Iš bibliotekos istorijos...

Jonas Sireika

Sunki Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos pradžia

2025 m. spalio 1 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (toliau Biblioteka) mini įkūrimo 75-ąsias metines. Ši kultūros įstaiga nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią, nusitęsusį per dvi epochas. Nors okupacinės valdžios buvo sumanyta ne tiek kultūrai, kiek komunistinei ideologijai pažinti ir ją skleisti, dar sovietmečiu įstaiga atliko didelį kultūros darbą. Sąjūdžio ir Atgimimo laikotarpiu, atkūrus Nepriklausomybę, Biblioteka patyrė virsmą, įveikė jo sukeltus sunkumus ir tapo normalia viešąja biblioteka, tarnaujančia demokratinės visuomenės kultūros poreikiams. Paskutiniais dešimtmečiais atsirado naujų iššūkių, į kuriuos atsakyta kūrybiškai, prisiimant naujas visuomenei reikalingas funkcijas ir atsisakant atgyvenusių.

Atėjo laikas pradėti apmąstyti, analizuoti, įvertinti praeities kelią, prisiminti tuos Bibliotekos darbuotojus, kurie veikdami itin sunkiomis sąlygomis padarė daug šiauliečių ir Lietuvos labui, taip pat kad Biblioteka taptų reikšmingu kultūros židiniu mieste ir krašte.

Šiaulių srities bibliotekos įkūrimas, paskirtis, uždaviniai, struktūra

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais (1918–1940 m.) šalyje pradėta įgyvendinti viešosios demokratinės bibliotekos idėją. Jos juridinį pagrindą sudarė „1936 m. priimtas Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymas“ [1]. Per du nepriklausomybės dešimtmečius sukurtas viešųjų bibliotekų tinklas visos Lietuvos teritorijos neapėmė ir visų gyventojų poreikių nepatenkino, tačiau buvo žengtas didelis žingsnis pirmyn pažangos keliu vejantis labiau pažengusias Europos tautas.

1940 m. birželio 15-ąją okupavusi Lietuvą, o vėliau ir sunaikinusi jos valstybingumą, sovietų valdžia sugriovė anksčiau didelėmis pastangomis sukurtą bibliotekininkystės sistemą krašte ir pagal Sovietų Sąjungoje veikusį bibliotekų modelį lietuviškas viešąsias bibliotekas pradėjo perorganizuoti į vadinamąsias masines bibliotekas. Taip pat kūrė ir naujas bibliotekas. Reokupavusi mūsų šalį 1944 m. (išskyrus Klaipėdos kraštą, užimtą vėliau), politiką bibliotekų atžvilgiu tęsė ir vykdė labai energingai. Sovietų Sąjungos komunistų partijos (toliau SSKP) vadovybė oficialiai skelbė, kad Lietuvoje vykdoma kultūrinė revoliucija [2], kurioje bibliotekoms skyrė labai svarbų vaidmenį. Jos privalėjo ne tik aiškinti žmonėms Komunistų partijos ideologiją, oficialiai vadintą marksizmu-lenininzmu, propaguoti ją ir Komunistų partijos politiką, komunistiškai auklėti žmones, bet ir dalyvauti įgyvendinant pramonės ir žemės ūkio plėtrą. Tuometė valdžia, siekdama savo tikslų, bibliotekas laikė labai naudinga politikos priemone.

Sovietų Sąjunga buvo griežtai centralizuota ir unifikuota valstybė. 1939–1940 m. užgrobtose teritorijose ji siekė viską sovietizuoti ir unifikuoti, t. y. suvienodinti, kad būtų lengviau kontroliuoti ir valdyti. Kaip suvienodinimo modelis naudota Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika. Dėl labai didelės teritorijos ji buvo padalinta į autonomines respublikas, kraštus ir sritis, o šie administraciniai-teritoriniai vienetai – į rajonus. Šiuo pagrindu 1950 m. birželio 20 d. [3] Lietuvoje įvykdyta administracinio-teritorinio padalijimo reforma, panaikintos apskritys ir valsčiai, įkurti rajonai. Šalis padalinta į 4 sritis – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Visos  sritys buvo sudarytos iš rajonų ir srities pavaldumo miestų.

Šiaulių sritis, pagal teritorijos dydį antra šalyje (po Vilniaus srities), apėmė Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvą su 24 rajonais ir 2 miestais – Šiaulių ir Panevėžio. Šiaulių sritis, kaip ir kitos, turėjo didžiulį biurokratinį aparatą, kurio viršūnę sudarė Lietuvos komunistų partijos (toliau LKP) srities komitetas ir srities Darbo žmonių deputatų tarybos (toliau DŽDT) Vykdomasis komitetas. Srities DŽDT Vykdomajame  komitete ir jo skyriuose buvo įdarbinta daugiau kaip 600 tarnautojų. Jis veikti pradėjo 1950 m. liepos 1 d. Jam miesto centre, prie buvusios Laisvės aikštės [4], pervadintos į Pergalės, pastatyti stalininio architektūrinio stiliaus rūmai. [5]

Įkūrus sritį valdžiai prireikė ir srities poreikius galinčios tenkinti bibliotekos. Todėl 1950 m. spalio 1 d. įsteigta Šiaulių srities biblioteka [6] (toliau ŠSB). Ji buvo skirta ne tiek aptarnauti Šiaulių miesto gyventojus, kiek metodiškai vadovauti srities teritorijoje veikiančioms bibliotekoms, taip pat kai kurioms kitoms kultūros įstaigoms.  

Kadangi tuo metu nauji įstaigų pavadinimai buvo perimami iš rusų kalbos, negrabiai juos išverčiant į lietuvių kalbą, oficialus pavadinimas buvo ne srities, o sritinė [7] biblioteka. Lietuvos SSR kultūros švietimo įstaigų darbo komitetas, tuo metu vykdęs Kultūros ministerijos funkcijas, priėmė, o komiteto pirmininko pavaduotojas 1951 m. vasario 26 d. išleido srities bibliotekos nuostatus [8], kuriuose pateikė naujai įstaigai keliamus veiklos uždavinius, nustatė jos struktūrą, etatus ir finansavimą. Srities bibliotekai iškelti 4 uždaviniai:

1. „Rinkti ir saugoti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitus spaudinius, panaudojant juos Markso-Engelso-Lenino-Stalino mokslo propagandai, masių komunistiniam auklėjimui, dalyvauti srities ūkio ir kultūros statyboje, padėti gyventojams įsigyti žinių iš visų mokslo, technikos, literatūros ir meno sričių.
2. Aptarnauti literatūra ir bibliografine-informacine medžiaga rajonų partines, tarybines ir ūkines organizacijas.
3. Padėti plėsti ir stiprinti bibliotekininkystę srityje.
4. Dalyvauti moksliniame darbe, sprendžiant bibliotekininkystės ir bibliografijos teorijos ir praktikos klausimus.“ [9]

Pirmasis labai plačios apimties uždavinys iš karto nusako, ko tuometė valdžia, kurdama srities biblioteką, siekė – propaguoti marksizmą, tą ideologiją panaudoti Lietuvos žmonėms perauklėti, sovietinės kultūros ir ūkio vystymo reikmėms. Tik uždavinio formuluotės pabaigoje paminimi gyventojai, t. y. sovietiniai piliečiai, kuriems biblioteka turi padėti įsigyti mokslo, technikos, literatūros ir meno žinių. Bet ne bet kokių žinių, o tik tokių, kurios valdžiai būtų priimtinos, jos siūlomos ir jai naudingos.

Antrasis  uždavinys ne mažiau iškalbingas. Biblioteka privalo aptarnauti srities rajonų sovietinės valdžios ir ūkio organizacijas, t. y. teikti joms, kalbant konkrečiau, jų vadovams, LKP rajonų komitetų sekretoriams[10], vykdomųjų komitetų pirmininkams ir kitiems valdininkams jų darbe reikalingą informaciją. Tokias žinias, kurios padėtų jiems lengviau valdyti.

Trečiąjį uždavinį reikia suprasti taip: srities biblioteka turi tapti pagrindine, atramine  ir privalo dirbti su žemesnių pakopų bibliotekomis, teikti joms visokeriopą pagalbą, kad jos sėkmingai įgyvendintų Komunistų partijos politiką.

Ketvirtasis uždavinys to meto sąlygomis Šiaulių srityje buvo aiškiai nerealus, nes mokslinį darbą gali dirbti tik aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Rasti tokių  po 1941 m. trėmimų ir pokario teroro prieš inteligentiją srities bibliotekai šansų tiesiog nebuvo.

ŠSB keliami uždaviniai liudija, kad valdžiai pirmiausia reikėjo ne kultūrinės, o ideologinės įstaigos, nors formaliai biblioteka buvo laikoma kultūros įstaiga, kaip ir iki sovietinės okupacijos. Bet, savaime suprantama, ne normalios, o sovietinės kultūros.

1950 m. pabaigoje pradėti Šiaulių srities bibliotekos kūrimo darbai. Pirmiausia paskirta  įstaigos vadovė [11]. Direktore tapo rusė Valentina Kononovič-Sidorovič [12], Leningrado bibliotekininkystės instituto auklėtinė [13], atkelta „į Šiaulius iš Kirgizijos“ [14]. Lietuvai svetimo žmogaus, V. Kononovič-Sidorovič [15], atsiuntimas į mūsų šalį ir paskyrimas buvo būdingas pokario metų SSRS valdžios politikai. Mat vietiniais žmonėmis, pirmiausia lietuviais, Kremlius nepasitikėjo ir stengėsi į svarbius postus atkelti darbuotojus iš „plačiosios tėvynės“. Nemokėdama lietuvių kalbos, direktorė tiesiogiai galėjo dirbti tik su tais darbuotojais, kurie rusiškai kalbėjo. Pagal srities bibliotekos nuostatus buvo suformuotas nedidelis kolektyvas, susidėjęs iš direktorės, jos pavaduotojos, sekretorės mašininkės, buhalterio, bibliotekininkų, ūkvedžio, kūriko, sargo, pagalbinių darbuotojų. Gautos 78 kv. metrų patalpos seno ir bibliotekai netinkamo dviejų aukštų pastato pirmame aukšte M. Melnikaitės g. 77 (dabar – Dvaro g. 77).

Pastatas šildomas krosnimis, be vandentiekio ir kanalizacijos [16]. Srities biblioteka turėjo 12 darbuotojų, nors 1950 m. gruodžio 1 d., kai biblioteka dar nepriiminėjo lankytojų, jos direktorė V. Kononovič be savęs išvardijo 12 tarnautojų, įskaitant skaityklos salės vedėją [17]. Bibliotekininko darbą turėjo dirbti 2 vyresnieji bibliotekininkai, 2 bibliotekininkai, vyresnysis bibliografas ir metodistas, t. y. Metodinio kabineto vedėjas.

Naujai įkurta srities biblioteka buvo labai paprastos struktūros, kurią sudarė administracija, Komplektavimo-apipavidalinimo skyrius, Abonementas ir Metodinis kabinetas. Nors įstatai numatė, Biblioteka, neturėdama vietos ir elementarių sąlygų skaitytojams joje aptarnauti, skaityklos neįrengė. 

Veikla labai komplikuotomis sąlygomis

Visas SSRS gyvenimas buvo planuojamas, pagal planus valdžia spręsdavo apie įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą. Stalininiu laikotarpiu sovietinis biurokratizmas, bibliotekų darbo planavimas buvo įgavęs tiesiog neįsivaizduojamus mastus. Vos tik susikūrusi ŠSB privalėjo planuoti savo veiklą kas ketvirtį, o atsiskaityti – kas mėnesį. Jos veiklą budriai sekė, kritikavo ir nurodinėjo, ką daryti, Lietuvos SSR kultūros švietimo įstaigų komitetas ir jo Bibliotekų skyrius.  

1951 m. vasario 12 d. rašte [18] buvo reiškiamas nepasitenkinimas, kad negauta žinių iš Šiaulių srities bibliotekos apie atliktą ir planuojamą darbą. ŠSB įpareigota siųsti darbo planus atitinkamai iki sausio, balandžio, liepos ir spalio 20 dienos. Taip pat Bibliotekos „organizacinio, gamybinio-bibliotekinio, bibliografinio-informacinio ir metodinio darbo ataskaitą už kiekvieną mėnesį“ [19]. Pagrindinė planuotoja, žinoma, buvo direktorė V. Kononovič, kuri greičiausiai planavimo patirties iki tol neturėjo ir aukštesnei valdžiai niekaip nepajėgė įtikti. Pirmasis darbo planas, skirtas 1951 m. sausio–kovo mėnesiams, susidėjo tik iš dviejų išplėstinių punktų. Pirmajame numatyta techniškai ir politiškai pertvarkyti trijų ŠSB metodiškai pavaldžių rajonų bibliotekas ir dvi Šiaulių miesto masines (Nr. 1 ir Nr. 2) bibliotekas [20]. Antrojo ketvirčio planas buvo gerokai sudėtingesnis, jau susidėjo iš 15 punktų, o ketvirtasis, palyginti su pirmuoju, gana išsamus, net iš 24 punktų [21]. Tačiau tų pačių metų lapkričio pabaigoje ŠSB direktorė gavo pilną kritikos Kultūros švietimo įstaigų komiteto prie LSSR Ministrų Tarybos raštą, kuriame priekaištaujama, kad nenumatytas masinis-politinis ir kultūros-švietimo darbas, konsultacijos metodiniais klausimais, ataskaitos per trumpos ir „jose nenušviečiamas bibliotekos atliktas darbas“ [22]. Direktorei liepta „ateityje sudarant darbo (išeinant iš bibliotekos nuostatų ir ein. momento [23] uždavinių) gerai išanalizuoti visą bibliotekos darbą ir planus, suderinus su srities Kultūros švietimo įstaigų skyriumi, sudaryti pilnus ir išsamius“ [24]. Bet planai buvo nors privalomas, bet labiau formalus dalykas. Esminis dalykas buvo derinti savo veiklą su LKP srities komitetu ir Vykdomuoju komitetu. Nesėkmingą ŠSB planavimą, aukštesnės valdžios nepasitenkinimą pirmaisiais Bibliotekos veiklos metais tikriausia lėmė prasta direktorės komunikacija dėl lietuvių kalbos nemokėjimo, neturėjimo vadovavimo patirties ir kitokio nei Rusijoje darbuotojų mentaliteto, nepakankamas susigaudymas Lietuvos politinėje situacijoje.

Sukurpius darbo planą, pradėta rūpintis knygų fondo sudarymu. Bibliotekos fondo  komplektavimas ir tvarkymas Srities bibliotekos nuostatuose nusakytas taip: „renka, sistematizuoja ir saugo visų mokslo sričių knygas ir kitus spaudinius lietuvių, rusų ir užsienio kalbomis, taip pat kitomis TSRS tautų kalbomis, atsižvelgiant į srities gyventojų nacionalinę sudėtį ir srities liaudies ūkio pobūdį“ [25]. Nuostatai įsakmiai reikalavo komplektuoti fondą atsižvelgiant į srities gyventojų sudėtį ir nusakė leidinių kalbas. Nacių okupacijos metais sunaikinus žydus, daliai lietuvių žuvus, atsidūrus tremtyje ar emigracijoje, srities gyventojų sudėtis greitai keitėsi. Sparčiai daugėjo rusakalbių, kuriuos ir stengtasi aprūpinti fondo leidiniais. Nors nuostatuose kalbama apie „visų mokslo sričių knygas“, taip nebuvo. Sovietinė valdžia pripažino ne visus mokslus, kai kuriuos griežtai neigė ir persekiojo. Dar daugiau – marksizmą ji laikė mokslu, pačiu svarbiausiu, nors iš tikrųjų tai buvo tik ideologija. Komunistų partijos vadovų darbai, jos vadovaujamų institucijų nutarimai, direktyvos ir vadinamųjų marksizmo klasikų V. Lenino, K. Markso, F. Engelso veikalai laikyti pačiais svarbiausiais bet kokiai sovietinei, taigi ir srities bibliotekai privalomais. Privaloma buvo ir ateistinė, taip pat sovietinė mokslinė ir techninė literatūra. Svarbiausias fondo komplektavimo šaltinis buvo Respublikinis knygų kolektorius (toliau RKK), per kurį gauta dauguma knygų ir žurnalų. Gautas knygas tvarkė (užsakydavo, inventorizuodavo, atvaizduodavo kataloguose, parengdavo naudoti) Apipavidalinimo-komplektavimo skyrius, kurio pirminis pavadinimas buvo Apdirbimo-komplektavimo skyrius. Vėlgi kurį laiką vartotas netinkamas rusiško žodžio „obrobotka“ (apdirbimas, apdorojimas) vertalas, primestas lietuvių kalbai.

Biblioteka knygas pradėjo kaupti 1950 m. pabaigoje. 1951 m. pradžioje sukauptų knygų jau buvo 5 364 [26]. Dėl menko bibliotekos finansavimo (1951 m. knygoms ir periodikai įsigyti skirta tik 9 000 rb. [27]) knygų fondas buvo komplektuojamas labai lėtai. 1951 m. nusipirkta 10 611 knygų, o 1952 m. – 9 253 knygos. 1953 m. gale biblioteka jau turėjo 60 375 knygas [28]. Tačiau kadangi tų metų viduryje sritis buvo panaikinta ir srities biblioteka trumpam tapo Šiaulių miesto viešąja biblioteka, neaišku, kiek knygų biblioteka gavo, kol ji dar buvo srities pavaldumo. Pirmiausia stengtasi surinkti tas knygas, kurios pagal valdžios politiką buvo būtinos, pradinį knygų fondą. Jį „sudarė 14 402 egz.“ [29]. Šio fondo knygas Apipavidalinimo-komplektavimo skyrius gavo iš Respublikinio bibliotekų kolektoriaus, Šiaulių ir Radviliškio knygynų. Sutvarkęs knygas, skyrius jas atidavė abonementui, „kuris buvo atidarytas 1951 m. lapkričio 6 d.“ [30], nors planuota skyrių atidaryti ne vėliau kaip kovo pabaigoje [31]. Suprantama, kad Biblioteka komplektavo ir periodiką. Nors Šiauliai lietuviškas miestas, dauguma spaudinių buvo rusų kalba, gaunami iš SSRS sostinės Maskvos ir vadinamųjų sąjunginių respublikų. Spaudinių komplektavimą ŠSB apsunkino ne tik lėšų stoka. Mat vykdant valdžios nurodymus, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas metodiniam darbui Šiaulių zonoje. Daugiau kaip pusę viso darbo laiko Apipavidalinimo-komplektavimo skyriaus darbuotojai praleisdavo metodiškai pavaldžiose bibliotekose, kur tvarkydavo „rajoninių bibliotekų fondus“ [32].

Bibliotekininkams ir skaitytojams orientuotis knygų fonde, žinoti, kas turima, greičiau surasti reikiamas knygas, buvo reikalingi katalogai ir kartotekos. Nuo 1951 m. Apipavidalinimo-komplektavimo skyrius lietuvių ir rusų kalbomis pradėjo vesti abėcėlinį tarnybinį, nuo kitų metų – ir sisteminį, o nuo 1953 m. – periodikos katalogus. Taip pat sudarytos grožinės ir vaikų literatūrų bei antraščių kartotekos.

ŠSB dirbo ypač sunkiu mūsų šaliai laikotarpiu, paskutiniais stalininio teroro, žemės ūkio sovietizacijos (sukolchozinimo) metais. Praradusi šimtus tūkstančių piliečių ir paplūdusi kraujyje, Lietuva vis dar priešinosi, bet jėgos jau baigė išsekti. Atsižvelgdama į tai, sovietų valdžia vis labiau spaudė tautą, siekė įpiršti komunistinę ideologiją, garbinti jos vadus ir įtraukti žmones į „socializmo statybą“, ūkio plėtrą, panaudodama ir bibliotekų galimybes. Dėl to tuomet ir per visą okupacijos laikotarpį buvo akcentuojama sovietinės knygos propaganda. Tam tikslui naudotos įvairios propagandos formos – knygų parodos, skaitytojų konferencijos, spauda ir kt. Darytas ir tiesioginis spaudimas skaitytojams, kad būtinai skaitytų vadinamąją visuomeninę-politinę literatūrą.

 Naujajai bibliotekai valdžia kėlė didelius uždavinius, tačiau priimtų darbuotojų išsilavinimas nebūtų leidęs jų įgyvendinti. Iš visų darbuotojų aukštąją mokyklą buvo baigusi tik direktorė, vienas darbuotojas ar darbuotoja turėjo vidurinį išsilavinimą [33]. Vos tik įkūrus ŠSB, 1950 m. spalio 11 d. Lietuvos kultūros švietimo komiteto pirmininkas V. Girdžius išsiuntė raštą bibliotekos direktorei, taip pat srities Vykdomojo komiteto pirmininkui ir LKP srities komiteto sekretoriui, kuriuo įpareigojo ją komandiruoti visus savo darbuotojus, išskyrus administracinį-ūkinį personalą, į jo skyriaus 1950 m. spalio 25 d. rengiamą 10 dienų seminarą [34]. Pačių elementariausių darbo bibliotekoje dalykų, bibliotekinės technikos mokymasis (knygų priėmimas, apipavidalinimas, klasifikavimas, katalogavimas, sudėjimas į lentynas, apsauga, tikrinimas ir kt.) turėjo būti organizuotas vietoje, naudojant leidinį „Bibliotekinės technikos minimumas Lietuvos TSR viešosioms bibliotekoms“, išleistą 1948 m. Be to, reikėjo susipažinti ir naudotis N. Krupskajos, V. Lenino bendražygės ir žmonos, knyga „Bibliotekų darbas“, išleista lietuviškai tais pačiais metais, taip pat paties V. Girdžiaus parengtu darbu „Kultūros-švietimo darbuotojo vadovas“ (1948 m.) [35]. Vėliau pačios sričių bibliotekos privalėjo rūpintis visų srities bibliotekų grandžių darbuotojų kvalifikacija, o iš tikrųjų daugiau sugebėjimų dirbti taip, kaip reikia valdžiai, ugdymu. Seminarai, kuriuose buvo aiškinama, kaip reikia dirbti srities ir kitose bibliotekose, buvo organizuojami nuolat. Antai 1951 m. birželio 2 d. Kultūros švietimo įstaigų komitetas išsiuntė 3 dienų seminaro pavyzdinį darbo planą, kurio turinio kritinė analizė leidžia lengvai pamatyti, kaip buvo įsivaizduojamas „kvalifikacijos“ kėlimas ir jo tikslai. Iš 17 pavyzdinio plano temų tik trys skirtos profesijos dalykams, ir tai tik iš dalies – katalogų organizacija rajonų ir kaimų bibliotekose, kilnojamųjų bibliotekėlių darbas, knygų fondų patikrinimas ir perinventorizavimas [36]. Visi kiti klausimai – susiję su Kompartijos politika, ideologija ir ūkiu.  Darbuotojai turėjo mokytis, kaip dirbti su suaugusiaisiais ir vaikais. Pirmaeilėmis temomis laikytos šios:

1. „Literatūros apie V. I. Lenino ir J. V. Stalino gyvenimą ir veiklą propaganda bibliotekoje [37].
2. Naujausios žemės ūkio literatūros apžvalga ir jos propaganda (aukštų derlių išauginimo ir derliaus nuėmimo kompanijos laikotarpiu) [38].
3. Kaip organizuoti parodėles apie priešakinę Mičiurino agrobiologiją [39], apie stalininį gamtos pertvarkymo planą, didžiąsias komunizmo statybas“ [40].

Viena iš rekomenduojamų temų buvo, kaip vesti literatūros vakarą kiaulininkystės klausimu, t. y. apie kiaulių auginimą. Suprantama, kad tokios žinios darbuotojams buvo reikalingos tam, kad jas perteiktų kolūkiečiams ar tarybinių ūkių darbininkams, dirbantiems kiaulių fermose. 

Kelių dienų kasmėnesiniai seminarai valdžios laikyti pagrindine ne tik bibliotekininkų, bet visų kultūros ir švietimo sferos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo forma. Bet dažnai organizuoti prastai ir duodavo mažai naudos. Net patys kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojai matė jų didelių trūkumų. V. Kononovič rašė, kad jie „vyksta netvarkingai, pagal atsitiktinę tematiką, bibliotekininkystės reikalai beveik nenušviečiami, o jeigu ir svarstomi, tai  tik bendriausia tvarka“ [41].

1951 m. birželio 25 d. Lietuvos kultūros švietimo komiteto pirmininkas V. Girdžius išsiuntė raštą šalies Kultūros švietimo skyrių vedėjams, kuriame rašoma, kad „visi masinių bibliotekų darbuotojai privalo turėti bendrąjį vidurinį išsilavinimą“ [42] ir Vilniaus bibliotekiniame technikume stacionariai ar neakivaizdiniu būdu privalo įgyti specialų vidurinį bibliotekinį išsilavinimą. Bibliotekų vadovus jis įpareigojo nukreipti savo darbuotojus, neturinčius reikiamo išsilavinimo, mokytis į technikumą. 1952 m. minėtas technikumas išleido pirmąją bibliotekininkų laidą. Du jos absolventai gavo paskyrimus į Šiaulių srities biblioteką. Tai buvo A. Pranskūnaitė ir J. Čiurlionytė [43]. 1953 m. Šiaulių srities bibliotekoje dirbo trys specialistės: direktorė ir dvi bibliotekininkės. Dar dvi bibliotekininkės turėjo vidurinį, bet ne bibliotekinį išsilavinimą [44].

ŠVB turėjo ne tik aptarnauti miesto gyventojus, bet ir įgyvendinti SSKP bibliotekininkystės politiką Šiaulių srities, vadintos Šiaulių zona, miestų, rajonų ir kaimų lygiu. Šiaulių zonai 1951 m. priklausė 4 miestų, 24 rajonų, 167 kaimų ir 13 vaikų bibliotekų [45]. Tai buvo vadinama metodiniu vadovavimu. Nors šiam reikalui turėjo dirbti visa biblioteka, vienas padalinys, Metodinis kabinetas, tam skirtas specialiai. Metodinis vadovavimas apėmė visas Šiaulių srities zonoje buvusias bibliotekas, kurių veiklą reikėjo stebėti, analizuoti ir teikti nuolatinę pagalbą bibliotekoms visais jų veiklos, taip pat darbuotojų kvalifikacijos klausimais. ŠVB darbuotojai gaudavo komandiruotes vykti į bibliotekas, kuriose turėjo išsiaiškinti situaciją, stebėti atliekamą darbą, nustatyti trūkumus ir vietoje teikti tą pagalbą, kuri priklausė nuo jų, mokyti, kaip dirbti.  Masinės kolektyvizacijos metu ir kiek vėliau Kompartijai buvo ypač svarbu ne tik vesti plačią politinę propagandą pateisinti kaimo sukolchozinimą, bet ir panaudoti bibliotekų galimybes kolūkių ir sovietinių ūkių gamybiniams planams įgyvendinti.

Apie tai, kaip buvo vykdomas metodinis vadovavimas Šiaulių zonoje, daug vertingos informacijos yra ŠSB direktorės pranešime [46], dokumente, kuris leidžia pažvelgti į nutolusią praeitį. Pirmiausia direktorė atskleidė metodinio vadovavimo pagrindinį tikslą. Anot jos, siekiama, kad bibliotekos taptų tikrais kultūros židiniais kaime, aktyviai padėtų partinėms ir sovietinėms organizacijoms „auklėti darbo žmones komunizmo dvasia“ [47]. Direktorė pranešė, kad padėtis bloga. Beveik nėra bibliotekininkų specialistų: iš 296 darbuotojų tik 74 (25 proc.) yra baigę Kultūros švietimo įstaigų komiteto prie LSSR Ministrų Tarybos organizuotus kursus. Dauguma bibliotekininkų, pasak direktorės, apie savo darbą turėjo miglotą supratimą, dirbo kaip išeina. Mat iki rajonų sudarymo apskričių Kultūros švietimo įstaigų skyriai neturėjo darbuotojų, išmanančių bibliotekų reikalus, neteikė joms pagalbos [48]. Direktorė teigė, kad bibliotekininkai nesusigaudė savo knygų fonduose, prastai juos dokumentavo, netinkamai išdėstydavo knygas, nepropagavo jų, rašė netvarkingas ataskaitas ir kt. Dėl žemos darbuotojų kvalifikacijos ar net visiško jos nebuvimo (kaimo bibliotekose dirbta tik su pradiniu išsilavinimu) netvarkos, žinoma, būta. Vis dėlto V. Kononovič, siekdama parodyti savo vadovaujamos įstaigos teikiamos pagalbos reikšmę, jos svarbą, galėjo ir, be abejo, stengėsi spalvas sutirštinti.

Laikydamasi savo nuostatų ir aukštesnės valdžios nurodymų metodinį darbą ŠSB vykdė šiomis pagrindinėmis kryptimis: lankė pavaldžias bibliotekas ir vietoje teikė joms praktinę pagalbą, organizavo zoninius seminarus darbo klausimais, konsultavo, teikė pačios parengtą metodinę medžiagą, mokė bibliotekų darbuotojus. Pagrindinė darbo forma buvo išvykos į bibliotekas. Iš pradžių ŠVB siųsdavo savo darbuotojas į rajonų centrus ne mažesniam kaip 8–10 dienų laikotarpiui, kad padėtų apmokyti darbuotojas ir sutvarkytų rajonų bibliotekų, kurios buvo atraminės kaimų bibliotekoms, darbą. Mokymai organizuoti visų zonos rajonų bibliotekose, o „Pandėlio, Užvenčio, Radviliškio, Troškūnų rajonuose dar ir pakartoti“ [49].

ŠSB buvo atsakinga už pavaldžių Šiaulių zonos bibliotekų knygų fondus, kad juose būtų atitinkama politinė ir ideologinė literatūra. Savo pranešime V. Kononovič rašo, kad jos vadovaujamos bibliotekos darbuotojai „tikrino, kaip sukomplektuotas knygų fondas, ar jame yra marksizmo-leninizmo klasikų darbai, literatūra apie liaudies demokratijos [50] šalis, kaip sukomplektuotas grožinės literatūros skyrius, ar jame yra Stalino premijos laureatų kūriniai?“ [51]. ŠSB direktorė kaip didelį bibliotekų trūkumą nurodė tai, kad daugelis rajonų bibliotekų turi mažai knygų aktualiais tarptautinės padėties klausimais, apie Kiniją [52], apie kovą už taiką [53], literatūros komjaunimo darbo klausimais. Taip pat apie radiotechniką ir gamtos mokslus. Reikėjo kaip nors pasiaiškinti, kodėl taip yra, kas kaltas. Direktorė, žinoma, prisiėmė kaltę dėl to, bet kartu nurodė, kad srities Kultūros švietimo skyrius, kuriam formaliai ŠSB buvo pavaldi, nevadovauja knygų fondų komplektavimui, „o srities biblioteka jam nepadeda šiuo svarbiu reikalu“ [54]. Tik save „išplakusi“ direktorė išdrįso pakritikuoti srities Vykdomojo komiteto Švietimo kultūros skyriaus, taigi vietos valdžios institucijos, veiklą. Kita svarbi prasto knygų fondo komplektavimo priežastis, pasak V. Kononovič, buvo tai, kad RBK, iš kurio buvo gaunamos knygos, visiškai nesirūpina Šiaulių srities bibliotekų knygų fondu. Kolektorius, nepaisydamas bibliotekų poreikio, tik kasmet išsiunčia perspėjimus, kad bibliotekos privalo tam tikrą savo biudžeto dalį skirti knygoms įsigyti, o paskui mechaniškai siunčia knygas, nepriklausomai nuo to, ar jų reikia, ar ne, bibliotekoms [55]. Čia direktorė leido sau kritikuoti drąsiai, nes Kolektorius buvo ne valdžios įstaiga.

Administracija komandiruodavo savo darbuotojas metodininkes į atskiras bibliotekas kelioms dienoms, kurių metu reikėdavo ir patikrinti esamą padėtį, ir suteikti reikiamą pagalbą, duoti nurodymų dėl veiklos gerinimo. Kadangi daugumos kaimų bibliotekų darbuotojai buvo menko išsilavinimo ir dažnai keisdavosi, metodininkėms tekdavo vis mokyti elementariausių dalykų, o kai kada tiesiog padaryti tai, ko vietos bibliotekininkės nesugebėdavo padaryti. Grįžus iš komandiruotės buvo privalu rašyti detalias ataskaitas. Turint omenyje, kad keliai, susisiekimas su atskiromis vietovėmis vis dar buvo prasti, bibliotekų darbo sąlygos taip pat, metodininkės patirdavo didelių sunkumų. Darbą apsunkindavo ir tai, kad  administracija, tikriausiai norėdama turėti netikėtumo efektą, paprastai iš anksto nepranešdavo, kas kur turės vykti: „Važiuojantis į komandiruotę bibliotekininkas retai kada iš anksto sužinodavo, kur reikės važiuoti. <...> Todėl neretai metodistai, važiuodami į rajoną, traukinyje ar mašinoje susipažindavo su minima medžiaga ir susidarydavo komandiruotės darbų orientacinį planą.“ [56] Dėl dažnos darbuotojų kaitos į kaimų bibliotekas tekdavo vykti ir knygų fondo perdavimo ir perėmimo reikalu. Komunistų partija skatino vieni kitų sekimą ir skundus, todėl dalis komandiruočių buvo susijusios su aiškinimusi, kaip yra iš tikrųjų, ar kodėl rašomi skundai?

Kad būtų galima instruktuoti, kaip reikia dirbti pagal SSKP ir LKP direktyvas, aukštesnės valdžios nurodymus ir duoti užduotis, išplėsti bibliotekininkų veikloje reikalingas žinias, ŠSB kartu su rajonų kultūros švietimo skyriais organizuodavo dviejų dienų zoninius seminarus. Į juos kviesdavo rajonų, kaimų ir vaikų bibliotekų, taip pat ir muziejų, klubų-skaityklų vedėjus. ŠVB buvo atsakinga ne tik už jai pavaldžių bibliotekų vadinamąjį masinį darbą, bet ir kitų įstaigų, organizacijų, susijusių su kultūra ir, suprantama, ideologija, darbą. Todėl svarbiausias dalykas buvo instrukcijų davimas darbui bendrai ir pagal partinės ir sovietinės valdžios paliepimus.

Neturintys reikiamo išsilavinimo (dauguma buvo baigę tik pradines ar septynmetes mokyklas) ir sunkiai susigaudantys politinės situacijos labirintuose, bijantys padaryti politinių klaidų, kaimų bibliotekininkai prašė metodinių priemonių, kaip organizuoti vieną ar kitą renginį, visų pirma tų, kurie buvo priskiriami vadinamajam masiniam darbui įvairių Kompartijai svarbių įvykių (jubiliejų, rinkimų, knygų aptarimų etc.) proga, taip pat vidaus ir užsienio politikos  klausimais. Nors ŠSB ir stengdavosi padėti, bet dėl nepakankamo darbuotojų išsilavinimo ir susigaudymo SSRS politikoje ne viską galėjo padaryti. Štai 1951 m. Lietuvos kultūros švietimo darbo komiteto Bibliotekų skyriaus pirmininkė E. Petraitytė priekaištavo direktorei V. Kononovič, kad nevykdomi suplanuoti darbai. Nors spalio mėnesį ŠSB turėjo parengti ir Komitetui nusiųsti metodinio darbo nuorašą „Skaitytojų konferencijų organizavimas kovos už taiką temomis“, lapkričio pabaigoje to rašinio dar nebuvo gavusi [57]. Matyt, darbas parengtas ir nebuvo. 

Totalitarinio režimo sąlygomis iš principo negali būti žmonių, kuriems būtų leista neskaityti sovietinių knygų, išvengti ideologinio apdorojimo, net jei tie žmonės dėl kokių nors priežasčių negalėjo naudotis bibliotekomis. Todėl SSKP plačiai naudojo kilnojamąsias  bibliotekėles, Lietuvoje atsiradusias daug anksčiau, dar Nepriklausomybės metais, savo politikai ir propagandai. ŠSB buvo atsakinga už savo zonoje veikusių šimtų bibliotekėlių veiklą. Antai vien Rokiškio rajone veikė 24 bibliotekėlės su 9 tūkst. knygų [58]. Lietuvos kultūros švietimo komitetas 1951 m. birželio 7 d. įpareigojo srities Kultūros švietimo darbo komiteto vedėją ir Bibliotekos direktorę pagerinti darbą šioje srityje, išplėsti jų tinklą klubuose-skaityklose, kolūkiuose, MTS [59], gamyklose, tarybiniuose ūkiuose, invalidų, t. y. neįgalių, namuose, ligoninėse ir kt. [60] Srities biblioteka turėjo užtikrinti, kad bibliotekėlėse būtų tinkama literatūra [61], išdavimo tvarka ir knygų apskaita.

Dėl labai trumpo ŠVB veiklos laikotarpio, nepakankamos darbuotojų kvalifikacijos,  kai kurių nerealių uždavinių, iškeltų Bibliotekai, daugelis srities bibliotekos nuostatuose numatytų dalykų, įskaitant ir Bibliotekos struktūrą, buvo įgyvendinti tik iš dalies.