAS. Gimė 1879 m. rugsėjo 4 d. Šiauliuose. Mirė 1942 m. Inžinierius, valstybės veikėjas. 1899 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1903 m. įvairiuose Rusijos miestuose inžinieriumi. 1918 m. grįžo į Lietuvą, aktyviai įsitraukė į ūkio kūrimo darbą. Buvo pašto, telegrafo ir telefono valdybos viršininkas, vėliau direktorius, Susisiekimo ministerijos viceministras (nuo 1922 m.). 1923-02–1923-06 ėjo susisiekimo ministro pareigas. 1926-06–1926-12 Ministrų kabinete buvo ministerijos valdytojas. 1927–1939 m. – Susisiekimo ministerijos vyriausiasis inspektorius. 1941 m. ištremtas į Sibirą. Organizavo ryšių tinklą Lietuvoje, inicijavo pirmosios radijo ir automatinės telefono stoties įrengimą. Išleido knygą „Morzės abėcėlė“ (1920).

TRUCHANAS OLEGAS. Gimė 1923 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. Tragiškai žuvo 1972 m. sausio 6 d. Tasmanijoje. Keliautojas, Australijos ir Tasmanijos gamtos tyrinėtojas, fotografas, visuomenės veikėjas. 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Gyvendamas Šiauliuose lankė buriuotojų kursus, priklausė buriuotojų klubui. Čia susidomėjo ir fotografija. Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo rezistenciniame lietuvių pogrindyje. 1948 m. pasitraukė į Vokietiją, gyveno tremtinių stovyklose. Studijavo teisę Miuncheno UNRRA universitete, bet mokslų nebaigė. 1949 m. emigravo į Australiją ir apsigyveno Tasmanijos sostinėje Hobarte. Pradėjo tyrinėti Tasmanijos gamtą. 1958, 1960 ir 1962 m. tyrė Gordono upės baseiną, ištyrinėtas vietoves fotografavo. 1972 m. ekspedicijos metu nuskendo Gordono upėje. Savo gamtosauginėmis paskaitomis, iliustruotomis skaidrėmis, išgarsėjo visoje Tasmanijoje. Buvo Tasmanijos gamtos apsaugos valdybos patarėjas, priklausė tyrinėtojų ir keliautojų draugijoms. Aktyviai dalyvavo Australijos lietuvių bendruomenės veikloje. Išleista iliustruota knyga „The world of Olegas Truchanas“ (Hobartas, 1975). Jo vardu pavadintas Australijos nacionalinis parkas, kalnai, viena Šiaulių miesto gatvė, sukurtas dokumentinis filmas. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje saugomas O. Truchano fondas.

Biografija:

A. Kantvilo parašyta išsami biografija. Mašinraštis anglų kalba su lietuvišku N. Kantvilienės prierašu.

Laiškai:

Sesers N. Kantvilienės laiškai 1, 2, vokas.
Žmonos M. Truchanas laiškai 1, 2

Autografas:

Žmonos Melvos autografas knygoje „Olego Truchano pasaulis“

Ikonografinė medžiaga:

Nuotrauka iš Informacinio centro Strahane. Paminklinis akmuo (kitoje pusėje sesers ranka rašytas komentaras)
Nuotrauka iš Informacinio centro Strahane. Stendas su straipsniu , skirtu O. Truchanui iš Hobarto laikraščio „Mercury“(kitoje pusėje sesers ranka rašytas komentaras)
Nuotrauka iš Informacinio centro Strahane. O. Truchano žodžiai, įrašyti per visą sieną prie įėjimo durų į centrą. (kitoje pusėje sesers ranka rašytas komentaras)

Sesers rašytas laiškas redakcijai dėl faktų apie O. Truchaną iškraipymo Australijos lietuvių spaudoje „Mūsų pastogė“

TRUČINSKAS JONAS. Gimė 1953 m. balandžio 2 d. Smilgiuose (Panevėžio r.). Inžinierius, valstybės ir visuomenės veikėjas. 1971–1976 m. mokėsi Kauno politechnikos institute, 1989–1990 m. Vilniaus universitete studijavo psichologiją. 1976–1990 m. dirbo inžinieriumi, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju Šiaulių dviračių gamykloje „Vairas“. 1990–1992 m. – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos pirmininkas. 1992–1996 m. įmonės „Aleda“ savininkas, nuo 1996 m. UAB „Aledabas“ generalinis direktorius. Lietuvos pramonininkų konfederacijos tarybos narys, Šiaulių pramonininkų asociacijos viceprezidentas, Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos tarybos narys.

UBEIKA KAZIMIERAS. Gimė 1884 m. gegužės 29 d. Padustėlyje (Zarasų r.). Mirė 1942 m. spalio 13 d. Rešiotuose (Rusija). Pedagogas, publicistas, visuomenės veikėjas. 1906–1909 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Mokytojavo Spirakių pradžios mokykloje. 1915 m. pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę. 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Dirbo Zarasų pradžios mokyklos vedėju, kartu dėstė lietuvių kalbą Utenos „Saulės“ gimnazijoje. 1919 m. paskirtas Šiaulių apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi, dėstė Šiaulių mokytojų seminarijoje. Su kitais pedagogais 1920 m. Šiauliuose atkūrė Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą. 1921–1938 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, kurį laiką vadovavo socialinės apsaugos komitetui. 1922–1925 m. – Šiaulių miesto burmistras. Vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų (1927). 1938 m. paskirtas Kauno miesto pradžios mokyklų inspektoriumi, nuo 1939 m. buvo Lietuvos švietimo ministerijos tarybos narys. 1940 m. išėjo į pensiją ir vėl apsigyveno Šiauliuose. Prasidėjus sovietinei okupacijai 1941 m. areštuotas ir išvežtas į Sibirą, Rešiotų konclagerį, kur ir mirė. Bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvos ūkininkas“, „Tautos mokykla“, „Švietimo darbas“ ir kt. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų, vėliau Tautininkų partijoms. Buvo Lietuvos skautų tarybos narys ir Šiaulių skautų vadas. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1930), Šaulių žvaigžde (1938) ir kt.

ULPIS ANTANAS. Gimė 1907 m. vasario 27 d. Rygoje. Mirė 1981 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje. Bibliografas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1917 m. apsigyveno Žeimelyje, čia dirbo laiškininku. 1923 m. persikėlė gyventi į Šiaulius. Dirbo buhalteriu ir reikalų tvarkytoju knygų leidimo bendrovėje „Kultūra“. Likvidavus „Kultūros“ bendrovę tapo Kultūros švietimo draugijos valdybos nariu. 1926–1940 m. dalyvavo teatrinių bendrovių „Liaudies namai“, „Pastogė“ veikloje. 1926 m. prie „Liaudies namų„ organizavo Šiaulių sporto klubą ir buvo išrinktas šio klubo pirmininku. 1939–1940 m. vadovavo Šiaulių dramos teatro statybai, kurį laiką buvo šio teatro direktorius. 1940 m. pabaigoje išrinktas Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Antrojo pasaulinio karo metais evakavosi į Rusiją, buvo 16-osios lietuviškosios divizijos karys. 1946 m. grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Lietuvos knygų rūmų direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1980 m. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas memorialinis A. Ulpio fondas (2107 eksponatai). Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1959). LSSR valstybinės premijos laureatas (1971), Šiaulių miesto garbės pilietis (1974), Kraštotyros draugijos garbės narys (1977).

URBAITIS IGNAS. Gimė 1896 m. vasario 2 d. Raginėnuose (Radviliškio r. ). Mirė 1952 m. liepos 15 d. Taišete (Rusija). Teisininkas, kariškis, politinis ir visuomenės veikėjas. 1915 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Prekybos institutą Odesoje. 1929 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teisės fakultetą. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, dalyvavo pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje iki 1924 m. Suteiktas kapitono laipsnis. Išėjęs į atsargą, 1924–1926 m. buvo Zarasų apskrities viršininkas. 1926 m. keletą mėnesių dirbo Šiaulių apskrities viršininku. Vėliau vertėsi advokato praktika Joniškyje ir Šiauliuose. 1938 m. išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. 1941 m. vėl buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, bet greitai atsistatydino. 1945 m. sovietų suimtas, kalintas Šiauliuose. 1945 m. nuteistas ir išvežtas į Sibirą, kur ir mirė. Buvo valstiečių liaudininkų sąjungos narys. Bendradarbiavo leidiniuose „Teisė“, „Lietuvos žinios“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kt. Vienas Šiaulių kraštotyros draugijos steigėjų ir rėmėjų. Dalyvavo kalinių globos draugijos veikloje, Šiauliuose organizavo „Rotary“ klubą (1938) ir kurį laiką jam vadovavo. Su kitais rūpinosi Šiaulių dramos teatro naujųjų rūmų statyba. Apie J. Urbaitį bei jo artimuosius išleista knyga „Nubaustieji“ (sudaryt. Elena Urbaitis, 2007).

VAIŠVILA ZIGMAS. Gimė 1956 m. gruodžio 20 d. Šiauliuose. Fizikas, valstybės ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras, fizikos mokslų daktaras (1984). 1979 m. baigė Vilniaus universitetą, Fizikos fakultetą. Studijavo Maskvos universiteto Branduolinės fizikos MTI. 1981–1988 m. Lietuvos Mokslų Akademijos Fizikos instituto darbuotojas, 1988–1989 m. LSSR valstybinio gamtos apsaugos komiteto Mokslo valdybos viršininkas, Liaudies ūkio specialistų kvalifikacijos instituto vyr. dėstytojas. 1989 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (išrinktas Šiauliuose) ir SSRS liaudies deputatas. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatas, Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komiteto pirmininkas. 1991 m. – LR Ministro Pirmininko pavaduotojas, nuo 1991 m. spalio mėn. dar ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. 1993–1997 m. – UAB „Infoverslas“ direktorius, nuo 1997 m. UAB „Parex lizingas“ direktorius. Pirmojo ekologinio klubo Lietuvoje „Žemyna“ vienas iš steigėjų. Dalyvavo Lietuvos žaliųjų judėjime, Lietuvos žaliųjų partijos veikloje. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys (1988). Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdybos narys, prezidentas. LPS iniciatyvinės grupės klubo pirmininko pavaduotojas. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

VAITIEKŪNAS RIMANTAS VINCENTAS. Gimė 1936 m. spalio 6 d. Skaistgiryje (Joniškio r.). Mirė 2016 m. kovo 9 d. Šiauliuose. Pedagogas, eseistas, dainų autorius ir atlikėjas, kultūros ir visuomenės veikėjas. 1960 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1960–1975 m. dirbo Skaisgirio vidurinėje mokykloje, 1975–1980 m. – Joniškio kultūros namų direktorius, vienas iš Joniškio literatų klubo steigėjų. 1980–1989 m. – Šiaulių dramos teatro direktoriaus pavaduotojas, nuo 1989 m. – šio teatro redaktorius, archyvaras. 1989–1997 m. Šiaulių aklųjų vakarinės mokyklos, Socialinio ugdymo mokyklos, P. Avižonio regos centro darbuotojas. Parašė knygas „Sakmė apie aktorę“ (1994), „Penkiasdešimt metų teatre“ (1996), „Susitikimų akimirkos“ (1996), „Mūzų prieglobsty“ (1997), „Opera, meilė mano“ (1999). Mėgėjų teatruose režisavo apie 50 pjesių. Išleido 12 garso kasečių, parašė per 100 dainų. Respublikinėje ir miesto spaudoje paskelbė per 200 straipsnių apie teatro meną. Privačioje kolekcijoje turi per 3000 autografų iš viso pasaulio (pateko į Lietuvos rekordų knygą). Nuo 1991 m. vadovavo „Damų ir riterių“ muzikos klubui bei Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje veda užsiėmimus operos meno gerbėjams. Šiaulių miesto senjorų draugijos pirmininkas.

VALANČIUS JUOZAS. Gimė 1891 m. Sutkūnuose (Šiaulių r.). Mirė 1942 m. rugpjūčio 14 d. Gorkyje (Rusija). Provizorius, visuomenės veikėjas. Mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1922 m. baigė aukštuosius kursus Kaune, įgijo farmacininko specialybę. Nuo 1920 m. – Lietuvos kariuomenės savanoris, 1921–1922 m. Kauno savivaldybės sanitarijos skyriaus farmacijos dalies viršininkas. 1924 m. Šiauliuose atidarė vaistinę. 1929–1930 m. – Šiaulių ligonių kasos direktorius. 1931 m. išrinktas į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą, 1931–1938 m. – Šiaulių miesto burmistras. Jo kadencijos metu Šiauliuose įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, tvarkomos gatvės ir pastatai, atidaryta nauja turgavietė ir kt. Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. suimtas, kalintas Šiaulių kalėjime, vėliau išvežtas į Rusiją, kur ir mirė. Priklausė Lietuvos tautininkų sąjungai. Nuo 1931 m. buvo Lietuvos vaistininkų draugijos narys, 1935–1940 m. šios draugijos pirmininko pavaduotojas. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1938).

VENCLAUSKAITĖ GRAŽBYLĖ. Gimė 1912 m. gegužės 31 d. Rygoje (Latvija). Mirė 2017 m. vasario 1 d. Šiauliuose. Teisininkė, visuomenės veikėja. 1930 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1930–1934 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Teisės fakultete, 1937 m. apgynė teisininkės diplomą. 1934–1941 m. dirbo Šiaulių ir Joniškio apylinkės teismų teisėja, 1941 m. Teisingumo komisariato skyriaus viršininke, 1941–1944 m. – advokate Žemaičių Naumiestyje, 1944–1947 m. – advokate Kaune. Nuo 1947 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį advokatavo Šiauliuose. Šiaulių miestui padovanojo savo tėvų Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių namus, kuriuose dabar įsikūręs „Aušros“ muziejus. Skautų organizacijos narė. Antrojo pasaulinio karo metais pasižymėjo gelbstint žydus, jai suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas ir medalis (1995). Lietuvos nusipelniusi teisininkė (1972). Šiaulių miesto garbės pilietė (2000). Apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (2000), garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2008).

VENCLAUSKIENĖ-JAKŠEVIČIŪTĖ STANISLAVA. Gimė 1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose. Mirė 1958 m. sausio 16 d. Vaterburyje (JAV). Aktorė, režisierė, visuomenės ir kultūros veikėja. Baigė Rygos mergaičių gimnaziją. Scenos meną studijavo dramos kursuose Rygoje ir Peterburge. Nuo 1891 m. vaidino rusų teatro trupėje Šiauliuose. 1899 m. Palangoje režisavo pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“. 1903–1908 m. gyveno Rygoje, čia suorganizavo artistų mėgėjų būrelį. 1908 m. Šiauliuose viena iš draugijos „Varpas“ steigėjų. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, Tuloje. 1918 m. grįžo į Šiaulius. Aktyviai įsijungė į miesto labdaros organizacijų veiklą. Dalyvavo šv. Vincento, „Vilties“ draugijų darbe. Skautams remti draugijos viena iš steigėjų ir veikėja, skautų sąjungos tarybos narė. Kelis kartus vienintelė moteris buvo išrinkta Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nare. Su vyru advokatu K. Venclauskiu augino ir globojo apie 100 našlaičių vaikų. Išvertė ir parašė pjesių mėgėjų teatrams. Antrojo pasaulinio karo metais padėjo Šiaulių gete kalinamiems žydams, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas ir medalis (1995). 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Jai skirta šiauliečio L. Paleckio-Kaktavičiaus knyga „Namuose ant Pasadnos ulyčios“ (1991). Šiauliuose, Venclauskių namų terasoje pastatytas paminklas „Motinystė“ (skulpt. A. Šnaras, 1993). Apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (2000).

VENCLAUSKIS KAZIMIERAS. Gimė 1880 m. vasario 27 d. Juodeikiuose (Plungės r.). Mirė 1940 m. vasario 24 d. Šiauliuose. Teisininkas, politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1898 m. baigė Liepojos gimnaziją. Studijavo Peterburgo ir Varšuvos universitetuose. 1903 m. baigė Tartu universitetą, Teisės fakultetą. Nuo 1908 m. gyveno Šiauliuose, čia vertėsi advokato praktika. Nuo 1908 m. buvo „Varpo“ draugijos valdybos pirmininkas. 1911 m. išrinktas Šiaulių miesto dūmos nariu, dirbo Šiaulių savivaldybės turto vertinimo komisijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1918 m. grįžo į Šiaulius, vienas iš pirmųjų pradėjo organizuoti miesto savivaldybę. 1918–1919 m. buvo pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje Šiaulių miesto burmistras. 1919–1921 m. dirbo Šiaulių apskrities savivaldybėje, buvo jos pirmininkas. 1919–1920 m. dėstė teisę Šiaulių gimnazijoje. 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. 1922 m. išrinktas į Lietuvos konstitucijos rengimo komisiją. 1922 m. pirmojo Seimo, 1924 m. antrojo Seimo narys. 1925–1931 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos pirmininkas, 1935–1939 m. šios savivaldybės tarybos narys. Dalyvavo kooperacijos, labdaros organizacijų, teisininkų bei advokatų draugijų veikloje. 1925–1939 m. buvo „Kultūros“ bendrovės valdybos pirmininkas. Priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai, buvo vienas iš partijos vadovų. Šiaulių „Aušros“ muziejus išleido knygą apie K. Venclauskį (sudaryt. I. Nekrašienė, 2000). Šiauliuose, Venclauskių namų kiemelyje, atidengtas paminklas (skulpt. G. Lukošaitis, 2005). Jo vardu pavadinta viena Šiaulių miesto gatvė.

VERKULIENĖ VANDA. Gimė 1940 m. lapkričio 17 d. Žižmuose (Šalčininkų r.). Choreografė, režisierė, kultūros ir visuomenės veikėja. 1962 m. baigė Vilniaus kultūros-švietimo technikumą, 1979 m. – Šiaulių pedagoginį institutą, Ikimokyklinio auklėjimo fakultetą. 1962–1977 m. Šiaulių rajono kultūros namų meno vadovė, metodininkė, direktorė. Nuo 1970 m. dirba Šiaulių miesto Kultūros centre, vadovauja pagyvenusių žmonių šokių ansambliui „Kalatinis“. 1974 m. subūrė Ginkūnų pagyvenusių žmonių šokių kolektyvą „Dobilas“ (2000 m. apdovanotas statulėle „Aukso paukštė“). 1977–1991 m. – Kultūros darbuotojų profesinės sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė. 1991–2001 m. Šiaulių rajono kultūros skyriaus renginių organizatorė, režisierė. Lietuvos dainų šventės (1990), pasaulio lietuvių dainų švenčių (1994, 1998) baletmeisterė, vyriausioji baletmeisterė (2003). Kolektyvai „Kalatinis“ ir „Dobilas“ nuolatiniai respublikinių dainų švenčių dalyviai, konkursų laureatai bei prizininkai. Lietuvos nusipelniusi kultūros-švietimo darbuotoja (1975). Apdovanota garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2005).

VILBIKAS ALFREDAS. Gimė 1953 m. birželio 19 d. Varėnoje. Teisininkas, visuomenės veikėjas. 1971–1974 m. mokėsi Leningrado priešgaisrinės apsaugos mokykloje, 1975–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, Teisės fakultete. 1974–1979 m. Varėnos vidaus reikalų skyriaus darbuotojas, 1979–1989 m. Priešgaisrinės apsaugos viršininkas, majoras. 1989–1998 m. – Šiaulių miesto Vyriausiojo policijos komisariato komisaras, 1998–2000 m. vyriausiasis komisaras. Nuo 2000 m. Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas. Nuo 2001 m. Šiaulių universiteto dėstytojas. Vienas iš Savivaldybių policijos kūrėjų, prevencinės programos Stabdyk nusikalstamumą organizatorius (iki 2000). 1990–1995 m. Šiaulių miesto tarybos deputatas. Knygos Šiaulių apygardos teismų istorija (2005) autorius. Lietuvos teisėjų asociacijos narys (nuo 2000). Krepšinio klubo Justicija prezidentas. Apdovanotas atminimo ženklu „Už nuopelnus išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos teritorijos“ (1993).

VILEIŠIS JONAS. Gimė 1872 m. sausio 3 d. Mediniuose, Skrebotiškių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mirė 1942 m. birželio 1 d. Kaune. Mokėsi pas daraktorių, 1884 m. įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją, ją baigė 1892 m. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. J. Vileišis – vienas iš keturių Lietuvos tarybos narių, kurie protestuodami prieš pataikavimą Vokietijai 1918 m. sausio 26 d. iš tarybos pasitraukė ir grįžo į ją tik tada, kai tarybos dauguma nusileido jų reikalavimui skelbti visišką Lietuvos nepriklausomybę. Pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, J. Vileišiui buvo 46-eri. (Literatūra: „Šiaulių berniukų gimnazija“, 2018, p. 10. Red. 2018-11-15.)

VINGRAS VACLOVAS. Gimė 1944 m. kovo 20 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis, visuomenės ir kultūros veikėjas. 1971 m. baigė Kauno politechnikos institutą, įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. 1966–1971 m. dirbo Šiaulių miesto statybinėse organizacijose. 1971–1991 m. – Lietuvos mokslinės techninės informacijos (LMTI) mokslinio tyrimo instituto Šiaulių filialo vedėjas, 1978–1991 m. Šiaulių miesto inžinierių namų direktorius. 1992–1993 m. – UAB „Šiaulių birža“ direktorius, 1993–2000 m. – IĮ „Kontraktas“ savininkas ir direktorius. 2000–2002 m. Šiaulių miesto vicemeras. Inicijavo tarptautinį S. Sondeckio festivalį, S. Šalkausko antkapinio paminklo statybą. Nuo 2002 m. UAB Rūdė ekonomikos direktorius, Šiaulių universiteto dėstytojas. 1990–1995, 1997–2000 2003–2007 ir nuo 2007 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės (1988), Sąjūdžio Seimo (1988–1990) narys. Nuo 2003 m. Lietuvos liberalų ir centro sąjungos narys. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus pirmininkas (1987–1990). Nuo 1998 m. UNESCO Šiaulių klubo narys, 1998–2000 m. klubo prezidentas. Šiaulių universiteto tarybos narys (nuo 2001 m.). Šiaulių bendruomenės namų įkūrėjas ir vadovas. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).

VISOCKAS ARTŪRAS. Gimė 1968 m. sausio 19 d. Kelmėje. Verslininkas, sportininkas, Šiaulių miesto meras nuo 2015 m. 1986 m. baigė Šiaulių 10-ąją vidurinę mokyklą. 1993 m. įgijo aukštojo mokslo išsilavinimą Šiaulių pedagoginiame institute. IĮ „Foto 202“ savininkas. 2000–2011 m. talkų organizatorius, ypač Salduvės parko sutvarkymo iniciatorius. 2011–2015 m. – Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys. Pomėgis – orientavimosi sportas. (Red. 2020-04-01.)

VOLKOVAS VACLOVAS. Gimė 1947 m. sausio 3 d. Kužiuose (Šiaulių r.). Mirė 2021 m. kovo 12 d. Šiauliuose. Inžinierius, politinis ir valstybės veikėjas. 1966–1972 m. studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. 1964–1969 m. dirbo Šiaulių elektros tinkluose ir Vairo gamykloje. 1969–1976 m. – Šiaulių 29-osios profesinės technikos mokyklos meistras, direktoriaus pavaduotojas, 1976–1980 m. – tarpmokyklinio gamybinio mokymo kombinato direktorius, 1980–1984 m. – Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1984–1989 m. – LKP Šiaulių miesto komiteto sekretorius. 1989–1991 m. UAB „Santaka“, 1991–1995 m. UAB „Vara“ direktorius. 1995–1997 m. ir 2003–2008 m. LR Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje. 1997–2002 m. – IĮ savininkas, 2002–2003 m. – Šiaulių miesto meras. Lietuvos socialdemokratų partijos narys (nuo 2001 m.). Lietuvos rankinio ir tinklinio federacijų Šiaulių skyriaus prezidentas. Apdovanotas garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“ (2007). (Red. 2021-05-05).

ZALECKAS KĘSTUTIS. Gimė 1943 m. rugsėjo 19 d. Kriukuose (Joniškio r.). Inžinierius, valstybės ir politinis veikėjas. 1967 m. baigė Baku (Azerbaidžanas) naftos ir chemijos institutą, 1981 m. – Leningrado aukštąją partinę mokyklą. 1967–1969 m. dirbo inžinieriumi Šiauliuose. 1969–1975 m. LLKJS Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius, 1975–1980 m. miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, 1980–1985 m. – pirmininkas. 1985–1988 m. LKP Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius. Nuo 1988 m. gyvena Vilniuje. 1988–1990 m. LKP Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius, nuo 1991 m. – bendros Suomijos ir Lietuvos įmonės „Litofinn service direktorius“. Nuo 1981 m. buvo LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatas, 1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatu.

ZUBOVAS VLADIMIRAS. Gimė 1887 m. spalio 21 d. Šiauliuose. Mirė 1959 m. vasario 4 d. Kaune. Agronomas, visuomenės veikėjas, žemės ūkio mokslų daktaras (1956). Garsios grafų Zubovų giminės ainis. 1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1910 m. – Halės (Vokietija) universitetą. Iki 1941 m. savo dvaruose gerino Lietuvos juodmargių galvijų veislę. 1946–1949 m. dėstė Žemės ūkio, Veterinarijos akademijose, 1949–1955 m. dirbo Biologijos institute. 1955–1956 m. dirbo kolūkio pirmininku Jonavos r. Veikė įvairiose ūkinėse ir kooperatinėse organizacijose, skaitė paskaitas, steigė žemės ūkio ratelius, vadovavo kursams Gruzdžiuose. Šiauliuose susibūrusioje žemės ūkio kooperatyvų sąjungoje „Gamintojas“ buvo atsakingas už švietimą ir kultūrą. Išrinktas į Ūkininkų partijos centro komitetą (1927). Redagavo laikraštį „Klaipėdos apžvalgininkas“ (vok. k., 1935–1939). Išleido keletą knygų žemės ūkio klausimais: „Gyvulių šėrimas kolūkiuose“ (1950), „Ankštiniai pašariniai augalai“ (1956), leidinio „Valstybinė arklių kilmės knyga“ (1948) bendraautorius ir kt.

ŽAKAITIENĖ ROMA. Gimė 1956 m. gruodžio 2 d. Šiauliuose. Teisininkė, valstybės ir visuomenės veikėja. 1975 m. baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą. 1975–1981 m. studijavo Vilniaus universitete, Teisės fakultete. Iki 1990 m. dirbo juriskonsulte Vilniaus vaikų klinikinėje ligoninėje, „Trakų“ visuomeninio maitinimo susivienijime, vyr. konsultante LSSR Teisingumo ministerijoje. 1990–1996 m. – įvairių organizacijų profesinių sąjungų pirmininko pavaduotoja, pirmininkė. 1996–2004 m. LR Seimo narė. 2001–2004 m. LR Kultūros ministrė, 2006–2008 m. LR Švietimo ir mokslo ministrė. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narė (nuo 1997), šios partijos pirmininko pavaduotoja (1999–2001), LSDP prezidiumo narė, UNESCO nacionalinio komiteto komisijos pirmininkė. Apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi (2004).

ŽAKARIS EDVARDAS. Gimė 1952 m. gegužės 25 d. Pagėgiuose (Šilutės r.). Inžinierius ekonomistas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1985 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, 1988 m. – Šiaulių pedagoginį institutą, tiflopedagogiką. 1973–1983 m. Kelmės 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas. 1984–1989 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Kelmės skyriaus pirmininkas, 1989–1992 m. LASS Šiaulių įmonės direktoriaus pavaduotojas, 1992–2004 m. – direktorius. Nuo 2004 m. LR Seimo narys. 1987–1990 m. Kelmės rajono liaudies deputatų tarybos deputatas, 1990–1995, 2000–2004 m. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, 2002–2003 m. valdybos narys, 2004 m. Kultūros, švietimo ir sporto komiteto pirmininkas. Nuo 1999 m. Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, 2000–2001 m. LSDP Šiaulių skyriaus pirmininkas, nuo 2001 m. – šio skyriaus pirmininko pavaduotojas. LASS tarybos narys. Lietuvos neįgalių žmonių įmonių asociacijos pirmininkas.

LITERATŪRA

Balčiūnaitė, Dalia. Šiauliečių – LTSR liaudies artistų ir nusipelniusių kultūros ir švietimo darbuotojų biobibliografinis žodynas: diplominis darbas. Vilnius, 1984.
Gyvenimas Lietuvai: knyga apie Jackų Sondeckį (sudaryt. Jonas Sireika). Šiauliai, 1993.
JAV lietuviai: biografijų žinynas. T. 1–2. Vilnius, 1998.
Kas yra kas Lietuvoje 2007. Kaunas, 2007.
Kas yra kas: Lietuvos miestai. Kaunas, 2005.
Kas yra kas: Lietuvos moterys. Kaunas, 2007.
Kas yra kas Šiaulių apskrityje. Šiauliai, 2001.
Lietuvių enciklopedija. T. 2, 4, 9, 10, 13, 15, 16, 20, 23, 27, 29, 30, 32, 33, 36, 37. Bostonas, 1954, 1956, 1957, 1958, 1960, 1961, 1963, 1964, 1965, 1969, 1985.
Lietuvos kariuomenės karininkai. T. 1–6. Vilnius, 2001–2006.
Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai. Vilnius, 2000.
Šiaulių apskrities istorijos raida (sudaryt. Jonas Sireika). Šiauliai, 2004.
Šiaulių atmintinų datų kalendorius. 1996–2007 (sudaryt. Danutė Darbutienė). Šiauliai, 1995–2006.
Šiaulių miesto garbės piliečiai: aplankas (parengė Domiceta Kazlauskienė). Šiauliai, 2007.
Šiaulių miesto savivaldybės tarnautojai: albumas. Šiauliai, 1938.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 1–4. Vilnius, 1985–1988.
Vaičiulevičienė, Birutė. Septyniolika erdvės metų: atodairai. Šiauliai, 2007.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 1–12. Vilnius, 2001–2007.

Pasirinkimas	Paaiškinimas
	Funkciniai slapukai (būtini) Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai nesaugo jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima jus asmeniškai atpažinti, ir yra ištrinami išėjus iš svetainės.
	Našumo slapukai Šie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetainėje, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius – tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Surinkta informacija yra visiškai anonimiška ir tiesiogiai jūsų neidentifikuoja.
	Reklaminiai slapukai Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą. Jeigu nesutinkate, kad jums rodytume reklamą, palikite šį langelį nepažymėtą.

Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m. iki šių dienų“

Kontaktai

Informacija

Prenumeruokite naujienlaiškį
ir sužinokite naujienas pirmieji!

Biografinis žinynas „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1791 m. iki šių dienų“

Kontaktai

Informacija

Prenumeruokite naujienlaiškį ir sužinokite naujienas pirmieji!

Prenumeruokite naujienlaiškį
ir sužinokite naujienas pirmieji!