Apie skaitymą

Skaitmeniniame amžiuje skaitymas keičiasi iš esmės: informacijos perteklius, socialinių tinklai ir technologijos fragmentuoja dėmesį, o ilgi tekstai vis dažniau tampa iššūkiu. Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje vykusioje diskusijoje „Skaitymo transformacija skaitmeniniame amžiuje“ prof. dr. Saulius Keturakis pasiūlė provokuojančią mintį: ateities žmogui gali tekti „išmokti neskaityti“, bent jau skaityti ne taip, kaip esame įpratę.

Ši idėja siejama su literatūrologo Franco Moretti teze: knygų pasaulyje tiek daug, kad net ir labai stengdamiesi perskaitome tik mažą dalį. Vis dėlto apie literatūrą darome plačias išvadas –remiamės kanonu, keliomis „svarbiausiomis“ knygomis. F. Moretti siūlo radikalesnį sprendimą: tarp žmogaus ir knygos įterpti tarpininką – algoritmą. Tekstus paversti duomenimis, o vietoje tradicinio skaitymo taikyti didelių tekstų masyvų analizę.

Taip veikia vadinamasis „atsietasis skaitymas“ (distant reading) – priešingybė „artimajam“ (close reading), kai tekstas skaitomas nuo pradžios iki pabaigos. Pavyzdžiui, Stenfordo literatūros laboratorijoje analizuojant tūkstančius romanų galima sudaryti emocinį Londono žemėlapį: vienose miesto vietose literatūriniai personažai dažniau „laimingi“, kitur – „išsigandę“. Paradoksas tas, kad tyrėjai nebūtinai perskaito pačius romanus, tačiau iš duomenų „žino“, kas juose vyrauja.

S. Keturakis pabrėžia: mes nesustojome skaityti apskritai, tačiau vis dažniau nustojame skaityti knygas. Studentai kasdien perskaito milžinišką kiekį teksto, bet vengia ilgo, vientiso skaitymo; dėmesio koncentracija trumpėja, ryškėja „gebėjimų užmarštis“. Kartu technologijos spartina darbą, bet gali silpninti įsiminimą ir gilesnį supratimą.

Todėl atsiduriame kryžkelėje. Vienas kelias – saugoti knygos skaitymą, ugdant susikaupimą, valią ir atmintį, bet susitaikant, kad didelė informacijos dalis liks nepažinta. Kitas – remtis algoritmais ir „atsietuoju skaitymu“, aprėpti daugiau, tačiau rizikuoti prarasti dalį klasikinės kultūros formuotų intelektinių savybių. Aiškaus atsakymo nėra, bet pasirinkimas jau vyksta.

Visą prof. Sauliaus Keturakio pranešimą galite perskaityti čia: Nuoroda

Skaitymas nėra įgimtas gebėjimas – tai kultūros išradimas, kurį kiekvieno vaiko smegenys turi įvaldyti. Neuromokslas rodo, kad pirmieji gyvenimo metai yra lemiami: formuojasi neuronų jungtys, kurios stiprėja per pasikartojančią patirtį, gyvą kalbą ir bendravimą. Gyvos kalbos negali pakeisti nei ekranai, nei įrašai.

Kalbos vystymasis vyksta ne linijiškai – kūdikiai jau pirmaisiais mėnesiais geba atpažinti kalbos dėsningumus. Todėl kuo daugiau ir įvairesnės kalbos vaikas girdi ankstyvame amžiuje, tuo tvirtesnį pagrindą jis įgyja.

Didelę reikšmę turi aplinka. Tyrimai rodo, kad vaikai iš skaitančių šeimų į mokyklą ateina turėdami gerokai platesnį žodyną. Pati veiksmingiausia skaitymo skatinimo strategija – skaitantys tėvai. Svarbi ir namų biblioteka: net 80 knygų namie laikoma kritine riba, siejama su aukštesniais raštingumo įgūdžiais.

Skaitymas turi tapti įpročiu – kaip dantų valymas. Rekomenduojama bent 15 minučių per dieną skirti skaitymui (nebūtinai iš karto). Knygos turėtų būti natūrali gyvenimo dalis – virtuvėje, kelionėje, mokykloje. Svarbu, kad vaikas knygose rastų save ir per save atrastų pasaulį.

Ypač svarbu nepalikti vaiko vieno su knyga – skaitymas turi būti dialogas. Paauglystėje neišvengiamos „skaitymo duobės“, tačiau ankstyvas įprotis ir skaitantys draugai padeda iš jų išlipti.

Universalios formulės nėra. Kiekvienam vaikui reikia padėti atrasti jo knygą. Skaitymo skonis formuojasi palaipsniui – per pokalbį, palyginimą, bendrą skaitymo patirtį.

Kaip primena Danielius Pennacas, skaitymo laikas visada yra „pavogtas laikas“. Jei randame laiko meilei, galime rasti jo ir knygai. O kaip sakė Umberto Eco, knyga – tai išradimas, už kurį nieko nebebus geresnio.

Visą pranešimą galite perskaityti čia: Nuoroda

Povilo Višinskio bibliotekoje vykusioje diskusijoje „Skaitymo transformacija skaitmeniniame amžiuje“ pranešimą skaičiusi neuropsichologė doc. dr. Ramunė Dirvanskienė akcentavo, kad skaitymas mūsų smegenims yra visiškai nenatūrali veikla. Tai sudėtingas, valingai ugdomas įgūdis, reikalaujantis dėmesio, atminties ir mąstymo. Šiandien jis vis dažniau užleidžia vietą ekranams, kurie siūlo greitą, pasyvų ir nuolat besikeičiantį turinį.

Tyrimai rodo, kad ilgėjant laikui prie ekranų, trumpėja skaitymo laikas ir prastėja skaitymo bei mokymosi rezultatai. Ekranuose dažniau „perbėgame“ tekstą ieškodami raktažodžių, todėl informacija įsimenama paviršutiniškai. Be to, nuolatiniai dirgikliai ir informacijos perteklius sukelia kognityvinę perkrovą, mažina motyvaciją skaityti.

Prieiga prie informacijos yra beribė, informaciją galime pasiekti savo kišenėje. Kam „dėtis į galvą“, kam eikvoti energiją, kad kažką įsidėmėtume ir laikytume atmintyje? Laikas, praleidžiamas prie ekranų, technologijų vystymasis siejasi su prastėjančia darbine ir ilgalaike atmintimi, nes jos nebereikia: kam lavinti funkciją, kuri nebereikalinga…

Didžiausi pokyčiai pastebimi tarp vaikų: per ilgas laikas prie ekranų siejamas su prastesniais akademiniais rezultatais, dėmesio, atminties ir sveikatos problemomis. Vis dėlto tyrimai rodo, kad situaciją galima keisti – svarbios aiškios ekranų naudojimo taisyklės ir skaitymo įpročių ugdymas.

Skaitant ekrane informacija dažnai apdorojama fragmentiškai, todėl popierinės knygos išlieka palankesnės gilesniam supratimui. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonėms gera alternatyva gali būti audioknygos – jos padeda palaikyti protinę veiklą ir net gali prisidėti prie demencijos rizikos mažinimo.

Visą pranešimą galite perskaityti čia: Nuoroda