Šiaulių miesto ir krašto savaitraštis „Aušros alėja“

Lietuvos ir Šiaulių miesto periodika Atgimimo laikotarpiu
1988 m. pradėjus kurti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizacijas, netrukus ėmė eiti Sąjūdžio periodiniai leidiniai. Kai 1990 m. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas ir priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, pagal kurį visuomenės informavimo priemonės tapo laisvos ir necenzūruojamos, Lietuvos miestuose ir rajonų centruose pasirodė daugybė naujų periodinių leidinių. Ėmė kurtis nacionaliniai dienraščiai, atsirado kraštų laikraščiai, pradėjo eiti nauji miestų ir rajonų laikraščiai, buvo steigiami nauji bendrojo pobūdžio ir įvairios paskirties laikraščiai bei savaitraščiai, universalaus pobūdžio, specialieji ir moksliniai žurnalai, atgaivinami seni, dar prieš karą Nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau užsienyje ėję periodiniai leidiniai. Apie 45 metus egzistavusi sovietinė masinės informacijos priemonių sistema ėmė irti ir formuotis nauja, laisva ir nepriklausoma spauda. Buvę valstybiniai bei žinybiniai laikraščiai ir žurnalai buvo privatizuoti, jų leidėjais ir savininkais tapo privačios bendrovės, visuomeninės organizacijos, žmonių grupės ar asmenys. Laikraščių ir žurnalų skaičius sparčiai didėjo beveik iki 1995 m. Paskui laikraščių buvo išleidžiama kasmet vis mažiau, o žurnalų daugiau.

Keičiantis visuomenės gyvenimui, keitėsi ir masinių informacijos priemonių turinys – pradėta reikšti ne vienos, o įvairių partijų, visuomeninių judėjimų, atskirų asmenų nuomonė, mėginta ieškoti dialogo tarp skirtingų požiūrių ir įsitikinimų žmonių. 1990–1993 m. Šiauliuose suaktyvėjo leidyba, pasirodė naujų leidinių. 1990 m. pradžioje Šiauliuose ėjo vienintelis dienraštis „Šiaulių naujienos“ (iki 1988 m. liepos mėn. – „Raudonoji vėliava“). 1990 m. lapkričio 20 d. išėjo pirmasis regioninio laikraščio „Šiaulių kraštas“ numeris.

Lietuvos Sąjūdžio laikraštis „Aušros alėja“
1992 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių miesto kioskuose pasirodė naujas laikraštis – „Aušros alėja“. Kaip skelbė naujojo leidinio paantraštė, tai Lietuvos Sąjūdžio laikraštis. Redakcija buvo įsikūrusi tuometinėje Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos būstinėje, Vilniaus gatvėje 153. Redakcija laikraščio poziciją išreiškė tokiais žodžiais: „Mūsų laikraštis garantuoja Jums Dorą, Tiesą, Objektyvumą.“ Pradžioje „Aušros alėjos“ redakcijai priklausė Birutė Kybartienė, Virginija Ladietienė, Virginija Pliuščiauskienė, Antanas Pniauskas, Algimantas Sėjūnas. Naujojo laikraščio leidėjai jį platino ne tik Šiaulių mieste ir rajone, bet ir Akmenėje, Joniškyje, Kelmėje, Mažeikiuose, Pakruojyje, Radviliškyje.

Naujojo leidinio steigėjas buvo Šiaulių miesto savivaldybė, o leidėjas – redakcija. Idėją apie leidinio ilgaamžiškumą, tiražą bei poreikį puoselėjo tuometinės Šiaulių miesto tarybos deputatai Virginija Ladietienė, Jonas Zolubas, Antanas Pniauskas, „Lietuvos aido“ žurnalistas Leonas Peleckis, Sąjūdžio veikėja Irena Vasinauskaitė, „Laiko“ reporteris Algimantas Puodžiūnas. Vėliau prisijungė tuometinė Valstybės kontrolės Šiaulių zonos vadovė Virginija Pliuščiauskienė ir Kovo 11-osios akto signataras Algimantas Sėjūnas. Šį laikraštį rėmė daug dosnių rėmėjų, kurie paaukodavo ir po 1 000 rublių.

Iš pradžių ėjęs tik kartą per savaitę, laikraštis greitai pradėjo eiti ir du kartus, o vėliau net tris kartus per savaitę. Geriausiais savo gyvavimo metais ėjo net 3 000 egzempliorių tiražu, iš kurių pusę gaudavo nuolatiniai prenumeratoriai. Per ketverius leidybos metus buvo išleisti 335-i „Aušros alėjos“ numeriai. Leidinio kaina buvo nevienoda: 2 rubliai, 2–5 talonai, 5–50 centų (1992 m. – 2 rubliai, vėliau 2–5 talonai, 1993 m. birželį – 5 centai, nuo 1993 m. liepos iki 1994 m. liepos mėn. – 10 centų, nuo 1994 m. liepos iki 1995 m. liepos mėn.– 20 centų, 1995 m. liepos–rugsėjo mėn. – 45 centai, nuo 1995 liepos mėn. – 50 centų).

Laikraščio straipsniai supažindindavo su tuometinėmis Šiaulių miesto, apskrities aktualijomis bei iškilusiomis problemomis, kritikuodavo valdininkus. Skyrelyje „Naujienų šiupinys“ trumpai pristatydavo Lietuvos ir Šiaulių regiono naujienas, pasikeitusias kainas (pavyzdžiui, komunalinių paslaugų) ir kt. Laikraštyje spausdinta Šiaulių televizijos programa. Buvo skyrelis „Ponioms ir panelėms“, kuriame dalytasi receptais bei įvairiais patarimais. Temas siūlydavo ir skaitytojai. Nedidelis redakcijos kolektyvas negalėdavo visko aprėpti – redakcija prašydavo, kad ir patys skaitytojai rašytų. Pasak redaktorės B. Kybartienės, daugiausia laikytasi neetatinių korespondentų entuziazmu. Kelmėje, Akmenėje, Radviliškyje, Šiauliuose turėta labai stiprių pagalbininkų.

Kaip gimė „Aušros alėjos“ pavadinimas
Laikraščio pavadinimo kūrėjais vadintini buvę aktyvūs sąjūdininkai Arvydas Bendorius bei Valdas Petrauskas. Pasak V. Petrausko, kai Sąjūdžio Šiaulių taryba nutarė leisti naują laikraštį, reikėjo sugalvoti jam pavadinimą. A. Bendorius paprašė V. Petrausko pamąstyti šia tema. V. Petrauskas knygoje „Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais“ rašė: „Rusijos TV rodė literatūrinę laidą apie Sankt Peterburgą. Buvo minimas jų leidinys „Nevskyj prospekt“ ir rodoma ši viena pagrindinių gatvių. Man šmėstelėjo mintis – asociacija: kodėl nepavadinus Sąjūdžio laikraščio „Aušros alėja“? tai irgi viena gražiausių ir pagrindinių mūsų miesto gatvių, joje – daug svarbių įstaigų, Savivaldybė. Svarbiausia, joje buvo įsikūrusi būstinė. (Pirmoji Sąjūdžio būstinė – Aušros alėja 49). Šį pavadinimą ir pasiūliau. Sekretorius pritarė. Matyt, šis pavadinimas daugeliui tiko. Taigi drįstu teigti, kad idėja – rusų, o pavadinimas – mūsų.“

Laikraščio „Aušros alėja“ redakcija
„Aušros alėjoje“ dirbo Birutė Kybartienė, Antanas Pniauskas, Aristida Kusaitė, Viktorija Uptienė, Irena Vasinauskaitė, Vida Simanavičienė, Juozas Sabaliauskas, Vida Motiejaitienė, Gintaras Šidlauskas, Albertas Griganavičius, Vytautas Bulavas, Petras Kudrickis, Juozas Kildišas, Mindaugas Sėjūnas, R. Baltutis, A. Jurgaitis ir kt.
Pirmąja „Aušros alėjos“ redaktore tapo išeivė iš „Šiaulių krašto“ dienraščio Birutė Kybartienė, pradėjusi dirbti 1992 m. liepos 24 dieną. Šis Sąjūdžio miesto tarybos leistas laikraštis nuo pat pradžių ir buvo leidžiamas daugiausia B. Kybartienės pastangomis – tai matyti pažvelgus į ne itin gausų laikraštyje pasirodančių autorių būrį. Beje, B. Kybartienė redakcijoje buvo vienintelė profesionali žurnalistė. Ji redakcijai vadovavo iki 1994 m. gegužės mėnesio.
1994 m. laikraščio leidėjai į darbą priėmė keletą naujų darbuotojų, tarp jų ir buvusį Aukščiausiosios tarybos deputatą Algimantą Sėjūną. Jis 1994 m. gegužės mėnesį pradėjo dirbti vyr. redaktoriumi ir iš esmės perėmė B. Kybartienės funkcijas. Nuo 1995 m. rugsėjo vyriausiąja redaktore dirbo Leonija Malakauskienė.

Atsisveikinimas
Paskutiniame „Aušros alėjos“ numeryje redakcijos žmonės atsisveikino su savo skaitytojais. Jie rašė: „Mums gaila, kad šiauliečiai praranda galimybę rinktis spaudos leidinį, o miestas – vieną savo veido bruožų – bene ilgiausiai Lietuvoje išsilaikiusį Sąjūdžio laikraštį.“


Literatūros sąrašas:

1. Kybartienė B. Kelyje į trečiąjį nulį... [kalbėjosi Z. Katkienė]. – Šiaulių naujienos, 1994 01 19, p. 2.

2. Sireika A. Šiaulių metraštis 1990–1993. Šiauliai, 1994, p. 161–162.

3. Urbonas V. Lietuvių periodinė spauda: raidos istorija ir dabartis. – Gimtasai kraštas, 2012, Nr. 5, p. 60.

4. Vasinauskaitė I. Nekrologas laikraščiui. – Aušros alėja, 1996 12 31, Nr. 49, p. 3.

5. Vasinauskaitė I., Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais. Vilnius, 1998, p. 155

6. Vertelis V. „Aušros alėja“ – laikraštis ar ne laikraštis. – Šiaulių kraštas, 1992 01 07, p. 1.

7. Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius, 1997, p. 44.